Gyvenime Birutė šiek tiek kitokia, nei įsivaizdavau perskaičiusi antrąją jos knygą „Mano karūna nematoma“. Gilios, į depresiją peraugančios nevilties, pykčio ant visų ir visko, regis, nelikę nė padujų. Ji daug juokiasi, dalijasi obuoliais iš savo sodo ir sako kartais pati sau pavydinti laimės.
Lietuvoje Birutė žinoma kaip projektų „Ekodaiktai.lt“, „Ežiukų klubas“, „Aš ir tu – draugiški šeimai“, „Kamštelių vajus“ autorė ir organizatorė. Jau beveik 4-erius metus ji gyvena Anglijoje su keturiais savo sūnumis – Kristupu Pijumi (13 m.), Bernardu (11 m.), Kostu Marijonu (9 m.) ir Teodoru (5 m.) – bei seserimi Rasa. Per tą laiką ji išleido dvi knygas (pirmoji – „Moteris iš raudonos Audi“), įkūrė internetinę rankdarbių parduotuvę „EcoEthno“, tęsia „Kamštelių vajaus“ projektą, Lietuvoje ir Anglijoje moko rankdarbių vaikus ir suaugusiuosius, kviečia žmones pasimėgauti kūną ir sielą gydančiais gongų garsais – organizuoja garso terapijos sesijas, vadinamas gongų maudynėmis. Žvelgdamas į jos giedrą veidą, nė neįtartum, kokiose giliose duobėse jai teko pabuvoti.
Knygos kaip terapija
Abi Birutės Jakučionytės knygos – tarsi sąžininga gyvenimo išklotinė. Jose yra visko – ir išsamių kasdienybės aprašymų, ir emocijų, ir spaudos pranešimų, ir asmeninių susirašinėjimų. Kartais net nesupranti, kam visa tai skirta – ar skaitytojui, ar rašytojai. Birutė pritariamai linksi galva. „Jau rašydama pirmąją knygą, jaučiau, kad tai – savigyda, – sako ji. – Vis dėlto pirmoji knyga buvo kur kas pozityvesnė, stengiausi įžvelgti, kuo kiekviena situacija yra gera. Antroji – jau kitokia. Leidau sau būti apimta nevilties, pikta, nelaiminga, norėjau parodyti, kokioje gilioje duobėje buvau atsidūrusi. Man buvo labai sunku pasiryžti ją išleisti, bet aš tai padariau ir nė kiek nesigailiu.
Pajutau, kad išgijau nuo savo praeities, nusikračiau ją kaip balastą ir galiu eiti pirmyn. To reikia ne tik man. Gaunu daug žinučių, savo skaitytojų laiškų. Žmonės randa savo gyvenimo atgarsių. Viena 70-metė pasakojo, kad kai skaitė apie mano vaikystę, jai net žarnos vartėsi, tokius skausmingus asmeninius prisiminimus knyga pažadino. Vis dėlto ši moteris ir toliau bando teisinti savo smurtavusius ir ją išnaudojusius tėvus, nes... jie ją išmokė darbštumo. Vis dėlto daugumai kyla noras pasikrapštyti savo viduje, ištraukti iš ten gyventi neduodančius skaudulius ir pradėti sveikti.“
Įdomu, apie ką bus trečioji B. Jakučionytės knyga? Gal apie emigrantų gyvenimą Londone? „Ne, ne, Londonui dar nesuėjo senaties terminas, – sako ji. – Manau, ji bus apie skausmingą pirmąją meilę. Tik stengsiuosi, kad žmonės knygoje būtų mažiau atpažįstami. Pagrindinis šios istorijos herojus turi šeimą, tad nesinori jų gyvenimo trikdyti. Nuo 12-os metų rašau dienoraščius, norėtųsi po juos pasiknaisioti, aprėpti laikotarpį iki 26-erių metų ir galutinai išgyti. Jaučiausi tos meilės kaip apsėsta. Žinau, ką reiškia besąlygiškai mylėti. Nuo minties apie jį man užkąsdavo žadą, pabusdavau naktį ir nedrįsdavau nė kvėptelėti, nes atrodė, kad jis stovi šalia. Mes išsiskyrėme, nes atsirado kita moteris. Jis sukūrė šeimą, turi tris vaikus. Aš taip pat ištekėjau, pagimdžiau keturis, bet tas jausmas vis dar gyvas.“
Jau rašydama pirmąją knygą jaučiau, kad tai – savigyda. Po antrosios pajutau, kad išgijau nuo savo praeities, nusikračiau šį balastą ir galiu eiti pirmyn.
Atvirumas turi savo kainą. Birutė neslepia, kad, pasirodžius knygoms, jos santykiai su kai kuriais artimaisiais, draugais gerokai atšalo arba išvis nutrūko. Sulaukia ir grasinimų teismais. „Už atvirumą visada tenka sumokėti, – ramiai sako ji. – Jei kas nors nutolo, vadinasi, taip ir turėjo būti. O dėl kaltinimo šmeižtu nė kiek nesibaiminu. Dėl visa ko antroje knygoje pakeičiau visų vardus, bet joje, kaip ir pirmojoje, rašiau tik tiesą. Juk tai mano emocijos ir mano reakcijos. Jei mane pykina nuo kieno nors elgesio, aš išsivemiu. Savo buvusiam vyrui ne kartą esu sakiusi – nenori, kad apie tave rašyčiau, elkis kaip pridera. Išmok atmintinai mūsų skyrybų sutartį ir jos laikykis. Sutinku, jam tikrai nepasisekė, kad susilaukė su manimi keturių vaikų ir jam teko lemtis būti aprašytam. Ką padarysi, karma yra kalė. Vienas mano brolis juokais pasiūlė sumokėti, kad apie jį nerašyčiau. Kitas sako supratęs, kad savo vaikus reikia auklėti taip, kad jie suaugę tokių knygų apie vaikystę nerašytų.“
Vaikystės demonai
Iš aštuonių vaikų šeimos kilusios Birutės gyvenimas nelepino nuo pat mažens. Knygose ji negailestingai sugriauna tobulą daugiavaikių šeimų mitą – esą tokie, nors ir vargą vargtų, yra kaip vienas kumštis, palaiko vienas kitą ir viskuo dalijasi. Jos vaikystė labiau priminė ne idilę, o kasdienę kovą už būvį. „Tėvas manęs niekada nevadino princese, su manimi nesielgė kaip su maža numylėta mergaite. Labiau kaip su darbo jėga ar tarnaite, kurią galima dar ir grubiai pagrabinėti, pažnaibyti užpakalį ir augančią krūtinę. Beje, jis ir dabar, jau pasenęs, taip daro. Grabinėja mus visas, savo dukteris. Jei mus bučiuoja, tai tiesiai į lūpas. Jo lūpos būna praskėstos ir seilėtos“, – atvirai rašo B. Jakučionytė knygoje „Mano karūna nematoma“.
Jos vaikystė priminė vergovę. Žiemą vaikai privalėjo kasdien prinešti iš šulinio 200 litrų vandens karvėms atsigerti, prikimšti 10 maišų smulkinto šieno, atnešti kalną malkų, o kur dar daržai, laukai, namų ruoša... „Tokio sunkaus darbo ir tokios katorgos, kokia teko mums, nelinkėčiau jokiam pasaulio vaikui“, – atvirai sako Birutė. Atsisakyti dirbti vaikai negalėjo, nes iškart sulaukdavo fizinių bausmių. Ypač dažnai į kailį gaudavo trys vidurinieji – tarp jų ir Birutė. Velėdavo tėvas vaikus viskuo, kas papuldavo po ranka – grandine, diržu, pagaliu, botagu, metaliniu kuolu karvėms rišti. Lupdavo už menkiausią prasižengimą – kad neklausė, atsikalbinėjo, melavo. Už tai, ką padarė ir ko nepadarė. Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje augantys vaikai kovojo kiekvienas už save kaip galėjo – nė nemirktelėdami suversdavo savo kaltes kitiems, skųsdavo ir manipuliuodavo. „Įpratome nerodyti savo silpnumo, baimių. Tai užgrūdino. Liūdniausia, kad tuomet aš maniau, jog dėl visko kalta esu pati, – sako Birutė. – Gavusi lupti jaučiau gėdą, pažeminimą, tarsi būčiau nevykėlė.“ Mušti Birutę tėvas liovėsi, kai ji buvo dvylikametė. Kai, jam užsimojus, ši nė nekrustelėjo iš baimės, tik drąsiai pažvelgė į akis. Tėvas smogė, bet dukra susilaikė nepravirkusi. Vergovė baigėsi, kai Birutei sukako penkiolika ir ji išsikėlė į bendrabutį. „Buvo neįtikėtina, kad grįžus po paskaitų man nereikia melžti karvių, mėžti mėšlo, šerti kiaulių, nešti vandens į tvartą, kimšti į maišus akselio, ravėti daržų, sodinti ir kasti bulvių, – rašo ji. – Neįtikėtina buvo turėti laisvo laiko pasivaikščioti, paplepėti ir knygoms paskaityti. Tarsi kas būtų nukėlęs nuo mano nugaros Sizifo akmenį ar paleidęs iš penkiolikos metų vergystės.“
Džiaugiuosi, kad santuoka padovanojo man keturis nuostabius sūnus, ir tuo, kad ji pagaliau baigėsi.
Birutė neslepia, kad brolių ir seserų reakcija į taip išviešintą jų vaikystę buvo nevienoda. Vieni ją palaikė ir pasakojo išgyvenę tą patį, kiti viską neigė ir sakė, kad jaučiasi taip, tarsi būtų augę visai kitoje šeimoje. Pasak rašytojos, žmogaus reakcija yra jo asmeninis reikalas, ji neturinti tikslo atverti kam nors akis. „Aš ir nesitikėjau, kad tėvas pasikeis, supras, ką padaręs, – sako ji. – Jis turi priežastį toks būti. Svarbiausia, kad aš nebesijaučiu už tai atsakinga. Nesu kalta, kad jis yra toks, kad taip su manimi elgėsi. Kai tai suvokiau, pasijutau išlaisvėjusi ir nebenoriu vėl bristi į tą mėšliną vaikystės kūdrą.“ Birutės mama mirė prieš pusantrų metų. Sako, jei ji būtų gyva, vargu ar būtų išdrįsusi išleisti tokią knygą.
Vienos krūties istorija
„Man buvo trylika, kai supratau, kad neauga viena krūtis, – paauglystės prisiminimais dalijasi Birutė. – Kalbėjausi apie tai tik su vyresne seserimi. Ne vienus metus nešiojau liemenėlėje susukusi vatos ir porolono gumulėlį. Kartą, per eilinę medicinos apžiūrą, mano, tada – šešiolikmetės, bėdą pastebėjo gydytoja. Kai pasakiau mamai, kad esu siunčiama išsitirti į Kauno klinikas, ji net nepaklausė, dėl ko. Apie tai, kad neturiu vienos krūties, mama sužinojo tik perskaičiusi mano knygą.“ Slėpti nesamą krūtį Birutė įgudo ne tik nuo šeimynykščių, bet ir nuo visų kitų. „Buvau tikra asė – juk gyvenau merginų bendrabutyje 4-erius metus, lankiau baseiną, rengdavausi bendrose rūbinėse, ir niekas niekada nepastebėjo, kad man kažkas ne taip, – sako ji. – Kartais pasielgdavau drastiškai. Daug metų dainavau „Ratilio“ ansamblyje. Persirengti vis ieškodavau nuošalaus kampelio, tad kiti ansambliečiai mane vis pjovė: „Ką ten slepi?“ Aš atsakydavau, kad protezą. Mano protezai buvo nuolatinis juokelių taikinys. Kartą rengėmės tokiame mažame kambariuke, kad negalėjau pasislėpti, ir vėl prasidėjo tas pat. Neiškenčiau, atsisukau, ištiesiau vienam silikoninį krūties protezą ir paklausiau: „Nori palaikyti?“ Šmaikštuolis net šastelėjo, visi nutilo, pasijuto nejaukiai. O kokį kelią reikia nueiti, kad savo partneriui pasakytum, jog turi ne kažką... Nors aš pasakysiu atvirai – vyrams tai visiškai nerūpi. Sunku patikėti, bet labiausiai savo audringomis reakcijomis mane glumino gydytojai.“
Birutė sako, kad taisyti šio savo trūkumo ji nenorėjo dėl daugelio priežasčių. Viena jų – įsitikinimas, kad tau turi patikti toks kūnas, kokį Dievas davė, ir nepjaustyti jo be būtino reikalo. O būtino reikalo nebuvo – net turėdama vieną krūtį moteris sėkmingai išžindė keturis vaikus. Išsiskyrus tai išvis tapo neaktualu – kam tos krūtys, jei neturi jų kam rodyti? Galų gale krūtys buvo tik viena iš bėdų – keturi gimdymai pakeitė visą kūną: erzino nukaręs pilvas, anstvoris... Sulaikė ir pinigų trūkumas. Lietuvoje ligonių kasos nutarė, kad šis trūkumas įgimtas, taigi, priešingai nei amputavus krūtį dėl vėžio, kompensuoti net silikoninio protezo negalima, ką jau kalbėti apie operaciją. O privačiai tai kainuotų daugiau kaip 3 tūkstančius eurų – daugiavaikei mamai neįsivaizduojamą sumą. Tiesa, ir protezai kainavo nemažai – vienas apie 500 litų. O juk jie dėvisi. Netekusi vilties vieną dieną ji nudrožė į savo polikliniką Londone ir užsirašė konsultacijai. „Užpildžiau formą, bet nesitikėjau nieko gero, ypač, kai man liepė eiti namo ir laukti skambučio“, – prisimena ji. Skambučio Birutė sulaukė jau po savaitės. Netrukus, panaudojant savus riebalus, buvo atlikta ir krūties rekonstravimo operacija. Nemokamai. „Tai mane tarsi išgydė nuo visų kompleksų, nuo to, kad visą gyvenimą jaučiausi ne visai moteris, – sako pašnekovė. – Niekada nežiūrėdavau į save nuogą, man buvo baisu. Pagaliau atsistojusi prieš veidrodį aš galiu į save žiūrėti. Tik skaudu, kad to pasiekiau tik emigravusi. Aišku, tobulumui ribų nėra, man jau darė dvi operacijas, gali prireikti dar vienos.“
Ieškau vyro!
Pirmoji B. Jakučionytės knyga „Moteris iš raudonos „Audi“ prasideda smagia istorija apie nestandartines vyro paieškas – susirasti sau skirtąjį moteris nusprendė ant savo mašinos užkabinusi skelbimą; „Ieškau vyro!“ Nors rasti jį tai nepadėjo, bet idėjos sumanytoja tapo tikra įžymybe – apie šią istoriją sklido legendos ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos, Rusijos asmenybės ugdymo seminaruose, žiniasklaidoje. Savo būsimąjį vyrą Andrejų Birutė surado internetinių pažinčių svetainėje. Pažintis peraugo į 10 metų trukusią santuoką, porai gimė net keturi vaikai. Birutė neslepia, kad tas dešimtmetis priminė amerikietiškus kalnelius – šeima ne kartą balansavo ant skyrybų slenksčio. Aktyvią ir energingą moterį dusino, kad vyras buvo neveiklus, tingus, neturėjo savo nuomonės. Ant Birutės pečių gulė viskas – ir pagrindinė šeimos išlaikymo našta, ir vaikų auginimas, ir buities darbai. Ilgą laiką Andrejus net nevairavo automobilio, tad moteris viena visus išvežiodavo ir surinkdavo, pati pasirūpindavo visais pirkiniais, tampė statybines medžiagas, o paskutiniais nėštumo mėnesiais net liejo savo namo pamatus. Blogiausia, kad tuomet, kai labiausiai reikėdavo vyro palaikymo, šis tarsi iškeliaudavo į kitą pasaulį – emociškai ir fiziškai nutoldavo nuo šeimos.
„Po kiekvieno didesnio įvykio namie ar šeimoje jį apimdavo keista neveiklumo būsena, lyg būtų sustingęs, sušalęs, ištiktas stabo. Priklausomai nuo įvykio svarbos, ta jo būsena trukdavo nuo mėnesio iki trijų. Tokios jo būsenos metu neįmanoma nieko svarbaus drauge nuspręsti, tikėtis jo pagalbos ar iniciatyvos. Jis nesirūpindavo net savo higiena“, – pasakoja Birutė. Visi keturi vaikai gimė atlikus Cezario pjūvį, nėštumai buvo nelengvi, o savijauta po gimdymo – tikrai nepavydėtina. Deja, pagalbos nebuvo iš ko tikėtis. Kai pabosdavo nuolatinis pinigų trūkumas ir vyro neveiklumas, Birutė keldavo jam ultimatumus, grasindavo skyrybomis, buvo ir išvijusi iš namų. Deja, tokios priemonės padėdavo tik trumpam.
„Dabar suprantu, kad jis gyveno ne savo, o mano primestą gyvenimą. Jam reikėjo kitokios moters, o man – kitokio vyro. Klaidingai įsivaizdavau, kad tokiai aktyviai moteriai kaip aš reikia ramaus, lėto žmogelio. Na, taip, mes niekada nesimušėme, nesiginčijome, santykius dažniausiai aiškindavomės laiškais, bet nieko ir nekūrėme drauge. Kai jam pabodo gyventi svetimą gyvenimą, išėjo. Beje, buvau labai nustebinta, kad jam užteko ryžto priimti tokį sprendimą, – sako pašnekovė. – Esu jam dėkinga, nes ta situacija mane labai užaugino. Džiaugiuosi, kad ši santuoka padovanojo man keturis nuostabius sūnus, ir tuo, kad ji pagaliau baigėsi.“ Tik gaila, kad keturių vaikų tėčiui tenka nuolat priminti jo pareigas. „Manau, tėvystės jausmas, kaip ir kiti nenaudojami įgūdžiai, lengvai atrofuojasi, – paaiškina B. Jakučionytė. – Jei nedalyvauji kasdieniame vaikų gyvenime, mataisi su jais tik kartą per kelis mėnesius, nutolsti. Susitaikyti su atsainiai jo atliekamomis pareigomis man padeda ir tai, kad išmokau žiūrėti į buvusį vyrą kaip į ligonį – matau, kad jis turi rimtų emocinių sutrikimų, tad negaliu pykti, kad yra toks, koks yra.“
Kai Anglijoje buvo nemokamai atlikta krūties rekonstravimo operacija, tai mane tarsi išgydė nuo visų kompleksų, nuo to, kad visą gyvenimą jaučiausi ne visai moteris.
Atvykusi į Londoną Birutė išbandė ir vietinę pažinčių rinką. Teko susidurti ir su alfonsais, neišgalinčiais susimokėti nė už kavą, ir su „milijonieriais“, kurie, išvykę į Nigeriją vykdyti stambių projektų, staiga apsižiūrėdavo, kad užblokuotos visos jų sąskaitos. Vieni slėpė savo tikrąjį ūgį ir svorį, kiti slapstėsi patys – internetu suokę apie begalinę meilę, atėjus laikui pasimatyti, nerdavo į krūmus. „Manau, kad jau su santuoka išnaudojau visus internetinių pažinčių šansus, – juokdamasi sako moteris. – Manau – jei man skirta, sutiksiu antrąją pusę net ir sėdėdama už devynių užrakintų durų, bet jei neskirta, gali apsikarstyti skelbimais, vis tiek jo nesutiksi. Santykiai augina, bet, kita vertus, ir riboja. Gali būti, kad šiuo metu man tiesiog užtenka savęs, tad jokiam vyrui šalia nelieka erdvės. Nesėdžiu užsidariusi, bet moku sėkmingai gyventi ir viena. Man patinka būti su savo vaikais, niekam nereikia atsiskaitinėti, veikiu, ką noriu. Savo seksualinę energiją sėkmingai nukreipiu į kūrybinę ir nejaučiu jokio bado. Vien sekso man nereikia.“
Emigrantės užrašai
„Nesu tipiška emigrantė, kuri išvažiuoja į kitą šalį uždirbti pinigų ir tikisi juos vėliau investuoti į veiklą ar buitį Lietuvoje. Aš išvažiavau labai daug nuveikusi“, – sako B. Jakučionytė. Ji išbandė išties daug – dirbo draudimo bendrovėje, organizavo privačius ir viešus renginius, kūrė įvairius socialinius projektus. Buvo viena iš projekto „Aš ir tu – draugiški šeimai“ iniciatorių ir nemažai prisidėjo prie to, kad šiuo metu mūsų šalyje nėščiosioms ir tėvams su mažais vaikais yra specialios kasos parduotuvėse, mašinų stovėjimo vietos, kūdikių vystymo ir žaidimų kambariai... „Kai augini vieną vaiką, greit pamiršti tuos vargus, bet kai pagimdai tris ir visus – iš eilės, nuolat esi arba nėščia, arba žindanti, tad to, ką reiškia keliauti, dirbti, apsipirkinėti su mažais vaikais, pamiršti nėra kada“, – idėjos pradžią prisimena Birutė. Įspūdingas yra ir penktus metus vis dar besitęsiantis ekologinis projektas „Kamštelių vajus“. „Pernai jame dalyvavo 250 mokymo įstaigos ir bendruomenės. Iš 12 miestų surinkome 10 tonų plastikinių butelių kamštelių, – įspūdingus skaičius vardija organizatorė. – Tiesa, nebūnant Lietuvoje sunku pačiai viską organizuoti, tad galvoju perduoti tai į kitas rankas.“
Į Londoną su visais vaikais B. Jakučionytė išvyko išsiskyrusi. Ji neslepia, kad pradžia nebuvo lengva. „Pradėkime nuo to, kad nei aš, nei vaikai nekalbėjome angliškai“, – sako ji. Vis dėlto minčių grįžti nei anuomet, nei dabar ji nepuoselėja. „Palyginkime paprastus dalykus, – ramiai vardija moteris. – Lietuvoje, jei uždirbi 1000 eurų, pusę atiduodi valstybei. Ir niekam nesvarbu, kiek vaikų turi išlaikyti. Anglijoje tas 1000 eurų, kuriuos gaunu iš savo rankdarbių, amatų bei gongų maudynių, yra neapmokestinamas, nes aš esu vieniša 4 vaikų mama. Kad galėčiau išgyventi, dar gaunu iš valstybės apie 1000 eurų ir būsto pašalpą. Šiuo metu mes gyvename Vakarų Sasekse, dideliame name, kur kiekvienas vaikas turi savo kambarį.“ B. Jakučionytė neslepia, kad susitvarkyti visus dokumentus prireikė metų, teko perlipti nemažai biurokratinių kliūčių, įprasti prie vietos savitumų. Tarkim, to, kad šioje išsivysčiusioje šalyje dauguma reikalų tvarkomi, taip pat mokesčiai mokami tradiciniu, o ne elektroniniu būdu. Mokėti mokesčius reikia metus į priekį, o susidariusi vos 17 eurų skola tyliai auga, iki atkeliauja antstoliai. „Vis dėlto čia jaučiuosi kur kas saugesnė. Turiu 4 vaikus, tad privalau būti sveika ir stipri, kad juos išlaikyčiau. Lietuvoje, jei man kas nors nutiktų, vaikai turbūt iškeliautų į globos namus. Čia esu rami, nes žinau, kad viskuo pasirūpins socialinė sistema: suteiks slaugą, parems finansiškai, įrengs pritaikytą būstą, pasirūpins vaikais“, – sako B. Jakučionytė.
Anglijoje jai patinka ir švietimo sistema. „Sako, kad Lietuvos švietimo sistema suteikia įvairiapusiškesnį išsilavinimą. Galbūt. Bet kartu ji laužo ir traumuoja žmones, – tiesiai rėžia 4 vaikų mama. – Anglijoje stebima, kam tu esi gabus. Jei greitai bėgi ar puikiai žaidi futbolą, visi džiaugiasi šiais tavo pasiekimais ir niekas nesakys, kad fizinis lavinimas yra nieko vertas, geriau pasimokyti svarbesnių dalykų. Jei tu stiprus matematikas, neverta jaudintis, kad neišmanai gramatikos. Lietuvoje mes lopome spragas, samdome tų dalykų, kurie sekasi silpnai, korepetitorius, o britai atvirkščiai – lavina tai, kuo vaikas pasižymi geriausiai. Mano sūnus, būdamas 4-erių metų, pradėjo skaityti angliškai, o pagal Lietuvos švietimo sistemą, to nereikia mokyti anksčiau 7 metų.“
Pasak Birutės, gyvenimas Londone ir provincijoje labai skiriasi. „Londone tarsi vieni kitų nemato, ten niekam neįdomu, kaip tu atrodai ir ką veiki. Provincijoje atvirkščiai – net sugavęs tavo žvilgsnį žmogus ir toliau spokso, seka kiekvieną žingsnį. Privatumo mažiau, bet saugumo daugiau. Be to, aš neturiu ką slėpti“, – sako ji. Toks artimumas jai netgi patogus – vietiniai gandonešiai išplatina žinias apie jos veiklas, padeda surinkti žmonių į seminarus, parduoti rankdarbių. „Esu vietinė įžymybė, – juokiasi Birutė. – Anglijoje, jei paieškos sistemoje „Google“ surenki žmogaus pavardę ir randi apie jį informacijos, manoma, kad jis yra garsus, o manęs internete tikrai daug. Mano vaikų draugai mano, kad esu iš Lietuvos atvykusi žvaigždė.“ Birutė nenutraukia su Lietuva ryšių – Gervinių kaime tebeturi savo namus ir grįžta su vaikais vasaromis, organizuoja amatų stovyklas, gongų naktis. Vis dėlto prisipažįsta, kad sulig kiekvienais metais Lietuvos pulsą jaučia vis silpniau.
