Man įdomu, kaip formuojasi tokios talentingos, kūrybiškai gaivališkos asmenybės kaip Jūs. Kokie vaikystės epizodai stipriausiai įsirėžė į sąmonę? Kokią prisimenate save šešerių – tokio amžiaus, kokia dabar yra Jūsų dukrelė?
Niekada sau neužduodu tokių psichoanalitinių klausimų, bet pagrindus vaikas gauna šeimoje. Man labai pasisekė, kad gimiau išsilavinusioje šeimoje, kurioje – ne viena karta mokslingų moterų. Tik vėliau, subrendusi, supratau, kad mūsų šeimoje niekada nebuvo mizoginizmo, o tai – didžiulė dovana mergaitei. Moterys visuomet buvo laikomos lygiavertėmis ir gerbiamos. Mano promočiutė anksti liko našlė, ji išleido į universitetą visus tris savo vaikus – mano senelį, jo brolį ir jų seserį, kuri tapo žinoma gydytoja-specialiste; mama – biochemijos mokslų daktarė, visą gyvenimą atidavusi universitetui. Senelis mokėjo devynias kalbas – tai buvo tarpukario Lietuvos prestižinės gimnazijos dovana gyvenimui. Jis graikiškai man deklamuodavo Homerą, lotyniškai – Ovidijų. Per senelio atpasakojimus būdama šešerių susipažinau su pasaulio literatūros klasika, graikų mitais, Shakespeare'o pjesėmis, „Iliada“, „Odisėja“. Jo pasakojimai, skaitymas kartu lėmė, kad pamilau literatūrą ir knygą, o „Silva rerum“ neatsitiktinai turi sakmės skambesį, būdingą šeimoje perduodamoms legendoms.
Gyvenome drauge – daugiakartė šeima. Nuostabus ryšys, glaudūs santykiai su artimaisiais – mano stiprybės šaltinis. Kaip ir šeimos nuostata, kad vaiko mokslinimas, o ne materialūs dalykai turi būti prioritetas.
Vėliau atsiranda sielos namai, kuriami su mylimu vyru, – ramybės, tikrumo uostas. Keturiolika metų gyvenate Londone. Ar turite savo darbo kambarį, matote įkvepiantį vaizdą pro langą?
Didžiausia prabanga, kurią užgyvenau, yra mano privatumas. Aš neįsileidžiu žurnalistų į namus, jausmus, atsiminimus, asmeninį gyvenimą. Yra gražus angliškas posakis: „Nereikia nešioti savo širdies ant rankovės prisisiuvus.“ Šiais laikais, kai viskas taip vieša, man didžiausia prabanga yra turėti savo asmeninę erdvę. Draugai, artimi žmonės – prašom, visada laukiami, o nepažįstamiems smalsuoliams – nereikia. Pro langą matau medžius, bet tikrai ne jie mane įkvepia (juokiasi). Mano kūryba yra vieša, ja dalinuosi, diskutuoju apie idėjas, istorijas, problemas, kurios mane jaudina ir kurių kiti galbūt nedrįsta paliesti. Privatus gyvenimas tegul lieka man, o apie buitį banalu ir kalbėti.
Mūsų šeimoje niekada nebuvo mizoginizmo, o tai – didžiulė dovana mergaitei. Moterys visuomet buvo laikomos lygiavertėmis ir gerbiamos.
Rašydama kartais užsidarydavote svetingumo komplekse „Monte Pacis“, Pažaislio vienuolyne. Kodėl?
Rašydama tris paskutines „Silva rerum“ knygas, kūrybą derinau su motinystės pareigomis. Didelis iššūkis susikurti kasdienybės struktūrą, kad atsirastų visiškai netrikdomo laiko ir erdvės rašyti, bet tai turbūt būdinga visoms rašančioms moterims. Nesinori būti nesančia mama ar žmona, bet rašymas ir intelektinė veikla reikalauja tam tikros vienatvės, atsiribojimo ir užsisklendimo. Juk ne veltui senais laikais moterys, kurios gyveno dvasios gyvenimą, užsidarydavo tarp vienuolyno sienų. Aš kartais slepiuosi nuošaliose bibliotekose, tam tikriems kūrybos etapams trumpam pabėgu į Pažaislio vienuolyną. „Monte Pacis“ savininkė it mecenatė mielai priima pagyventi, užsidarau kambaryje ir dirbu, o malonios seserys vienuolės leidžia klajoti po vienuolyną.
Dėl ko paaukotas nemažas gyvenimo tarpsnis rašant istorinę epopėją „Silva rerum“? Būta stipraus moralinio įsipareigojimo – padėti atsikovoti iš mūsų atimtą atmintį – stiprybės šaltinį?
Vardan kūrybos malonumo, noro pasidalinti turtinga, dramatiška LDK istorija. Iš nusivylimo, kad visuomenė tiek mažai apie ją žino, kad daug visokių tapatybės kompleksų esame sau įsikalbėję. „Valstiečių tauta, pirma karta nuo žagrės...“ – žinoma, ir valstiečių. Bet ne vien jų. Taip pat – ir mokslininkų, menininkų, karių, mecenatų, demokratų, patricijų ir patriotų tauta. Ribojančios beraščių pagonių ir vyžotų valstiečių tapatybės puoselėjimas kai kam labai patogus, nes ji istoriškai nedokumentuota ir galima prikurti visokių propagandinių mitų. Supratau, kad jeigu nepabandysiu pati papasakoti, niekas kitas to už mane nepadarys. Norėjau parodyti žmonėms: pasižiūrėkit, kokia įdomi buvo mūsų istorija, kiek mes visko daug turėjome, kokias bažnyčias pastatėme ir kokius filosofijos bei politikos veikalus rašėme.
Skaitant Jūsų tekstą, gėriesi ne tik žodžio magija, bet ir vaizdo projekcija į tam tikrus sąmonės ir pasąmonės kontekstus. Juk, autorei užrašant savo patirtį, įvyksta metamorfozė, mus pasiekia ne Kristinos Sabaliauskaitės biografijos faktai, o jos sukurtas buvimo pasaulyje būdas, pati asmeniškiausia moters patirtis, tiesa?
Garsi britų trilerių rašytoja Ruth Rendell yra pasakiusi, kad nebūtina pačiai užmušti žmogų tam, kad parašytum gerą detektyvą. Aš su ja šimtu procentų sutinku. Kalbant apie asmenines patirtis ir literatūros rašymą: man kūryba nėra autoterapijos ar savianalizės būdas. Jei pastebėjote, pagrindinis „Silva rerum III“ herojus Petras Antanas Norvaiša yra vyras. Knyga parašyta iš vyro perspektyvos. Galvojau: na, gerai, Levas Tolstojus parašė „Aną Kareniną“ – apie moters pasaulį, iš moters perspektyvos, lygiai taip pat moteris gali atskleisti vyro vidinį pasaulį, jei ji gerai vyrus pažįsta. Pirmame ir antrame romane yra stiprios moterys – Uršulė, Ona Kotryna...
Jūsų istorinės sagos moterys – gaivališkos, drąsios, išradingos, gebančios išgyventi sudėtingiausiomis sąlygomis. Ar jos atspindi ir Jūsų pačios kūrybišką asmenybės gaivalą, meilės būsenas?
Ne. Pirmiausia aš niekaip negaliu teleportuotis į XVII, XVIII a. moters gyvenimą. Nė viena iš mūsų negalime. Esame labiau už jas privilegijuotos, lepesnės. XVII, XVIII a. moterys visą savo brandų gyvenimą viena koja stovėjo kape. Dėl medicinos pažangos dabar negalime įsivaizduoti to gyvenimo būdo. Nebuvo kontracepcijos arba ji buvo primityvi, ribota. Pavyzdžiui, Pranciška Uršulė Radvilienė patyrė 25 nėštumus. Persileidimai, kūdikiai mirdavo vos gimę... Mes, sužinojusios, kad laukiamės, džiaugiamės, kraitelius ruošiame, rožinius ar žydrus daiktelius perkame. O anuomet moterys testamentus surašydavo – gimdymas dažnai baigdavosi mirtimi. Man svarbu ne išlieti asmeninę patirtį, bet pabandyti suprasti, pažinti tą pasaulį, kuriame jos gyveno. Nes tai ir yra istorinio romano užduotis. Negali iš šiuolaikinės moters perspektyvos aprašyti ano kasdienio gyvenimo, bet tai padaryti padeda mokslas.
Didžiausia prabanga, kurią užgyvenau, yra mano privatumas. Aš neįsileidžiu žurnalistų į namus, jausmus, atsiminimus, asmeninį gyvenimą.
Dirbote su istoriniais šaltiniais neturėdama išankstinių nuostatų, istorinę tiesą regite mokslininkės akimis. „Silva rerum IV“ parodote tamsiąsias Tyzenhauzo, Napoleono, net Russeau ir kitų istorinių veikėjų puses. Ką netikėta Jums pačiai atveria istoriniai dokumentai?
Labiausiai stebino studijų metais, pirmaisiais po Nepriklausomybės, kai pagaliau istorinius faktus ėmėme matyti nebepaveiktus ideologijos ir propagandos. Atradau, kaip istorija skiriasi nuo tos, kurios buvome mokomi mokykloje. Suvokiau, kad tai yra visai kitoks pasaulis, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės periodas nebuvo nuopuolio laikas, priešingai, jame buvo apstu įvairių kultūrinių pakilimų, šlovės, galios akimirkų. O mums pateikta, kad tiktai žemyn viskas ridenosi, kol sulenkėję šlėktos pragėrė valstybę. Nieko apie tai, kaip jie rūpinosi socialine pažanga, lietuvių kalbos vartosena ar reformomis. Tikrieji faktai akademinio pasaulio žmonėms, mokslininkams yra puikiai žinomi. Menotyrininkai, kultūros istorikai yra parašę puikių veikalų, bet jų darbai niekaip neprasimušdavo į masinę sąmonę.
Šio romano herojus Pranciškus Ksaveras Norvaiša yra ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, jis keliauja po Europą, susipažįsta su pasaulio valdovais, į Vilniaus universitetą parveža naujausių mokslo žinių, Apšvietos vėjų, universiteto observatorijai – teleskopų. Ar tai, kad Norvaiša keliauja, yra ir laikotarpio bruožas?
Taip, Pranciškus Ksaveras – daug keliavęs istorinis asmuo. Vaikystėje jis buvo atiduotas į jėzuitų kolegiją, išsiskyrė gabumais, vėliau universiteto buvo išsiųstas į Prancūziją, o po to kartu su Tyzenhauzu iškeliavo į Europą, ten praleido penkerius metus. XVIII a. pabaigoje Europa tampa atviresnė, karietos – lengvesnės, kelionė keičiamais pašto arkliais – paprastesnė, tad net vidutiniškai pasiturintys bajorai pradeda daug keliauti. Herojaus kelionių maršrutai vedė į Prancūziją, Olandiją, Didžiąją Britaniją. Man buvo labai įdomu aprašinėti XVIII a. Londoną. Šį miestą gerai pažįstu, o dabar teko patyrinėti ir pamatyti jį mano herojų akimis, nes jie paliko savo kelionės įspūdžius. Nustebino tai, kad XVIII a. miesto atmosferos, „charakterio“ įspūdžiai labai priminė manuosius, kai pirmą kartą atvykau. Apkeliavau ir kitas šalis, apie kurias rašiau. Žodžiu, „Silva rerum IV“ keliasi į Europą, bet mano mylimiausiasis Vilnius irgi gyvena knygos puslapiuose.
Kokias moteris ir kokius santykius Jums buvo svarbu parodyti paskutinėje tetralogijos „Silva rerum“ dalyje?
Atsakysiu paprastai: būdingus tai epochai. Jei kalbame apie moterų teisių istoriją, tai – labai įdomus periodas. XVIII a. pabaiga vadinama Moterų amžiumi. Moterys įgyja visuomeninių, kultūrinių galių, diplomatijoje vadinamų „minkštąja galia“, joms priklauso literatūriniai salonai, tarkime, Madame Geoffrin Paryžiuje, kur susitinka žymiausi filosofai, mokslininkai, poetai. Britanijoje moterys pradeda rašyti, skverbtis į vyrų dominuojamą erdvę – literatūrą. Rimtus kūrinius jos pasirašo pseudonimais. Na, o knygoje minima Marie-Anne Lavoisier buvo lygiavertė vyro mokslinė partnerė, ir nors ji kukliai save titulavo jo asistente, Antoine'as Lavoisier žmoną visuomet įrašydavo kaip savo veikalų bendraautorę. Tai – iš tiesų anuomet beprecedentis faktas, juolab kad XIX a. moteris vėl tapo nugrūsta į virtuvę ar saloną.
Man buvo labai įdomu aprašinėti XVIII a. Londoną. Šį miestą gerai pažįstu, o dabar teko patyrinėti ir pamatyti jį mano herojų akimis, nes jie paliko savo kelionės įspūdžius.
Ketvirtos dalies herojė Londono eruditė Harrieta Hartle parašo knygą „Anekdotai apie Žymiausiuosius Intelektus“, o visi spėlioja šią esant slaptu Samuelio Johnssono kūriniu. Negaliu nepacituoti, kad šios ledi dėka Pranciškui Ksaverui vėrėsi Londonas – „slaptas moterų miestas, kuriame, kol jų vyrai, jas laikantys vien dailiais neprotingais gyvuliais su instinktais, sėdėjo parlamente, lošimo namuose ir lankė kekšynus ar perkamus jaunikaičius molihausuose, tos jų žmonos veikė įstabiausius dalykus: vertė, rašė ir leido knygas bei netgi mokslo traktatus, redagavo garsiausių poetų klaidas, tyrė ir komentavo Shakespeare‘o dramas, kūrė botanikos sodus, laboratorijas ir observatorijas (...)“.
Tai yra intriguojantis laikas. Intelektinėje srityje ir įstatymo akyse moterys vis dar laikytos žemesnėmis, mąstyti nepajėgiomis dekoratyvinėmis-reprodukcinėmis būtybėmis. Ir ką gi jos darė (ypač Anglijoje)? Nugurkdavo pažeminimą ir rasdavo būdų imtis kultūrinės ar mokslinės veiklos, dažnai rezultato kokybe nušluostydamos nosį ir vyrams. Britų literatūrologijos ištakos – didžia dalimi šių XVIII a. moterų komentatorių nuopelnas. O kur dar Mėlynosios kojinės... Bet nenoriu visos knygos intrigos išduoti.
Debesis dainavimu sugebanti praskleisti Antonina – viena ryškiausių naujosios knygos personažių, kurios linija į romaną įneša magiškojo realizmo scenų?
Didelis talentas turbūt turi stebuklo bruožų. Pats menas yra magiškasis realizmas: tai, kaip jis gimsta, iš balso stygų vibracijos, pirštų galiukų, judesių, potėpių, žodžių. Atrodo, paprasta mechanika, technika, o atsiranda stebuklai, kurie sudrebina žmonių sielas, suteikia metafizinį pojūtį, arba, kaip sako vienas personažų, „didis menas yra Viešpaties būdas, priverčiantis žmogų sustoti ir nors akimirkai atsikvošėti“. Kodėl nuo muzikos garsų pravirkstame, o skaitant gerą knygą eina pagaugai, uodžiame kvapus, regime vaizdus? Niekas to nežino, dažnai nė patys menininkai nesupranta, kas per apsėdimas įvyksta, tą romane sako ir Antonina. Ir tik nedaugelis mato, kiek gyvybinių jėgų meno žmonėms kartais kainuoja jų sukuriami stebuklai. Viena vertus, Antonina – dievaitė, kita vertus – savo talento įkaitė, trapi, vaikiška klajūnė, po kiekvieno klausytojams padovanoto stebuklo truputį mirštanti.
Mėlynosios kojinės – įdomi „itin mokytų ir neklusnių damų draugija“. Moterys pačios renkasi, ką kviesti į savo susibūrimus, ir visiems pakviestiesiems būtina mūvėti mėlynas kojines... Kad Jūsų herojus persikeltų į Europą, reikėjo tyrinėti ir romane aprašomų valstybių istorinius šaltinius. Kiek kalbų mokate?
Na, savo seneliui kalbų mokėjimu toli gražu neprilygstu (juokiasi). Laimei, XVIII a. pabaigos lingua franca buvo prancūzų kalba, ja kalbėjo ir susirašinėjo daugelis mano herojų. Na, ir, žinoma, lenkiškai bei angliškai, tad didelės problemos nebuvo. Varsčiau ne tik bibliotekų ir archyvų, bet ir realių knygos veiksmo vietų duris, teko nakvoti ir tame name Bato (Bath) mieste, kur rinkdavosi Mėlynosios kojinės, ir būti tame Sario (Surrey) dvare, kurį aprašau, o į mylimą Čisiko (Chiswick) parką, kuriame vyksta viena kulminacinių scenų, galiu kasdien nueiti pėsčiomis.
Moterys nugurkdavo pažeminimą ir rasdavo būdų imtis kultūrinės ar mokslinės veiklos, dažnai rezultato kokybe nušluostydamos nosį ir vyrams.
Jūsų knygos mėgstamos skaitytojų, puikiai vertinamos istorikų, sėkmės sulaukė Latvijoje (2014 m. romanai „Silva rerum“ įtraukti į visų laikų mėgstamiausių knygų šimtuką) ir Lenkijoje (šiemet pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą). Ne paslaptis – iš plunksnos brolių ir seserų sulaukiate priešiškumo, puolimo – vidutinybės visais laikais buvo linkusios užsipulti talentą. Juo labiau – rašytoją moterį. Vytautas Kubilius kadaise net straipsnį parašė apie „rašinėjančią poniutę“. Kaip vertinate nelygią vyrų ir moterų padėtį kūryboje?
Kaip pažiūrėsi. Lenkijos rašytojai, netgi tokie literatūros didieji kaip Olga Tokarczuk ar Pawelas Huelle, priėmė mane labai šiltai ir apdovanojo komplimentais, geru žodžiu yra paminėjęs Tomas Venclova. Žinoma, kuriozų ir papuldinėjimų irgi pasitaiko, kaipgi be jų? Buvo lietuvių kritikų, kurie dar nė neperskaitę romano jau rašė, kad tai – šlamštas, arba atkalbinėjo užsienio leidėjus, susidomėjusius mano knygomis (juokiasi). Bet neverta švaistyti energijos kreipiant į tai dėmesį. Vengiu mąstyti stereotipais ar apibendrinančiomis kategorijomis: nėra tokio dalyko kaip kažkoks vienalytis „literatūros pasaulis“ ar kažkokie mistiški „plunksnos broliai“, – su kai kuriais rašytojais mane sieja nuoširdus pažiūrų bendrumas ir privatūs draugiški santykiai. „Rašytoja-moteris“ man tėra dar vienas stereotipas. Pastaraisiais metais lietuvių literatūroje moterys yra parašiusios pripažintus kūrinius, priešprieša tarsi ir nebeegzistuoja. Be to, yra nemažai vyrų, kurie rašo sentimentaliai, it panelės iš pensiono, ir moterų, kurios rašo taip, tarsi kaltų akmenyje runas. Nėra vyriškos ir moteriškos literatūros, yra gera arba bloga literatūra. O menkavertiškumo kompleksą turinčių ar blogai išauklėtų vyrų visada atsiras, tai daugiau yra senosios kartos bruožas. Paminėjote Kubilių, aš galiu prisiminti profesorių Arvydą Šliogerį, jis prieš kelerius metus dalijosi savo mintimis, kad „mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas“, „feministės – tai moterys, kurios nenori būti moterimis“ ir kad jam „siaubą kelia, kai mergaitė ar moteris sulyginama su berniuku ar vyru“, – ar tai reiškia, kad jei būtų profesoriaus valia, jis atimtų teisę moterims studijuoti, balsuoti ir dalyvauti valstybės valdyme, pirkti nuosavybę, gauti tokį pat atlyginimą kaip vyras ar eiti šaligatviu? Kai girdi taip šnekant filosofą, kuris vien dėl lyties nurašo 50 proc. žmonijos intelekto, o pats filosofinio svorio požiūriu nevertas užrišti bato raištelio Hannai Arendt, tai ir nepyksti dėl tokių pareiškimų, veikiau graudus juokas ima.
Onė Baliukonė vienoje savo knygoje yra sarkastiškai rėžusi: „Prisipažinsiu: ir aš tebesvajoju įsitaisyti žmoną, – kad ne tik sriubą virtų, kojines plautų, lovą paklotų, susirgus slaugytų ir popstytų, bet ir nuolat girtų, liaupsintų, kiekvieną niekelį fiksuotų ateities kartoms.“ Gal turite panašių norų? Ar Jums padeda šeima?
Padeda ir tėvai, ir šeima, ir mano vyras. Artima aplinka, be jokios abejonės, turi suprasti, kuo rašytojo darbas ypatingas, kokie būna jo etapai ar iššūkiai. O normali mylinti pora ir vienas kitam komplimentus sako, ir vienas kitą slaugo, ir valgį pakaitomis gamina, ir jokių problemų dėl to nekelia. O svarbiausia – nesijaučia, kad kažkas dėl kažko aukojasi, nes žino, kad jo partneris dėl jo padarytų tą patį. Mano vyras mane labai palaiko, tiesą sakant, jis nuo pat pradžių skatino rašyti. Kai užsivesdavau ką nors pasakoti apie istorijas, kartodavo: rašyk knygą, rašyk knygą (juokiasi). Mūsų santykiai – lygiaverčiai, kaip minėjau, mano aplinkoje niekada nebuvo mizoginizmo, ir tai yra didelė laimė.
Pamaniau – kokia ironija, kad mūsų kalba yra taip nusterilinta ir perkurta, kad jau baugu, jog XVIII a. kalbos nebeperskaitysime.
Tetralogijoje „Silva rerum“ dialogų atsisakėte. Paskutinėje knygoje suskamba autentiška XVIII a. paskutinių dešimtmečių lietuvių kalba. Marcianos Mataitis, karaimės ir lietuvio atžalos, tėvas kunigui sako: „Tewe, neintikiu, jog mana Marcyanna kada bus pawincziawota...“
Su kiekviena knyga justi, kad ir kalbinė to laikotarpio tikrovė keičiasi. Pavyzdžiui, yra eilė žodžių, sąvokų, sampratų, kurių pirmosios knygos herojai negalėjo vartoti, nes jų nebuvo kalboje ir mąstysenoje. Tuo pat metu prasideda aristokratų pradėta parapinių mokyklų reforma (tai mūsų įsivaizdavimą aukštyn kojomis apverčiantis dalykas), kad reikia įteisinti valstiečių, t. y. lietuvišką, kasdienę kalbą viešojoje erdvėje, kad vaikas, atėjęs į mokyklą, turi pirmiausia mokytis skaityti lietuviškai arba gudiškai – ta kalba, kuria kalba namie. To meto lietuvių kalba yra labai graži, archajiška, o rašyboje mirga dviguba W. Stengiausi šiek tiek tos autentikos įterpti, kad parodyčiau, kokia ta tikroji, senoji mūsų kalba, nors redaktoriai truputį būgštavo, jog skaitytojai nesupras. Pamaniau – kokia ironija, kad mūsų kalba yra taip nusterilinta ir perkurta, kad jau baugu, jog XVIII a. kalbos nebeperskaitysime. Prancūzas XVIII a. prancūzų kalbą perskaito, lenkas savąją – taip pat, o kodėl mes negalime autentika pasimėgauti, kodėl iš to, manipuliuojant žmonių nežinia, visuomet daroma politika? Gal tuomet mums ir ta dviguba W pasuose nebūtų baisi, nes patys taip šimtmečius rašėme. Donelaitis ją vartojo savo „Metuose“, o Mažvydas „Katekizme“ rašė „Diewas“. Tai iš ko mes darome problemą ir kodėl sau priešų dėl to prisidirbam?
Vilniaus, apie kurį rašote, nebėra; dvaro Žemaitijoje, kur ponia Norvaišienė sudorojo švedų dalinio likučius, nė akmens nelikę. Viename uždarame vakare sakėte: „Tikiu atmintimi. „Silva rerum“ tetralogija – tai tam tikras atsisveikinimo būdas, antkapio pastatymas tam, kas prarasta.“ Kodėl mums svarbūs materialieji atminties liudytojai, tekstai, vaizdai ir pasakojimai, atmintis, perduodama iš lūpų į lūpas?
Pažaislyje berašant knygą pradėjo skambėti varpas – kvietė žmones į Šv. Mišias. Šiame vienuolyne kabo Delamarso – mano pirmosios knygos herojaus – nuliedintas varpas. Akimirką supratau, kad tas varpo gausmas, regis, toks efemeriškas, yra bene autentiškiausias dalykas, pasiekiantis mus iš XVII a. vidurio. Mano herojai iš pirmos „Silva rerum“ jį girdėjo, girdi ir ketvirtos dalies personažai, taip pat ir mes šiandien girdime. Einu Katedros aikšte, Delamarso varpas muša vidurdienį. Man tai yra gražiausias pasaulyje garsas. Daug mūsų materialaus paveldo sunaikinta. Apverktina ir Vilniaus paveldo politika. Vyksta visokie perstatymai, o reikėtų gelbėti autentiškus dalykus. Šiandien prieš susitikdama su Jumis fotografavausi Šv. Jurgio bažnyčioje, kurioje meldėsi mano herojai, ir nuostabioje buvusios kunigų seminarijos bibliotekoje. Pastatą grąžina Arkivyskupijai, bažnyčią lyg pritaikys kultūrinėms reikmėms, o dėl bibliotekos neramu – kad neišparceliuotų, nesunaikintų, juk ten tokios spintos, krosnys, lubos. Štai ką reikia gelbėti, naudoti pagal paskirtį. O kad taip įkurtume ten kokią humanistikos skaityklą... Svarbiausia, kad neateitų kokie neišmanėliai ir nepadarytų ten „euroremonto“, nesunaikintų absoliučiai unikalaus interjero. Lengva manipuliuoti žmonėmis, kurie priversti pamiršti savo praeitį, neišmano savo istorijos. Istorija ir atmintis yra gyvenimo mokytoja.
„Silva rerum IV“ pasakoja apie laikotarpį prieš Abiejų Tautų Respublikos padalijimus. Ir štai šiandienė mūsų situacija. Verčia susimąstyti, kuo panašūs dalykai mums jau vieną kartą baigėsi.
Knygoje kūčių, arba vigilijos, stalo Norvaišos dėdės žmonos Placidos Amelijos namuose aprašymas driekiasi per keliolika eilučių. Ne vaišės, o tikra puota. Be ko neįsivaizduojate Kalėdų?
Kalėdų neįsivaizduoju be šeimos. Kūčių vakarą su lietuviškais ritualais, tradiciniais patiekalais leisime šeimos rate Vilniuje. Eisime į Vilniaus bažnyčias gėrėtis prakartėlėmis. O per Kalėdas palaikome seną šeimos tradiciją: ateina draugų su vaikais, ir žaidžiame gyvuosius paveikslus. Reikia suvaidinti kokios nors pasakos ar istorijos veikėją ar sceną, o kiti turi atspėti, kas tai. Kuo kvailiau apsirengiame, tuo geriau. Kailinę apykaklę galima prie užpakalio prisisegti ir vaidinti lapę bei varną su sūriu arba inscenizuoti princesę ant žirnio, Odisėją ir Kiklopą... Šis nepaprastai smagus, vaizduotę lavinantis maskaradas sukelia tiek krykštavimo ir juoko iki nukritimo!
Rašytojas R. M. Rilke sakė: „Prisipažinkite pats sau, ar mirtumėte, jeigu Jums būtų neleidžiama rašyti.? Ar mirtumėt, Kristina?
Aš apskritai labai nemėgstu, kai man kas nors kūryboje ko nors neleidžia! Tada imu ir įrodau, kad galima. Tegul tik pabando uždrausti! Ir kas čia toks man galėtų uždrausti rašyti? (Juokiasi).
Portreto štrichai
Esu... „daug ir sunkiai dirbantis žmogus. Niekas nieko man neatnešė ant lėkštelės.“
Meilė. „Nuo antikos laikų viso pasaulio poetai ir filosofai stengėsi atsakyti, kas yra meilė. Užduokite šį klausimą man gyvenimo pabaigoje, bet ir tai turbūt nesugebėsiu įvardinti. Tik patirti.“
Motinystė. „Ypatinga meilės forma, kurioje jungiasi pirmykštis patelės instinktas ir aukščiausiasis, šviesiausiasis žmogiškas nesavanaudiškumas, švelnumas, empatija.“
Ištikimybė. „Man svarbesnė vertybė yra lojalumas. Ištikimas ir prisirišęs gali būti vien iš inertiško įpročio, it šuo, bet lojalumo jausmas tarp žmonių man yra labai gražus. Tai – tarsi kilnus pažadas kitam žmogui, kad jį gerbsi ir tausosi net tada, jei jūsų požiūriai išsiskirs, jis nebebus tavo draugas ar mylimasis.“
Pusdienį galėčiau žiūrėti... „į Bernini skulptūras „Apolonas ir Dafnė“ ir „Persefonės pagrobimas“, taip pat į kurį nors Caravaggio paveikslą. Ir į tapytojo Danieliaus Schulzo kūrinius esu žiūrėjusi pusdienį ir ilgiau, kai rašiau disertaciją.“
Pasitikėjimas savimi. „Kad aš visai savimi nepasitikiu ir nuolat abejoju. Man regis, pernelyg didelis pasitikėjimas savimi yra tuščios bravūros ar net idiotizmo požymis. Mąstančiam žmogui būtina abejoti.“
Rašyti negaliu... „naktimis. Šis paros laikas mano darbo ritmui netinka – jaučiuosi pavargusi nuo dienos įspūdžių. Turiu būti pailsėjusi, turėti užaštrintą, dienos neatbukintą dėmesį. Naktį verčiau skirti kitiems dalykams.“
Norėčiau padėkoti... „žmonėms, kurie nuo pat pradžių patikėjo mano tekstais, buvo kartu visus tuos aštuonerius metus, rėmė patarimu ar pagalba kūrybos sąlygoms, – mano vertėjams, Nacionaliniam muziejui, bibliotekoms ir „Valiūnas Ellex“, kurie autoriaus teisių konsultacijomis labai palengvino mano bendradarbiavimą su leidyklomis Lietuvoje ir užsienyje.“
Makiažas ir šukuosena – Kotrynos Vainilavičiūtės. Drabužiai: liemenė – „Juozas Statkevičius Couture“, kiti – asmeninė herojės nuosavybė
