Tarp kelionių būna tokių, kurios skirtos pusiausvyrai, energijai atgauti – atgimti iš naujo. Visas šias keliones yra patyrusi gruodžio 14 d. pasirodančios elektroninės operos „e-Carmen“ režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir jai kalbant ėmė atrodyti, kad nebeliko vietovės, kurios ji nebūtų pažinusi. „Kelionės yra visas mano gyvenimas“, – taip pašnekovė pradeda pasakojimą apie įdomiausias ir slapčiausias išvykas po pasaulį, kurias planuoja patys su sutuoktiniu, aktoriumi ir kino režisieriumi Dexteriu Fletcheriu.
Ką suteikia kelionės
Kelionės yra didysis įkvėpimas mano kūrybai. Jose pasisemiu fantastinės energijos, minčių, idėjų, vaizdų, pojūčių ir spalvų, vėliau tai panaudoju spektakliuose. Galimybė pažinti pasaulį, kitas kultūras, žmones, jų papročius ir tradicijas – mano vaikystės ir jaunystės svajonė. Man visada norėjosi būti mažyte pasaulio dalele, o ne dideliu banginiu mažoje baloje. Tik ilgose epinėse kelionėse aš galiu paspausti mygtuką „delete“ („ištrinti“). Kai gyveni beprotiško ritmo, įtampos ir atsakomybės persmelktą gyvenimą, kai darbai tęsiasi ištisas paras, šimtai žmonių nepalieka ramybėje ir nėra laisvos dienos, tiesiog pauzės kvapui atgauti, viduje kaupiasi įtampa. Galiausiai pavirsti į kompiuterį, balansuojantį ties sprogimo riba. Mano profesijoje nėra įmanoma sekmadienį prigulti ir pailsėti, smegenų juk neatjungsi tik todėl, kad visiems baigėsi darbo valandos. Kelionės man – vaistas, išgydantis dvasią ir mintis. Kuo didesnius įspūdžius patiri ir kuo daugiau naujos emocinės informacijos gauni, tuo greičiau dingsta negatyvios, įtampos pilnos mintys. Namo grįžtu kaip visiškai naujas žmogus.
Dažniausiai renkuosi egzotiškas keliones į mažiau civilizacijos paliestas šalis ar gamtą, nes noriu išbandyti save, sužinoti savo galimybių ribas ir kaskart jas išplėsti. Ten, kur niekas nežino, kas ta opera ir kas tu toks, pakliuvęs į ekstremalias situacijas turi suktis pats vienas. Tada ir užgrūdini savo instinktus, patikrini prigimtį. Tėvai auklėdavo sakydami: kad ir kokie sunkumai ištiktų, reikia juos išgyventi ir iš situacijos išlipti su nauja energija. Ar tai sugebi, dažnai pasitikrini tik kritinėmis aplinkybėmis, o jų pasitaiko įdomiose ir sudėtingose kelionėse.
Pirmoji kelionė
Pirmosios kelionės aš neprisimenu. Man buvo vos metukai. Su tėveliais lėktuvu skridome į Palangą. Kasmet iki pat paauglystės visą mėnesį atostogaudavome prie jūros. Buvau labai silpnos sveikatos vaikas ir mama tikėjo, kad mėnuo prie Baltijos, vaikštant pušynais ir kvėpuojant jodą, suteiks sveikatos ir energijos visiems metams. Valandų valandas „kursavome“ pajūriu, išmestuose dumbliuose ieškodami gintarų, riešutais maitinome voveres, o kur dar nuostabusis Palangos parkas su karališkomis gulbėmis ir žuvimis tvenkinyje? Mama pasakodavo, kad būdama visai mažytė ir pavargusi aš atsisakydavau lipti į vežimėlį, norėdavau, kad tėtis paimtų ant pečių. Atsimenu tą jausmą: esi aukštas, didelis ir didingas, matai visą pasaulį iš viršaus.
Į užsienį pirmąsyk išvykau sulaukusi aštuonerių. Tėčio giminaitė gyveno Gdanske, Lenkijoje. Tarybiniais laikais buvo draudžiama išvažiuoti visai šeimai, todėl keliavome tik mudu su tėčiu. Iki dabar prisimenu, kaip prie sienos su Lenkija buvo keičiami ratai ir visas traukinys kelias valandas kabojo pakeltas į orą, o aš negalėjau sulaukti, kada pajudės, nes norėjau pamatyti, kaip ta siena atrodo. Didžiausią įspūdį man paliko Lenkijos spalvos, ryškūs žmonių rūbai ir tai, kad buvo galima rasti įvairiausių kramtomosios gumos rūšių su nuotykių paveikslėliais. Iš Lenkijos parsivežiau džinsus, violetinius kailinukus su žaliais ornamentais ir kelis spalvingus mažmožius, man tai prilygo labai didelei šventei – juk buvau už sienos!
Kai suėjo keturiolika metų, pagal kultūrinių mainų programą išvažiavau viena, be tėvų, į demokratinę Vokietiją. Pagaliau jaučiausi savarankiška! Ten sutikau vaikų iš daugybės šalių – tiesiog kosmosas buvo! Po to susirašinėjau ir atvirukus su nematytais miestais kolekcionavau. Ryškiausias atsiminimas iš tos kelionės – pakilti į televizijos bokštą ir žiūrėti į Vakarų Berlyno pusę. Per žiūronus stebeilijome į Vakarų pasaulį, nuo kurio buvome atitverti. Nieko per tuos žiūronus nemačiau, tik rūką ir daugiaaukščius namus tolumoje... Tačiau galimybė prieiti prie sienos ir pastovėti prie Brandenburgo vartų į Vakarus buvo labai didelis dalykas. Tuo metu nė neįsivaizdavome, kad gyvenimas pasisuks kitaip ir bus galima laisvai keliauti.
Gera keliauti kartu
Idealus mano kelionių partneris yra Dexteris. Mes nemėgstame didelių kompanijų. Kelionės yra mūsų galimybė būti kartu, pažinti pasaulį, patirti tas pačias emocijas. Nieko nėra baisiau nei per brangų atostogų laiką bandyti prisitaikyti prie kitų žmonių norų, net ir pačių mylimiausių draugų. Turi būti pauzė, poilsis nuo visų ir visko. Mūsų maršrutai išties įspūdingi, draugai mums dažnai pavydi ir sako, kad mes ne keliaujame, o užkariaujame aplankytas šalis, nes nelieka nė vieno nepamatyto muziejaus, paminklo ar gyvūno. Beveik niekada negrįžtame į jau matytus peizažus – juk pasaulis toks didelis!
Mūsų pirmoji tolima kelionė kartu – į Seišelių salas. Iki vestuvių buvo likusios šešios savaitės. Dėl didelių finansinių Dexterio problemų žinojome, kad jis turės paskelbti bankrotą. Tuo metu Dexteris nusifilmavo „Cadbury“ šokolado komerciniame klipe, ir jei uždirbtų pinigėlių nebūtume išleidę iki bankroto, juos tiesiog būtų atėmę. Mūsų laukė treji ilgi metai be jokių pajamų. Žinodami, kad negalėsime surengti povestuvinės kelionės, nusprendėme pakeliauti prieš vestuves. Tais laikais keliauti su lietuvišku pasu buvo pragaras – vizos reikėjo beveik į visas pasaulio šalis. Pradėjome tikrinti, o kur jos nereikia. Viena iš nedaugelio šalių buvo Seišelių salos.
Keliavome iš vienos salos į kitą, stebėjome neapsakomo grožio jūros gyvūniją, vaikščiojome po arbatos plantacijas ir džiaugėmės gyvenimu. Pirmąkart sėdėjau ant balto smėlio po palme ir žiūrėjau į fantastišką vandenyno platybę. Grįžome su nepakartojamais įspūdžiais ir... bankrutavome. Trejus metus gyvenome labai kukliai, bet su daug įspūdžių ir istorijų. Pasitvirtino mano tėvų požiūris, kad esmė – ne pinigai, o sukaupti įspūdžiai.
Tik vieną kartą gyvenime 2006 m. likimas padovanojo susitikimą su rečiausiomis pasaulyje kalnų gorilomis Ugandoje, nacionaliniame parke „Bwindi Impenetrable Forest“. Tuo metu visame pasaulyje gyveno apie 720 kalnų gorilų. Dėl labai rimtų apsaugos priemonių dabar jų skaičius nežymiai didėja – per dešimt metų iki 880. Mano ir Dexterio noras pamatyti šiuos gyvūnus prilygo neįgyvendinamai svajonei. Kelionės buvo organizuojamos tik Ugandoje ir Ruandoje, bet laikytos pavojingomis, nes 1999-aisiais Kongo sukilėliai nužudė 8 turistus. Tačiau Ugandos turizmo ministerija, atsitiktinai perskaičiusi britų spaudoje mūsų norą, padėjo mums jį įgyvendinti.
Per dieną į mišką leidžiamos dvi aštuonių žmonių grupės, kurias saugo 4 kariškiai su automatais: du priekyje, du gale. Jeigu per septynias valandas einant nepavyksta sutikti gorilų, tenka apsisukti ir grįžti atgal. Galimybės antrą kartą išeiti į džiungles nėra, nes ryt kelionės laukia kiti aštuoni žmonės. Vedliai, šiose džiunglėse gyvenančios pigmėjų genties žmonės, žino, kur gorilos buvo vakar ir kiek kilometrų jos gali būti nukeliavusios šiandien. Karštis +35 ºC, beveik 100 proc. drėgmė, kelią į priekį pigmėjai kerta mačetėmis, ant rankų – storos sodininko pirštinės, kad griūdamas nesusibadytum rankų, o ant kojų – odinės apsaugos nuo nuodingų gyvačių.
Ėjome tris su puse valandos, tuomet mums pasakė, kad už 10 minučių pamatysime gorilas! Kalnų gorilų genetika 98 procentais panaši į mūsų. Šie supratingi ir protingi gyvūnai gali lengvai apsikrėsti mūsų ligomis, todėl prie jų negalima kosėti, čiaudėti, valgyti, negalima nieko po savęs palikti, o kad nedrumstume jų gyvenimo, negalėjome kalbėti ir daryti staigių judesių, tik stebėti ir fotografuoti. Kai pamatai už trijų metrų krūme sėdintį didįjį silverback, būna šokas. Suaugęs patinas sveria per tris šimtus kilogramų. Beprotiško grožio primatas, juodas kaip anglis kailis, juodos skvarbios akys. Jis turi labai elegantiškas rankas ir pirštus, o kaip dailiai ir tiksliai jais dirba! Mačiau, kaip šis milžiniškas gyvūnas, paėmęs liauną pagaliuką, iš medžio kamieno krapštė skruzdėles. Per valandą išvydome aštuonias gorilas, tarp jų – kelias pateles ir jauniklius. Tada vedlys parodė, jog liko 3 minutės.
Labai įdomu stebėti save, kaip reaguoji suprasdamas, kad tų gorilų daugiau niekada šiame gyvenime nebepamatysi. Pažiūrėti dramblių ar liūtų į Afriką gali grįžti, bet ar kabarosiesi tokiomis sunkiomis sąlygomis į šitą kalną? Aš žiūrėjau į gorilas ir verkiau iš grožio ir liūdesio.
Kitas didelis ir emocionalus potyris buvo Afrikoje, Šiaurės Tanzanijoje. Prie pasienio su Kenija, Maros upėje, teko stebėti didžiąją gyvūnų migraciją. Sėdėjome ant upės skardžio užsimaskavę džipe ir stebėjome, kaip trisdešimt tūkstančių antilopių gnu keliasi per upę. Kas lėtai leidžiasi, kas šoka nuo skardžio, kas stumiasi iš galo į priekį, ir visos plaukia kaip gali greičiau. Vyksta didysis judėjimas, aidi riksmai. Suvoki, kad tai yra tikroji, alsuojanti ir pulsuojanti, gamta, energija, gyvybės ir pasaulio magija. Vandenyje tyko aligatoriai, kurie kėsinasi suėsti mažylius, tempti juos žemyn į dugną. Šokdami nuo skardžio gyvūnai nutrenkia vienas kitą, patys susilaužo kojas. Išlipę iš upės didžiuliu greičiu šuoliuoja pro tave, gali užuosti prakaito kvapą. Kai didžioji dalis kelionę įveikusių gyvūnų pradingsta horizonte, gali pažvelgti, kas pasiliko upėje. Ten plaukioja negyvi, susižeidę ir krokodilų ėdami gyvūnai. Supranti žiaurius gamtos dėsnius, kad išgyvena tik patys stipriausi.
Gyvenimas negyvenamoje saloje
Gražiausią pasaulyje vaizdą regėjau Taityje, Prancūzijos Polinezijoje. Už pusantros valandos skrydžio nuo Taičio salos driekiasi Tuamotus archipelagas, sudarantis miniatiūrinių salų įlanką. Šios salos – tai prieš daugelį milijonų metų susidariusių kraterių paviršiai. Skridome į didžiausią šešių kilometrų ilgio ir pusės kilometro pločio salą Rangiroa. Iš jos po valandos greituoju laivu patenki į mažą privačią salelę Kia Ora Sauvage, kurią lėtuoju ėjimu galima apeiti per penkias minutes. Šioje salelėje gyvenantis prancūzas ir jo žmona, vietinė moteris, prižiūri penkis iš palmių ir jų lapų pastatytus namelius. Čia nėra nei elektros, nei kitų patogumų, vietoje televizoriaus – žvaigždėtas dangus, geriamojo vandens ir maisto atvežama iš didžiosios salos, o žuvies – tik gaudyk ir valgyk.
Saloje gyvenome savaitę. Vaizdas, kai laivu plauki į niekur, matai nesibaigiančius Ramiojo vandenyno tolius ir mažas lyg karoliukai pabirusias saleles horizonte, amžiams įstrigo atmintyje. Netikėta Robinzono Kruzo patirtis, kai prancūzas ryte nuplukdo tave į visiškai negyvenamą salą ir sako: „Po aštuonių valandų pasiimsiu.“ Plaukioji su mažais rifo rykliukais ir galvoji, kad jeigu prancūzo laivelis neatplauks, niekas pasaulyje nesužinos, kur esi.
Visiškai viena Afrikoje
Dexteris tris mėnesius Pietų Afrikoje filmavo filmą „Stander“, tad aš užsirašiau į penkių savaičių kelionę po šį žemyną visureigiu. Iš tiesų tik pavadinimas skambus, o šiaip tai sunkvežimis su daug ratų, viduje įrengtas kaip autobusas. Pradėjau kelionę Keiptaune, Pietų Afrikoje, važiavome per Namibiją, Botsvaną, Zambiją, Zimbabvę. Miegojome palapinėse, bet sykį pamačiau „rimtą“ skorpioną, tai nusprendžiau miegoti ant sulankstomų žvejo kėdučių po atviru dangumi. Kai atsikėliau, pagal pėdsakus išvydau, kad pro mane naktį keliavo nemažai laukinių gyvūnų, tačiau miegodama su kištukais ausyse ir užsidengusi akis nieko nejutau. Vedliai manė, kad esu pakvaišusi.
Šioje kelionėje pamatyta gamtos ir gyvūnų įvairovė buvo nuostabi. Namibijoje, Mirties slėnyje, suradau vietą, kur norėčiau, kad būtų išbarstyti mano pelenai. Tai visiška tiesa ir tai įrašiau savo testamente. Šią vietą gaubia tyla, jau tūkstančius metų ten nėra jokio judėjimo. Kelionėje man taip pat teko šokti su parašiutu į dykumos smėlį, susitikti su laukinės Himbos genties moterimis, kelias dienas irstytis valtele Okavango deltoje, Botsvanoje, o Zambijoje per keturias dienas nepamatyti nė vieno žmogaus, avinčio batus. Tai kelionė, kurią kiekvienam jaunam žmogui privalu atlikti. Jos pabaigoje išvydau Viktorijos krioklius – Afrikos dovaną mums.
Juodojo humoro pagardas
Kelionės tiesiog neįmanomos be kuriozų, absurdiškų ar juokingų atsitikimų. Pavyzdžiui, nusigauni į Brazilijos gilumą, į Pantanal pelkes, specialiai tam, kad pamatytum jaguarą. Praleidęs pusę dienos kelionėje sužinai, kad to Pantanal dydis kaip Prancūzija, o ten gyvena gal koks šimtas jaguarų. „Bet mes čia atvažiavome jaguarų pažiūrėti!“ – šaukia Dexteris. Jam iš karto buvo aišku, kad tas jaguaras ant kelio nesėdės ir nelauks.
Didžiajame kanjone Arizonoje atradome galimybę nusileisti į jo dugne, vienoje nedidelėje atšakoje, esantį indėnų genties havasupai rezervatą, pasižiūrėti Havasu krioklių. Kad galėtum patekti į teritoriją, pirmiausia reikia gauti leidimą. O kad vėliau pasiektum tikslą, tenka 13 kilometrų su visais daiktais (kuprinėmis, palapinėmis, maistu) leistis nuo skardžio žemyn į apačią. Su Dexteriu nusprendėme sutaupyti laiko, pamatyti įspūdingų vaizdų ir nusileisti sraigtasparniu už įtartinai mažą šešiasdešimties dolerių vienam žmogui kainą. Tiesa, sraigtasparniu atrodė senas ir kretantis. Leidžiantis į kanjoną iš mano pusės atsidarė sraigtasparnio durys. Laimei, buvau prisisegusi, bet mūsų daiktai neturėjo jokios apsaugos. Įsispyrusi laikiau duris, iš kurių ėmė byrėti stiklas, Dexteris laikė mane, ore sklandė daiktai, tačiau galiausiai nusileidome. Ką jau pasakysi – atgal lipome pėsčiomis, su asilu, nešančiu daiktus.
Kitas nuotaikingas įvykis – aš nemoku plaukti ir bijau vandens. Tai manęs nesustabdė Zambezi upėje Zimbabvėje išmėginti vandens slalomą – šokinėti valtimi nuo krioklių. Toje atkarpoje susitelkę daugiau kaip dvidešimt penki kriokliai, kai kurie jų yra penktos kategorijos – skirti profesionalams. Prieš pasirinkdama valtį prisiminiau, kaip vienas draugas patarė: jei kada atsidursi tokioje situacijoje, eik į valtį su stipriais vyrais. Pamačiusi, kad kelionėje dalyvaus keli stotingi vyriškiai, britų kariai, sugebėjau atsidurti jų valtyje. Kariai, sužinoję apie mano baimę, tik prašė manęs nieko nedaryti. Jie irklavo taip stipriai, kad per šuolius nė karto neįvirtome į vandenį! Bet aš taip bijojau, kad kaskart, kai šokdavome nuo krioklio (o tai juk ir buvo kelionės „vinis“ ir azartas), ne tik užsimerkdavau, bet ir susiimdavau už galvos, todėl nieko nemačiau.
Giliai įsimylėti
Mano mėgstamiausia vieta pasaulyje – Amazonės upė ir džiunglės. Taip pat Patagonija ir Argentinos šiaurėje, keturių tūkstančių metrų aukštyje, esanti La Punos dykuma. Amazonę sudaro dvi upės. Šviesioji kapučino spalvos Solimões, kurioje labai daug nuosėdų, šiltesnė. Nors joje gyvena įvairiausių gyvių, vabzdžių, turizmas išplėtotas būtent čia. Kita, juodoji upė, Rio Negro. Jos vandenyje daug rūgšties. Ten veisiasi rausvieji delfinai, piranijos, anakondos. Turistų srautai šia upe ribojami, todėl kas dvi savaites įleidžiamas tik vienas laivas „Tucano“, į kurį telpa šešiolika žmonių. Juo keliavome dvylika magiškų dienų. Iš laivo triskart per dieną maža valtele nusigaudavome stebėti paukščių arba į krantus apžiūrėti gamtos. Vietos genčių žmonės vedžiojo džiunglių miškais ir pasakojo istorijas apie kiekvieną net mažiausią Amazonės skruzdėlę. Tik kelionės pabaigoje atlikome vieną labai turistinį veiksmą – nuplaukėme pamatyti tos vietos, kurioje šešis kilometrus dvi skirtingų spalvų upės teka viena šalia kitos nesusiliedamos. Patagoniją pamilau dėl beprotiško grožio Torres del Paine kalnų. Niekada nemaniau, kad lipsiu į kalnus, bet išvydusi jų didybę tai dariau su malonumu. Argentinos šiaurės – La Punos – kraštovaizdis prilygsta Marsui. Netgi NASA ten atlieka bandymus. Regione visiškai nėra gyventojų, važiuojant kas valandą drastiškai keičiasi peizažas, bet iš esmės čia niekas nekinta jau tūkstančius metų.
Geriausias pasaulio miestas
Tai - Niujorkas. Dėl energijos ir beprotiško ritmo, dieną ir naktį pulsuojančio gaivališko judėjimo. Mane tai įkvepia ir uždega. Niujorke yra didžiausia informacijos, meno, teatrų koncentracija. Daugiau kaip 200 spektaklių vyksta vienu metu! Šalia beprotiškų dangoraižių galima rasti jaukių „kišenėlių“, tokių kaip The West Village ar Meatpacking District, kur veikia maži šeimos restoranėliai, nedidelės parduotuvėlės ir kepyklėlės. Šiame fantastiškame didmiestyje esti ir daug asmeniškumo.
Mane pakeitusi kelionė
Šešias savaites praleidau Indonezijoje, Borneo saloje, pas lietuvių kilmės mokslininkę Birutę Galdikas. Galima sakyti, kad dirbome su orangutanais jos sukurtame „Orangutanų išsaugojimo centre“: teko juos nešioti, maitinti, prausti ir su jais žaisti. Čia gyvena per tris šimtus orangutanų, suskirstytų įvairiomis amžiaus grupėmis. Žymiausia pasaulyje juos globojanti mokslininkė džiunglėse jau praleido daugiau nei keturiasdešimt metų. Jos centre prižiūrimi našlaičiai čia gali atsidurti net ką tik gimę, o reabilitacija trunka iki aštuonerių metų.
B. Galdikas dėka giliai Borneo centre, atokioje, nepasiekiamoje vietoje, buvo įkurtas Indonezijos įstatymų saugomas uždaras nacionalinis parkas, kur ji į laisvę paleidžia užaugusius orangutanus. Iki jo apie 4 valandas plaukėme motoriniu laivu siauromis upėmis ir kanalais, nesutikdami nė vieno kito laivo. Indonezijos vyriausybė suteikė šią teritoriją tam, kad mokslininkė galėtų išleisti gyvūnus slaptai ir saugiai, žinodama, kad jie nesusidurs su miško kirtėjais ar brakonieriais. Pabuvę su Birute grįžome iš tiesų supratę gamtos ir joje augančių gyvūnų reikšmę. Orangutanai poelgiais labai panašūs į vaikus. Mes, žmonės, esame „užsivėlę“ pašalinėmis mintimis, istorijomis, atseit loginiais paaiškinimais. Gyvūnas reaguoja kur kas tiksliau, instinktyviai ir buvo nepaprastai įdomu tai stebėti.
Kita Indija
Galbūt daug ką papiktinsiu, bet esu žmogus, kuris neskubėtų grįžti į Indiją. Kelionė po šią šalį man buvo labai įdomi ir tikrai patyriau daug nuostabių įspūdžių, pavyzdžiui, akis atvėrė įvairūs tekstilės gamybos metodai Gudžarato valstijoje. Tarp griuvėsių su dviračio pompa ir granatų sultimis ant audinių yra sukuriami tokie ornamentai, kokių gali pamatyti Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone. Tačiau didelį stresą Indijoje man kėlė ne skurdas, o žmonių charakteris: jie nejaučia jokių asmens barjerų ir privatumo ribos, tiesiog lipa ant galvos, griebia už drabužių, rankų – tokių yra šimtai. Negali žinoti, ko tikėtis. Šalyje daug streso. Jeigu parašyta, kad lėktuvas skrenda trečią valandą, gali būti, kad jis išskris po trijų dienų. O galbūt įsėdus į lėktuvą ir užsidegs sparnas, būsite išlaipinti viduryje dykumos. Nesakau, kad Indija – bloga valstybė, tik sakau, kad Indija – ne man. Yra vakariečių, kurie keliauja į Indiją dėl dvasinių dalykų, aš važiavau dėl kultūros ir tradicijų pažinimo. Šešios savaitės buvo mano riba.
Pažintys su gentimis
Genčių, turinčių labai silpną ryšį su civilizacija, esu sutikusi visame pasaulyje. Mane labiausiai domina tie, kurie išlaikę savo tradicijas, muziką, šokius. Šių žmonių buitis ir apeigos nesikeičia šimtmečius. Viena tokių Himba gentis įsikūrusi Namibijoje. Raudonu moliu jie tepa savo kūnus ir veidus, taip pat plaukus. Vaikšto be drabužių, nešioja labai daug tradicinių papuošalų iš odos, karoliukų.
Be galo šiltą ir malonų bendravimą patyriau su Ndebele gentimi. Jos moterys nešioja plačiausius metalinius žiedus ant kaklo ir taip ištempia jį iki neproporcingo, mums nepriimtino ilgio, daug papuošalų ant rankų ir kojų. Nedidelius molinius namelius jie tapo nepaprastai ryškiomis geometrinėmis figūromis. Hopi indėnai Amerikoje, Arizonoje, paliko labai didelį įspūdį, nes gyvena uždarai. Viduryje Arizonos net yra įkūrę savo Hopi rezervatą kaip valstybę su savomis taisyklėmis. Taip pat atmintyje išliko Indijos ir Pakistano pasienyje gyvenanti Zarathustrų gentis, jų moterys nešioja tokio dydžio žiedus nosyse, kad turi juos prilaikyti plaukų sruogomis. Teko pas juos apsistoti. Vyrai miega viename būryje, o moterys kitame. Gentis surengė mums specialią šventę, grojo savo instrumentais ir dainavo. Šių genčių etnografiniai savitumai palieka labai didelį įspūdį, o dar ryškesnis prisiminimas būna, kai žmonės šiltai tave sutinka ir palydi, nors tu neturi jokios galimybės su jais kalbėtis.
Nepamirštamas patiekalo skonis
Esu paragavusi daugybę šokiruojančių dalykų. Kaip paaiškėjo po fakto, Kinijoje ragavome katės mėsos, valgėme vabzdžius Japonijoje, kažkokių neaiškių gyvių Indonezijoje. Tačiau maisto prasme esu labiau tradicinis žmogus. Didelį įspūdį man paliko Argentinoje, Buenos Airėse, Bario rajone, surastas restoranas, kuris buvo ne iš prabangiųjų. Jo virtuvėje gaminami tikri jautienos ir avienos didkepsniai (steikai). Patiekalai nuostabūs kaip iš kito pasaulio – mes tokios mėsos neturime. Į šį restoraną mus nuvedė vienintelis Buenos Airėse išlikęs senas legendinis tango atlikėjas Carlosas Copello. Važiavome į restoraną su Carloso šeima. Kartu su jais gavome galimybę patekti į tradicinį XX a. pradžią primenantį tango klubą ir uždarą, net, sakyčiau, slaptą tango pasaulį. Didkepsnio ir raudonojo vyno skonis tuomet buvo absoliučiai kitoks. Aišku, tiesiog būtina paminėti ypač uždarus Kioto sušių restoranus, kuriuose prie septyniems žmonėms skirto sušių baro meistras vaišina 25 patiekalų fiesta. Bet tai jau ne maistas, o maisto menas.
Gražiausia kelionės nuotrauka
Mozambiko saloje padariau vaikų nuotraukų ciklą. Šioje saloje turizmas menkas, penki turistai per savaitę. Tai neatrasta vieta, nors istoriškai išskirtinė, be galo įdomios architektūros. Kiekvienas atvažiavęs turistas yra didžiulis įvykis visiems salos gyventojams, ypač vaikams. Mažieji nori susipažinti, nusivesti į savo namus. Įamžinti jų veidus ir kasdienybę buvo didelė privilegija. Jie nepaprastai noriai fotografuojasi, didžiausia atrakcija – iš karto pamatyti savo atvaizdą ekrane.
Geriausias suvenyras
Iš egzotiškų kelionių mėgstu parsivežti originalių genčių juvelyrinių dirbinių, autentiškų medžiagų, skarų. Kai važiuojame į miestus, Tokiją ar Niujorką, dažnai dairomės interjero detalių, tinkamų mūsų namams. Mažų suvenyrų sau ir draugams neperku, džiaugiuosi, kad ir jie to nedaro. Žmogaus prigimtis – apsikrauti mažais daiktais, į kuriuos sugrįžęs niekada nebepasižiūrėsi. Visi mano prisiminimai telpa mintyse, kai užsimerkiu, matau kiekvieną šalį, miestą ir sutiktą žmogų. Kol atmintis veikia, tai yra mano didžioji knyga, suteikianti daugiausia džiaugsmo.
Artėjanti kelionė
Prieš didžiąją „Vilnius City Operos“ premjerą „Faustas“ esame suplanavę išvažiuoti į Amazonės džiungles, tiesa, dabar jau iš Peru pusės. Radau vietą, kurioje įkurti nameliai medžiuose, 27 metrų aukštyje. Gyvensime juose, plauksime į iškylas, stebėsime paukščius. Palyginsime, ar jie kitokie nei didžiojoje Amazonėje, Rio Negro. Taip pat keliausime po Peru, tačiau ne po tradicines, o po atokesnes vietas. Stengsimės ilsėtis ir semtis įkvėpimo atsiskyrę nuo pasaulio. O ką gali žinoti – gal ir jaguarą pamatysiu. Jo dar nėra mano įspūdžių kolekcijoje.
Straipsnis iš žurnalo "L'Officiel Mada"
