Kiekvienas kraštas specifinis, tačiau šis – tikrai ypatingas. Kai sužinau, kad teks su reikalais vykti į Liuksemburgą, galvoje ima suktis: maža, prašmatni, istorinė kunigaikštystė. Automobiliui kirtus buvusią Vokietijos ir Liuksemburgo sieną, ištempę kaklus imame žvalgytis į turtingosios šalies pradžią liudijančius ženklus, tačiau Europa suvienodėjusi. Tai išgirdusi Liuksemburgo lietuvių bendruomenės pirmininkė Eglė Jurienė tik nusijuokia. „Kiekviena šalis turi savo trūkumų ir privalumų. Liuksemburgas – irgi. Kunigaikštystės, įsispraudusios tarp Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos, gyvenimo kokybę lemia senoji Europos istorija, kultūra, gyvensena“, – pastebi Eglė ir priduria, kad lietuvių bendruomenė čia taip pat ypatinga. Vadinamųjų juodadarbių nėra, beveik visi – pirmos kartos emigrantai, išprusę, turintys aukštąjį išsilavinimą. Daugelis lietuvių į Liuksemburgą atsikraustė apie 2004-uosius, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Daro karjerą įvairiose europinėse institucijose: Europos Parlamente, Europos Komisijoje, Teisingumo Teisme, Audito rūmuose, Europos statistikos tarnyboje, Europos investicijų banke. Pastaruoju metu vis daugiau lietuvaičių dirba privačiose Liuksemburgo finansų institucijose. Akivaizdu, bene turtingiausia pasaulio šalis vertina mūsų tautiečių patikimumą ir profesionalumą.
Pati E. Jurienė, buvusi prezidento V. Adamkaus kabineto patarėja, diplomatė, dirbo Europos Parlamente Briuselyje, jau ketverius metus yra Liuksemburgo lietuvių bendruomenės pirmininkė. Neslepia jaudulio pasakodama, kad buvo išrinkta antrai kadencijai, kad darbas su lietuvių reikalais jai kompensuoja veiklos stygių, atsiradusį šeimai persikėlus iš Briuselio į Liuksemburgą.
„Toldami nuo tėvynės, mes tarsi labiau prie jos artėjame, ilgesys – neišgalvotas jausmas. Meilė ir pagarba savo šaliai – didžiulė“, – tarsi iš rašto kalba Eglė. Jos akyse retkarčiais sužvilga ašaros, tačiau bendruomenės pirmininkė, kad ir atrodo trapi, iš tikrųjų yra kieta moteris, turi begalę minčių ir užsispyrimo susieti Liuksemburge ir aplinkinėse šalyse gyvenančius tautiečius. O jų čia – net 800. Didžiulė bendrija žmonių, vienijamų bendrų interesų. Svarbiausias – palaikyti lietuvybę, auklėti vaikus tautine dvasia. „Nuoširdžiai rūpinamės kultūra, sulaukiame ne vieno Lietuvos Nacionalinės premijos laureato, rašytojo, aktoriaus, politiko. Per Vasario 16-osios renginį bendruomenę metaforiškai pavadinau sodu, kurį kiekvienas gražiname savaip. O valstybinių švenčių minėjimai – tarsi gyvybės vanduo mūsų sodui“, – kalba E. Jurienė. Ji mano, kad lietuvybė užsienyje stiprina žmonių bendruomeniškumą ir leidžia jaustis oriai.
Iššūkiai lietuviams
Atrodytų, kokie specifiniai iššūkiai gali būti gyvenant pačiame Europos centre, dirbant vadinamuosius „baltųjų apykaklių“ darbus, laisvalaikį leidžiant tai Prancūzijoje, tai Vokietijoje, tai Belgijoje. Eglė pritaria, Liuksemburgas – galimybių šalis ir suaugusiesiems, ir vaikams. Kalbėdama apie identitetą, ji džiaugiasi, kad Europos mokykloje (šią lanko dauguma lietuvių vaikų) kiekvieną dieną vyksta lietuvių kalbos pamokos. Jas veda iš Lietuvos atvykę mokytojai, vaikai mokomi pagal tą pačią programą kaip ir bendraamžiai Lietuvoje. „Kita vertus, daugėja mišrių šeimų, vis daugiau vaikų ugdomi Liuksemburgo švietimo įstaigose, tad šiuo metu vienas pagrindinių bendruomenės iššūkių – įsteigti čia lietuvišką mokyklėlę. Tikimės rudenį startuoti“, – džiaugiasi pirmininkė, puikiai suvokianti, ką gimtoji kalba reiškia svetur gimusiam vaikui.
Liuksemburgiečiai labai draugiški, ramūs, atsipalaidavę. Valstybė rūpinasi savo piliečiais, todėl jie gerai jaučiasi.
O bene didžiausias, pasak Eglės, iššūkis Liuksemburge gyvenančioms lietuvių šeimoms yra antram nariui susirasti darbą. „Liuksemburgas man – tarsi likimas, mūsų šeimai tikrai pasisekė, abu čia dirbame“, – sako pašnekovė. Ji prisimena, kad, norėdama gauti Europos Sąjungos valdininkės darbą Briuselyje, turėjo dalyvauti didžiuliame konkurse, išlaikyti daugybę egzaminų, ištverti begalę pokalbių. Vis dėlto rezultatą pasiekė. „Gavau nuolatinio darbo Europos Parlamente sutartį, ir mes išvažiavome trejiems metams į Briuselį. Ten gimė ir sūnus Tomas. Mano vyras (Kęstutis Juras – finansų ekspertas, – aut. past.) netrukus taip pat laikė sudėtingus egzaminus ir sulaukė pasiūlymo dirbti Liuksemburge, Europos Komisijoje. Finansų specialistui tai – sėkmė, nes Liuksemburgas laikomas Europos finansų centru. Būtent dėl to man teko atsisakyti darbo Briuselyje.“
Eglė džiaugiasi, kad jai pavyko „persikelti“ darbo vietą į Liuksemburgą. Europos Parlamento Vertimų tarnyboje ji atsako už ryšius su parlamentiniais komitetais. „Dabar gerokai ramesnis mano gyvenimo etapas, palyginti su tuo, kurį patyrėme Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, kai dirbome su prezidentu V. Adamkumi, – tada kiekviena diena buvo kupina netikėtumų. Dabar džiaugiuosi galėdama daug dėmesio skirti Lietuvių bendruomenės veiklai. Tik akivaizdu, šis darbas man nėra labai įdomus“, – švelniai kalba buvusi diplomatė, už kurios darbo vietą Liuksemburge ne vienas Lietuvoje gyvenantis tautietis paaukotų daug ką.
Eglė neslepia, kad į biurokratų luomą patekti labai sunku, nėra paprasta rasti darbą ir privačiose Liuksemburgo kompanijose. Lemia krašto specifika ir faktas, kad visi gyventojai laisvai kalba anglų, prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių kalbomis. Reikalavimas gerai mokėti tris ar net keturias kalbas mūsų tautiečiams – milžiniškas iššūkis. Pati Eglė kalba ir rašo penkiomis, tai – ilgų metų ir nuolatinio darbo rezultatas. Lietuvė tiki, jog kalbų išmanymas palengvina gyvenimą, praplečia veiklos pasirinkimo galimybes. „Kiek pamenu, visada lankydavau kokios nors kalbos kursus. Mokykloje – vokiečių, universitete – anglų, be šios sunku studijuoti politikos ir diplomatijos mokslą. Vėliau ėmiausi prancūzų. Sunki kalba, tik kai atvykau dirbti ir gyventi į prancūzakalbę aplinką, įvyko tikrasis lūžis. Norėčiau tobuliau išmokti liuksemburgiečių – tada integracija į šalį būtų visavertė.“
Dviejų vaikų mama pasakoja, kad abu su vyru, atsižvelgdami į vietos poreikius, savo sūnus nuo mažų dienų pratina iškart prie kelių kalbų. Namuose visi kalbasi lietuviškai, vyresnysis Tomas mokykloje – prancūziškai. Mokytis liuksemburgietiškai padeda kaimynė, dėl jos privačių pamokų sūnus jau supranta ir vokiškai. „O štai mažąjį Adomą gerokai anksčiau pradėjome kalbinti liuksemburgietiškai. Geroji mūsų kaimynė kartą per savaitę valandą su juo žaidžia, bendrauja“, – sako moteris, savo jaunėlį prižiūrėti patikinti auklei portugalei. Ši su pustrečių metukų Adomu kalba prancūziškai. Anot Eglės, net penktadalis Liuksemburgo gyventojų yra portugalai, dauguma – antros ar net trečios kartos emigrantai, jų seneliai ir tėvai atvyko į Liuksemburgą dirbti šachtose, kai kūrėsi anglių ir plieno bendrija. „Kartais susimąstau – gal padarėme klaidą, gal reikėjo skatinti auklę šnekėti su vaikais portugalų kalba. Dabar to prašau jos vyrą“, – sako Eglė ir pataria kitoms mamoms, jei tik yra galimybė, vaikus nuo mažų dienų pratinti prie užsienio kalbų. Naudinga net žiūrėti televizorių svetima kalba ar bendrauti su kitakalbiu. Moteris įsitikinusi – kalbų mokėjimas plečia augančio žmogaus akiratį.
Liuksuso kartelė
„Liuksemburgas – iš raidės „L“, kaip ir Lietuva“, – šypsosi Eglė. Lietuvės moters namuose nemažai gimtąją šalį primenančių daiktų, atributų, tačiau jiedu su vyru per kelerius metus jau priprato prie liuksemburgietiško gyvenimo būdo, o šiam būdingas vadinamasis liuksusas. „Pakelta kartelė lemia ne tik prabangaus gyvenimo dėsnius, bet ir šalies saugumą. Bene aukščiausias pasaulyje gyvenimo lygis drausmina imigrantus, mažina nusikalstamumą. Fenomenas, kad šalies sostinėje formaliai skaičiuojama tik 100 tūkstančių gyventojų, bet klesti ryškus kultūrinis gyvenimas, nuolat koncertuoja pasaulinio lygio muzikos žvaigždės, daug meno renginių. Visa tai byloja, jog gyvename didingame mieste. Juokaujama, kad tie 100 tūkstančių Liuksemburgo mieste gyvena tik naktį, dar 160 tūkstančių dieną suvažiuoja į darbus iš aplinkinių šalių“, – analizuoja Eglė ir patvirtina nuogirdas, jog atokesnėse miesto gatvėse praeiviai sveikinasi, o tikrieji liuksemburgiečiai beveik visi vieni kitus pažįsta.
„Žmonės labai draugiški, ramūs, atsipalaidavę. Valstybė rūpinasi savo piliečiais, todėl jie taip gerai jaučiasi. Vidutinis atlyginimas Liuksemburge įspūdingas – 3300 eurų. Todėl kai teigiama, kad eurobiurokratai gerai uždirba, galiu pasakyti – esame tik vidutiniokai“, – atvirai kalba Lietuvių bendruomenės pirmininkė. O paklausta apie kasdienių produktų kainas, neslepia, jog jos primena lietuviškas. Duona, pienas, vaisiai atsieina panašiai kaip Lietuvoje, tačiau kavinėse ir restoranuose paprastai – brangiau. Tarkime, aukštos kokybės japonų restorane keturiems žmonėms pietums užsakiusi sušių rinkinį Eglė sako sumokėjusi apie 90 eurų.
„Turtingiausioje Europos ir antroje pagal turto lygį pasaulio šalyje gyvenimo lygis yra 15 proc., o būsto kainos net 25 proc. aukštesnės nei JAV. Ir nuomos įkainiai tokie dideli, kad pasirinkome įsigyti nuosavą nekilnojamąjį turtą“, – pasakoja Eglė. Jų šeima ėmė banko paskolą ir dabar gyvena įspūdingame bute su milžiniška terasa, tarsi kybančia tarp žalių skardžių. Beje, išskirtinių gatvių Liuksemburge nėra. Nėra ir savų Turniškių, kur atsiskyrę gyventų eurobiurokratai ar Liuksemburgo valstybės politikos elitas. „Yra keli prestižiškesni kvartalai, bet mes rinkomės namus arčiau darbų ir vaikų mokymo įstaigų, kad būtų patogu juos vežioti. Kai greta nėra močiučių, suktis tenka patiems. O malonumų čia galime sau leisti daugiau nei Lietuvoje.“
Paklausta, kas būdinga liuksemburgietiškam gyvenimo būdui, pašnekovė pirmiausia pamini daugiakalbystę ir kultūrą. „Spėkite, kiek metų Liuksemburgo universitetui? – intriguoja Lietuvių bendruomenės pirmininkė. – Vos trylika! Sunku tuo patikėti... Kita vertus, nors šalies darbo rinkoje dominuoja teisininkai ir finansininkai, visų profesijų atstovai gerbiami vienodai. Valstybė labai rūpinasi vietos tarnautojais, moka jiems gerus atlyginimus. Tarkim, autobuso vairuotojai priklauso savivaldos sistemai, ir jų alga – ne menkesnė nei vidutinis Liuksemburgo atlygis. Atlyginimai čia, palyginti su Lietuva, gerokai didesni, o mokesčiai – mažesni. Mano nuomone, Lietuvoje mokesčiai labai dideli.“
Kita vertus, E. Jurienė pripažįsta, kad net ir dviejų dirbančių žmonių šeima taupyti ir skaičiuoti vis dėlto turi. Juolab kad pastaruoju metu ji pasirinkusi dirbti 60 procentų įprasto krūvio – kiek daugiau nei pusę dienos. „Tai reiškia, kad ir uždarbio gaunu tiek pat procentų, tačiau kol vaikai maži, vertinu galimybę jiems skirti daugiau dėmesio ir laiko. Kadangi šalia yra patikimas žmogus – vaikų auklė, laisvu laiku užsiimu namų ir bendruomenės reikalais. Esu įsitikinusi, kad moteris savo laiką turi tiesiog pasiimti, nes niekas jo nepasiūlys“, – linksmai kalba Eglė.
Kita vertus, Liuksemburge rinktis mažesnį darbo krūvį nėra neįprasta. Tėvams, auginantiems vaikus iki devynerių metų, sudaromos lanksčios sąlygos derinti darbo ir asmeninius reikalus. Net juokaujama, kad Europarlamento plenarinių posėdžių grafikas susijęs su moksleivių atostogomis, kai vaikai nesimoko, atostogauja ir jų tėvai. „Kartą per metus keliaujame į kalnus – norime, kad vaikai gautų slidinėjimo pagrindus. Beje, į kalnus savaitei visus dešimtmečius veža mokykla, tad dauguma tėvų slidinėti atžalas moko ir patys, – pasakoja moteris. – Gyvenant Liuksemburge, labai palanku keliauti į aplinkines šalis, lankyti garsiausius Europos muziejus, nes viskas yra greta. Per vaikų atostogas net uždaromi privatūs gydytojų, masažo kabinetai, nedirba mažos parduotuvės.“
Daugumą mūsų šokiruoja faktas, kad dauguma vos dviejų trijų mėnesių kūdikių atiduodami į lopšelius. Tai susiję su labai trumpomis motinystės atostogomis.
E. Jurienė prisipažįsta pusę atlyginimo atiduodanti auklei, pusę – už paskolą, tad vienos algos ir nelieka. „Toks mūsų pasirinkimas. Už liuksą tenka mokėti“, – juokiasi moteris ir priduria, jog jų šeima taip pat laukia mėnesio vidurio – algų mokėjimo dienos. Galimybė džiaugtis gyvenimo kokybe, keliauti, investuoti į vaikų mokslą, būrelius, savo pomėgius Eglei su vyru irgi yra prabanga. Nenuostabu, kad tokios investicijos atsieina brangiausiai, pavyzdžiui, privati muzikos pamokos minutė kainuoja vieną eurą, tad 45 minutės – 45 eurus.
Laikas sau ir gimdyvės
„Mūsų diena – kaip visų, auginančių mažamečius vaikus: rytais skubame į mokyklą, į darbus, po to – į būrelius. Stengiamės darbus su vyru pasidalyti ir dar atrasti laiko sau. Abu mėgstame šokti. Pastaruoju metu lankome privačias standartinių šokių pamokas, – apie laisvalaikio pomėgius pasakoja Eglė. – Dideliam džiaugsmui mus atrinko parengti pasirodymą šokių mokyklos mokslo metų baigiamajam šou. Dabar intensyviai treniruojamės šokti rumbą, tango ir džaivą. Dar kartą supratau, kokia stipri jėga yra vidinė motyvacija, tikrai ne veltui sakoma – kiekviena aistra atranda laiko sau. Pavyzdžiui, kad išeitų gražesni sukiniai, reikia tvirtesnio pilvo preso. Tada net ir griežčiausiai suplanuotą dieną lieka laiko šokių treniruotėms rytą ir vakarą. Todėl sakau – labai svarbu padėti vaikams rasti patinkančius užsiėmimus, nes tai, kas tikra, natūralu, plaukia tarsi savaime.“
Eglė išmano tikrąją pergalių kainą. Ji – buvusi šimtalangių šaškių čempionė, Europoje yra pelniusi net ketvirtą vietą, būdama 13-os metų pasiekė sporto meistrės atskyrį. Anot čempionės, šimtalangės šaškės, kad ir nejudrus sportas, reikalauja fizinės ištvermės ir atkaklumo. Moteriai pasisekė – būtent ištvermės, noro šokti nestinga ir jos vyrui Kęstučiui. Pašnekovė tiki, kad šokis – puikus būdas porai pabūti kartu.
„Džiaugiuosi savo sutuoktiniu, jis – puikus partneris: palaiko mane kaip asmenybę, padeda buityje. Juk moters buitis Liuksemburge – kaip Lietuvoje: vaikai, namai, darbas ir tik likęs laikas – sau. Gimtoje šalyje esi apsuptas giminių, tad kartais net nesuvoki, kokia laimė savaitgalį turėti bent porą laisvų valandų. Mums yra kitaip, atsiremti galime tik vienas į kitą. Džiaugiuosi, kad vyras man padeda ir Liuksemburgo lietuvių bendruomenės veikloje.“
Ar Eglei pakanka laiko moteriškiems reikalams? Atsakymas gerokai nustebina. „Liuksemburge moteris turi viską planuoti gerokai iš anksto, paslaugų sritis čia nelanksti, vyrauja gerokai žemesnė kokybė nei Lietuvoje. Grožio salonuose dirbančių merginų kvalifikacija nesiekia lietuvių. Specialistės mokosi vos kelis mėnesius, o tada atlieka visas procedūras: veido valymo, manikiūrą, pedikiūrą, masažą... Beje, Liuksemburge dar nesu mačiusi pedikiūrui atlikti skirtos kėdės. Todėl, kaip ir dauguma lietuvaičių, laukiu nesulaukiu grožio procedūrų Lietuvoje. Tada atsigauna ir kūnas, ir siela“, – sako E. Jurienė šypsodamasi ir netikėtai ima kalbėti apie kitą svarbią sritį – moterų priežiūrą prieš ir po gimdymo. Pasirodo, ji Liuksemburge tiesiog pavydėtina.
Gimdymą Liuksemburge ligonių kasos kompensuoja šimtu procentų, tad jei klostosi sklandžiai, kainuoja 5000–7000 eurų. Eglė prisimena, kokios svarbios gimdymo metu yra akušerės. Jos nusprendžia, kada kviesti anesteziologą, nustato skausmą malšinančių vaistų dozę, reguliuoja aparatą, sekantį kūdikio širdies dūžius, galiausiai nutaria, kada atėjo TAS momentas, kai paskutiniam akordui pakviečiamas gydytojas. Be to, Eglė sako, kad paslaugų bei dėmesio nestinga ir pagimdžiusiai moteriai. Sustiprėjusi mamytė su kūdikiu vežimėlyje gali ateiti į ligoninės valgyklą užkąsti, čia siūlomas švediškas stalas. Už papildomą mokestį galima užsisakyti antrą lovą ir maitinimo paketą vyrui. Gimdyvės ligoninėje užtrunka paprastai dvi tris dienas, bet profesionalia pagalba galima pasinaudoti ir ilgiau, ypač pagimdžius pirmą vaiką.
„Mano draugė pagimdė vakare, o ryte jau išėjo namo. Pirmas dienas akušerės atvažiuodavo pas ją į namus, – pasakoja moteris. – Beje, mus šokiruoja faktas, kad dauguma vos dviejų trijų mėnesių kūdikių atiduodami į lopšelius, mat institucijose dirbančios moterys turi teisę praleisti namuose tik 20 savaičių. Panašaus ilgio atostogos numatytos ir Liuksemburgo teisinėje sistemoje.“ Euroinstitucijose dirbantys žmonės gali pasiimti simboliškai apmokamas tėvystės atostogas (mokama pašalpa) ir kiek pasiilginti laiką namuose su kūdikiu. Jei šeimoje dirba tik vienas žmogus, tai padaryti gerokai sunkiau, tačiau šalyje, pasak Eglės, nestinga jaunoms šeimoms teikiamų socialinių garantijų, daug socialinių būstų, išmokų atžalas auginančioms šeimoms, lengvatų lankantiesiems darželius. Jei vaikai suserga, į namus padėti ateina specialių tarnybų atstovės.
Laisvu stiliumi
Šiame pasakojime minėta liuksuso kategorija, tačiau iš tikrųjų Liuksemburgas – ne mados meka. Keliose miesto centro gatvėse yra prabangos prekių parduotuvių, vitrinų, į kurias galima paganyti akis, bet puošeivų nematyti. Eglė tam pritaria ir priduria, kad Euroinstitucijų darbuotojų aprangos stilius įvairus – nuo griežto dalykinio iki originalaus laisvesnio. Beje, Europos Parlamento rūmuose Briuselyje dirbančių žmonių apranga, palyginti su Liuksemburgo įstaigomis, gerokai įvairesnė. „Čia vyrauja laisvesnis stilius, o vietinės moterys ir vyrai nepasižymi itin išlavėjusiu stiliaus pojūčiu“, – lygina Eglė. Jos nuomone, Rytų, Vidurio Europos ir Viduržemio regiono moterys elegantiškesnės, moteriškesnės, šiltesnės, ir tai atspindi jų apranga. Nors Liuksemburgo gyventojai gyvena prabangiai ir jų perkamoji galia palyginti aukšta, dėvimi garsių prekės ženklų drabužių deriniai neakcentuoja vidinės elegancijos ir išskirtinio stiliaus.
