Man labai reikėjo išvalyti galvą – joje buvo prisikaupę per daug šlamšto, todėl vasarą nusprendžiau mesti sau iššūkį – išeiti iš vadinamosios komforto zonos (kai kurių akimis, ir proto) ir išbandyti ką nors nauja. Galėjau pradėti mokytis šokti, užveisti balkone daržą ar šešiasdešimt dienų valyti organizmą, tačiau nusprendžiau laikinai pakeisti profesiją ir tapti padavėja. Evos Tombak knygoje „Laimės piliulės“ radau dvasinio lyderio Gordono B. Hinckley mintį, kad nuovargį geriausiai gydyti dėmesį nukreipiant į kitus ir kad tarnaudamas kitiems visada laimi daugiau, negu leisdamas aptarnauti save. Atrodė būtent tai, ko tuo metu reikėjo.
Šį rašinį būtų galima pavadinti ir „Padavėjos dienoraščiu“, mat kasdien į savo ryškią fuksijų spalvos kelionių knygutę užsirašinėjau kilusias mintis, patirtį, savijautą, fiksavau menkiausias detales. Viskas dirbant kitokį darbą atrodė svarbu, nauja, kitaip. Mano naujieji kolegos iš pomėgio viską užsirašinėti draugiškai šaipydavosi, o knygelėje beveik neliko tuščių lapų.
Padavėja? Rimtai?!
Šiam žingsniui mane pastūmėjo restorano ir viešbučio „Šturmų švyturys“ įkūrėjo Česlovo Žemaičio skambutis – ieškojo padavėjos dirbti Ventės rage, Šturmų kaimelyje, esančiame restorane. Iš šios vietos prieš metus (tada ji man padarė neišdildomą įspūdį) rengiau reportažą, o iš Česlovo ir jo žmonos Astos ėmiau interviu. Ne, dirbti padavėja „Šturmų švyturio“ šeimininkas man nesiūlė, bet jo klausimas, gal galėčiau parekomenduoti ką nors iš savo pažįstamų, galvoje pasėjo beprotišką mintį – juk pati galiu du mėnesius pagyventi Šturmuose!
Kai kuriems draugams ir net šeimos nariams toks mano užsidegimas, mačiau, kėlė nerimą: „Ar ji visai išsikraustė iš galvos?“ O viena artima pažįstama, išgirdusi, kad ruošiuosi padirbėti padavėja, parašė: „Aš tau pavydžiu. Tai – mano neįgyvendinta svajonė. Kai tik kokiame nors restorane susiduriu su nerealiu žmogumi, visada prisimenu šį norą.“ Turiu prisipažinti, kad tai buvo ir mano slapta svajonė. Restoranuose ir kavinėse visada atkreipiu dėmesį į padavėjus – juk jie irgi formuoja šių įstaigų įvaizdį. Man aptarnaujantis personalas toks pat svarbus, kaip ir maistas. Beje, daugeliu atvejų prisimenu ne pastarąjį (kad ir kaip būtų gaila, skonio prisiminimai man iš atminties išgaruoja pirmiausia), o žmones. Kai kurių nepamirštu iki šiol. Geriausiu pasaulio padavėju prieš kelerius metus išrinktas 35-erių japonas Shinas Miyazakis prisipažino ilgus metus kasdien atkakliai mokęsis šio amato. Iliuzijų per du mėnesius tapti geriausia padavėja neturėjau, tačiau norėjau bent jau būti įsimintina, tokia, kuria didžiuotųsi mano pažįstama.
Man labai reikėjo išvalyti galvą, nes joje buvo prisikaupę per daug šlamšto, todėl vasarą nusprendžiau mesti sau iššūkį – išeiti iš vadinamosios komforto zonos.
Niekada nesu atkimšusi butelio šampano (iš tikrųjų manau, kad moterims ir nereikia to daryti), vyną pildama į taurę išlaistau, o kavos iš aparato darbe negeriu todėl, kad... nemoku juo naudotis. Nežinau, iš kurios pusės reikia paduoti meniu, kurie įrankiai prie ko tinka ir pan. Man pasidarė smalsu: ar galėčiau viso to išmokti? „Kaip suvilioti ne sijonu, o maistu? Kaip papasakoti apie jį, kad seilė tįstų?“ – svarsčiau viename pirmųjų savo dienoraščio puslapių. Kartą viena pora pasakė: „Jūs pasakojate taip, kad net seilė klausantis tįsta. Daugiau nebegalime – neškite viską, apie ką pasakojote!“ Man prasikalė sparnai. O kitą kartą, kai pasakojau apie patiekalus, negalią turintis berniukas klausėsi ir visą laiką bučiavo man ranką... „Jūs jam labai patinkate“, – paaiškino tėtis.
Vėjų žemėje
Ventės rago pavadinimas kildinamas iš pusiasalio smaigalyje Kryžiuočių ordino pastatytos Vindenburgo pilies (ši neišlikusi). Tačiau vietiniai šią vietą vadina vėjų žeme, tai labai tiksliai apibūdina šios vietovės klimatą – čia beveik visada vėjuota. Man labai patinka vėjas. Patikdavo net tada, kai valgydama grikius turėdavau susirinkti juos nuo stalo. Kai viskas aplink nurimdavo ir nuščiūdavo, apimdavo nejaukumas. Taip pripratau prie nuolatinio šnarėjimo melduose, pušyse ir po langais. Dviese su Egle gyvenome kambarėlyje šalia restorano, langai – tiesiai į marias. Pirmą savaitę „atsijungdavau“ per kelias sekundes, o prabusdavau be žadintuvo (jei juo nevadinsime įkyrios musės, į nosį pradėdavusios lįsti dar prieš septynias), jausdavausi žvali ir išsimiegojusi. Pirmas puodelis kavos dar lovoje, vienuoliktą – lėti pusryčiai, šventas kavos su kolegomis gėrimo ritualas aptariant naujienas ir būsimą dieną, tada tvarkymasis restorane, o nuo tryliktos valandos pradedame laukti svečių. Ko ne svajonių darbas?
Net patys nuostabiausi dalykai su laiku gali virsti (dažnai ir virsta, jei leidžiame) rutina. Vėliau rytais jau būdavo sunkiau keltis, mausdavo pėdas, nugarą ir visą kūną, nenorėdavau bendrauti (tačiau į valias ir su įkvėpimu galėdavau tvarkytis).
„Kodėl atsivežei Kobo Abe’s „Moterį smėlynuose“? – kartą paklausė manęs Eglė. „Nes mane nervina nebaigtos knygos“, – atsakiau. Tada mano kambario draugė pastebėjo, kad mudvi panašios į tuodu nelaimėlius smėlio duobėje ir dažnai jaučiamės taip, lyg pačios nuolat kastume smėlį.
Niekada nepabosdavo viena – kraštovaizdis. Gamtos stebuklų čia netrūko. Kas rytą kieme kregždės rengdavo tokius pasirodymus!.. Patikrinti teritorijos atskrisdavo uosto sargai – pilkasis garnys ir trys lyg komandorai išdidūs didieji kormoranai. Išskleisdavo sparnus lyg ketindami džiovinti plunksnas, – šis ritualas atrodė tarsi paukščių joga. Kartą ponas Česlovas atkreipė mano dėmesį į tai, kad kolonijomis žvejojantys plėšrieji kormoranai savo gentainiams šio žuvingo uosto neišduoda...
Netoli Šturmų kaimelio esančiuose Kintuose gyvena gandras, vardu Pranas. Jį dažnai sutikdavau miestelio paplūdimyje. Gyventojai pasakojo, kad šis ilgakojis paukštis ir į parduotuvę „Kuršmarės“ užsuka (savo akimis mačiau, kaip vietiniai su juo pasisveikindami paglosto snapą, lyg spaustų ranką senam pažįstamui), sykį ir pati mačiau stoviniuojantį prie parduotuvės, o kartą aplankė mus restorane. Girdėjau, kad Pranas beveik naminis ir žmonių nebijo, vis dėlto mano bandymas su juo pasidaryti asmenukę baigėsi mirtinu išgąsčiu pamačius šonkaulių link artėjantį didžiulį snapą.
Netipiškas čia ne tik paukščių elgesys. Pamaryje neįmanoma antrą kartą pamatyti tokio paties saulėlydžio, todėl kasdien gali išgyventi po naują stebuklą. Tiesą sakant, straipsnio pavadinimą įkvėpė Šturmuose šeimininkaujanti Asta. Prieš išvykdama vasarai į Ventės ragą, feisbuke ji pasidžiaugė, kad laukia 90 skirtingų saulėlydžių, ir pridėjo nuotrauką. Iš pradžių ir mes juos fotografavome, bet liovėmės, nes nespėdavome pamatyti iš tikrųjų. Kai kurias akimirkas reikia tiesiog išgyventi.
Vienuolika metų Ventėje šaknis įleidęs buvęs krepšinio treneris patvirtino tai, ką pajutau pati: šios vietos neįmanoma neįsimylėti, nes kasdien ji vis kitokia, niekada nepabostanti. „Prie jūros viskas vienoda, o čia – kasdien vis kitoks vaizdas“, – sako jis. Vyras iki šiol kiekvieną rytą dviračiu apvažiuoja numylėtas apylinkes. „Kokioje gražioje vietoje dirbate...“ – atsidusdavo dažnas klientas su vos juntama pavydo gaidele. Labai pritariu dainininkei Jurgai Šeduikytei, kad vyras stiprybės turi semtis iš moters, o moteris – iš gamtos. Esu šventai įsitikinusi, jog laukinė mūsų prigimtis geriausiai atsiskleidžia būnant kuo arčiau gamtos ir iš jos semiantis energijos. Ypač tokiame Dievo pamirštame pasaulio pakraštyje. Grįžus mano vidinės baterijos buvo fully charged (visiškai įkrautos).
Burtai ir pirmi kartai
Po pirmos savaitės susigalvojau malonią prievolę pasirūpinti, kad restorane nevystų pievų ir laukų gėlės. Eiti jų į pakeles ir pamiškes bet kokiu oru būdavo vienas didžiausių malonumų. Kartą vieni klientai, kai priėjau prie jų staliuko, paklausė, ar kartais nesutiko manęs pareinančios nuo miško su glėbiu gėlių. O kai linktelėjusi nusišypsojau, pasakė: „Mes ir pagalvojom, kad čia greičiausiai – Šturmų raganaitė...“
Visos Šturmų moterys – šiek tiek laumės. Tik jos žino, kad nuo pilnaties veikiamų klientų blogos akies ir blogo tono gelbsti česnako skiltelė kišenėje (labai juokiausi grįžusi beveik visų drabužių kišenėse radusi česnakų), o meilę prišaukia žuvienės burtai. Apie juos jau sklinda legendos, žmonės važiuoja čia pasidžiaugti išsipildžiusiais norais (kai kuriems dar nėra nė metukų) ar viliasi sulaukti auksinės žuvelės malonės. Žmonės mėgsta burtus. Reikia tik pamatyti išraišką veide, kai pasakydavome, kad žuvienė ypatinga – su burtais. „Jūs čia visos raganos, ar ką?“ – sykį išsprūdo vienam ponui.
„Gal dar ne per vėlu pabėgti?“ – ši mintis kankino pirmą darbo dienos rytą
Kartais juokaudavau, kad tikrai ne padavėjomis dirbame, o raganaujame. Net jei negirdime pokalbių prie staliukų, viską matome ir suprantame. Mano didžiulei nuostabai, patyriau, kad iš to, kaip žmonės sėdi, žiūri, klauso, tariasi, užsakinėja, valgo, galima labai daug pasakyti apie juos pačius ir net porų santykius – nepatikėsite, bet šie geriausiai atsiskleidžia būtent prie stalo. Kaip ir kultūriniai skirtumai, o svečių teko sutikti iš įvairiausių šalių. Iki šiol susigūžtu išgirdusi ką nors kalbant vokiškai... O patys įdomiausi pasirodė šveicarai ir... rusai. Prie žuvų jie vis dar prašo duonos, tačiau bando kalbėti angliškai ir net lietuviškai. Kartą ispanas prie žuvies karpačo nedrąsiai paprašė alyvuogių aliejaus ir citrinų. „Bet turbūt mane nudėsite?“ – kaltai šyptelėjo. „Taip, – kuo drąsiausiai sakau. – Nudėsiu. Turėtumėt paragauti šio patiekalo tokio, kokį jį siūlome, tik tada pajusite didžiausią malonumą ir parodysite pagarbą jį ruošusiems žmonėms. Juk nuvykusi pas jus, prie chorizo dešros neprašau juodos duonos ir sviesto...“
Padavėjos darbas mane išmokė besąlygiškai priimti kiekvieną žmogų, – tokios tolerancijos ir savitvardos iš savęs net negalėjau tikėtis.
Turbūt niekada nepamiršiu pirmosios darbo dienos. Jaučiausi lyg pirmaklasė pirmą dieną mokykloje. Baisiausia buvo pirmą kartą prieiti prie staliuko. Kaupiausi gerą pusvalandį, vis rasdavau, ką veikti po... baru, kad tik manęs nepamatytų. Arba eidavau blizginti įrankių, valyti taurių. O juk kalbinti žmones – mano profesija! Č. Žemaitis mano „klastą“ greit perprato, tad buvau grąžinta į žmones.
Šturmuose daug kas nutiko pirmą kartą. Pirmą kartą gyvenime dariau espresą, dvigubą espresą, kapučiną, latę (vėliau dar išmokau ruošti espresą su pieno puta ir amerikietišką kavą). Paruošti juodą kavą užtrunka 20 „bananų“ (mintyse skaičiuodavau iki dvidešimties po kiekvieno skaičiaus įterpdama žodį „bananas“) – tada ji išeina tokia, kokia ir turi būti. Išplakti reikiamą pieno putą mokiausi dvi savaites, per tą laiką sugadinau galybę kavos (sugadintą išgerdavau, todėl mano gyslomis turbūt teka jau nebe kraujas). Kai išgirsdavau ką nors prašant kapučino arba latės, susukdavo vidurius. Esu perfekcionistė, viską noriu atlikti kuo geriau (vis pavalyti ištiškusį pieną ar pabirusią kavą), tad sugaišdavau nemažai laiko, kol atlikdavau užsakymą. Ir kiek buvo džiaugsmo, kai pavyko pirmasis puodelis! Taip savimi didžiavausi, kad puoliau fotografuoti, o nuotrauką įkėliau į instagramą. Laimės jausmo skalė kaip reikiant šoktelėdavo aukštyn, kai kas nors pagirdavo mano ruoštą kavą ar padėkodavo už aptarnavimą. Nenoriu girtis (nors ne – vis dėlto noriu), tačiau mano ruoštą kavą įvertino ir vienas geriausių Lietuvos virtuvės šefų Vytautas Samavičius. Man tai buvo pripažinimas. Vis dėlto labiausiai širdį glosto Česlovo ir Astos įvertinimas: Česlovo – kad nė sykio negrąžino mano jam ruošto „espresiuko“, o Astos – paskutinę darbo savaitę ištarti žodžiai, jog mano kava skani. Labai norėjau būti gera mokinė ir nenuvilti savo mokytojų.
Toks kapučinas pavyko po maždaug 14-kos bandymų. O kiek dar nepavykusių!
Beje, patyriau, kad kavos skonis labai priklauso ne tik nuo padavėjo nusiteikimo, bet ir nuo oro. Lietingą dieną ir kava atrodydavo lyg apsiblaususi, vos išlįsdavo saulė, tarsi pralinksmėdavo ir pupelės. Jei dabar užsukusi į kavinę kavos tikrai nenoriu – neužsisakau, nes per gerai suprantu, kiek pastangų gali kainuoti vienas puodelis. Ir šiukštu jokio kapučino ar latės! Beje, jau antrą darbo dieną pajutau kavos skonį ir atsisakiau cukraus – iki tol gardindavau bent šaukšteliu jo (Lavija Šurnaite, maniau, šio įpročio man taip ir nepavyks suformuoti. Pavyko!). Tai irgi laikau nemažu savo laimėjimu pirmų kartų estafetėje.
„Kas yra balykas?“ – vienas dažniausiai vasarą girdėtų klausimų
Laimingi žmonės
„Man gera, kai žmonės valgydami užsimiršta“, – sakė Č. Žemaitis prieš metus duodamas man interviu. Tapusi „Šturmų švyturio“ komandos dalimi, supratau, ką Česlovas turėjo mintyse. Man labai patikdavo stebėti valgančius žmones (gal ir nelabai gražu). Ir tikrai, jei ką ir buvo galima įžvelgti tų žmonių akyse, tai – užsimiršimą ir palaimą. Mano supratimu, būtent taip – mėgaujantis – reikia valgyti. Dienai baigiantis, dažniausiai savaitgaliais, kai susėsdavome vakarieniauti, Česlovas paklausdavo: „Aš žmonės išėjo laimingi?“ Arba: „Ar šiandien buvo daug laimingų žmonių“? Būtent taip aš supratau šio darbo prasmę – prisidėti prie žmonių laimės, patiriamos mėgaujantis šviežiu maistu, jaukia aplinka ir ramybe. Tiesa, savaitgalių Šturmuose ramiais tikrai nepavadinsi. Kartais stebėdavausi tuo nenutrūkstamu srautu, kai kada – prisipažįstu atvirai – apimdavo neviltis. Tikrai teisingas posakis, kad meilę nuo neapykantos skiria vienas žingsnis. Ypač jei 8 valandas praleidai ant kojų su 5 kg padėklu rankose.
Kai kurių svečių – daugiausia vyrų – veidai įsitempdavo, ir jie imdavo nejaukiai muistytis, kai tuos 5 kg sveriančius padėklus su antra tiek sveriančiais indais keldavome nuo stalų.
Itin sunku mylėti jaunus būsimus politikus, kurie prie stalo postringauja apie šviesią savo vaikų ateitį, o nesugeba sutvarkyti to, ką jų gyvenimo gėlės palieka tualete (ir tai tikrai nekvepia gėlėmis). Žinoma, sunku – nereiškia, kad neįmanoma. Iš tikrųjų šis darbas mane išmokė besąlygiškai priimti kiekvieną žmogų, – tokios tolerancijos ir savitvardos iš savęs net negalėjau tikėtis. Taip, esu prašiusi kolegės, kad aptarnautų man skirtą stalą, ir išėjusi pakvėpuoti į lauką. Vieni kitus paprastai suprasdavome iš pusės žvilgsnio, tad aiškinti nereikėdavo. Be to, supratau ir patyriau, kaip gera patarnauti žmonėms, jei jie tavo tarnystės nepriima kaip savaime suprantamo dalyko.
Geranoriškumo ir meilės prie žuvų nenusipirksi. Didžiąją dalį laiko ir pati jaučiausi laiminga. Per visą gyvenimą gal nebuvau sutikusi tiek laimingų žmonių, kiek sutikau per du mėnesius atokiame Lietuvos kampelyje.
Į ryškią kelionių knygutę kasdien rašydavau įspūdžius
Atgal į realybę
Grįžusi į redakciją, suskambus telefonui, per plauką neatsiliepiau: „Šturmų švyturys“, restoranas, Ventės ragas...“ Nors mano užrašų knygelėje beveik neliko tuščių lapų, grįžusi kalbėjau ir kurį laiką net rašiau trumpais lakoniškais čechoviškais sakiniais, o dažnai apskritai tylėdavau kaip tenykštis žvejys. Atrodė, lyg vėjas būtų išpūtęs visus sakinius (ir atmintį: kai pirmą kartą po dviejų savaičių grįžau dviem dienom į Vilnių, negalėjau išsiimti iš bankomato pinigų, nes buvau pamiršusi PIN kodą). Į pirmą po ilgų vasaros atostogų interviu ėjau kaip pirmą kartą.
Grįžus rytais mane dar gerą savaitę vargino raumenų sąstingis, kartais būdavo sunku išlipti iš lovos. Supratau, kad kūnui trūksta fizinio krūvio, prie kurio buvo įpratęs per porą mėnesių. Rankų pirštų sąnarius nustojo skaudėti tik po gerų dviejų savaičių. Užtat nebepainioju perpelės su seliava, išmokau ištarti įvairių rūšių austriško vyno pavadinimus, iš svorio atskirti pusryčių ir užkandžių šakutes, iš miegų pažadinta galiu papasakoti apie įvairias marių žuvis.
Žinau, ką turėjo omenyje Č. Žemaitis prieš metus sakydamas, kad, grįžus po kurio laiko iš šio krašto į Vilnių, kažko ima trūkti ir tik vėliau supranti, kad – vėjo. To šturminio, išpučiančio iš galvos visas mintis (ir net slaptažodžius), man tikrai labai trūksta.
Kas liko paraštėse
Įgula. „Restoranas – kaip laivo įgula. Prasidėjus audrai, visi suremiame pečius ir stengiamės atlaikyti šturmą“, – per pirmą mūsų pokalbį sakė Č. Žemaitis. Be manęs, restorane mėnesį dirbo dar dvi padavėjos, rugpjūtį likome tik dviese su kambario drauge Egle. Tiesa, po kartu praleistų dviejų mėnesių uždaroje patalpoje ir visų išbandymų, kuriuos patiria kartu gyvenantys žmonės, žodį „kambario“ išbraukčiau, nes jaučiuosi įgijusi draugę visam gyvenimui ir daug angelų sargų – Birutę, Enriką, Marytę, Jūratę, Laimutį ir kitus...
Klausimai. Atsipalaidavę žmonės užduoda labai daug klausimų. Daugiausia jų tekdavo man. Svečiams rūpėjo, iš kokio medžio išdrožtos restorano kėdės, ar žuvienėje esančios žuvys yra su žvynais, kuriuo vadinamojo balyko ruošimo etapu marinuojamas žiobris, kad šioje, pasak Kęstučio Navako, akupunktūrinėje žuvyje beveik nelieka kaulų, iš kur šį patiekalą sugalvoję vietiniai žvejai gaudavo acto ir t. t., ir pan. Per du mėnesius logistikos eksperte netapau, tačiau sužinojau, iš kur arčiausiai galima išsiųsti atvirlaiškį, motociklais persikelti į Nidą, aplinkkeliu nuvažiuoti į Mingę (Minijos kaimą), pagrybauti, iš akies rasti Kaliningradą ir pan. Net teko išmokti užsieniečiams paaiškinti, kaip veikia krosnis. Padavėjas turi žinoti viską. Jei nežino, jo reikalas sužinoti.
Jei reikėtų rinkti klausimą čempioną, juo be konkurencijos taptų: „Ar turite ko nors vaikams?“, o šį dažniausiai lydėdavo: „O gruzdintų bulvyčių turite?“
Susapnuotas interviu. Rugpjūčio pabaigoje Šturmuose lankėsi ypatingas svečias iš Šampanės – vyndarys ir šampano gamintojas Philippe’as Brunas. Skiriamasis šio prancūzo ženklas – juoda beretė, ją nusiima turbūt tik eidamas gulti. Pirmąją viešnagės naktį garsųjį svečią sapnavau: man rūpėjo paklausti apie rožinį šampaną, mat prieš miegą žiūrėjau vaizdo įrašą, kuriame Ph. Brunas pasakojo, kaip jaunystėje vietoj rožių merginoms nešdavo rožinio šampano, o dvi taures visada laikydavo vidinėje švarko kišenėje. Nubudusi kitą rytą nusprendžiau žūtbūt su juo susipažinti. Atminimui turiu ir nuotrauką iš to susitikimo. Papasakojau garsiam svečiui apie savo sapną ir uždaviau labiausiai rūpėjusius klausimus. Apie rožinį šampaną, žinoma, – taip pat.
Į šią atokią vietą atvyksta įdomių svečių. Vienas tokių – šampano gamintojas Philippe’as Brunas
Blynų dieta. Šturmai garsėja ne tik šviežiomis žuvimis, bet ir jų šeimininkės Astos blynais. Prieš metus gavau jų receptą, tačiau nė karto nepavyko iškepti tokių pačių. A. Žemaitienė vis dar kepa juos kiekvieną mielą rytą viešbučio svečiams (kepė ir mums, už tai nuoširdžiai dėkoju; blynai – mano silpnybė). Ir patiekia su vis kita pačios virta uogiene. Po mėnesio tokių kasdienių pusryčių pradėjau darytis panaši į Karlsoną. Suskaičiavau, kad jei kas rytą suvalgydavau po 10 blynų, tai per du mėnesius iš viso... hm – 600.
Kai, rašydama šį rašinį, dar kartą perskaičiau pirmą dieną į dienoraštį surašytus savo lūkesčius, net susijuokiau: „Padžiovinti figūrą (nors džiovintų žuvų nemėgstu) ir sveikiau maitintis. Ką rasi sveikesnio už retą gilių ežerų žuvelę seliavą ar kopūstų salotas su svarainiais?“ Dar ir kaip rasi – šešis šimtus blynų! Taigi figūros nepadžiovinau.
Žingsniai ir kilometrai. Įkvėpta žurnalistės Lavijos Šurnaitės, kartais į prijuostės kišenę įsimesdavau išmanųjį su žingsnius ir kilometrus skaičiuojančia programėle. Todėl kai vieną kartą klientė pradėjo garsiai svarstyti, kiek kilometrų per dieną įveikiame, turėjau atsakymą – vidutiniškai 6–8 kilometrus (arba 12–16 tūkst. žingsnių), o kai kada ir visus 10.
Mankšta. Vienas rankų darbo ąžuolinis padėklas žalvarinėmis rankenomis žuvims patiekti sveria apie 5 kg. Antra tiek sveriančių indų, taupant kojas, galima sudėti ant jo. Ar bereikia sakyti, kokia tai puiki rankų ir krūtinės ląstos raumenų mankšta? Kai kurių svečių – daugiausia vyrų – veidai įsitempdavo, ir jie imdavo nejaukiai muistytis, kai tuos padėklus keldavome nuo stalų. Gal jaudindavosi dėl savo šviesių kelnių? Padėti panešti nė vienas nesisiūlė, bet duris atidarydavo ir praleisdavo dažnas. Lietuvoje tikrai yra labai gerų vyrų!
Dviratis – geriausia transporto priemonė, kai labai norėdavosi bandelių iš „Kintų smagurinės“. Dėl jų galėdavau numinti (ir dažnai numindavau) 14 kilometrų. Beje, šioje kavinaitėje vienintelėje visame pamario krašte yra likę Kuršių marių arbatos. Ją labai gyrė arbatą gaminančios įmonės atstovė, sakė, kad Klaipėdoje vos 22 indeliai išgaravo per 20 minučių!
