Trumpa dosjė
Gimė 1988m. kovo 19 d. Vilniuje.
Studijos. Vilniaus universitete baigė informatikos magistro studijas.
„Esu... ieškotoja. Dar žmonės sako – linksma.“
Credo: „Pritariu Charlie Chaplino frazei: „Diena be juoko – iššvaistyta diena.“
Meilė. „Kai pamatai žmogų ir nori jį apkabinti.“
Stilius. „Mėgstu sukneles, bet taip pat – ir laisvą rengimosi stilių. Džiaugiuosi, kad darbas neįpareigoja vilkėti kostiumėlių, galiu ir į džinsus įsisprausti.“
Sportas. „Du kartus per savaitę lankau baseiną, šokinėju nuo tramplino, plaukioju. Dėl sėdimo darbo skauda nugarą, tad teko ieškoti būdų, kaip sustiprinti raumenis. Į darbą važiuoju dviračiu.“
Poilsis. „Per atostogas keliauju. Ragauju svečios šalies maistą, uodžiu kvapus, lankau muziejus, bendrauju su vietos žmonėmis. Patinka aktyviai leisti laiką. Pailsiu žiūrėdama filmus. Mėgstu animacinius – atjungia, nereikia galvoti. Važiuodama troleibusu skaitau techninę literatūrą. Geriausias poilsis – su draugais, nesvarbu – ką ir kur.“
Buitis. „Gaminti nemėgstu, nebent desertus. Išmokau miegoti šešias valandas. Man tiek pakanka.“
„Vertinu šeimą ir drauges, be jų neįsivaizduoju gyvenimo. Laisvė – kai gali rinktis ir daryti, kas patinka, sakyti, kas patinka, būti, kuo patinka.“
„Nemėgstu monotonijos.“
Mergaitė, kuri norėjo būti menininke, suauga, ima mąstyti racionaliai, pasuka į informacinių technologijų sritį, tampa programuotoja. Dailė, teatras – kaip graži svajonė? Ar jaučiatės teisingai pasirinkusi?
Vaikystėje labai mėgau piešti. Dešimtoje klasėje susidomėjau teatru, atsidūriau Mažojoje teatro akademijoje, ji veikia prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Teatro ir kino fakulteto. Ten dirbo mano teta teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, ji pasiūlė man išmėginti savo gebėjimus. Nuėjau. Porą metų ten sukausi. Teatru žavėjausi. Įdomi galimybė pabūti bet kuo. Įgijau daugiau drąsos, – išeini į sceną ir šneki nesivaržydama. Nors praėjo dešimt metų, su būrelio draugais iki šiol bendraujame, susitinkame.
Dvyliktoje klasėje reikėjo rinktis profesiją, pamaniau, kad su menais bus sunku, tegul tai būna hobis. Mėgau istoriją, chemiją, biologiją, gerai sekėsi matematika. Abu mano tėveliai – inžinieriai, jie noriai padėdavo spręsti matematikos uždavinius. Tėčiui patiko informatikos kryžiažodžiai, jų visiems padalydavo – logikai vystyti. Tėvai atkreipdavo dėmesį į tai, kas progresyvu, skatino mokytis anglų kalbos, dirbti kompiuteriu. Pamenu, atnešė iš kažkur gautą mums, trims sesėms. Dvi jaunesnės – Saulė ir Raminta – taip pat programuotojos.
Ar programavimo srityje reikia kūrybinių gebėjimų?
Kūrybiškumas čia netrukdo. Tiksliukų sritis, reikia išmanyti matematikos formules, algoritmus, bet tikrai yra ir laisvės, pavyzdžiui, tikslams įgyvendinti. Galiu palyginti su remontu namuose: išsimatuoji sienas, apskaičiuoji plotą, svarstai, ko ir kiek reikės. Kiekvienas remontas vis kitoks, nesinori taikyti tų pačių standartų, taigi modeliuoji iš naujo, ieškai naujų sprendimų. Visas procesas – kūryba. Apie programavimo sritį sklando nemažai stereotipų, pavyzdžiui, kad tai – nuobodus, komunikacijos įgūdžių stygių formuojantis darbas. Nieko panašaus. Dirbti čia labai įdomu. Visada sieki sugalvoti ką nors nauja.
Apie programavimo sritį sklando nemažai stereotipų, pavyzdžiui, kai tai – nuobodus, komunikacijos įgūdžių stygių formuojantis darbas. Nieko panašaus.
Tačiau tiesa, kad merginos nesirenka programavimo, nes joms nuo vaikystės kalama, kad tai – sausa, vyriška profesija?
Ne kartą teko dirbti komandoje su trimis merginomis. Paskutinėse keliose kompanijose, kuriose dirbau, buvo nuo 20 iki 50 žmonių, iš jų – 2–5 programuotojos ar testuotojos. Programuotojai rašo kodą, o testuotojai rašo kodą, kuris tikrina mūsų kodą.
Taip, merginos linkusios rinktis socialinius, humanitarinius mokslus. Nežinau, kodėl jos bijo matematikos, technologijų. Yra daug mediciną studijuojančių dailiosios lyties atstovių, bet juk tai – irgi labai sunkus tikslusis mokslas. Gal jos turi tikslą padėti žmonėms, atlikti humanitarinį darbą, ir ši perspektyva padeda įveikti sunkumus? Svarbu ir tai, kuria kryptimi tave kreipė šeima. Man namuose niekas niekada nesakė, kad programavimas – vyriška profesija. Tėvai džiaugėsi sužinoję, kad nestosiu į menus. Prieš mokslo metus universitete buvo stovykla. Nuėjau, daugelis stebėjosi: „Oi, mergina, kaip tu čia pasirinkai tokią vyrišką profesiją?“ Svarsčiau, ką jie turi galvoje sakydami „vyriška profesija“? Niekas niekada man to nesakė. Kai atėjau į auditoriją ir pamačiau, kad grupėje esame trys merginos, suvokiau, kodėl informatiką vadina vyrų mokslu. Kurse buvo 40 merginų ir 250 vaikinų.
Vaikinai Jus ant rankų turėjo nešioti.
Visi taip sako, bet taip nėra. Jie puikiai leidžia laiką patys savo rate. Iš pradžių galvojau: „Oho, kur čia įstojau“, bet nesigailėjau – buvo smagu, daug renginių organizavome. Šaunūs žmonės, racionaliai mąsto. Jei tik pradedi svajoti ar į kokius nors jausmus per daug gilintis, iškart nuleidžia ant žemės: „Ką čia nusišneki!“ Gerų draugų susiradau, darbą įdomų turiu, žinau, kad visada jį turėsiu. Ir užmokestis geras. Mūsų nedaug, esame deficitiniai, tad renkiesi, ką nori daryti.
Lietuvius programuotojus užsienio kompanijos nepaprastai vertina. Esame Europoje, kultūriškai sutampame su Vakarų šalimis, mes – labai atsakingi, puikiai dirbame, investuoti čia palanku dėl mažesnių kainų. Kuo daugiau bus programuotojų, tuo daugiau užsienio kompanijų norės Lietuvoje investuoti.
Šiuo metu mūsų šalyje programuotojams siūloma daugiau nei tūkstantis darbo vietų. Europos Komisijos duomenimis, IT specialistų trūkumas Lietuvoje iki 2020 metų gali pasiekti 10 tūkstančių.
Karjeros galimybės informacinių technologijų srityje patrauklios, įdomų darbą gali rasti ne tik vyrai, bet ir moterys. Vis dėlto šioje srityje dirbančių moterų pasaulyje nedaug. Norėčiau grįžti prie stereotipo, kad merginoms aukštoji matematika sunkiai pasiekiama. Nemažai atliktų tyrimų rodo, kad mokykloje berniukams ir mergaitėms matematika sekasi vienodai, tačiau tam tikru momentu, kai reikia rinktis, ką gyvenime veikti, dauguma mergaičių iš šios srities dingsta, tiksliuosius mokslus pasirenka tik 10–20 proc. dailiosios lyties atstovių. Įtaką daro auklėjimas, tėvų požiūris į vyriškas ir moteriškas profesijas. Esame įpratę manyti, kad inžinieriai, mechanikai, mokslininkai turi būti vyrai, o mokytojos, gydytojos, biuro darbuotojos – moterys. Į informacines technologijas linkstanti mergina, jei nepalaiko šeima, pasirenka kitą specialybę. Be to, dauguma moterų perfekcionistės, jos viską turi padaryti labai gerai. Jei nesiseka, greitai pasiduoda. Kaip auginame vaikus? Berniukus nuo mažens mokome konkurencijos, būti stiprius, domėtis technologijomis, mašinomis. Jie žaidžia su konstruktoriais, dinozaurais, raketomis, sportuoja. Dažnai gali išgirsti: „Neverk, būk vyras!“ O štai mergaitės žaidžia su lėlėmis, mokomos piešti, šokti, dainuoti. Jei nesiseka, guodžiame: „Šaunuolė, kad pabandei. Mamai ir tėčiui vis tiek esi pati geriausia, gražiausia.“ Ir mergaitė stengiasi būti gražiausia, geriausia. Siekia tobulumo. Informacinių technologijų sritis sunki, dažnai nepavyksta, privalai nepasiduoti. Reikia ne pykti ant savęs dėl klaidų, o sėsti ir mokytis iš jų.
XIX a. gyvenusi anglų matematikė ir rašytoja Augusta Ada Lovelace Byron, poeto lordo Byrono dukra, – kompiuterių mokslo pionierė.
Kai Vilniaus universitete mokiausi informatikos, merginų buvo nedaug, bet ir tos ėmė kelti sparnus, nes suprato, kad ne tai nori studijuoti, išsigando, kad visą gyvenimą turės sėdėti prie kompiuterio, darbas nemobilus, neįdomus. O dėl laisvės, tai kompanijose yra įvairiai. Vieni tikrai nepakildami sėdi prie kompiuterio, bet kai kuriems tai patinka. Kiti renkasi mobilesnį gyvenimą – dirba iš namų, keliauja. Studijos smarkiai skiriasi nuo to, ką dirbi jas baigusi.
Dirbote konsultante, kurį laiką nuolat keliavote.
Vienu periodu daug skraidžiau. Grįždavau namo, pasikeisdavau drabužius ir vėl išskrisdavau. Dažnai keičiu darbus. Dabartinėje kompanijoje dirbu dvejus metus, bet rengiuosi pereiti į mažesnę – lietuvių. Studijų metais atlikau praktiką Šveicarijoje, Europos branduolinių mokslinių tyrimų centre (CERN). Ten yra viena didžiausių pasaulyje fizikos laboratorijų. Programavome įrankius fizikams pagelbėti, kūrėme ir skirtus CERN bendruomenės gerovei. Dirbau ir prie kitų projektų, buvo labai įdomu. Darbų teko dirbti visokių, vis geresnėmis sąlygomis. Smagu ir aplinką pakeisti. Vienu metu labai norėjau dirbti keliaudama. Atrandi kitus miestus, kai kuriuose pabūni ir ilgiau, pradedi jaustis sava, pažįsti gatves, parduotuves, bariukus, muziejus, susirandi mėgstamą sporto klubą. Labai patiko, bet staiga supratau, kad norėčiau pastovesnio darbo čia, vietoje.
Jūsų pavyzdys rodo, kad merginos – ne iš kelmo spirtos programuotojos. Beje, pirmoji programuotoja ir buvo moteris.
Ir pirmąjį kompiliatorių, šis mūsų sukuriamą kodą paverčia mašinai suprantamu kodu arba mūsų programą konvertuoja į kompiuterio programą, parašė moteris – Grace Hopper. XIX a. gyvenusi anglų matematikė ir rašytoja Augusta Ada Lovelace Byron, poeto lordo Byrono dukra, – kompiuterių mokslo pionierė. Mokytojo Morgano dėka gavo gerą algebros, logikos ir skaičių teorijos išsilavinimą. Ji pirmoji aprašė analitines mechaninės mašinos specifikacijas. Pirmosios programuotojos garbei viena programavimo kalba pavadinta ADA.
Kalbant apie pirmųjų kompiuterių vystymąsi, tai juos kūrė vyrai, o moterys rašė programas. Visiems rūpėjo mašina, o programinė įranga neatrodė tokia svarbi. Tam tikru momentu viskas apsivertė. Mes jau turėjome gana galingą kompiuterį ir suvokėme, kad tikrasis auksas yra programinė įranga, šią gali sukurti programuotojai. Įvyko lūžis. Yra teorija, kad vyrai, supratę, koks tai svarbus darbas, suskubo perimti moterų pozicijas, o šios jas ir užleido. Taigi ilgainiui programavimo sferą užkariavo stipriosios lyties atstovai.
Kodėl norima, kad daugiau merginų dirbtų programuotojomis?
Kai esi savo sriuboje, tik tiek – tą savo lėkštę – ir matai. Merginos įneša kitokių minčių. Būna, vyrai biure užsimiršta – pradeda elgtis šiurkščiau. Kai yra daugiau moterų, jie laikosi drausmingiau. Merginos kitaip žiūri į pasaulį, turi savo patirčių. Jų idėjos gali būti pritaikytos kuriant naujas programas ar technologijas, kurių reikia šimtams kitų moterų, o vyrai apie tai nė nepagalvoja, nes su tuo niekada nesusiduria. Kai moterų ir vyrų patirtis bei idėjas sumeti į viena, atsiveria daug platesni horizontai, tai naudinga rinkai. Apskritai norime pritraukti daugiau žmonių, nes jų trūksta. Turime 60 proc. programuotojų vyrų ir 30 proc. moterų. Jei mūsų būtų po lygiai, manau, į Lietuvą ateitų daugiau užsienio kompanijų, pritrauktume daugiau investicijų.
Šioje srityje dažnai nepavyksta, privalai nepasiduoti. Reikia ne pykti ant savęs dėl klaidų, o sėsti ir mokytis iš jų.
Kokius darbo IT srityje privalumus, būdingus tik moterims, galėtumėte išskirti?
Sunku pasakyti, kas būdinga tik moterims. Kantrybė. Atidumas. Kruopštumas. Vyrai galbūt konkretesni. Programavimo technika reikalauja daug kantrybės. Turi sutelkęs dėmesį sėdėti prie kompiuterio neatsitraukdamas kelias valandas. Beje, vaikus auginančios moterys gali dirbti ir nuotoliniu būdu – iš namų. Tai labai patogu.
Kas sunkiausia programuojant?
Gal algoritmo sudarymas? Beje, tai ir įdomiausia, kūrybiškiausia veikla. Vėliau reikia atlikti techninį darbą.
Kas būna, kai testuotojai randa klaidų? Nenuobodu jas taisyti?
Mes patys, programuotojai, rašome tam tikrus testus, kad kodas veiktų teisingai, bet klaidų pasitaiko. Kartais vartotojai praneša, projektų vadovai pastebi. Man klaidų taisymas nėra baisus dalykas, veikiau tai – smagus procesas. Išskyrus, žinoma, jei klaidos galingos.
Ar programuotojos merginos uždirba tiek pat kaip vaikinai?
Nežinau, kiek uždirba mano kolegos. Negaliu sakyti, kad moterys uždirba mažiau, tai turbūt priklauso nuo žmogaus. Pasikalbėjusi su draugėmis, darau išvadą, kad jos kuklesnės, nelinkusios prašyti didelių pinigų, vyrai drąsesni, nebijo derėtis. Mūsų srities žmonių paklausia, kiek patys įvertiname savo darbą. Tiek dažniausiai ir gauname. Žinoma, kiekviena kompanija turi savo rėžius, jei šausi, kad nori 30 tūkstančių eurų, tai tiek tikrai niekas nemokės.
Ar galima išmokti programuoti ir nestudijuojant universitete?
Taip, galima. Reikia valios, bet įmanoma. Pažįstu nemažai žmonių, kurie dirba programuotojais, nors nėra baigę informatikos. Pas mus atėjo vienas vaikinas, kuris niekur nestudijavo, bet turi tokią galvą... Visus nustebino. Net patyrusius darbuotojus mokė, kaip ir ką geriau padaryti. Viena bendradarbė kūrė verslą, o išėjusi motinystės atostogų pradėjo spręsti internete rastus programavimo testus. Jai visada patiko tikslieji mokslai, norėjo būti programuotoja, bet tėvai atkalbėjo. Taigi ji sprendė testus, atliko praktiką akademijoje „Infobalt IT“ir tapo programuotoja. Sėdi namie, augina vaikutį ir dirba kompanijoje. Būna, žmonės dirba nemėgstamą darbą, skundžiasi dėl menkų atlyginimų, bet nieko nedaro, kad padėtis pagerėtų. Reikia tik ryžtis, ir situacija pasikeis.
Kokių privalumų matote vyriškame kolektyve? Ar yra konkurencijos tarp skirtingos lyties atstovų?
Vyrai, kai jų dauguma, paprastai pamiršta, kad šalia yra ir merginų, tad gali pasakyti ir riebesnį keiksmažodį. Jie taip tarpusavyje bendrauja ir galvos dėl to nesuka. Pavyzdžiui, mestelėja: „Kokią čia nesąmonę padarei!“, o mergina priima asmeniškai. Vyrai šalčiau reaguoja į daugelį situacijų, moterys linkusios daug ką sureikšminti. Man vyriškas kolektyvas labai patinka – jokių apkalbų, viską sakome tiesiai šviesiai. Mėgstu humorą, konkurencijos jausmą. Stengiesi neatsilikti.
Kokia yra Jūsų darbo diena? Ar pakankamai turite laisvės? Ar programuotojai taip ir sėdi aštuonias valandas įbedę akis į monitorius?
Ne tik sėdime užsidarę dėžutėje – darome pertraukas, bendraujame. Viena savaitės diena skirta tobulėti, pasidalijame, kas ką nauja perskaitė, sukūrė. Tenka nuolat mokytis, nes technologijos sparčiai vystosi, reikia sekti naujienas. Praėjusią savaitę kūrėme žaidimus. Sprendžiame programavimo uždavinius. Yra kolegų, kurie mėgsta spręsti ypač sudėtingus algoritmus. Mūsų biure nėra griežtai numatyta, kada turi ateiti į darbą. Negali aštuonias valandas, o dažnai ir daugiau, be pertraukos sėdėti įbedęs akis į monitorių ir galvoti. Tiesiog reikia nueiti išgerti kavos, sužaisti stalo futbolo partiją. Tada vėl gali mąstyti. Atsikvėpus ateina naujų idėjų, kaip įgyvendinti užduotį. Kartą per savaitę gauname nemokamus pietus, du kartus – pusryčius. Virtuvėlėje visada yra kokio nors maisto, vaisių.
Kas ant mano darbo stalo? Kolegų dovanota pliušinė panda, du monitoriai. Kompiuteris. Ir lapas popieriaus.
Esate sakiusi, kad dabar populiaru viską kelti į vadinamąjį debesį – internetu pasiekiamą vietą, kur virtualiuose serveriuose saugomi mūsų duomenys. Ar gali programuotojai, tiksliau – programišiai, pavogti tapatybę? Viename filme aktorės Sandros Bullock herojė sako: „Visi turime po nedidelį elektroninį šešėlį. Visas gyvenimas sudėtas į kompiuterį.“
Duomenų elektroninėje erdvėje surinkta nepaprastai daug. Jei kartą suvedėme ką į internetą, siuntėme paštu, informacija lieka. Žmonės turėtų atsargiau naudotis ir socialiniais tinklais. Juk ten paliekame kone visą informaciją apie save.
Laisvalaikiu organizuojate „Vilnius Girls Code“ renginius. Kas į juos renkasi, ką veikiate?
Į mūsų su drauge organizuojamus renginius susirenka informacinėmis technologijomis besidominčios merginos. Vilniuje daug programuotojų bendruomenių. Specialistai susitinka pasikalbėti jiems aktualiomis temomis, pristato naujoves, papasakoja, ką nauja patys nuveikė. Pasaulyje įprasta organizuoti grupes programuotojoms. Merginų šioje srityje nėra daug, visi nori, kad būtų daugiau. Tos grupės veikia ir kaip programavimo mokyklėlės.
Mūsų idėją palaiko daug IT kompanijų. Nesitikėjome, bet į pirmą susitikimą susirinko per 60 programuotojų. Susipažinome, nutarėme kiekvieną mėnesį pakviesti merginą iš šios srities pasidalyti savo patirtimi. Vėliau pradėjome rengti IT dirbtuves. Vyrus taip pat įleidžiame, bet juos atbaido žodis „girls“.
Taip ir neatsakėte, ar jaučiatės teisingai pasirinkusi programuotojos karjerą?
Bendra situacija mane džiugina – turiu mėgstamą darbą, nereikia galvoti, kaip sudurti galą su galu, galiu pasitaupyti. Smagu gyventi savarankiškai. Turiu draugą. Ko nors ypatinga man nereikia. Patinka organizuoti renginius. Gera, kai žmonės ateina ir džiaugiasi, kad tai darome; kad darbe pasiseka įgyvendinti tas užduotėles; kad žmonės naudojasi mūsų darbo vaisiais; kad tobulėju kiekvieną dieną, kad informacinės technologijos man padeda naudotis visokiais prietaisais, – niekada neskaitau instrukcijų, viskas savaime aišku.
