Akys iš būrio praeivių išsirenka ją dėl storos, liemenį siekiančios žilstelėjusios kasos. Gėlėta suknelė, lengvas rožinis švarkelis, tamsiai raudonas šilkinis kaspinas plaukuose... Lieknutė nenuspėjamo amžiaus moteris. Tokią ją pamatė bare ir drabužių dizainerė Julija Janus.
Sodyboje – tik spėk suktis
„Į susitikimą su jumis atėjau parlėkusi iš dukros sodybos. Tris dienas ten ariau: nurinkau ir išdžiovinau svogūnus, česnakus, užkonservavau lapinių burokėlių sriubos, pupelių, agurkų. Mano užaugintų daržovių šeimai pakanka visus metus. Smagu ir naudinga pajudėti. Pernai pavasarį šovė į galvą, kad reikia kokių nors trąšų. Nupirkau pusę kilogramo, galvojau – pabersiu saują. Kaip pakilo dukra su žentu!.. „Tu ką, bobute, daržovių su chemija galime ir parduotuvėje gauti!“ Ir neleido. Daržus tręšiu dilgėlėmis, žolėmis. Nemoku būti be darbo. 15 arų žemės apsėju, apsodinu. Rudenį ir pavasarį ūkininkų paprašau suarti, kad būtų lengviau darbuotis. Nepasakyčiau, kad žemė mane traukia, bet reikia – eksperimentuoju, užauginu visokių lapinių ir gumbinių daržovių. Ką užauginu, suvalgome, nieko neperkame. Šiemet užderėjo šparaginės pupelės, reikia sutvarkyti, braškes persodinti. Kai nuvažiuoju, tik spėk suktis.
Sodyboje ne vien žemę ariu – ir grynu oru kvėpuoju. Gera gamtoje pabūti, aplinka pasigrožėti. Turime prūdelį, pilkųjų gervių porelė atskrenda, rėkauja ant mūsų. Yra ir stirnų šeimyna. Labai daug gandrų, garnių. Pastarieji taip pat – dideli rėksniai. Lizdus susisukę miškelyje, eglių viršūnėse. Pasigaudo tvenkinėlyje žuvyčių ir vaikšto pagurklius išpūtę...“
Dukra – nuo patikusio vyro
„Sako, blogai gyvena vieniši pensininkai, tėvai ir vaikai susvetimėję. Atidžiau pažvelgus, to pensininko vaikai emigravę, o jis gyvena vienas trijų kambarių bute ir zyzia, kad neturi ką valgyti. Tai atiduok tą butą ir eik į senelių namus. Turėsi su kuo pasikalbėti.
Niekada nenorėjau gyventi viena. Turiu dviejų kambarių butą, glaudžiamės kartu su dukros Ievos, jai 43-eji, šeima. Butą perdarėme, nes jauniems reikia turėti miegamąjį, anūkei – savo kambarėlį, o man užtenka ir bendros svetainės. Jokių paslapčių neturiu. Vonią sujungėme su tualetu, virtuvei skyrėme minimalų plotelį. Gaminame nedaug, tad pakanka dviejų dalių elektrinės plytelės. Valgome mažai. Nesirenku maisto. Gerai, ko yra. Nemėgstu tik riebių žuvų. Esu Vėžys mėsėdis, man reikia mėsos. Niekada nevalgau dviejų patiekalų iš karto. Kai būnu sodyboje, iš ryto atsigeriu kavos, užkandu. 16 valandą – pietūs, ir viskas. Vakare – jokio užkandžiavimo.
Kai būnu sodyboje, iš ryto atsigeriu kavos, užkandu. 16 valandą – pietūs, ir viskas. Vakare – jokio užkandžiavimo.
Ar gerai sutariame toje vienoje valtyje? Žinokit, visko būna. Esu tvirto charakterio, niekas man nekomanduos. Jei ką, kertu: „Galit šakotis, bet čia – mano namai.“ Ir apskritai esu kieta. Dukra rymo prie melodramų, meilių seilių, o aš mėgstu aštraus siužeto detektyvus, kovinius filmus.
Kauno politechnikos institute įgijau inžinierės specialybę, bet to darbo nemėgau. Galvoju, kokia kvaiša buvau, kad pasirinkau inžineriją. Mane domino medicina. Mokiausi puikiai, bet medikė sesuo atkalbėjo nuo savo profesijos. Inžinerija tais laikais buvo madinga specialybė. Gavau darbo paskyrimą į Vilnių, į Elektrografijos institutą. Susilaukiau dukros nuo patikusio vyro, bet kartu niekada negyvenome. Jaučiausi stipri, man buvo nusispjauti į visokius požiūrius, kas ką šneka. Sutikau ir daugiau mylimų vyrų, buvo visko... Esi jauna, kraujas verda.
Dirbau vyrų kolektyvuose. Jauna buvau graži, galėjau komanduoti, bet juk niekam nepatinka, kai valdai. Su vyrais reikia sutarti.“
Išgyventas košmaras
„Būdama aštuonerių, sunkiai susirgo mano duktė. Meningokokinis encefalitas, žaibinė forma. Stipri, sveika, niekada negėrė antibiotikų, ir staiga – kritinės būsenos. Išgyvenau košmarą. Nepaprastai padėjo gydytojai. Išsikapstėme, tačiau padariniai buvo baisūs. Ieva pusantrų metų negalėjo lankyti mokyklos, – gydytojas neurologas Musteikis darė viską, kad pakiltų iš patalo. Mokytoja ateidavo į namus, trečią klasę duktė baigė namų sąlygomis.
Mane ypač palaikė šeima. Aš irgi daug padedu savo artimiesiems. Dukra nelabai suvokė, kas įvyko. Kartais sako: „Mama, tu per gera, visus gelbėji.“ – „Vaikeli, nežinai, kas yra didelė bėda, kai tau padeda. Geriau, kad ir nežinotum.“ Galiu padėti besąlygiškai.
Kai mokiausi institute, sunegalavę studentai eidavo pas mane pagalbos. Nežinau, iš kur mokėjau suleisti vaistus, gydyti žaizdas, nustatyti ligas. Kartą (jau dirbau, gyvenau bendrabutyje) atlėkė kaimynas. Akys didžiulės, išbalęs, meldžia: „Irena, mano žmonai blogai, ateikit!“ Nueinu, ji sėdi ant unitazo, o kokių trijų mėnesių kūdikėlis iškritęs kabo ant virkštelės. Nukirpau ją, iškvietėme greitąją. Įbedžiau žvilgsnį į moterį: „Ko gėrei?“ – „Nieko.“ O vyras tiesiai rėžė: „Rūtų gėrė.“ Matyt, norėjo, kad įvyktų persileidimas.
Mano dukra gimdė namuose. Buvau pastatyta prieš faktą – pareiškė, kad į ligoninę nevažiuos. Prieš 24-erius metus tokia rizika buvo madinga. Žentas, aš ir šuniukas dalyvavome gimdymo procese, laimingai į šį pasaulį atėjo sveika graži anūkė. Aistė Vilniaus universitete baigė ekonomiką, stažuodamasi JAV gavo darbą tarptautinėje kompanijoje, sutiko gyvenimo draugą, abu gyvena Dubline.
Kai dirbau ministerijoje, visi žinojo, kad galiu padėti subalansuoti energinius laukus, panaikinti nemalonius pojūčius, galvos skausmą. Buvau įvaldžiusi Džunos techniką, rankomis padėdavau nuimti įtampą. Mėgstu ir galiu padėti žmonėms. Galėjau būti gydytoja.“
Nori gerai jaustis – judėk
„Aktyviai sportuoti pradėjau mokydamasi Klaipėdoje, mokykloje-internate. Tais laikais nebuvo nesportuojančių vaikų. Vykdavo daugybė varžybų, važiuodavome rungtis su kitų miestų moksleiviais. Ir rinktinėje sportavau už Lietuvą. Mano šaka – lengvoji atletika, penkiakovė ir šuoliai. Dabar šiurpstu: gyvenu šalia mokyklos kiemo, bet nematau, kad vaikai sportuotų. Jie nieko negauna veltui, viskas tik už pinigus. Kaip vaikai gali būti sveiki?
Susilaukiau dukros nuo patikusio vyro, bet kartu niekada negyvenome. Jaučiausi stipri, man buvo nusispjauti į visokius požiūrius, kas ką šneka.
O apskritai reikia nusiteikti, kad viskas gerai. Kiek galima zyzti? Žinau tiek – niekas nieko veltui neduoda. Jei nori gerai jaustis, judėk, veik. Visiems bendraamžiams sakau: „Kodėl sėdi, guli ir steni? Daryk.“ Jei nenori eiti į klubą, pinigų mokėti, tai mankštinkis. Vaikščiok. Pati mankštos nedarau. Arba kaip ant seilės užeina. Dariau penkis Tibeto pratimus, bet nusibodo. Vis ką nors nauja atrandu. Vaikščiojau į sveikatingumo kompleksą „Septynios mūzos“, treniravausi naudodama nestabilias plokštumas, didelius kamuolius. Treniruoklių nemėgstu.
Sakoma, sportuoti sveika. Man regis, profesionalūs sportininkai sveikatos neturi. Sportavau nuo mažens, tad dabar vis kokių nors problemų išlenda. Vaikštau į mankštas, masažus. Pernai Pašilaičiuose atradau „Judesio namus“. Užsiėmimus veda medicinos mokslų daktarė, kineziterapeutė. Padirbėjusi 50 minučių pasijuntu puikiai. Čia lankosi ir jauni žmonės, nuo sėdimo darbo kenčiantys stuburo skausmus, ir vyresnio amžiaus. Esu ten vyriausia senjorė. Vaikštau dėl senų stuburo problemų. Buvau šešerių, kai ant stuburo atsirado kažkoks guzas. Mano teta Eugenija dirbo Sveikatos ministerijoje, atsiuntė lėktuvą į Mažeikius, tuo plerpalu mane nuskraidino į Šilutę, į sanatoriją. Diagnozė – skoliozė. Iškrypęs, į šoną išlinkęs stuburas. Daug sportavau, atkakliai dirbau su savimi.
Labai mėgstu netradicinius dalykus. Prisimenu, dukrai devyneri, ji po ligos. Išgirdau, kad Moldovoje yra netradiciškai dirbančių medikų. Skridome į Kišiniovą, iš ten trenkėmės kažkur pas „stuburo laužytojus“. Man nuolat rūpi įvairios galimybės pasirūpinti sveikata. Žinau viena – jei sau nepadėsi, niekas nepadės. Poliklinikoje nesu buvusi, vaistų negeriu, jų savo namuose neturiu – nepripažįstu chemijos. Vertinu netradicinę kinų mediciną, jei reikia, gydausi energetiniais pleistrais ir eteriniais aliejais.“
Energinga bobutė
„Esu kovotoja. Nepasiduodu. Išbandžiau gydomąjį badavimą pagal H. Sheltono ir P. Braggo teorijas. Tik badavau neilgai – tris dienas. Išmėginau visus organizmo valymo būdus – po septynias dienas. Per atostogas nuvažiuodavau į Mažeikius pas mamą, mudvi kartu viską darydavome. Ji mielai prisijungdavo prie mano bandymų. Pamenu, vieną lapkritį paskambina ir linksmai sako: „Irutiel, aš padėrbau.“ – „Mama, kon padėrbą?“ – „Įlindau.“ – „Kor įlindą?“ – „Į bačką.“ Po lietvamzdžiais stovėdavo didelė statinė. Aštuoniasdešimtmetė mama nudaužė ledą, nusimetė drabužius ir įlindo į ledinį vandenį. Jai labai gėlė sąnarius. Sako, murktelėjo porą kartų, paskui nulėkė į lovą, užsiklojo, sušilo, ir nieko nebeskaudėjo. Pati ne kartą maudžiausi eketėje. Su žentu ir dukra žiemą, rudenį ir pavasarį maudomės upelyje.
Turiu energijos, esu naudinga pažįstamų, draugų šeimoms. Paprašo pažiūrėti vaikus, ir neatsisakau. Manote, su mažaisiais daug vargo? Bet kiek jie duoda! Man linksma su vaikais, smagu bobute pabūti. Dabar prižiūriu nuostabią metų ir dviejų mėnesių mergytę. Ji ne pas mamą ir ne pas tėtę šlepsi, o pas mane. Berniuką penkerius metus žiūrėjau – nuo dešimties mėnesių. Dabar paskambina, sako: „Aukle, aš tave myliu, aš tavęs pasiilgau, reikia pasimatyti.“ Tiesiog priaugo prie manęs. Labai sunku su vaikais skirtis. Ir Alzheimerio liga sergančią 86-erių draugės mamą žiūrėjau. Atsivežė ją iš Žemaitijos, o patys dirba, ką daryti? Išplėšti seną žmogų iš įprastos vietos – labai blogas dalykas. Moteris buvo visiškai sutrikusi. Dabar prižiūriu tos močiutės proanūkę.“
Sportinis stilius ir kasa
„Kai buvau dvidešimtmetė, norėjau gražiai atrodyti, bet tais laikais (prieš 50 metų) parduotuvėse nieko negalėjai gauti. Šeimoje augome penki vaikai – trys seserys ir du broliai. Mama turėjo mezgimo mašiną ir mus augindama mezgė. Gyvenome Mažeikiuose, ji apmegzdavo kaimo žmones, šie atsiskaitydavo maisto produktais – kiaušiniais, sviestu, varške. Kai studijavau, vilkėjau tai, ką mama pasiūdavo arba numegzdavo. Ji labai paisė mados, pirkdavo žurnalus „Banga“, „Mada“, žvelgdama į modelius, pasiūdavo man dailių drabužių. Jei buvo madingi mini, turėdavau pačių trumpiausių. Tik batų nemokėjo sukurpti. Pirmus aulinukus nusipirkau Maskvoje, kai gamykloje atlikau priešdiplominę praktiką.
Mėgau ir tebemėgstu sportinio stiliaus drabužius. Anksčiau labai patiko suknelės, dabar patogiau mūvėti kelnes.
Žinau tiek – niekas nieko veltui neduoda. Jei nori gerai jaustis, judėk, veik. Visiems bendraamžiams sakau: „Kodėl sėdi, guli ir steni? Daryk.“
Plaukus jauna – kaip visos – ir kirpau, ir dažiau. Kai pradėjau bobutauti, trumpa šukuosena pasidarė nepatogi. Vis susipindavau kasytę. Vienas kaimynas sakydavo: „Tokia graži moteris, kam jums ta kaselė? Vaikiškai atrodo.“ Kita gyrė: „Irena, jūs kaip prancūzė! Negaliu atsigrožėti ta jūsų kasa...“ Dukra moko: „Nusikirpk, pasidažyk, kaip tu čia dabar?!“ Nepasakyčiau, kad daug dėmesio skyriau savo išvaizdai. Žinoma, visos norime gerai atrodyti. Lemia ir prigimtis. Mano tėveliai jaunystėje, kai pasižiūriu į nuotraukas, tikrai buvo gražūs. Abu juodaplaukiai, aukšti. Kosmetiką pirkdavau gerą, brangią, tik nemėgau dekoratyvaus grimo. Be to, nemokėjau pasidažyti. Jaunystėje šiek tiek pasiryškindavau lūpas ir blakstienas. Kosmetika mane slegia. Net nagus, kai nusilakuoju „skauda“.“
Jokių eilinių dienų!
„Visos mano dienos – išskirtinės. Ar bobutaujant gali būti eilinių dienų? Tikrai ne. Vaikai labai įdomūs, nuolat nustebina, jie mane myli. Kai būnu laisva, su drauge traukiame į vandens parką – turime metinį abonementą. Labai mėgstame pirtis. Žentas 30 metų vaikšto į turistinius žygius, dukra prisijungė, ir man parūpo. Pernai žygiavome Latvijos pajūriu 100 kilometrų. Su nelengvomis kuprinėmis ant pečių ėjome 10 dienų, miegojome palapinėse. Buvo beprotiškai karšta. Mano draugė, jai bus 70 metų, sakė: „Irute, gal kitąmet mes jau nevarysim. Kojos nebelaiko.“ Užpraėjusią vasarą apkeliavome Estijoje esančią Hiumo salą. Buvo labai sunku, bet koks malonumas! Galima sėdėti ir visus keikti: pinigų nėra, tas ir anas blogai. O galima save tikrais sunkumais išmėginti.
Nesu bobutė, kuri mezga. Kai užplaukia, traukiu į teatrą. Pasikviečiu draugių arba jos mane pavadina.
Neseniai draugė pakvietė į mėgėjiško vaidybinio prancūzų filmo pristatymą. Kūrinys apie mirtį, apie tai, kaip padėti žmogui išeiti iš gyvenimo. Buvo labai sunku žiūrėti. Pasirodo, ateina tokia mada: žmogui numirti padeda specialistas. Jis laukia pakeliui, žino, ką sakyti. Kai mano tėtis gulėjo mirties patale, visi penki vaikai buvome prie jo, kalbėjomės iki paskutinės minutės. Dabar man sako, kad išeinančiam žmogui reikia ramybės. Jis neturi bijoti. Jokių raudų, galima tik tyliai melstis. Paprastai seni žmonės nebijo, žino, kad reikia išeiti, rengiasi tam.
Gyvenimas visoks. Ar yra žmonių, kuriems viskas klojasi, lyg sviestu būtų patepta? Tokiems turbūt neįdomu. Iš kur žinosi, kad yra gerai, jeigu nebuvo blogai? Prie skaudžių prisiminimų neprisirišu. Nedūsauju ir dėl nuostabių praeities išgyvenimų. Vis dar nudžiuginu save kelionėmis. Patinka būti nepriklausomai, galiu keliauti ir viena. Pernai lankiausi Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje – norėjau pamatyti fiordus. Į tas pačias vietas negrįžtu, mėgstu naujus potyrius. Kadaise begalinį įspūdį man padarė Armėnijos kalnai. Neseniai dėl kalnų važiavau į Kroatiją. Šalia jų pasijunti dulkė. Kartais pravartu pasijusti menkai prieš gamtos stichiją, kad įsižemintum.“
Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Makiažas ir šukuosena – Tatjanos Popovos
