„The New York Times“ bestseleriu paskelbtas romanas „Tarp pilkų debesų“, išleistas daugiau nei 50 šalių, netrukus atgis kine. Romantinė drama pagal JAV, Tenesio valstijoje, gyvenančios lietuvių kilmės rašytojos romaną filmuota lietuvių ir Lietuvoje. „Filmas bus geresnis už knygą“, – kartojo ir kartojo Rūta. Režisieriaus Mariaus Markevičiaus juostoje ji ir pati kūrė nedidelį vaidmenį.
Rūta, Jūsų knygos herojė – jauna mergina, kuriai 1941-aisiais lemta patirti siaubingą gyvenimo kelionę į Sibirą. Ar rašydama įsivaizdavote save?
Rašytojai skirtingi. Vieni rašo personažų akimis, su jais susitapatina. Aš, nors ir rašau pirmuoju asmeniu, netampu Lina. Man tarsi labiau patinka stebėti herojų kuriamas istorijas.
Tik atvykusi į Lietuvą išgirdau siaubingų pasakojimų. Žinojau, koks skausmingas visai šaliai buvo tas laikotarpis, tačiau nesitikėjau, kad tai taip stipriai mane paveiks. Tada pagalvojau – o gal Sibiras tik man atrodo toks grėsmingas? Pasidalijau nuotrauka feisbuke. Žmogus iš vienos Niujorko leidybos kompanijos parašė: „Rūta, žinojau, kad Sibire buvo baisu, bet kad taip baisu...“ Baisu ir skaudu tampa, kai suvoki, jog viskas tikra. Kad Sibiras – ne filmavimo aikštelė, o vieta, kur kankinti žmonės.
Nesu tikra, kad vakariečiai suvokia tikrąjį tos vietos ir tų įvykių baisumą...
Pajutau, kad skaitytojus, su kuriais susitinku keliaudama aplink pasaulį, jaudina šios istorijos. Jie nori perprasti tų įvykių dalyvius, tačiau tai, manau, sunkiai įmanoma. Juk daugelis mūsų, amerikiečių, niekada nesame susidūrę su okupacija, ginkluotais konfliktais. Amerikoje knygą perskaitę itin jauni žmonės manęs klausia: kaip tokia neteisybė apskritai galėjo nutikti? Kur tada buvo Jungtinės Amerikos Valstijos? Šiandien tokiais žiaurumais sunku patikėti. Ir susitapatinti su siaubu, kurio nesi patyręs, labai sunku. Kai, prasidėjus filmavimui, pamačiau atgijusius savo knygos veikėjus, pagalvojau, kad jie tikrai papasakos daugiau, nei aprašiau knygoje. Tik vargu ar vakariečiai kada nors galės suvokti, su kokiu teroru susidūrė lietuviai.
Idėja parašyti knygą apie jaunos merginos tremties kelią gimė Lietuvoje?
Pirmą kartą atvykusi į Lietuvą susitikau su Panevėžyje gyvenančiais senelio pusbroliais. Paklausiau, ar turi išsaugoję mūsų šeimos nuotraukų, – tėtis jas visas prarado išvykdamas iš Lietuvos. „Neturime, – pasakė jie. – Privalėjome sudeginti, kad niekas niekada nesužinotų, kas nutiko mūsų šeimai.“ Kai pradėjome apie tai kalbėtis, kambaryje pajutau įtampą. Ji tvyrojo tarp jaunesnių ir vyriausių šeimos narių, o Sibiro tema buvo tarsi tabu. Ne tik aš, mano tėtis nežinojo šeimos istorijos.
Baisu ir skaudu tampa, kai suvoki, kad viskas tikra. Kad Sibiras – ne filmavimo aikštelė, o vieta, kur kankinti žmonės.
Taigi knyga gimė ne tik iš smalsumo, bet ir iš gėdos dėl savo pačios abejingumo. Daug žinome apie Hitlerio nusikaltimus, tačiau daugelyje Amerikos mokyklų vaikai nieko nežino apie Staliną. Pamaniau – parašysiu knygą. Apie vieną merginą, apie jos laisvės troškimą ir norą papasakoti tuos siaubingus įvykius. Parašiau tris puslapius, paskutinę minutę pridėjau juos prie pirmosios savo knygos ir išsiunčiau į leidyklą. Netrukus sulaukiau leidėjo skambučio: „Taip, ta 200 puslapių knyga nebloga, galėtume ją parduoti, tačiau tie trys puslapiai... Jaučiu istoriją. Nustok daryti, ką darai, ir rašyk kitą knygą!“
Jūsų kūrinyje – daug jausmo. Ar šių dienų triukšme gyvenantiems paaugliams ir jauniems žmonėms vis dar galima kalbėti širdimi?
Knygą rašiau būtent jiems. Kai tau 14 ar 15 metų, dar neturi patirties, tik pradedi užčiuopti gyvenimo siūlo galus. Tokio amžiaus esi labai atviras: jeigu myli, tai iš visos širdies, iš visos ir nekenti. Paaugliams sunku ramiai reaguoti į mano aprašytą neteisybę, istoriją jie priima rimtai, nori kovoti su žiaurumu. Grupė tradiciniais lietuvių drabužiais apsirengusių paauglių Kentukio valstijos sostinėje Frankforte surengė piketą – reikalavo įtraukti „Tarp pilkų debesų“ į perskaityti privalomų knygų sąrašą. Tarp tų paauglių nebuvo nė vieno lietuvio!
Man atrodo, kad parašiau knygą apie drąsą ir išlikimą, tačiau vaikai sako, kad ji – apie identitetą ir patriotizmą. Kad Lietuva moko stiprybės, būti patriotais. Kiek iš tavęs gali atimti, iki atims tavo identitetą? Nuostabu! Mokausi ir mokausi iš jų interpretacijų.
Deklaruojamo patriotizmo šioje knygoje nė su žiburiu nerasi. Kaip Jums pavyko parašyti patriotišką knygą be skambių patriotizmo frazių?
Tokia yra Lietuva. Mes, amerikiečiai, vaikštome atstatę krūtines ir kartojame: „Amerika, Amerika!“ Lietuviai taip nedaro, jų patriotizmas gilus ir nuoširdus. Visada sakau, kad Lietuva yra maža šalis, gavusi didžiausias gyvenimo pamokas. Tik pažiūrėkite į Baltijos kelią! Prisiminkite, kaip Lietuva atgavo savo Nepriklausomybę. Vaikai, perskaitę knygą, manęs klausia: „Ar tu žinai apie Baltijos kelią? Kad žmonės kovojo tyla, o ne smurtu?!“ Štai kas yra tylus patriotizmas. Ir dėl tos tylos jis dar stipresnis.
Rūta, ar daug žinote apie savo šeimą? Kokių istorijų esate girdėjusi iš tėvų?
Mano šeima nuėjo nelengvą kelią. Senelis devynerius metus praleido koncentracijos stovykloje, o 1949-aisiais išvyko į JAV. Istorijos, kurias mums pasakodavo, visada būdavo apie stiprybę ir kovą. „Gyvenime turi daug stengtis ir kovoti. Ta kova turi didžiulę prasmę“, – vis kartodavo jis man. O tėtis sakydavo, kad iš užklupusių sunkumų reikia mokytis. Ir ne tik mokytis, bet ir pagalvoti, ko išmokai, kaip tai padėjo tau augti, kaip dabar gali padėti kitam. Nes kiti juk irgi kovoja, o jei jiems jėgų neužtenka?
Filmuojant „Tarp pilkų debesų“ Lietuvoje, lyg ir turėjote galimybę persikelti į buvusį laiką, į praeitį. O jei realybėje turėtumėte tokią galimybę, į kurį savo gyvenimo tarpsnį norėtumėte nukeliauti?
Grįžčiau į laiką, kai man buvo 12 ar 13 metų. Į labai sudėtingą laiką, nes tokio amžiaus paaugliams sunku susitvarkyti su viduje verdančia emocijų gausa. Grįžčiau ten, nes tikiu, kad būtent šis periodas suteikė galimybę rašyti ir kurti dabar. Tais metais išgyventų jausmų nepamiršau iki šiol. Ir Linos personažą kūriau remdamasi savo, paauglės, uždarumu, meile, susižavėjimu, nepasitikėjimu savimi. Viskas tikra. Tikra ir tyra.
Michaelas – mano motoras, tinklas, kuris pagauna, kai krentu.
Ar paauglystėje svajojote būti rašytoja?
Tai paslaptis, bet pirmą knygą parašiau mokydamasi trečioje klasėje. Mokytoja davė kūrybinę užduotį, ir aš nusprendžiau parašyti knygą. Beje, ji visiems labai patiko, o viena klasės draugė netgi paprašė parsinešti namo. Tą patį vakarą tos mergaitės mama paskambino mano mamai ir paklausė, ar ji pati skaitė mano kūrinį? Ir pridūrė, kad turėtų, nes knyga nepadori! Tai buvo istorija apie trečioje klasėje besimokančios mergaitės nuotykius. Nuotykius ne su draugėmis, o su 35-erių metų vyru! Žinoma, visi suaugusieji nutarė, kad tai nepadoru, kilo didžiulis skandalas, ir mano trečioje klasėje parašyta knyga buvo uždrausta. Dėl šios istorijos trisdešimt metų negalėjau rašyti! Kai apie tai pagalvoju, noriu verkti. Visus tuos metus padėjau muzikantams pasakoti istorijas muzika, bet nedrįsau pasakoti savo istorijų.
Užtat dabar, neabejoju, žinote, kas stipriau – žodžiai ar muzika?
Muzika ir žodis man labai susiję. Juk būna, kad perskaitai ir po 10 minučių negali papasakoti, ką perskaitei, tačiau staiga išgirdusi, tarkim, per radiją, transliuojamą daugybę metų negirdėtą dainą vis dar gali dainuoti kartu. Taip yra, nes ritmas ir melodija turi stiprią galią. Savo parašytas istorijas visada skaitau balsu, mėginu įsiklausyti į jų melodiją ir žodžių skambesį. Vis dėlto muzika turbūt stipresnė. Tragedija juk turi melodiją. Kai skaitai ką nors tragiška, beveik girdi melodiją.
Nemažai laiko praleidote Los Andžele, tviskančiame pramogų pasaulyje – beveik penkiolika metų dirbote muzikos verslo srityje, atstovavote daugeliui garsių JAV muzikantų, dainininkų, grupių. Kodėl jį palikote, kodėl pasirinkote tylų ir ramų gyvenimą Tenesyje?
Yra kelios priežastys. Los Andželas didžiulis, bičiulių ir pažįstamų ten turėjau daug, bet iš tikrųjų jaučiausi vieniša. Man labai svarbi yra šeima, esame itin artimi. Tenesyje apsigyvenau toje pačioje gatvėje, kur gyveno tėvai. Vieną dieną mamai diagnozavo vėžį, o po 70 dienų jos netekome. Visą tą laiką buvau šalia, kartu! Taigi persikelti į Tenesį buvo geriausias mano sprendimas. Gyventi arti šeimos nepaprastai svarbu. Niekada nežinai, kokią kortą tau išmes gyvenimas.
Ar Tenesyje Jums iškrito ir meilės korta? Čia radote savo vyrą Michaelą?
Mano tėvai visada norėjo, kad ištekėčiau už lietuvio, vis mėgindavo supažindinti su lietuviais berniukais ir vaikinais. „Nagi leiskite man susirasti vyrą pačiai“, – sakydavau jiems. Michaelas – amerikietis, žmogus, kuris suteikė man sparnus ir atgaivino pasitikėjimą savimi, ryžtą rašyti. Susipažinome visai neromantiškai: vienoje kavinukėje, kurioje kepdavo bandeles, netyčia iškepė cinamoninę bandelę, atrodančią tarsi šventoji Marija. Pasklido gandas, nuėjau tos stebuklingos bandelės pažiūrėti, ir mes susitikome! Michaelas – finansininkas, kiekvieną dieną dėvi kostiumą ir kaklaraištį, tačiau man atrodo, kad jis didesnis menininkas nei aš. Daug fotografuoja, savitai mato pasaulį, ir tai dažnai stebina. Michaelas – mano motoras, tinklas, kuris pagauna, kai krentu.
Jau ne kartą lankėtės Lietuvoje. Ar matote pokyčių, kai atvykstate čia po ilgesnės pertraukos?
Matau, kad keičiasi ne tik gatvės, bet ir jaunų žmonių požiūris. Jie tokie laisvi ir taip patogiai jaučiasi tokie būdami. Kai pradėjau važinėti į Lietuvą, viskas atrodė kitaip. Galiu pasakyti, kad save labiau tapatinu su vyresnių žmonių karta.
Daugelio vyresnio amžiaus lietuvių viduje glūdi gilaus liūdesio ežerai. Lietuviai dažnai vadinami liūdesio tauta. Gal tas liūdesys ir užsilikęs iš to laiko, kurį aprašote savo knygoje?
Tikriausiai... Ir todėl liūdesys giliai įsišaknijęs visų trijų Baltijos šalių žmonių viduje. Tai visiškai pateisinama ir suprantama. Negaliu įsivaizduoti, kaip kitaip galima jaustis, kai iš tavęs viską atima. Niekas negali. Kartą vienas tremtinys man pasakė: „Jeigu prarandi savo šalį, vėliavą, kalbą ir šeimą, dalis tavęs miršta.“ Kai kurie su tokia mirusia savo dalimi ir vaikšto visą gyvenimą, kai kurie sugeba skaudulį užpildyti kuo nors kitu. Liūdesys nėra blogai. Jei dėl ko nors liūdi, vadinasi, tai buvo be galo svarbu ir mylima. Blogiau, jei nieko nejauti.
Mano trečioje klasėje parašyta knyga apie trečiokę ir jos nuotykius su 35-erių metų vyru buvo uždrausta!
Ar galiu pasmalsauti, kaip Jūsų viduje sugyvena du identitetai?
Kai augi ten, kur lietuvių nedaug, tavo vardas Rūta, o pavardė Šepetys, aplinkiniams kyla nemažai klausimų, pavyzdžiui, iš kur tu ir kas esi. Ir tie klausimai ne visada skamba mandagiai. Visiems atsakydavau: „Aš – lietuvė, aš – lietuvė.“ Kartą vienas muzikantas paklausė: „Kokia tavo istorija?“ Pakartojau: „Aš – lietuvė.“ – „Ką tai reiškia?“ – „Lietuva yra tokia šalis. Aš – lietuvė.“ – „Ne to teiraujuosi. Klausiu, ką reiškia būti lietuve?“ Tada pagalvojau – o ką man iš tikrųjų tai reiškia? Jau 11 metų bandau tai suprasti, bet atsakymo vis dar nerandu. Manau, neturiu teisės sakyti, kad esu lietuvė. Nešneku lietuviškai, o juk kalba yra šalies siela, tačiau labai labai noriu būti lietuve...
Rašytojai juk rašo ne sau. Smagu, kai giria skaitytojai, tačiau ne mažiau svarbūs ir kritikų, kolegų įvertinimai. Kaip jaučiatės juos atsiimdama?
Jaučiuosi dėkinga. Daugelis tremtinių, su kuriais kalbėjau, kartojo: „Nesivargink rašyti! Pasaulis apie mus pamiršo.“ Ir tai sudaužė man širdį. Todėl kiekvienas apdovanojimas man yra priminimas, kokia svarbi yra žmogaus gyvybė. Grąžinti aukoms orumą galime tik primindami kitiems apie jų kančią ir kovą.
Jūsų knygoje yra frazė: „Mano brolio gyvybė tą dieną buvo verta kišeninio laikrodžio.“ Ko vertas Jūsų gyvenimas?
Mane domina žmonės, kurie mano, jog pasaulis juos pamiršo. Jeigu galiu tai pakeisti ir pasiekti, kad pasaulis apie juos išgirstų, noriu tai padaryti. Jei nežinotume vieni kitų istorijų, kaip galėtume gyventi, eiti į priekį, progresuoti? Kartą Europos Parlamente kalbėjau apie tremtinius ir Lietuvos laisvę. Po paskaitos prie manęs priėjo graikas ir pasakė: „Nežinojau šitos istorijos, bet dabar man visiškai aišku, kodėl Lietuva taip stipriai siekia tapti nepriklausoma ir turėti nuosavą energiją. Visos šalys to siekia, bet Lietuva visada tai pabrėžia. Ji nenori pirkti energijos iš šalies, kuri naikino ir žlugdė jos žmones, šių identitetą. Lengva teisti, kai nežinome vieni kitų istorijos.“
Tapote žinoma rašytoja. Ar dabar įsipareigojote parašyti po knygą kiekvienais metais?
Niekada neįsivaizdavau, ką reiškia būti profesionalia rašytoja. Romantiškai svaigau, kad rašytojo darbas – sėdėti su puodeliu arbatos prie lango ir gaudyti įkvėpimą. Visai ne tai! Jeigu išleidi sėkmingą knygą, leidykla nori, kad išleistum dar vieną. Ir dar vieną. Esu labai laiminga, kad mano leidykla kantri. Išgirstu tik švelnų klausimą: „Tai kaip dėl kitos knygos?..“ Mano sąraše jų – 26. Daugelyje – lietuvių istorijos. Knygnešiai, partizanai, holokaustas, Baltijos kelias... Man tik reikia laiko. Niekada nemaniau, kad teks tiek daug keliauti. Metai dar tik buvo įpusėję, o aš skridau jau 136 kartus. Dauguma rašytojų yra intravertai, tad kiekvieną kartą, kai tenka viešai kalbėti, baisiausiai jaudinuosi. Niekada ir pagalvoti negalėjau, kad mano gyvenimas bus štai toks!
