Jūrate, Lietuvos žmonės Jus vis dar prisimena kaip televizijos laidos „VRS kamera“ vedėją ir profesionalią tarptautinio lošimų įrangos pardavimo specialistę. Kas nutiko, kad tokią sėkmingą karjerą išdrįsote padėti į stalčių ir imtis visai naujos veiklos?
Smagu, kad dar prisimena. Sukaupta patirtis niekur nedingo. Konsultuoju įmones rinkodaros, komunikacijos, identiteto kūrimo klausimais, turiu projektų Dubajuje, Indijoje, Keiptaune, Ispanijoje ir Lietuvoje. Vis dėlto tai nėra svarbiausia veikla. Dveji Indijoje praleisti metai gerokai pakeitė mano gyvenimą. Tiesą sakant, viskas prasidėjo Meksikoje. Ir iki tol šiek tiek domėjausi ajurveda, įvairiomis dvasinėmis praktikomis, bet vidinis perversmas įvyko 2009 m., kai viešėdama darbo reikalais Meksikoje patekau į nuostabų sveikatingumo centrą. Jam vadovauja 10 metų Indijoje gyvenusi amerikietė. Per 6 dienas ten tapau kitu žmogumi. Atvykau tokia nusiskraidžiusi, pervargusi, o išėjau pailsėjusi, švytinti. Po dvejų metų skrisdama į Indiją tikėjausi viso to gėrio rasti dar daugiau, bet šalis pasitiko kontrastais. Teko priprasti prie triukšmo, žmonių gausos, chaoso. Po metų grįžau į Indiją ilgesniam laikui. Viena kompanija Goa atidarė du naujus viešbučius, tad pakvietė mane dirbti rinkodaros ir pardavimo srityse. Goa yra Indijos turizmo meka. Mano pareiga buvo tai reklamuoti visoje šalyje ir pasaulyje.
Įdomu, kiek tokioje turistinėje zonoje likę tikrosios Indijos?
O kas yra ta tikroji Indija? Ji visur. Goa gal ir švelnesnis variantas. Nepamatysi krūvos elgetaujančių vaikų prie kiekvieno šviesoforo, nes jų ten nėra. Indijoje yra 29 valstijos, kiekvienoje – milijonai gyventojų. Šioje šalyje kalbama daugiau nei 1600 kalbų, šešiomis iš jų – po 50 milijonų žmonių. Prognozuojama, kad po 14 metų Indija pralenks Kiniją žmonių skaičiumi ir taps didžiausia pasaulio valstybe, tad apibendrintai kalbėti apie ją yra tas pat, kas kalbėti apie vienalytę Europą ir tipinį europietį. Kaip skiriasi graikas nuo vokiečio, taip skiriasi ir pietų bei šiaurės indai. Indija turbūt labiau nei bet kuri kita šalis apipinta stereotipais, bet ar žinome, kad joje gimė ne tik ajurveda, joga, meditacijos menas, bet ir algebra, trigonometrija, internetas, kompiuterių procesoriai? Indai pirmieji pradėjo gaminti cukrų, sagas, o rekonstrukcinės operacijos čia buvo atliekamos jau VI a. prieš Kristų. Kai Vasco da Gama atrado šią šalį, įgulą pasitikę ir saugiai iki krantų palydėję indų laivai buvo maždaug 10 kartų didesni nei europiečių.
Mums, europiečiams, Indija vis dar asocijuojasi su spalvingais sariais, šventomis karvėmis ir miniomis nušvitimo ieškančių piligrimų. Ar tai būdinga visai šaliai?
Sariai anaiptol nėra vieninteliai indžių drabužiai, jų yra apie 17 skirtingų rūšių. Visi Indijos regionai skirtingi. Tarkim, Pietų Indija pasaulyje nuo seno garsėja kaip prieskonių tėvynė. Čia vyrauja augalinė mityba, populiariausias maistas – ryžiai su įvairiais padažais. O štai Šiaurės Indijoje šalta, dominuoja gyvulininkystė, todėl žmonės čia valgo mėsą. Goa – buvusi portugalų provincija, tad labiau primena šią Europos šalį. Tikro goaiečio pavardė yra portugalų kilmės, 73 proc. gyventojų – praktikuojantys katalikai. Beje, bažnyčiose jie lankosi uoliau nei mes. Sekmadieniais į mišias traukia visi – nuo vaikų iki senelių. Per Kalėdas ar Velykas valgo kimštus viščiukus ir kitus ant europiečių stalų randamus patiekalus.
Ar tai reiškia, kad ir ajurveda – gyvenimo būdo, sveikatos, mitybos sistema – prigijusi ne visoje Indijoje?
Ajurveda pirmiausia paplito pietuose, bet jos daugiau ar mažiau laikomasi visoje Indijoje. Vietiniai mediciną skirsto į natūraliąją (vietinę) ir angliškąją (farmacinę). Pastarosios griebiasi tik tada, kai iškyla labai rimtų problemų. Ajurveda mūsų šalyje suvokiama vis dar gana siaurai. Tarkim, manoma, kad, maitinantis pagal šią sistemą, negalima valgyti svogūnų ir česnakų. Iš tikrųjų tokios krypties laikosi tik viena religija – džainizmas. Tai gana asketiška atšaka. Džainai valgo tik tai, kas auga virš žemės, nevartoja jokių gyvūninių produktų. Indija nuostabi tuo, kad čia gali rasti daugybę įvairių mokymų ir mokytojų. Unikalios vietos yra ašramai – sveikatingumo ir dvasingumo centrai. Mačiusieji filmą „Valgyk, melskis, mylėk“ gali įsivaizduoti, kaip tai atrodo. Į ašramus atvyksta įvairių poreikių turintys žmonės. Vieni nori išsivalyti, kiti – palepinti savo kūną ir pasigražinti, treti pasimokyti jogos, meditacijos, ketvirti pabūti su savimi tylos stovykloje. Pagal tai ir sudaromos programos. Aš labai pamėgau jogos centrą „Isha“, jam vadovauja Sadhguru. Man patinka, kad ten mokoma remiantis senąja, gilias šaknis turinčia filosofine jogos sistema, o ne asmeniniais įsitikinimais apie laimę ir pozityvumą. Aišku, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Ribų pažinti pasaulį ir save nėra.
Esybė yra tai, kas esi iš tikrųjų. Kai veiki vedamas širdies, o ne proto. Kai darai ne tai, ko iš tavęs tikisi aplinka, o tai, ko nori pats.
Įdomu, ką Jūsų gyvenime pakeitė šios praktikos, ką nauja sužinojote apie save?
Per tuos dvejus metus labai pasikeičiau. Akivaizdžiausias pokytis yra tas, kad palikau ankstesnę veiklą ir prisijungiau prie draugės, kolegės Leonoros Be You – kartu ėmėme organizuoti patyrimines keliones. Galima sakyti, jog ši veikla pati mane susirado. Tai tik dar vienas įrodymas, kad gyvenimas paprastai atplukdo būtent tai, ko tau reikia, tad neverta daužyti galva sienos. Be to, užaugo mano esybė. Dabar žinau, kas aš ir kas tikrai ne aš. Iki tol mano, kaip ir daugelio vakariečių, dėmesys buvo sutelktas į socialinį gyvenimą ir asmenybę. Tai – mūsų vaidmenys, juos išmokstame. Esybė yra tai, kas esi iš tikrųjų. Kai veiki vedamas širdies, o ne proto. Kai darai ne tai, ko iš tavęs tikisi aplinka, o tai, ko nori pats. Esybė nesiaikštija kaip asmenybė. Iki tol buvau įveikusi daugybę su socialine sfera susijusių baimių, kėliau sau vis naujus iššūkius, plėčiau komforto zoną. Nuveikiau tikrai nemažai, sukaupiau didžiulį patirties bagažą, bet vieną dieną pajutau, kad manęs socialiniame pasaulyje per daug. Sąmoningai pasitraukiau ir žengiau kita kryptimi – ne į išorę, o vidų. Tam reikia ne mažiau drąsos.
Turbūt buvo sunku palikti aktyvią veiklą, tai, ką tiek metų kūrėte. Prisimenu, prieš 7-erius metus per interviu mūsų žurnalui sakėte, kad artimiausio dešimtmečio tikslas – susikurti materialinę gerovę, susisukti lizdelį. Dabar tikslai – jau visai kiti?
Nėra taip, kad žmogus, atradęs savo esybę, neturi jokios veiklos – tik sėdi lotoso poza ir minta saule bei oru. Neverta priešinti dvasinio ir materialaus pasaulio. Materialūs dalykai svarbūs komfortiškam gyvenimui užtikrinti. Mano požiūris į tai nepasikeitė. Gal atsirado daugiau pasitenkinimo tuo, ką turiu, suvokimo, kad nereikia visko tiek daug, bet negalėčiau pasakyti, kad anksčiau man reikėjo daug. Niekada nebuvau materialinės gausos medžiotoja. Tiesiog kai tampi sąmoningas, žinai, kodėl darai viena arba kita, kam tau to reikia ir ar apskritai reikia.
Karjera yra toks dalykas, kad nuolat privalai kopti aukštyn. Pauzės kelia paniką. Kad būtum nuolat užsiėmęs, griebiesi naujos veiklos. Sustabdyti šitą įsibėgėjusį traukinį tikrai nelengva, – patyriau tai savo kailiu. Bandai kūną nuraminti, o garvežys galvoje vis pukši. Mes pernelyg sureikšminame protą, stengiamės priimti racionalius sprendimus, vadovautis logika, bet tai yra tas pats, kas eiti per pasaulį remiantis viena koja. Širdis, emocijos, intuicija, kūnas ne mažiau svarbūs už protą. Tai, kas kyla iš širdies, paprastai ir yra teisingiausia. Deja, priimdami sprendimus, dažniausiai sakome: „Aš žinau“, bet ne: „Aš jaučiu.“ Jei žinome, kaip geriausia elgtis, kodėl jaučiamės nelaimingi? Visi žinome, kad reikia sportuoti ir sveikai maitintis, bet kodėl to nedarome?
Ar dabar, kai turite tiek išminties, kai kuriuos dalykus darytumėte kitaip? Gal žvilgtelėjusi atgal pagalvojate, kad buvote pernelyg kategoriška, kėlėte per didelius reikalavimus ne tik sau, bet ir kitiems?
Būtų neteisinga į tokį klausimą atsakyti: „Ne, viską daryčiau taip pat!“ Žmogus bręsta, kaupiasi patirtis, su ja ateina išmintis, tad gali priimti labiau išjaustus, o ne vien šalta logika grįstus sprendimus. Vaizdą itin dažnai iškreipia mūsų ego. Svarbu pajusti, kur tas ego. Gal sėdi tau ant galvos delnais užspaudęs akis? Dabar jau mokėčiau atrinkti, kuriuos mano sprendimus lėmė ego, o kuriuos padiktavo širdis.
Galbūt Jūsų skyrybos su ilgamečiu draugu ir verslo partneriu Tadu Karosu taip pat buvo tik dviejų ego susidūrimas?
Dviejų ego susidūrimas nebūtinai yra vienintelė išsiskyrimo priežastis. Pasukome skirtingais keliais, nes ta istorija tiesiog baigėsi. Tai buvo labai seniai, ir visai nenoriu to analizuoti. Manau, tų įvykių senaties terminas jau baigėsi.
Gerai, tada pakalbėkime apie dabartį. Ar turite draugą, gal ketinate kurti šeimą, susilaukti vaikų?
Esu atvira viskam. Per tuos metus mano gyvenime įvyko daug visko. Buvo periodas, kai buvau viena, dabar periodas, kai nesu nei viena, nei vieniša. Vaikų neturiu, ištekėjusi nesu, bet daugiau dalytis mintimis apie savo asmeninį gyvenimą nenorėčiau. Galiu pasakyti tik tai, kad žinau, kas yra tikra meilė. Šiuo metu esu laiminga, kad galiu daug laiko skirti savišvietai, kelionėms. Tikrai neturėčiau galimybės tiek nuveikti, jei mano gyvenime būtų šeima. Nesakau jai „ne“, bet ir neforsuoju įvykių, negraužiu savęs kas rytą dėl to, ko neturiu. Esu atvira tam, kas ateina natūraliai, ir džiaugiuosi bei vertinu tai, ką šiandien turiu.
Pernelyg sureikšminame protą, bet tai yra tas pats, kas eiti per pasaulį remiantis viena koja. Širdis, emocijos, intuicija, kūnas svarbūs ne mažiau.
Jei jau nekalbam konkrečiai, gal bent abstrakčiai galėtumėte pasakyti, kas, Jūsų nuomone, yra tikra partnerystė, ko tikitės iš šalia esančio žmogaus?
Svarbiausia, kad šalia esantis žmogus tave matytų tokią, kokia esi. Kai žmonių santykiai tokie, nereikia jokių kaukių, natūraliai švyti ir skleidiesi. Nereikia apsimetinėti, riboti savęs. Tada savaime gimsta meilė, susižavėjimas, pagarba, pasitikėjimas ir visi kiti partnerystei svarbūs dalykai. Aišku, pirmiausia pats turi žinoti, kas esi. Ne visada mylėdami kitą žmogų mokame tinkamai mylėti save, – žinau tai iš patirties. Pati turi išsiskleisti kaip gėlės žiedas ir kvepėti. Kad tai įvyktų, nebūtinai šalia turi būti mylimas žmogus. Didžiausi meilės termitai yra lūkesčiai, lyginimas ir konkurencija. Lyginimas prasideda jau vaikystėje, tai yra nuolatinio streso priežastis. Sutinku, esame sistemos dalis, lyginimo išvengti sunku, bet galima išmokti su tuo gyventi.
Minėjote, kad vien verslo reikalais per 8-erius metus aplankėte 29 šalis. Kurios padarė didžiausią įspūdį?
Mano širdžiai labai artima Meksika. Tai magiška vieta. Joje prisiliečiau prie Indijos. Pastaroji šalis yra mano sielos namai, o Meksika brangi atradimais. Jaudina tas nuoširdus, skanus ir nesuvaidintas vietinių žmonių gyvenimo džiaugsmas, jam nedaro įtakos jokios aplinkybės. Vertindamas protu, gali matyti, kaip skurdžiai jie gyvena, bet kai žiūri širdimi, į tave džiaugsmas plūsta pats. Tokiu pat gebėjimu džiaugtis gyvenimu ir jį švęsti žavi Graikija. Vaikystėje gal 7 kartus perskaičiau knygą „Senovės Graikijos legendos ir mitai“, visų veikėjų vardus atsimenu mintinai. Šioje šalyje per porą metų lankiausi gal 17 kartų. Buvau ir per patį ekonomikos krizės piką, pro viešbučio langą mačiau ne vieną streiką, bet nesutikčiau, kad graikus tie įvykiai pakeitė. Nemanau, kad kokie nors politiniai ar ekonominiai pokyčiai pajėgūs pakeisti tautos bruožus. Graikai kitaip mato pasaulį, žmogų, labai domisi visokiomis istorijomis. Tailande įspūdį daro gamta ir žmonių kuklumas, nuolankumas, taikumas, Marokas žavi spalvomis. Dubajus – dirbtinai sukurta ir natūralia, kiek išbarstyta egzotika. Tai, kokį pasaulį matome aplink save, yra ir mūsų pačių atspindys, tad labai svarbu, koks pats atvažiuoji į vieną ar kitą šalį.
Kaip tame kontekste Jums atrodo Lietuva? Matau – parsivežėte iš Indijos ryškių spalvų. Jūsų oranžinė suknelė – tikras kontrastas niūrokiems mūsų apdarams...
Labai pasiilgstu šitų, kaip sakote, niūrių spalvų. Ir pilkos. Ir ypač – tamsiai mėlynos. O Lietuva man atrodo puiki. Labai išaugusi, išgražėjusi. Matau žmonių norą pažinti, sąmoningumą. Sąlygos gyventi kokybiškai čia tikrai sudarytos. Patogūs būstai, šiuolaikinės komunikacijos, funkcionuojančios švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos sistemos... Jei nori dirbti ir uždirbti, galimybių tai daryti Lietuvoje tikrai yra. Nereikia kautis dėl vietos po saule su 30 konkurentų kaip kai kuriose kitose šalyse. Tik svarbu netingėti. Aš pati šiuo metu kursuoju tarp Indijos, Lietuvos ir Ispanijos. Pastarojoje mokausi energinio kūno balansavimo.
Ar nemanote, kad patyriminės kelionės, įvairios dvasinės praktikos ir dėmesys sveikatingumui yra laikina mada?
Dėmesys tam tikrai padidėjęs. Holistinio turizmo mastai pasaulyje auga dvigubai greičiau nei įprasto. Kasmet į tokias keliones leidžiasi daugiau nei 500 milijonų žmonių, dauguma jų – iš Amerikos ir Europos. Tai natūralu. Kuo greitesnis gyvenimo tempas, didesnis informacijos srautas, kuo daugiau dėmesį blaškančių technologijų valdome, tuo didesnis poreikis susitelkti, atsitraukti, sulėtinti tempą ir nepasimesti tame informacijos sraute. Vienam tai padaryti nelengva, tad mūsų patyriminės kelionės rengiamos su įvairiais lektoriais, mokytojais. Ar toks būdas atsitraukti populiarės, priklausys nuo mūsų patirčių – ar to reikės ne tik mūsų protui, bet ir kūnui. Kai leidiesi į tai vedamas proto, iš smalsumo, visada gali atsitraukti. Kai tokį pasirinkimą diktuoja patirtis, kūnas, be to gyventi nebegali.
Madingi dalykai pritraukia visokio plauko veikėjų, netrūksta ne tik tikrų mokytojų, bet ir šarlatanų. Kaip atsirinkti tinkamą? Ar būtina dėl to važiuoti į Indiją?
Išvažiavus, pabėgus iš įprastos aplinkos, susitelkti į save lengviau, o mokytis ajurvedos, jogos ar meditacijos visada geriau ten, kur šie mokslai turi gilias šaknis. Šie trys dalykai gimė Indijoje, bet ir Lietuvoje galima rasti gerų mokytojų. Renkantis tinkamą, siūlyčiau orientuotis į du aspektus: kur jis mokėsi ir dar svarbiau – kodėl mokėsi. Jei ieškojo atsakymų į pačiam kylančius klausimus, tada gerai, bet jei mokėsi norėdamas „pagauti bangą“ ir padaryti verslą, tada gal geriau paieškoti kito.
Tikriausiai nė viena Jūsų diena nepraeina be jogos, meditacijos ar kitokių pratybų?
Jogą praktikuoju dažnai. Tai neatsiejama mano gyvenimo dalis. Esu priklausoma nuo tos lengvumo ir atsipalaidavimo būsenos, kai po praktikos išvysti naujomis spalvomis nušvitusį pasaulį. Labai svarbu taisyklingai kvėpuoti. Geriausiai tai moka naujagimiai, jie natūraliai kvėpuoja pilvu. Taip kvėpuojant aktyvinami savigydos procesai, lavinamas atidumas. Kai sutelkiame dėmesį į tam tikrus organus, energija teka po visą organizmą. Tai susiję su simpatine ir parasimpatine nervų sistemomis. Fizinė veikla aktyvina simpatinę nervų sistemą, ji paima iš mūsų deguonį, pasportavę imame dusti. Taisyklingas kvėpavimas, lėtesnės jogos rūšys veikia parasimpatinę sistemą, kraujagyslės išsiplečia, pasipildo deguonimi. Beje, meditacijos nauda irgi įrodyta moksliškai – nuskaičius smegenis prieš tai ir po to, pastebėtas pameditavus akivaizdžiai padidėjęs laimės hormonų kiekis.
Puikiai atrodote. Gal Indijoje išmokote kokių nors ypatingų kūno priežiūros procedūrų?
Saugoti ir prižiūrėti savo kūną kaip Dievo dovaną svarbu kiekvienam. Indijoje atradau natūralų aliejų. Labiausiai mėgstu kokosų, migdolų, kviečių sėmenų, avokadų, vynuogių sėklų, papildau juos eteriniais. Per pastaruosius 4-erius metus esu nusipirkusi gal tik vieną indelį kremo. Mažiau yra daugiau. Jei odai reikia drėgmės, kam ant jos tepti dar 50 papildomų komponentų? Aliejumi odą galima ir valyti, ir drėkinti, ir maitinti. Gal būsiu banali, bet manau, kad tikroji šviesa eina iš vidaus. Turiu omenyje ne tik dvasinį gyvenimą, bet ir tinkamą mitybą.
Indijoje atradau natūralų aliejų. Per pastaruosius 4-erius metus esu nusipirkusi gal tik vieną indelį kremo. Mažiau yra daugiau. Aliejumi odą galima ir valyti, ir drėkinti, ir maitinti.
Kokia ta Jūsų mityba?
Man labai svarbu, kur ir kaip produktas užaugintas, vengiu pramoninės gamybos. Riboju raudonos mėsos kiekį, atsisakiau kiaulienos, bet valgau vištieną, žuvis. Atsisakiau ir cukraus, retai vartoju kepinius, negeriu šviežio pieno, tik kartais suvalgau varškės, sūrio, išgeriu kefyro. Nevartoju rūkytų, fermentuotų gaminių. Nekepu su tam neskirtu aliejumi. Aišku, keliaujant ne visada pavyksta maitintis sveikai. Jei tokie periodai užsitęsia, atlieku detoksikacines programas, jos padeda atgaivinti ir pašarminti kūną. Beje, kartais išgeriu ir raudonojo vyno, bet stengiuosi, kad būtų be sulfatų, organinis. Sakote, sudėtinga taip maitintis? Tikrai ne. Kaip sakiau – kai išmoksti girdėti, ką sako tavo kūnas, viskas klostosi kažkaip savaime.
PORTRETO ŠTRICHAI
Credo. „Sėkmė prasideda ne dideliais žingsniais ar ateities planais, o mažais ir užtikrintais žingsneliais šiandien. Jeigu kasdien darysi viską kaip visada, tik tiek ir turėsi.“
Astrologija. „Pagal Zodiaką esu gimusi po Vėžio ženklu, turiu šiam ženklui būdingą jautrią sielą, jaukių namų troškimą, turtingą vidinį pasaulį ir išlavintą intuiciją. Pagal charakterį ir Vedų astrologus, jau gyvenu Liūto gyvenimą.“
Rytinis ritualas. „Šiemet mano rytai ankstesni. Nors mėgstu pamiegoti, rytinė gaiva užburia ir kviečia susitelkti. Mano rytiniai ritualai – joga ir kvėpavimas (shambhavi mudra praktika) pagal Sadhguru, stiklinė šilto vandens su citrina ir tyli, nuoširdi, trumpa meditacija apie meilę sau.“
Didžiausia silpnybė. „Daug mano veiklos vyksta virtualioje erdvėje, tad dažnai, radusi įdomių straipsnių, užsiskaitau ir pamirštu laiką. Iš žemiškų – taurė gero raudonojo vyno.“
Labiausiai bijo. „Nardymo. Net jei tai paprasčiausias galvos pakišimas po vandeniu.“
Knyga. „Visada vienu metu skaitau kelias knygas. Dabar – Osho „Emocinis intelektas. Kaip silpnybes transformuoti į kūrybinę energiją“,
„Ajurvedos principai“ ir Mary Burmeister „Touch of Healing“ („Gydantis prisilietimas“).
Geriausias kada nors gautas patarimas. „Jų yra du: „Mūsų kūne – visi atsakymai“ ir „Kai netiki, pasitikėk“.“
Žmonės, pakeitę gyvenimą. „Mano šviesaus atminimo senelis Antanas Rakauskas, nes nuo 2,5 metų mane mokė skaityti ir įskiepijo meilę knygoms. Mama, nes nutarė leisti mane į anglakalbę gimnaziją. Tadas Karosas, nes niekada neleido atsipalaiduoti komforto zonoje, suteikė galimybę nuolat mokytis ir parodė pasaulį. Leonora Be You, nes stumtelėjo mane, kai dar pati savimi abejojau, ir parodė, kaip atskirti asmenybę nuo esybės.“
Savo gyvenimo neįsivaizduoja be... „...kelionių, meilės, artimiausių žmonių, knygų, jogos, kalnų. Ir feisbuko, nes suteikia galimybę man būti pasiekiamai bet kur ir sekti, kas vyksta brangių žmonių erdvėje.“
Apie save – vienu sakiniu. „Nepailstanti ieškotoja, smalsi keliautoja, didelė širdis, kūrybinga ir laisva siela kasdien tobulėdama per patyriminį pasaulį artėja link geriausios savęs versijos.“
