Pastaruosius kelis mėnesius Giedrė skraido – ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Su iš Čilės kilusia 33-ejų kolege Maite Alberdi (menininkės susipažino Kopenhagoje, dalyvavo tarptautinėje jaunųjų talentų skatinimo programoje, – šeši jauni, tarptautiniu lygiu jau pristatyti filmų režisieriai, suporuoti su šešiais perspektyviais kūrėjais iš kitų žemynų, kūrė po filmą) abi kartu ar pakaitomis keliauja iš vieno dokumentinių filmų festivalio į kitą ir renka apdovanojimus. Interviu išvakarėse režisierių G. Žickytės ir M. Alberdi trumpametražis dokumentinis filmas „Čia aš tik svečias“ (angl. „I’m Not From Here“) pelnė dar du apdovanojimus – Budapešte ir Sankt Peterburge vykusiuose festivaliuose.
Prieš tai ši juosta palankiai sutikta tarptautiniuose dokumentinių filmų festivaliuose Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Krokuvoje, Italijoje, Ispanijoje, įvertinta JAV Kino meno ir mokslo akademijos, nominuota Europos kino apdovanojimui (geriausio Europos trumpametražio filmo kategorija) gauti, ši ceremonija vyks gruodį Vroclave (Lenkija). „Čia aš tik svečias“ atrinktas į dienraščio „The New York Times“ programą „Op-docs“ (filmą pastebėjo ir atrinko Tarptautinės dokumentikos asociacija (IDA)), rugsėjo pradžioje pristatytas Los Andžele (JAV). Pabuvusi Vilniuje porą savaičių, Giedrė kels sparnus į Belgiją – tarptautiniame Gento kino festivalyje bus pristatomi visi Europos kino akademijos apdovanojimams nominuoti geriausi trumpametražiai filmai.
Tad nieko nuostabaus, kad interviu teko palaukti ir net kartą atidėti – dėl G. Žickytės kelionių ir įtempto grafiko. Žvarbią dieną į susitikimą arbatinėje netoli naujų namų sostinės senamiestyje herojė atbėga vilkėdama ilgą šviesų megztinį, ant jo – tik liemenę. „Neseniai persikėlėme į naujus namus, dar nespėjome visų dėžių išpakuoti, net nežinau, kur mano striukė“, – sako šypsodamasi.
Kad turi milijoną reikalų ir nekantrauja, išduoda tai, kaip neramiai sėdi, – suprantu, kad mieliau būtų kitur. „Dar turiu atsakyti į klausimus anglų kalba jūsų kolegoms iš specializuotų kino leidinių, – taria Giedrė ir akimirksnį delnais pridengia akis. – Suprantu, kad tai – mano darbo dalis, todėl stengiuosi nesiskųsti ir nedejuoti.“ Ji šypteli. Ir tik pokalbiui įpusėjus nurimsta, leidžia savo mintims paklajoti.
Kaip planuojate laiką, kad visur spėtumėte?
Man atrodo, kad nieko nespėju – labai daug visko, bet jei atrodo, kad viską spėju ir puikiai tvarkausi, ką gi, džiaugiuosi (juokiasi). Suplanuoti laiką taip, kad jo liktų ir kūrybai, ir šeimai, tikrai nelengva, to dar kantriai mokausi. Jei ne artimųjų, vyro pagalba ir palaikymas, būtų daug sudėtingiau.
Dėl Jūsų naujausio darbo – filmo su Čilės režisiere Maite Alberdi „Čia aš tik svečias“ – padaugėjo ir kelionių. Skinti sunkaus darbo vaisius – nepalyginti maloniau, nei sėdėti montažinėje? Kuris kūrybos etapas Jums mieliausias?
Filmo kūrimo etapai skirtingi, kiekvienas savaip malonus, džiugina. Pristatymai, apdovanojimai – vyšnia ant torto viršaus. Pastarasis etapas tikrai nėra pagrindinis, jis tik matomiausias. O ir džiugina tik iš pradžių, vėliau netgi ima varginti. Dabar jau labai pasveriu, kur tikrai būtina vykti, nes noriu atsidėti naujo filmo „Šuolis“ apie vieną garsiausių pabėgėlių iš Sovietų Sąjungos lietuvį jūreivį Simą Kudirką kūrimui ir daugiau laiko skirti šeimai. Anksčiau eidavau į visus festivalių bei filmų pristatymo vakarėlius, o dabar geriau padirbu viešbutyje, kad grįžusi namo kuo ilgiau galėčiau pabūti su artimaisiais. Suprantu, kad šis etapas tęsis ne amžinai, todėl įvertinimais džiaugiuosi. Juolab kad jie suteikia daugiau galimybių įgyvendinti naujus sumanymus. Pastaruoju metu ruošiuosi baigiamiesiems „Šuolio“ filmavimo ir montažo darbams. Filmą planuoju baigti kitais metais, Lietuvoje žiūrovai jį pamatys 2018-aisiais. Šis etapas yra vienas įdomiausių ir kartu sunkiausių, išsiurbia daug jėgų. Pamatau visas filmuojant padarytas klaidas, spaudžia terminai, tad kartais atrodo, kad filmo apskritai nesukursiu. Kuriant man smagiausia išgyventi vadinamąjį eureka! momentą, kai po ilgų dvejonių pagaliau randi kūrybinį sprendimą ar į rankas patenka įdomi medžiaga, nekantrauji sužinoti daugiau ir sukurti istoriją. O maloniausia darbo dalis – tai sakau visiškai nuoširdžiai ir nekoketuodama – grįžtamasis žiūrovų ryšys. Po premjerų gaunu labai daug laiškų ir žinučių, žmonės rašo, ką jautė žiūrėdami, ką suprato. Kiekvieną perskaitau, pasidžiaugiu.
Pavyzdžiui, po filmo „Čia aš tik svečias“ premjeros Alzheimerio liga sergančių žmonių artimieji dėkojo už gražų filmą ir nuoširdžias emocijas, pasakojo savo istorijas. Rašė ir psichiatrai, tvirtino, kad labai tiksliai atskleidėme pradinę ligos stadiją ir sergančiojo išgyvenimus, kad šis filmas turėtų būti rodomas šeimoms, turinčioms tokių ligonių, – kad artimieji nebijotų. Vertinu ir po filmų pristatymo vykstančius susitikimus su žiūrovais. Jų pastebėjimai ir įvertinimas man svarbesni už apdovanojimus. Keliuose tarptautiniuose festivaliuose esu sulaukusi žiūrovų, atėjusių specialiai pažiūrėti mano naujo filmo, nes patiko ankstesnis. Vokietijoje vienas vyras specialiai atvyko iš kito miesto, sukvietė visą savo šeimą ir keletą draugų pažiūrėti „Meistro ir Tatjanos“, nes prieš porą metų jam patiko mano filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Esu gavusi laiškų iš Urugvajaus, Korėjos, Naujosios Zelandijos. Visi tie žmonės pasakojo, kaip juos įkvėpė mano filmai. Tai motyvuoja kurti, suteikia energijos man ir prasmės mano darbui bei kūrybai. Po kiekvieno filmo jaučiuosi kaip tuščias indas, tas grįžtamasis ryšys mane vėl pripildo.
Apie ką naujasis Jūsų filmas?
„Šuolyje“ pasakojama neįtikima, tačiau tikra lietuvio jūreivio Simo Kudirkos pabėgimo iš Sovietų Sąjungos istorija. Šis žmogus rizikavo viskuo, kad galėtų pabėgti (1970-aisiais jis peršoko iš sovietų žvejybinio katerio „Sovetskaja Litva“ į Jungtinių Amerikos Valstijų pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“, pasiprašė politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal, – red. past.). Kas pastūmėjo jį atlikti mirtinai pavojingą 3 metrų šuolį virš stingdančio Atlanto, palikti šeimą ir leistis į nežinomybę? Kas atsitinka, kai svajonė tampa realybe? Simo istorija grąžina Šaltojo karo prisiminimus. Jie ir vėl tampa reikšmingi augant įtampai tarp Rytų ir Vakarų pasaulių. Amerikos pakrančių apsaugos regiono vadas laisvės siekiantį politinį bėglį liepė grąžinti sovietams sakydamas: „Jie – ne barbarai! Nėra priežasties manyti, kad perbėgėlio gyvybei gresia pavojus. Grąžinkite jį atgal, šiam vyrui nieko nenutiks.“ S. Kudirka buvo grąžintas ir ištremtas į lagerį. Toks požiūris tik įrodo, kad brutali sovietų okupacija daugeliui buvo nežinoma.
Gyvenimas yra daug įdomesnis ir geresnis už bet kokį kiną.
Simas pasielgė beprotiškai, šuolis sukėlė daug triukšmo. Atsidūręs pirmuosiuose pagrindinių dienraščių puslapiuose, lietuvis atkreipė didžiųjų šalių dėmesį į mažą okupuotą Lietuvos kraštą ir sovietų gulagus.
Jūsų filmų temos labai įvairios: juostoje „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ nagrinėjate dainuojančios revoliucijos ir grupės „Antis“ fenomeną; filme „Meistras ir Tatjana“ jautriai ir subtiliai prisiliečiate prie nepakartojamo fotomenininko Vito Luckaus tragiško likimo, naujausiame filme „Čia aš tik svečias“ perteikiate Alzheimeriu sergančios baskės Josebe’s kasdienybę Santjago senelių namuose. Kaip pasirenkate temas? O gal jos pačios Jus susiranda?
Temas diktuoja gyvenimas, tik atidžiai dairykis ir spėk fiksuoti! Temų specialiai neieškau, istorijos tarsi pačios mane susiranda. Kurį laiką jas nešiojuosi, jaukinuosi, kol tampa apčiuopiama idėja. Mano filmus vienija laisvės tema. Taip yra greičiausiai todėl, kad gyvenau permainų laikotarpiu: gimiau Sovietų Sąjungoje, kai man buvo dešimt, Lietuva tapo nepriklausoma. Šie įvykiai stipriai įsirėžė atmintyje, juos vis reflektuoju.
Filmo „Čia aš tik svečias“ istoriją irgi padiktavo gyvenimas. Su Maite ieškojome, kas mus abi vienytų, ir atradome. Tai – prisiminimo fenomenas. Žinojome, kad ankstyvą Alzheimerio ligos stadiją išgyvenantis žmogus puikiai prisimena vaikystę, jaunystę, tačiau neprisimena, kas buvo vakar. Mums buvo įdomu, kaip tokioje situacijoje jaučiasi imigrantas, kai atmintis likusi gimtojoje šalyje, o jis gyvena kitoje. Pradėjome ieškoti senelių namuose Čilėje gyvenančio Alzheimerio liga sergančio europiečio imigranto. Radome net penkiasdešimt! Iš visų atrinkome baskę Josebę. Ji ir yra pagrindinė filmo herojė.
Jūsų filmus vienija ir įamžintos labai stiprios, nepaprastos asmenybės. Štai 88-erių metų baskų palikuonė Josebe Echavenguren – itin tvirto būdo ir labai užsispyrusi! Kaip ją radote? Ar iš karto sutiko filmuotis? Kaip sekėsi su ja bendrauti, dirbti? Kas buvo sunkiausia?
Heroję rinkomės labai kruopščiai. Šiam filmui ilgai ir daug ruošėmės: pasamdėme žurnalistą, jis paprasta kamera filmavo senutės kasdienybę, tad atvykę filmuoti (tam turėjome apie dvi savaites) jau žinojome visas smulkmenas, buvome išanalizavę aplinką, senelių namų gyventojų tarpusavio santykius, dienotvarkę. Taigi galėjome numatyti tam tikras situacijas ir joms pasiruošti.
Dokumentikoje situacijos linkusios kartotis, tad reikia nuojautos jas numatyti ir kantrybės išlaukti. Svarbiausias mūsų uždavinys buvo teisingai pastatyti kamerą ir leisti gyvenimui režisuoti.
Stengėmės, kad per visą filmą Josebe būtų su panašiais drabužiais, o sykį ji atsisakė vilktis kitą palaidinę, nors tu ką... Persirengti nepriversi, taigi tą dieną nefilmavome. Arba, būdavo, matome, kad ji prastos nuotaikos, visi nervina, – atsitraukdavome. Buvau tarsi įpratusi su savo herojais užmegzti glaudų, artimą ryšį, užsitarnauti jų pasitikėjimą, daug bendrauti, dar iki įjungiama kamera. Šį kartą viskas buvo kitaip, tokio ryšio nebuvo, ir tai man buvo nauja patirtis. Su senute tekdavo susipažinti kasdien iš naujo, pasakoti, ką veikiame. Ji neprisimindavo. Nenorėdamos trikdyti vaikščiodavome apsirengusios baltais chalatais, – Josebe manė, kad čia dirbame. Čiliečiai prodiuseriai susisiekė su Josebe’s šeima, artimieji davė sutikimą filmuoti.
Beje, mūsų herojė matė filmą, jai labai patiko. Premjeroje Santjage dalyvavo ir visa Josebe's šeima. Padėkojo, kad juosta tokia šviesi.
O kaip sutarėte su savo porininke Maite? Juk dviem menininkams, ir dar susitikusiems pirmą kartą, dirbti kartu – nemenkas išbandymas. Kokia Jums pasirodė bendramintė iš Čilės?
Maite – patyrusi kūrėja, žino, ko nori, kantri, pastabi. Ir dar – ji nuostabus žmogus. Iš pradžių, prisipažinsiu, būgštavau, kaip reikės kurti filmą su visiškai nepažįstama kolege, bet dirbti buvo labai lengva, sutarėme gerai. Visa komanda Čilėje buvo nuostabi, niekur nesu jautusi tiek pagarbos ir tolerancijos. Dėkoju likimui už šį aklą pasimatymą (šypsosi). Gaila, Maite negalės atvykti į premjerą Lietuvoje lapkričio mėnesį (filmas bus rodomas kino festivalyje „Scanorama“ – aut. past.). Čia ją visi tikrai pamiltų.
Vos 25 minučių trukmės juostoje rafinuotai ir lengvai atskleidžiate laiko, atminties ir namų prasmę, subtiliai liečiate atminties sutrikimo ir identiteto temas. Filmą „Čia aš tik svečias“ žinovai giria už kokybę, dramaturgiją, operatoriaus darbą. Ispanijoje vykusiame festivalyje „Dokumenta Madrid“ jis pelnė publikos apdovanojimą. Regis, šis Jūsų darbas patinka ir kino profesionalams, ir plačiajai visuomenei. Kuo „Čia aš tik svečias“ taip traukia?
Pagrindine heroje ir istorijos įtaigumu. Daugelis nustemba, kad filmas dokumentinis, negali patikėti, kad ekrane rodomos emocijos ir įvykiai – tikri, nesuvaidinti. Gyvenimo neįmanoma suvaidinti ar surežisuoti!
Aktuali pasirodė ir Alzheimerio ligos tema. Norėjome padrąsinti tokius ligonius prižiūrinčius šeimos narius ir artimuosius, sukurti šviesią, viltingą juostą. Manau, mums pavyko. Filme yra visko – ir humoro, ir tragedijos. Pasakojame apie labai skausmingus dalykus, bet jis yra šviesus ir įkvepia gyventi. Tokius atsiliepimus girdime po peržiūrų.
Kodėl nutarėte į ligą žvelgti pro imigracijos prizmę? Kaip jaučiasi tokie savasties netekę žmonės?
Kurdama bandau suprasti gyvenimą. Turėjome tikslą ne tik parodyti, kaip jaučiasi šia liga sergantis žmogus, bet ir kaip jis jaučiasi būdamas kitoje aplinkoje, ne savo šalyje. Sunku rasti šeimą, kuri nėra susidūrusi su emigracija. Paradoksalu, bet pati Čilėje jaučiausi kaip Josebe, buvau tik svečias. Vėliau tai tapo netgi privalumu, nes galėjau įsijausti ir susitapatinti su heroje, suprasti, kaip ji jaučiasi. Galėjau pasakyti tą patį: „I’m not from here.“ (Juokiasi)
Pasaulinė juostos premjera vyko balandį Šveicarijoje, festivalyje „Visions du Reel“ (čia pelnė pagrindinį – geriausio dokumentinio filmo – apdovanojimą). Lapkritį juostą išvys ir Lietuvos žiūrovai. Ar jaudulys pirmą kartą pristatant filmą tarptautinei publikai skiriasi nuo to, ką išgyvenate pristatydama jį savo šalyje?
Visada su dideliu jauduliu laukiu filmo premjeros. Pirmasis pasirodymas yra labai trapus ir jautrus, širdis būna kulnuose. Jausmas – lyg būčiau apsinuoginusi prieš publiką. O paskui... tenka palikti filmus gyventi savo gyvenimą. Jie man nebepriklauso.
Ar sutinkate, kad susidomėjimas dokumentiniu kinu auga?
Taip, ir tuo labai džiaugiuosi. Nesusidūrusieji su dokumentiniu autoriniu kinu neretai nustemba, kad jis ir juokina, ir virkdo, ir sukelia minčių, nukelia į kitą pasaulį, pasakoja istoriją, net įkvepia. Esu gavusi laiškų, kuriuose rašoma, kad filmas „Meistras ir Tatjana“ įkvėpė paimti į rankas fotoaparatą ir pradėti fotografuoti.
Kuo Jus patraukė dokumentika?
Dokumentikoje prisiliečiama prie tikro gyvenimo, o jis neretai prirašo daug įdomesnių scenarijų nei žmogus. Dėl to ir mėgstu šį žanrą. Jis ir jaudina, ir labai įpareigoja. Visada jaučiu didžiulę atsakomybę savo herojams. Privalau turėti itin stiprią vidinę motyvaciją brautis į tų žmonių gyvenimus, tapti jų dalimi, kartais – ne vienus metus.
Filmas „Meistras ir Tatjana“ atnešė man didžiausią gyvenimo apdovanojimą – nuvedė pas Eitvydą.
Pastebėjau, kad gerai sukurtas dokumentinis filmas gali paveikti labiau nei puikus vaidybinis. Kita vertus, nemėgstu skirstyti – tai šiek tiek diskriminuoja. Svarbiausia, ką filmas palieka jį žiūrėjusio žmogaus širdyje.
Kokia pozicija realiame gyvenime Jums priimtinesnė – režisierės ar veikėjos? Labiau mėgstate planuoti ar priimate tai, ką siūlo didysis režisierius?
Ir gyvenime, ir kuriant išmintinga yra pajausti situaciją ir prie jos prisitaikyti. Pasikliauti nuojauta ir leisti įvykiams klostytis natūraliai, stebėti ženklus ir apsispręsti, kuriuo keliu pasukti, – tai yra ir režisuoti, ir kartu klausytis. Labai svarbu – mokėti išlaukti.
Ne veltui sakoma, kad sėkmė aplanko tuos, kurie moka laukti. Šie metai Jums buvo dosnūs – sutikote savo gyvenimo vyrą, už jo ištekėjote, kuriatės naujuose namuose...
(Regis, Giedrės veidas net nušvinta, – laimės nenuslėpsi.) Taip, šie metai kupini dovanų, o didžiausia, žinoma, – Eitvydas. Kasdien dėkojame Dievui ir vienas kitam už tą laimę, kuri mus ištiko, tačiau ir baisu, nes žinau, kad laimė, kaip ir gyvenimas, labai trapi.
Eitvydas tokiai skrajojančiai kūrėjai – tikras ramybės uostas, šalia jo jaučiuosi savimi ir visiškai rami. Domimės tais pačiais dalykais, viską darome kartu ir su meile. Turėjome nemažai pereiti, kad susitiktume ir įvertintume, ką turime. Mums abiem ši santuoka – ne pirma, bet praeities pamokas, kad ir kokias skausmingas, išmokome. Jei būtume susitikę anksčiau, gal tas stebuklas nebūtų įvykęs?
Kuriant santykius, kaip ir kiną, svarbiausia yra kantrybė – išlaukti. Kai sutikau Eitvydą, iš karto supratau, kad jis yra toji mano antroji puselė, žmogus, kurio visada laukiau. Kai atsiranda tikrai tavo žmogus, nebelieka jokių abejonių, klausimų, viskas tampa paprasta ir aišku. Todėl iškart ir susituokėme – buvome tikri, jog norime būti kartu. Tokiu atveju laukti nėra jokios prasmės, laukimas reikštų abejonę, o abejonių mes neturėjome. Vestuvės mums labai patiko, tik gaila, kad taip greit prabėgo – kaip sapnas. Norim vėl (juokiasi)! Taigi dabar turiu kiną, Eitvydą ir Teodorą (12-metis Giedrės sūnus, – aut. past.). Ir reikės su visu tuo kažkaip tvarkytis (juokiasi).
Tačiau Stepfordo moterimi greičiausiai netapsite?
Dabar man labai patinka buitis, jos pasiilgstu, norėčiau ilgiau pabūti namie ir tiesiog pasitvarkyti. Gera grįžti, kai tavęs kažkas laukia. Namai įgyja visai kitą prasmę. Dabar man rasti laiko pabūti su šeima – didžiausias malonumas. Kartais užtenka tiesiog kartu išeiti pasivaikščioti.
Įsitikinote, kad gyvenimas gali pasikeisti per akimirką. Prieš metus interviu „Moters“ žurnalui sakėte, kad po filmo apie Vitą Luckų pradėjote tikėti likimu. O šis Jus atvedė į Švediją, ten, pristatydama juostą „Meistras ir Tatjana“, susipažinote su dabartiniu savo vyru Eitvydu Bajarūnu. Luckus turėtų jaustis patenkintas...
Iš tikrųjų „Meistras ir Tatjana“ atnešė man didžiausią gyvenimo apdovanojimą – nuvedė pas Eitvydą. Susitikome tarptautiniame Geteborgo kino festivalyje, į jį atvykau pristatyti savo filmo, o Eitvydas, kaip Lietuvos ambasadorius, kartu su garbės konsulu, kultūros atašė ir dar būreliu lietuvių atėjo pasveikinti pirmą kartą į didžiausią Skandinavijoje festivalį atrinkto lietuviško filmo kūrėjų (šypsosi). Pamenu, kad labai nenorėjau važiuoti, buvau tik grįžusi iš Talino ir turėjau ruoštis į Berlyną, svajojau pailsėti. Prodiuserė įkalbėjo nuskristi vienai dienai. Eitvydas irgi svarstė, ar vykti į Geteborgą... Pamačiau, kad festivalyje bus rodomas mano draugės Sarah’os Broos filmas, pamaniau – nuvyksiu, po filmo peržiūros su ja pavakarieniausime. Jei mano bičiulė nebūtų apsinuodijusi ir vakaro praleidusi lovoje, galbūt nebūčiau atsidūrusi prie vieno stalo su Eitvydu. Taigi gyvenimas yra daug įdomesnis ir geresnis už bet kokį kiną (šypsosi).
