Jos grimo kambaryje atgimsta užmiršti istoriniai asmenys, gerai žinomus aktorius ji gali pakeisti neatpažįstamai, jei reikia, sukurdama net patį sudėtingiausią grimą. Šių įgūdžių dailininkei prireiks jau vasario 15 – 19 dienomis, VCO „Fausto“ premjeroje, kuri bus gausi įvairių meninių iššūkių, o taip pat – seniai matyto, didžiulio artistų skaičiaus scenoje. Teatro magijos sužavėta moteris pasakoja apie mėgstamo darbo subtilybes, atskleidžia, kokie jausmai užplūsta per premjeras ir kokiomis grožio tendencijomis ji remiasi dirbdama.
Darbo teatre pradžia
Studijuodama grimo dizainą turėjau ieškoti darbo arba praktikos, kad galėčiau užsidirbti. Mano laimė, stažuotis ir įsidarbinti galėjau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Aukščiausia pozicija mano profesijoje yra grimo dailininkas. Šis specialistas sugeba valdyti teatrinį, kino, televizinį grimą – sukurti personažo nuotaiką. Operos ir baleto teatre galima maksimaliai tobulinti visus įgūdžius. Tai - ypatinga galimybė, juk daugelyje teatrų grimas dabar supaprastinamas, vis labiau priartinamas prie kasdienybės.
Grimo paskirtis
Padažius moterį gražiai, ji jausis laiminga. Ir atvirkščiai: dailiosios lyties atstovė patirs diskomfortą, jei grimas pavers ją pavargusia, nusiminusia, ligota. Kasdienio įvaizdžio paskirtis – kelti teigiamas emocijas, o teatrinis ir kino grimas nebūtinai yra komfortiškas, nes kuriame tai, ko reikalauja personažas. Grimas yra lyg antikūnas, bet profesionalus aktorius moka jį prisijaukinti.
Arti kino
Profesine prasme mane subrandino kinas. Grimo dailininkės įgūdžius įgijau Maskvoje, dirbdama su senuoju rusų kinu. Mane pakvietė kurti grimą istoriniam filmui „Maskvos saga“. Tai buvo nepaprasta mokykla: galėjau suvokti, kaip dirba kūrybinė kino komanda, ką ir kaip filmavimo aikštelėje turi matyti grimo dailininkas. Anuomet teko sukurti Vladimiro Lenino personažą, Lavrentijaus Berijos, įvairių to laikmečio Rusijos politinių veikėjų portretus. Beje, pats sudėtingiausias yra portretinis grimas. Pagal nuotrauką reikia padarytų aktorių idealiai panašų į tikrąjį herojų: atkartoti visas raukšleles, apgamus, veido dinamiką...
Grįžusi į Lietuvą dirbau su įvairių laikotarpių dokumentika, reikalaujančia istorinio ir anatominio tikslumo. Vaidybiniai filmai leidžia nukrypti nuo tiesos, o dokumentiniame kine neturi teisės klysti. Teko kurti grimą dokumentikai, pasakojančiai apie XVIII a., atvaizduoti Pirmojo pasaulinio karo charakterius, įvairių tautų atstovų bruožus.
Teatras, opera ir kinas
Šiose srityse reikia labai įvairialypių žinių ir naudojamos visiškai skirtingos medžiagos. Kiekviena turi subtilybių, yra savitai sunki. Informacijos kiekis, kurį privalu sukaupti kine, – „žvėriškas“. Galima veide pažymėti tik du taškus, bet žiūrovui reikia suprasti, ką jie reiškia. Grimas turi leisti suvokti fiziologinę ir psichologinę informaciją. Kine grimas šimtą kartų plonesnis, viskas itin kruopštu. Teatre potėpiai stambūs, spalvos ryškios, bet tam, kad jos būtų parinktos logiškai, būtina išmanyti spalvų psichologiją, linijų kryptis ir jų emocinę reikšmę. Neturiu vienos mėgstamiausios srities, tikiu, kad vienoje veiklos šakoje nereikėtų užsibūti, nes atsiranda kūrybinis nuobodulys.
Teatro komanda
Mano darbas glaudžiai susijęs su kitomis kolegėmis grimuotojomis ir plaukų meistrėmis. Taip pat turime išvien žingsniuoti su dailininkais, režisieriais, aktoriais. Jeigu spektaklio režisierius leidžia man fantazuoti, siūlau savo idėjas, o jeigu ne, dirbu jų „rėmuose“ laikydamasi savo kokybės.
Mano siekiamybė
Pradėjus gilintis į grimo dailininko profesiją labiausiai nustebino spalvų ir medžiagų galimybės. Supratau, kad grimas gali visiškai pakeisti žmogų. Į grimo kambarį aktorius ateina su įvairiausiomis problemomis, nesėkmėmis, vaikų bėdomis, o išeina pasikeitęs, palikęs kasdienybę, įsijautęs į vaidmenį – visai kita asmenybė. Pasitelkus grimą padėti aktoriui ištrūkti iš kasdienės buities yra mano siekiamybė.
Vilnius City Opera
Darbas su režisiere Dalia Ibelhauptaite malonus dėl to, kad žinau, jog kokybės kartelės ji niekada nenuleis, nesvarbu, tai premjera ar jau dešimtas spektaklis. O juk įprastai komanda labiausiai stengiasi gal tik per pirmus keturis spektaklius. Dirbti Vilnius City Operoje mane pakvietė dizaineris Juozas Statkevičius. Labai įdomus naujoviškas D. Ibelhauptaitės požiūris į operą. Didysis malonus atradimas man buvo opera „Bohema“ ir vėlesni režisierės darbai. Čia istorinis vaizdas susiejamas su kino fragmentais, sužiba J. Statkevičiaus ir kostiumų dailininko Jono Morrellio istoriniai kostiumai.
Jaudulys prieš premjerą
Palyginusi su darbų pradžia jaučiu, kad dabar turiu daugiau informacijos, „stabilesnes“ rankas ir lengviau besisukančią galvą. Kad ir kaip neįtikėtinai skamba, vis tiek laikau save nuolat besimokančia studente, nors dirbu šį darbą jau dvidešimt metų.
Didysis mano profesijos džiaugsmas tas, kad kiekvieną sykį susiduriu su naujovėmis, kiekvienas darbas man – išbandymas. Prieš premjerą teatre turiu sužinoti, koks yra naujasis spektaklis, gauti kuo daugiau informacijos iš kostiumų dailininko. Tuomet išvystu kostiumų eskizus, pamatau kūrinio spalvų gamą. Nusprendžiu, ar naudosime perukus, ar natūralius aktorių plaukus. Likus savaitei ar dviem iki premjeros prasideda grimo bandymai, per kuriuos patikriname smulkiausius niuansus: kokia akių, antakių forma, kaip ant scenos atrodo grimui parinktos spalvos, kaip jaučiasi nugrimuoti aktoriai. Tuomet dažniausiai prisijungia ir savo nuomonę išsako režisierius. Per premjerą būnu kritiška. Gal ir norėtųsi pasijausti žiūrove, gilintis į spektaklį, bet man tai yra proga įsitikinti, ar kokybiškai atlikau savo darbą, ar viskas einasi gerai. Manau, jei grimuotojas nebesijaudina prieš premjerą, gali būti, kad jis arba ji profesionaliai jau išsisėmė. Jaudulys – geras stimulas tobulėti.
Mėgstamiausias laikotarpis
Mano mėgstamiausias istorinis laikotarpis yra XX a. pradžia iki pat šeštojo dešimtmečio. Manau, anuomet gražiausiai skleidėsi moteriškumas. To laikotarpio moteris yra šiek tiek viliokė ir agresyvi, kukli ir drąsi. Jos įvaizdyje atsispindėjo tobula visuma. Jeigu tik pasitaiko projektas, kuriame kalbama apie šį laikmetį, visada džiaugiuosi galimybe jame dirbti.
Kitoks spektaklio matymas
Eidama žiūrėti spektaklio žinau, kad regėsiu jį iš darbo perspektyvos. Dažniausiai vaidinimą stebiu iš užkulisių, tad mano žiūros trajektorija kita. Įžvelgiu daugiau nei žiūrovas. Įgudau pajusti scenoje esančių aktorių ir jų įkūnijamų personažų ryšį: ar jis harmoningas, o gal šiandien juntamos aktoriaus problemos. Turiu galimybę pamatyti teatrą giliau, tai labai įdomu.
Tendencijų kaita
Grimas labai stipriai pasikeitė atkūrus nepriklausomybę, kai tapo lengva gauti daugiau medžiagų, informacijos. Anksčiau teatre turėdavome vieną paletę, naudodavome ją visoms užduotims. Per pastarąjį dešimtmetį atsirado priemonių, tinkamų ir kinui, ir teatrui. Anuomet grimas buvo daromas tikslingai, bet grubiai, dažnai atliekamas specialiais kartoniniais pagaliukais arba pirštais. Iš arti jis atrodydavo tarsi linijų ir dėmių kratinys, išryškėdavo tik žiūrint iš tolo. Grimuojant visuomet turima omenyje, kad pirmas žiūrovas sėdės toli. Gebėjimas dirbant matyti aktoriaus veidą iš tolo ateina ilgainiui.
Viena didelė šeima
Teatras yra ratas žmonių, kurie mąsto taip pat kūrybiškai ir chaotiškai kaip tu. Visose šeimose, taigi ir teatre, būna visko. Lengvų ir sunkių dienų. Kai blogai, svarbu žinoti, kad yra į ką atsiremti ir su kuo pasitarti, pasiguosti ar pasipykti. Grimo kambarys – susikaupimo, bet kartu ir atsipalaidavimo, poilsio oazė prieš įtemptą, emociškai sudėtingą darbą, todėl visuomet stengiuosi, kad iš šios erdvės į sceną aktoriai išeitų nurimę, jausdami harmoniją.
Artimi-tolimi grožio principai
Lietuviai labai gražūs žmonės, ypač merginos. Išskirtinis lietuvaičių bruožas – didelės akys. Tereikia jas šiek tiek paryškinti, atskleisti bruožus, bet neužgožti, nepasiduoti visoms dabar sklandančioms grožio tendencijoms. Kai kurios jų išties kelia šypseną, pavyzdžiui, plačių ryškių antakių ar keistai įdegusios odos mada.
Žmogaus įvaizdžio dermė
Idealių ir tobulai atrodančių žmonių nėra, labai tuo džiaugiuosi, antraip būtų nuobodu gyventi. Vizualiniai žmogaus netobulumai ir keistumai padaro jį išskirtinį. Svarbiausia būti pasitempusiam, prisižiūrėti, gerbti ir mylėti save.
Kūrybinė energija
Kūrybinių jėgų pasisemiu iš naujų pažinčių ir susitikimų. Kai komandoje dirba kūrybingi žmonės, jie galbūt apie tai nesusimąstydami kursto visų aplinkinių jėgas, padeda kopti aukštyn ir reikalauti iš savęs daugiau.
Vilnius City Opera Š. Guno „Faustas“ – vasario 15-19 d. Vilniaus kongresų rūmuose.
L’Officiel Mada
