Tarp jų - Seimo narė Aušra Maldeikienė, verslininkės Milda Mitkutė bei Agnė Jagelavičiūtė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, modelis Edita Vilkevičiūtė, aktorė Beata Tiškevič – jos visos atskleidė ne tik savo džiaugsmus, bet ir nuoskaudas. Su knygos autore, komunikacijos specialiste kalbėjomės apie tai, kas ją pačią įkvėpė papasakoti būtent šių moterų istorijas.
Knyga „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“ – Jūsų, kaip rašytojos debiutas. Kodėl pasirinkote būtent tokią temą – interviu su žinomomis, daug pasiekusiomis moterimis?
Ši knyga - tikrai ne apie žinomas moteris, ji yra apie ryžtingas ir įdomias moteriškos lyties asmenybės. Taip, vienos iš jų jau matytos žurnalų puslapiuose, o kitos pažįstamos tik kolegoms iš savo industrijos. Tačiau daugybėje sričių mažesnis ar didesnis žinomumas būna susijęs su profesiniais pasiekimais ar įdomiomis gyvenimiškomis patirtimis.
Apskritai ši knyga yra apie tai, kas domina mane pačią, esu pati savo knygos tikslinė auditorija. Tikiu, kad tokia būsiu ne vienintelė... Mane visuomet domino interviu su ryškiomis asmenybėmis. Tačiau aš noriu skaityti apie tai, ką žmogus darė, kad pasiektų tai ką pasiekė, o ne kur, kada, ką, su kuo veikė ir kokia spalva plaukus persidažė tą darydamas.
Galų gale, man rūpimus klausimus nusprendžiau užduoti pati.
Kodėl būtent šis dvyliktukas atsidūrė knygoje?
Dvyliktukas nėra baigtinis, tokių knygų galėčiau išleisti turbūt dar dvylika tomų. Ir kitas autorius galbūt į knygą įtrauktų visai kitas moteris. Subjektyvumo čia, be abejo, yra; kiekviena iš šios knygos herojų – man asmeniškai labai įdomi moteris. Vienos jau turi žinomumą ir įtaką mūsų visuomenėje, kitos – ne, tačiau turi beprotiškai įdomias istorijas. Pavyzdžiui, verslininkė Dana Ribas, kuri tokioje uždaroje Izraelio deimantų biržoje yra ne tik viena iš nedaugelio moterų, turinčių savo verslą, bet dar ir užsienietė. Jos ir asmeninis gyvenimas klostėsi labai audringai, tikrai sujaudins ir pažįstamas situacijas primins daugybei moterų. Labai žaviuosi ir Monika Bielskyte, kuri nuolatos keliauja iš vienos pasaulio šalies į kitą, skaito pranešimus konferencijose arba konsultuoja įmones apie tai, kaip jie galėtų išnaudoti virtualios realybės suteikiamas galimybes.
Labai norėjau, kad herojės būtų skirtingos: skirtingų sričių, skirtingų amžiaus grupių atstovės. Taip ir yra, tad dabar kiekvienos istorija – tarsi vis kitas knygos filmas. Renkantis, kuris pats mėgstamiausias, turbūt šiais metais nugalėtų vienas, o kitąmet, kai pasikeis skaitytojo asmeninės aplinkybės, išgyvensite naujus asmeninius įvykius – aktualus bus jau kitas filmas, su visai kitomis patirtimis.
Kas buvo sunkiausia rengiant knygą?
Galbūt rasti pakankamai kantrybės ir laiko..? Tai – iš tiesų yra fizinis darbas, o tuo pačiu metu ir kitų darbų negalima apleisti. Man labai pasisekė, nes manimi pasitikėjo leidykla „Obuolys“, jie ir suteikė galimybę išleisti knygą. Labai matomoje vietoje, tiesiai per stalo vidurį buvau pasidėjusi savo sutartį su leidyklą, kurioje buvo parašyta, tik kiek labiau teisiniais terminais, maždaug tokia žinutė: „Aušra, negaišk laiko, viena didžiausių šalies leidyklų nori išleisti TAVO knygą. Nepriduosi laiku – raudosi“. Taigi, kad ir kaip trūko to laiko, turėjau labai stiprų motyvatorių, visuomet laikomą matomoje vietoje.
Ką pati išmokote iš savo pašnekovių?
Knyga, tikiuosi, labiau įkvėps, nei suteiks konkrečių patarimų „daryk taip ar kitaip“, tad ir aš tokių pamokų išskirti negalėčiau. Bet tikrai įgijau daugiau vidinės ramybės. Bet kuri vyresnė negu aš skaitytoja (man 29 metai) dabar galėtų pagalvoti, kad šneku nesąmones ir pati taip turbūt jų vietoje galvočiau, bet man vis atrodė, kad viskas, jau mano tas amžius, kai reikėjo viską būti pasiekus, gyvenimą susitvarkius, nes užpakalis jau kara žemyn, o raukšlės smenga gilyn. Bet čia toks susigalvojimas, kuris su manimi buvo visąlaik. Neseniai radau iš Paryžiaus draugėms rašytą laišką, ten aš sakiau: „Bet aš juk nebe jauna, man jau 22-eji, kokią nesąmonę aš sugalvojau čia atvažiuodama“. Tai tik parodo, kad nesvarbu kiek metų, jeigu nori save pagraužti, su amžiumi susijusių priežasčių tikrai rasi.
O kalbindama visas šias knygos moteris aš įgijau tiek vidinės ramybės, nes matau, kad visoms joms geriausi gyvenimo dalykai nutiko tikrai po trisdešimties, gal net ir po keturiasdešimties. O gal dar jie ateityje! Užrašinėjau visus Dalios Ibelhauptaitės pasakojimus ir nekantriai, kaip ir ji pati, laukiau, kada man sueis penkiasdešimt, kada ir aš tiek nuotykių būsiu prikaupusi.
Bet ir Jūsų gyvenimo kelias buvo spalvingas: metai praleisti Paryžiuje, Londone, sugrįžimas į Vilnių ir nuosavas verslas...
Na, nuotykių per daug nebūna. Baigusi bakalauro studijas dirbau Vilniuje, man puikiai sekėsi, tačiau jaučiausi labai nelaiminga. Galbūt dėl to, kad dirbti pradėjau labai anksti, lyg ir viskas atrodė nusibodę, vis pasvajodavau, kad norėčiau pagyventi Paryžiuje, Niujorke, dar kažkur... Tačiau, rodės, kad tokie norai išsipildytų, turi nutikti kažkokios lemtingos aplinkybės, juk kai viskas gerai, nemesi visko ir nevažiuosi į niekur... Bet vieną rytą eidama į darbą būtent taip ir nusprendžiau padaryti. Didijį persikraustymą į Paryžių vadinu savo kol kas geriausiu ir drąsiausiu gyvenimo sprendimu. Nors ten ilgai ir neužtrukau – tik metus, bet keliais keleliais tai mane atvedė į Londoną, o paskui ir atgal namo, praturtino begalybe neįtikėtinų patirčių ir nuostabių pažinčių.
Kodėl nusprendėte sugrįžti?
Penkis metus praleidau užsienyje, pasiblaškiau, sugrįžau į Vilnių ir jį pamačiau visai naujomis akimis. Man atrodė, kad čia tiek daug galimybių. Kadangi baigiau mados studijas, čia įsidarbinau prekės ženklo „D.EFECT“ komunikacijos vadove. Nors įdomesnį darbą – sunkiai sugalvosi, bet širdis vis tiek nerimo, nes aš visada norėjau dirbti sau. Pagaliau tą norą išpildžiau ir kartu su partnere įkūrėme savo komunikacijos agentūrą „A|PR“, specializuojamės mados ir gyvenimo būdo srityse. Kadangi dirbame labai glaudžiai su klientais, save vadiname nuotoline klientų marketingo komanda. Šis mano istorijos vingis – taip pat visai naujas, su daugybe dar nepatirtų iššūkių.
Žvelgiant atgal, turbūt galite pažymėti, kad šie metai buvo sėkmingi?
Tikrai apie tai galvoju, labai įdomūs ir kupini įspūdžių metai buvo. Tikiuosi, kad ir ši knyga – dar tik pirmoji, bet ir ne paskutinė. Užsidirbti iš rašymo pradėjau būdama šešiolikos, man tai visad buvo labai artima, tad galite tik įsivaizduoti, kaip labai ši knyga buvo išsvajota. Turiu dar galybę idėjų, tik kol kas dar neįsivaizduoju, ar jos galėtų pasirodyti kitais metais. Gal tai - puikus ženklas, nes šių metų pradžioje neįsivaizdavau, kad metų pabaigoje Kalėdų senis dalins mano pačios parašytą dovaną.
