Susitikti pasiūlėte ankstų rytą. Maniau, menininkai – laisvi paukščiai – dirba naktimis, miega iki pietų...

Deja, teks sugriauti šį įvaizdį. Esu vyturys, pakirstu anksti, ruošiu vaikus į mokyklą. Vyresnėlė dukra Miglė turi kūdikėlį, tai dabar mano rytinis ritualas – žaisti su stebuklu, vardu Pranas. Įsivaizduokit sau, esu močiutė. Šis vaidmuo truputį gąsdina. Mano mažajai Andrėjai – dar tik trylika, turiu daug planų gyvenime, močiutės stereotipas nelimpa. Stengiuosi įsivaizduoti, kad vienų metų ir mėnesio Pranas yra mano trečiasis vaikas. Rytais paimu jį iš mamos, nešuosi į virtuvę, pati geriu kavą, jam duodu vaisių. Kai kūdikėlis pradeda nerimauti, ateina jo mama, o aš neriu į dirbtuves.

Ar tiesa, kad menininkui daugiausia malonumo teikia kūryba? Ar turitekitų malonumo šaltinių?

Taip, kūryba man yra vienas didžiausių malonumų. Deja, negaliu vien jai atsidėti – įsukęs gyvenimo sūkurys, didžiulis tempas, informacijos srautai, dirbu dėstytoja... Dirbtuvėje, kur tvyro terpentino, popieriaus kvapas ir tyla, būdama su savo darbais, mintimis, jaučiu nepaprastą gėrį! Čia įgyvendinu užsakymus, iliustruoju knygas, ruošiuosi didžiulei personalinei parodai, ji vyks kitais metais. Generalinę repeticiją – pristačiau trečdalį projekto „Mėnulio laboratorija“ – jau dariau savo bendraklasės menininkės Aistės Kisarauskaitės namuose. Buvo įdomu pažiūrėti, kaip darbai atrodo nedidelėje erdvėje. Pristatysiu įvairia technika atliktų kūrinių – medžio, metalo raižinių, ofortų ir kt.

Manau, esu žemiška būtybė, vis dar su tam tikrais prie rankų ir kojų pririštais svarsčiais, dar neskraidau padebesiais, dar neatėjo laikas pakilti.

Beje, nebaigiau pasakoti apie savo dieną. Sulaukiu mažosios dukters iš pamokų, papietaujame, pasikalbame, tada važiuoju dėstyti. Dirbu ne tik su vaikais. Šiemet susibūrė didžiulė suaugusiųjų grupė. Mokomės kompozicijos, grafikos pagrindų, akademinio piešimo. Daug šnekamės apie meną, gyvenimą. Namo grįžtu vėlai. Visada laukia vakarienė, ją pagamina vaikai arba mano draugas. Stengiamės vieni kitus paremti. Tada visi susėdame prie stalo, pasikalbame apie dienos darbus, rytdienos planus. Pavakaroję išsiskirstome miegoti.

Ar Jūsų draugas – taip pat menininkas?

Ne, jis – iš visai kitos srities.

Kaip išgyvenate kūrybines krizes?

Man tenka atlikti ir daug paruošiamųjų darbų. Save galiu pavadinti šaltkalviu, nes triūsiu su metalo žirklėmis, dildėmis, gremžtukais, chemikalais. Kai apima kūrybinė krizė, pasijuntu beviltiškai, imu metalo gabalą ir šlifuoju. Arba tvarkau dirbtuvę, spausdinu senus darbus. Per dieną viskas pasimiršta.

Parodoje „Moteriškumo ritualai“ eksponuotiems grafikos darbams nestinga erotinių užuominų, jie atspindi vyrų ir moterų santykių, vaidmenų stereotipus. Kokia moteris Jums įdomi?

Man įdomi savarankiška, šiek tiek fatališka asmenybė. Pati esu savarankiška, – feminizmas turėjo įtakos mūsų kartai. Nesakau, kad negerbiu vyrų, tikrai gerbiu. Tiesiog kiekvienas žmogus turi būti asmenybė. Noriu, kad tokios būtų ir mano dukros, nelauktų vyrų malonės, gerbtų save ir šalia esantį žmogų. Nepakanka džiaugtis moteriškumu kaip savaimine vertybe. Reikia ką nors svarbaus transliuoti pasauliui, aplinkai.

Užaugau bohemiškoje menininkų šeimoje, aplinka buvo netradicinė, galbūt esu šiek tiek sugadinta, jaučiu išskirtinį laisvės poreikį.

Rašoma, kad Jūsų kūrybos veikėja yra vidutinio amžiaus moteris – nuogalė, abejinga mankštinimuisi, pudravimuisi, atsipalaidavusi, nenorinti įtikti vyrui. Štai kūrinys „Mankšta“: šeši stipruoliai stovi įtempę atletiškus raumenis, o moteris sėdi ir abejingai mataruoja koja. Kuo Jums imponuoja tokia dailiosios lyties atstovė?

Buvo laikas, kai pykau ant vyrų. Tada mano darbuose jautėsi ironiškas požiūris į jų giminę, dominavo moterys, bet apskritai žvelgiu iš vienišos, savarankiškos moters bokšto. Menininkai – vienišiai. Nereikia man bandos, pati sau galiu egzistuoti. Jeigu šalia yra draugas, su kuriuo turiu apie ką pasikalbėti, kurį gerbiu, – gerai, jei nėra, nereikia. Puikiausiai sublimuoju savo energiją į meno kūrinius. Veiklos turiu daugiau, negu spėju aprėpti.

Kodėl buvote supykusi ant vyrų?

Dėl skyrybų. Nesu pirma ir paskutinė išsituokusi moteris, bet labai skaudžiai išgyvenau šeimos griūtį. Juk buvo lūkesčių! Vis dėlto du vaikai. Nusivylimas santykiais su vyru mane labai paveikė, buvo nepaprastai sunkus laikotarpis. Tada ir pasipylė ironiški darbai.

Juk jaučiate, kaip šeimą saugo Jūsų vyro skulptoriaus Romo Vilčiausko sukurtas Užupio angelas?

Taip, jis kūrė tą angelą, kai buvome kartu... Nieko bloga nenoriu pasakyti apie šį žmogų. Gal tik gera, nes buvo didžiulė meilė, daug gražių dalykų, iš mūsų santykio gimė dvi nuostabios dukros. Kartu ruošėmės stojamiesiems egzaminams, kartu studijavome. Daug sentimentų, daug drauge praleistų metų, yra ką gražaus prisiminti. Džiaugiuosi, kad mano vaikai gimė iš labai stiprių santykių ir stiprių jausmų, mergaitės turi tvirtus pamatus.

Dviem menininkams sunku po vienu stogu. Ir jis, ir aš esame stiprios asmenybės. Kai išsiskyrėme, jaučiau kosminį nusivylimą. Viskas man atrodė taip baisu, kad net nežinojau, kur dėtis. Miglė buvo paauglė, Andrėja – pustrečių metukų. Neturėjau darbo, pajamų... Kita vertus, nėra padėties be išeities. Staiga viskas savaime atsirado, viskas gerai susiklostė.

Jautėtės nusivylusi vyrais, o meile?

Esu patyrusi ne vieną meilę. Įvairiais tarpsniais mylima skirtingai. Jauną uždega hormonai, vėliau atsiranda sakralus jausmas – giluminė meilė vaikams. Kad galėtum pasakyti „aš myliu“, turi patikrinti santykius draugyste, tolerancija ir prisirišimu. Ir tik prieš mirtį bus galima pasakyti – mylėjau ar ne. Didžiulis stebuklas, Dievo dovana, jei porai pavyksta drauge išbūti visą gyvenimą. Dauguma tuokiamės iš meilės, paskui skiriamės. Gal suveda dvasios vaikų, kurie nori per mus gimti?

Sakote, bulves skusti taip pat svarbu, kaip ir tyrinėti kosminius kūnus. Taip kalba mama, močiutė, kuriai neišvengiamai reikia pamaitinti šeimą, apeiti ją, pabendrauti su paaugle dukra?

Stengiuosi skirti laiko dukroms, šeimai, namams. Nė vienas mano sukurtas kūrinys neatstotų to jausmo, kurį jaučiu matydama, kaip mano kūdikiai tampa vaikais, kaip auga, kaip mergaitės tampa moterimis. Mes kartu verdame uogienes, kartu tvarkomės namus, sodiname gėles, sukritusios į lovą žiūrime filmus. Labai stengiuosi nepraleisti tų gražių akimirkų. Juk pasižiūrėjęs atgal būtent tai ir atsimeni, o ne kad va tiek užsakymų padarei, tiek pinigų gavai ir tuoj pat išleidai.

Jūsų darbų potekstės rodo, kad turite gerą humoro jausmą. Grafikos darbas „Įgula“ – tai į vaginą panaši valtis, pilna stovinčių irkluojančių vyrų; „Mergaičių daina“ – tai pelytes primenančių aktyviai besireiškiančių mergaičių choras... Ar humoras Jums padeda ir gyvenime?

Teisingai supratote mano darbus. Paradoksalu, kad piešdama irkluotojus visai negalvojau apie vaginos įvaizdį. Vienas vyras pastebėjo ir pasakė. Niekada savo būsimo darbo neapmąstau teoriškai, tik paskui pamatau, kas iškyla.

Įkalta, kad turi būti gera mergaitė. Todėl žadu tęsti gerų mergaičių visuomenės sukilimo ciklą, sunaikinti jas.

Ar humoras man padeda gyvenime? Regis, bendrauju švelniai. Jau keliolika metų dėstytojauju, negaliu leisti sau juodo humoro kasdienybėje. Keistas rakursas – mano kūrybos išskirtinumas. Net iliustruodama vaikiškas knygas ieškau nestandartinių dalykų. Baubai, kai juos pamatai kitu rakursu, pasidaro juokingi, nebaisūs. Arba labai rimti dalykai tampa karikatūriški.

Ironiškumas – įgimta ar įgyta Jūsų savybė?

Manau, įgimta. M. K. Čiurlionio meno mokykloje pasižymėjau juodu humoru. Net vaikystės piešinėliuose tai ryšku. Mano mama turi šią gyslelę. Mudvi esame skirtingos: ji – kaip rusenantis ir kartais išsiveržiantis vulkanas, aš – santūri, rami. Tik meno kūriniuose išsiveržia mano ironiškumas.

Jūsų ofortas „Užupio žemėlapis“ – apie menininkų ir bohemos rajoną, čia ir pati gyvenate. Plane – ne vien gatvės ir pastatai. XIX a. drabužiais vilkinti pora su šuniu, šiuolaikinė mergina mankštinasi... Užupis – Jūsų vaizduotės laukas?

Gimiau Antakalnio ligoninėje, su tėvais gyvenau Pavilnyje, daug laiko praleidau kaime prie Sartų ežero pas močiutę, vėliau gyvenome tik statomose Viršuliškėse, vieninteliame tarp išraustų katlavanų styrančiame name. Į mokyklą klampojome per baisius purvynus, ant batų tekdavo užsirišti polietileninius maišelius. Sykį koja įklimpo į liūną, pamečiau batą. Kažkoks vyras ištraukė, pernešė per purvus.

Kai susituokiau su savo vaikų tėvu, ketverius metus gyvenome Dailės akademijos bendrabutyje, paskui įsigijome namą Užupyje. Čia gyvenu jau 20 metų. Gaila, kad uždaryti kiemelių vartai. Kalno pakraščiu eidavome pasivaikščioti iki Trijų Kryžių kalno. Dabar niekur nosies neįkiši. Man nepatinka provincialus savininkiškumas: išgrindžiau kiemą trinkelėmis, užsidariau, ir jau – mano.

Jūsų grafikos darbuose, pavyzdžiui, „Užupio klasika“, atgyja senasis Užupis. Kokių užduočių turite kaip Užupio respublikos ambasadorė?

Užupis man labai artimas, bet esu atitolusi nuo su juo susijusios veiklos. Ateina naujų žmonių, jie turi savo viziją. Jeigu reikia mano pagalbos, visada esu pasiryžusi. Kai respublika kūrėsi, kai buvo statomas angelas, visi laikėmės lyg kumštis. Jaučiu sentimentus visiems tiems žmonėms. Susirinkę prie vieno stalo turėtume apie ką pakalbėti, ką prisiminti. Čia vaikai gimė, augo, dabar jie – studentai. Tai buvo menininkų meka. Paskui į Užupį atėjo verslas. Tuščios vietelės neberasi, kiekvienas centimetras išnaudojamas. Prieš vėją nepapūsi, nesustabdysi virsmo. Ten, kur gyvename, dar yra likę senojo kaimo atributų. Girdime gaidžius giedant, turime daržą, šiemet du moliūgus užsiauginome.

Jūsų namo palėpėje aptikti poetės Marinos Cvetajevos laiškai, rašyti čia gyvenusiai lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbų mokytojai Natalijai Gaidukevič. Vėliau jie išleisti knyga „Laiškai į Vilnių“. Ar mėgstate poeziją?

Nesu iš tų, kurie prie savo lovos turi poezijos knygą. Gerbėjai yra man deklamavę ir skyrę eilių. Užupis buvo ne tik dailininkų, muzikantų, bet ir poetų meka. Kai nusipirkome namą, tada ir sužinojome tą įdomią istoriją apie dvi viena kitos nepažinojusias moteris, rašiusias viena kitai atvirus laiškus. Čia gyveno stipri asmenybė, jaučiu jos dvasią.

Kokia yra Jūsų meninė erdvė? Ar Jūsų mokiniams įdomu, kaip gyvena kūrėjas, kokias dirbtuves turi?

Nemistifikuoju savo meninės erdvės. Esu paprastas žmogus, bet nemėgstu, kai yra liečiami mano darbo stalas, staklės ar įrankiai. Vasarą atlikti praktikos mokiniai ateina į mano kiemą. Noriu, kad jie matytų paprastą gyvenimą, nes manoma, kad menininkas – tai beretė ant šono, vyno butelis kišenėje ir pašnekesiai apie aukštas materijas.

Pernai Dusetų dailės galerijoje su mama – grafike Alfreda Venslovaite-Gintaliene – surengėte bendrą parodą. Jūsų darbų ciklas vadinosi „Bandymas skristi“, mamos – „Bandymas pakilti“. Kodėl tik bandymas? Ar gyvenime kas nors riboja, pakerpa sparnus?

Manau, esu žemiška būtybė, vis dar su tam tikrais prie rankų ir kojų pririštais svarsčiais, dar neskraidau padebesiais, dar neatėjo laikas pakilti, atitrūkti nuo žemės, todėl ir tėra bandymas.

Jūsų vaikystės namai – Dusetose, prie Sartų ežero. Ten gyveno nepaprasta močiutė?

Mano santykiai su močiute buvo ypatingi. Savo mamą vadinau mamyte, o močiutę – mama. Mamytė, studentė, mane pagimdė devyniolikos. Močiutė bijodama, kad nutrūks vyriausios dukters studijos, o gal manydama, kad mama nesugebės manęs auginti, išvarė ją toliau mokytis, o mane, trijų mėnesių kūdikį, pasiėmė į Dusetas ir augino iki antros klasės. Trečdalį laiko praleisdavau Vilniuje su tėvais, septintadalį – kaime. Kai buvau ketverių metų, mama mane pasiėmė, užrašė į darželį. Jį lankiau tik savaitę. Močiutė sėdo į pienovežį (dirbo laborante pieno ūkyje), atvažiavo į Vilnių, įsisodino mane į kabiną, ir išvažiavau amžiams. Darželio nebelankiau.

Augau su dviem paauglėmis mamos seserimis, seneliu, močiute ir probobute. Į pirmą klasę pradėjau eiti Vilniuje, Žvėryne. Čia tėvai nuomojosi butą, statė kooperatinį Viršuliškėse. Močiutė vėl mane ramiai išsivežė. Pirmą ir antrą klases baigiau Dusetose. Kasryt man sakydavo: „Tik neik per ežerą.“ Būtinai eidavau per ežerą (nes daug arčiau), apžiūrėdavau eketes, po ledu tyvuliuojantį vandenį, sustingusią augmeniją. Jei žygiuodavau aplink, užtrukdavau ilgai. Pakeliui aplankydavau visus pažįstamus žmones, visur pasivaišindavau. Kol sukardavau penkis kilometrus iki namų, ateidavo vakaras. Žiemą, kai užpustydavo kelius, vaikus surinkdavo sunkvežimis. Į plentą per pūgą išeini, močiutė įmeta į kėbulą. Kaip egzotiška!

Taip, jis kūrė tą angelą, kai buvome kartu. Dviem menininkams sunku po vienu stogu. Kai išsiskyrėme, jaučiau kosminį nusivylimą.

Piešti pradėjote stebėdama dirbančią mamą?

Mama man buvo didžiausias pavyzdys, labai ja sekiau ir ypač ja didžiavausi. Augau pas močiutę ir man buvo gerai, bet visada ilgėjausi mamos. Kita vertus, meilės man užteko, – močiutė ir mama nepaprastai mylėjo. Mama vesdavosi į kūrybines dirbtuves Grybo gatvėje, kartu eidavome į parodas. Kūrybos pasaulis, menininkai man imponavo. Nuolat matydama prie savo darbų palinkusią mamą, neturėjau kitos išeities, kaip tik imti į rankas pieštukus ir piešti.

Jūsų vyresnėlė duktė Miglė Vilčiauskaitė-Migloko pasirinko kitą kelią – alternatyvios muzikos. Gal jaunėlė Andrėja seks mamos pėdomis?

Sunku pasakyti, kaip bus su Andrėja, ji šiek tiek kitokia nei mes, kitos prigimties – labai tvarkinga, tiksli, punktuali, konkreti, žodžio žmogus. Muzikuoja, bet sako, kad norėtų būti interjero dizainere.

Dėstote Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Kokie yra šiuolaikiniai vaikai? Ar juos domina tradicinė grafika, piešimas? Gal labiau linksta prie naujųjų technologijų?

Mūsų mokykloje mokosi motyvuoti vaikai, jie nori piešti, tapyti, užsiimti grafika, išmokti įvairių dalykų. Po truputį įvedame ir šiuolaikines technologijas. Mokiniams duodu užduotį susirinkti medžiagą naudojant mobilųjį telefoną, nusifotografuoti motyvus, juos kadruoti, daryti fotokoliažus, meno tikslais panaudoti kompiuterio galimybes.

Iliustravote vaikiškas knygas „Lietuvių liaudies pasakos“, „Madingiausias krokodilas“, „Kopūstų riteris ir kiti“. Ar paaugliams skirtai Justino Žilinsko knygai „Mano Vilnius mano“ pozavo duktė Andrėja ir sūnėnas Paulius?

Taip, pozavo, darėmė fotosesiją, gaminome trafaretus. Knygoje yra piešinių ir trafaretų, kad paaugliai, grafičių mėgėjai, galėtų juos naudoti. Ne bet kaip terliotų sienas ar langus, o išpurkštų gražų, prasmingą dalyką.

Nė vienas mano sukurtas kūrinys neatstotų to jausmo, kurį jaučiu matydama, kaip mano kūdikiai tampa vaikais, kaip auga, kaip mergaitės tampa moterimis.

Man labai patinka iliustruoti knygas, tik nepatinka, kai leidėjai kreipiasi likus mėnesiui iki knygos išleidimo. Norint kokybiškai padaryti, reikia pajusti tekstą. Nemėgstu automatiškai iškeptų dalykų, neįprasmintų daiktų, paviršutiniškumo. Vartojame, vartojame ir išmetame. Jei nori uždirbti pinigų, gal ir reikia šitaip lėkti paviršiumi? Mane tai vargina.

Ant Vilniaus Literatų gatvės sienos esančius darbus skyrėte Rimui Burokui ir Tomui Čepaičiui. Kodėl būtent jiems?

T. Čepaičiui – nes abu esame užupiečiai. Šalia yra mano kurtas darbas jo mamai – garsiai vertėjai, rašytojai Natalijai Trauberg. Lentelėje – rožės atvaizdas. Tokią ji piešdavo draugams dovanojamose knygose. Jaučiu nostalgiją hipių laikams, o R. Burokas buvo jautrus poetas hipis. Jo eilėraščiai mane žavi. Esu padariusi lenteles Ugnei Karvelis, Liudvikui Jakimavičiui, Viktorui Brazauskui, Vitui Žvirdauskui, Viktorijai Daujotytei. Mano draugė buvo šio nuostabaus projekto kuratorė. Ėmėmės šio reikalo, nes kas gi norės už dyką dirbti? Randi laiko ir padarai. Planuoju sukurti lentelę Natalijos Gaidukevič ir Marinos Cvetajevos draugystei įamžinti, pakabinti ją prie savo namų.

Kas Jums šiuo metu labiausiai trukdo?

Galbūt neteisingo auklėjimo padariniai. Įkalta, kad turi būti gera mergaitė. Todėl žadu pratęsti gerų mergaičių visuomenės sukilimo ciklą, sunaikinti jas, atlikti ritualą – nušlifuoti plokštelę, palikti tik vieną detalę – kaspiną ar drugelį. Šis išskris, ir geros mergaitės sindromas bus sunaikintas.
Iki šiol man reikia mokytis mylėti save. Noriu bent valandą per dieną skirti sau. Atrodė, štai jau viena duktė suaugusi, kita – trylikos metų, dabarpagyvensiu. Ir staiga atsirado nuostabiausias kūdikėlis, jis taip pat reikalauja dėmesio. Jeigu pati nesugebėsiu susikurti apsauginio burbulo, aplinkybės niekada nesusiklostys. Dabar mokausi tai daryti.

Portreto štrichai

Kūryba. „Mano kūryba yra asmeninė, bet nenoriu piršti kitiems savo mąstymo. Kuriu vaizdinius, kurie gali paklibinti žmogaus sielos gelmes. Noriu, kad mano grafikos darbai jaudintų, nebūtų tik gražūs paveikslėliai, faktūrų, spalvų deriniai, išgalvoti kaleidoskopai ar dėlionės.“

Moteriškumas. „Tai gebėjimas kurti harmoningą aplinką, kad artimiesiems būtų jauku, gera, ramu, saugu. Kurdama darnius santykius moteris skatina kitą tobulėti, šviesiai žvelgti į ateitį, atsiverti, o ne užsisklęsti.“

„Motinystė – besąlygiška meilė nelaukiant naudos ir atsako.“

Stilius. „Mėgstu rengtis santūriai, tačiau viena detalė turi būti ryški, pavyzdžiui, sidabriniai sportbačiai su platforma. Arba prigesintų spalvų drabužiai ir ryškus paltukas arba ryški rankinė.“

Laimė. „Esu laiminga, kai laimingi yra šalia manęs esantys žmonės, kai mano vaikams sekasi, dukra Miglė dieviškai sudainuoja koncerte ar kas nors pavyksta mažajai Andrėjai. Arba kai mano kūryba būna įvertinta, kai pasineriu į šiltą baseiną, kai man daro masažą.“

„Nemėgstu pamokslavimo.“

Tabu. „Neleisčiau naudoti fizinio smurto prieš žmogų. Ir pati neskriausčiau,pulčiau ginti kitą. Manau, šiuo požiūriu esu drąsi.“

Draugystė. „Moteriška draugystė man yra tada, kai ateini pas bičiulę ir pasikalbi taip, kad paskui nebereikia eiti pas psichoterapeutę.“

„Pravirkstu, kai... žiūriu kokią nors visiškai kvailą melodramą. O tikri gyvenimo sunkumai manęs nepravirkdo. Matyt, išlydis ateina vėliau, tada net juokingi dalykai gali suvirpinti sielos stygas...“

Nepamirštamas įvykis. „Dukrai prasidėjo sąrėmiai, ir vaikelio tėtis buvo atskridęs iš Olandijos. Jie nuvyko į ligoninę, medikai patarė jam važiuoti namo. Po trijų valandų atsigulėme miegoti, skambutis: „Greičiau važiuokit, gimdo.“ Kol nurūkome, kūdikis jau buvo atėjęs. Gydytojai sakė: „Nesame matę tokios gimdyvės – pozityviai nusiteikusi, ramino daktarus, dainą padainavo. Kūdikėlis gimė lengvai.“

Sodininkystė. „Esu gimusi pavasarį, patys gražiausi man – pavasario rytai. Gera anksti atsikelti, sukišti rankas į žemę. Tai – terapija. Turiu didžiulį sodą ir daug nuostabių gėlių. Labai patinka įvairių spalvų ir rūšių irisai. Mano sodas laukinis, bet mėgstu jame pasikapstyti. Šiemet auginau pomidorus, užsimezgė kekės. Rytais gerdama kavą skaičiuodavau juos. O vieną rytą pamačiau, kad visi pajuodę. Užtat užaugo du gražuoliai moliūgai.“

Pomėgiai. „Mėgstu vaikščioti po mišką, skaityti, sodinti gėles. Ramina mezgimas – medituoju, kaip mandalą dėlioju akis, o rezultatas – šilti drabužėliai dukroms.“

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės