Gabija, netrukus ekranus pasieksiančiame Linos Lužytės filme „Amžinai kartu“ vaidinate šaltoką, visus kontroliuojančią perfekcionistę. Vis dėlto man Jūsų heroję dažniau norėjosi apkabinti, nei pasmerkti. Įdomu, kaip šį personažą matote Jūs?
Aš kuriu ne personažą, o istoriją. Prieš pradedant filmuoti, su Dainiumi Gavenoniu ir Lina daug diskutavome apie gyvenimą. Mums buvo labai svarbu išgirsti, ką Lina nori pasakoti. Svarbu ir tai, ką galime papasakoti nuo savęs. Tik tikrumu, savo išgyvenimais papildyta istorija taps artima ir kitiems. Aš pateisinu kiekvieną savo herojės žingsnį, suprantu visus jos elgesio motyvus, kitaip negalėčiau jos istorijos nuoširdžiai pasakoti. Mes visi norime tik gero savo artimiesiems. Tai kodėl tada taip nesiseka? Norėjau su žiūrovais apie tai pasikalbėti. Ne viena filmą mačiusi moteris prisipažino suprantanti jo heroję, atpažįstanti save. Manau, kad mano kuriamo personažo, kaip ir daugumos moterų, didžioji problema yra ta, kad ji stengiasi padaryti daugiau, nei priklauso, ir tada nuoširdus rūpestis, globa virsta kontrole. Rusai turi labai gerą posakį „pričinit dobro“ („pridirbti gero“). Pernelyg stengdamiesi, kad visi būtų laimingi, neretai pasiekiame priešingų rezultatų.
Jūs pati veikiausiai neįsivaizduojate, ką reiškia augti susvetimėjusioje, tarpusavyje beveik nesikalbančioje šeimoje, juk Jūsų vaikystė prabėgo tarp teatralų, bohemiškoje aplinkoje, gyvenote viename bute su seneliais aktoriais Gražina ir Aleksandru Kernagiais, legendiniu bardu dėde Vytautu Kernagiu.
Tos istorijos apie teatralų bohemą – tik klišės. Nereikia būti menininku, kad norėtum bendrauti, kviestis svečių ir mokėtum linksmintis. Tai geba ir verslininkai ar bankininkai. Tiesiog žmonėms patinka kurti legendas, skaityti istorijas apie bohemišką gyvenimą ir fantazuoti. Mūsų šeima buvo išties didelė. Gyvenome pačiame centre, Kaštonų gatvėje (tada ji vadinosi Zigmo Angariečio). Visas rajonas buvo mano namai, turėjau visų tautybių – rusų, lenkų, žydų – draugų, puikiai sutarėme. Dabar tas butas jau parduotas, bet gatvelė išliko beveik nepakitusi, gera ja pereiti. Viename bute gyvenome mano prosenelė, seneliai, mes su mama ir tėčiu, mamos brolio Vytauto Kernagio šeima. Nežinau, ar suaugusiesiems netrūko privatumo, bet mums, vaikams, buvo labai smagu. Niekada nesijaučiau vieniša, nors ir esu vienturtė. Ypač šiltai prisimenu savo prosenelę. Visi ją mylėjo, jos žodis namuose buvo šventas, padarydavome viską, ko tik paprašydavo, nes ji buvo nuostabiai geras žmogus. Turėjo 7 vaikus, rūpinosi ir savo anūkais, proanūkiais. Prosenelė mus paliko būdama 96-erių metų, močiutė – 95-erių. Močiutė aktorė Gražina Kernagienė išsiskyrė ypatinga elegancija, stilingumu, mokėjo rengtis, visada nešiojo skrybėlę. Buvo labai gyvybinga, smalsi, mėgo bendrauti ir tuo traukė žmones. Močiutė labai džiaugėsi, kad esu aktorė, lankė visus mano spektaklius. Teatro tema mūsų namuose buvo šventa. Turėjau gerai pasistengti, kad, tapusi aktore, šią šventovę paversčiau tiesiog darbo vieta.
Žmonėms patinka kurti legendas, skaityti istorijas apie bohemišką gyvenimą ir fantazuoti.
Menininkas buvo ir Jūsų tėtis – garsus pianistas Povilas Jaraminas. Įdomu, kaip tokioje aplinkoje jautėsi chemiją ir biologiją baigusi mama Rasa Jaraminienė?
Mama, nors ir pasirinko šią specialybę, visą gyvenimą buvo dainininkė. Baigusi chemiją ir biologiją, ji studijavo solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet nebaigė. Yra „Vilniaus bokštų“ dainų konkurso laureatė, dainavo Lietuvos televizijos ir radijo valstybiniame chore, estrados ansamblyje. Taip susipažino su tėvu.
Tai, kad artimieji susiję su teatru, muzika, Jums padėjo ar trukdė ieškoti savo kelio?
Sunku pasakyti. Mes visi supratome, kad atrasti savo kelią privalai pats, ir niekas tau nepadės. Močiutė džiaugėsi viskuo, ką darau, o dėdė Vytautas buvo labai reiklus tiek sau, tiek kitiems, tad tuščiai pagyrų nedalino. Užtat jas itin vertinau. Prisimenu, kai, man mokantis trečiame kurse, jis apsilankė egzamino spektaklyje. Statėme Ray'aus Bradbury'io „Pienių vyną“, kūriau jame senelės vaidmenį. Prototipu tapo mano tada jau anapilin išėjusi prosenelė. Tai nutiko natūraliai, matyt, tik tokią gebėjau įsivaizduoti senelę. Vytautas Kernagis po spektaklio priėjo ir padėkojo. „Sujaudinai savo dėdę beveik iki ašarų“, – pasakė. Man tai buvo labai didelis įvertinimas.
Filmuotis pradėjote jau nuo 16 metų. Rizikinga taip anksti paragauti suaugusiųjų duonos ir šlovės. Kokia buvote dukra – klusni, gera ar vis dėlto maištininkė?
Nebuvau maištininkė, nes neturėjau prieš ką maištauti. Tėvai manęs nevaržė, nekontroliavo. Vilniečiai draugai buvo ir pankai, ir metalistai, o aš visą laisvą laiką leidau teatre ir žinojau, kad būsiu aktorė. Man net minčių nekilo, kad gali nutikti kitaip. Neturėjau jokių atsarginių variantų. Mintis, kad galiu ir neįstoti, pirmąsyk aplankė tą rytą, kai ėjau laikyti stojamųjų egzaminų. Nuo jos tiesiog sukaustė paniška baimė. Aišku, laikui bėgant, viską įvertini iš naujo, sumažėja idealizmo, supranti, kokią kainą turi sumokėti už tą stovėjimą ant scenos. Vieniems ji pasirodo per didelė, tad išeina, kiti pasilieka.
Aktorystė primena amerikietiškus kalnelius – čia esi viršūnėje, čia nubloškiamas žemyn. Nuolat pateiki save žiūrovų ir kritikų teismui, lauki jų nuosprendžio. Gal todėl šios profesijos atstovai neretai stengiasi užsimiršti vartodami alkoholį, narkotikus, žudosi?
Aš tikrai nemanau, kad tarp alkoholizmo ir aktorystės reikėtų dėti lygybės ženklą, gal tik aktoriai labiau matomi nei kiti. Pagalvokite apie savo aplinkos geriančius žmones, ir aš neabejoju, kad menininkų tarp jų bus ne daugiau nei kitų profesijų atstovų. Kurdamas vaidmenį, turi išmokti kalbėtis su savimi, rasti atsakymus į gana atvirus ir skausmingus pjesės bei personažo keliamus klausimus. Tai lyg savotiški psichoanalizės seansai, padedantys geriau suprasti save. Aišku, kol esi jaunas, kol tavo savivertė dar nėra susiformavusi, išties būni labiau pažeidžiamas. Kurdamas kiekvieną vaidmenį atskleidi ir dalelę savęs, tad natūralu, kad kritiką priimi asmeniškai, dramatizuoji, kad tave jau nurašė. Reikia suprasti, jog dėstytojų pastabos ne įžeidžia, o padeda tobulėti, kad kiekvienas žmogus gali turėti savo nuomonę, bet iš jos turi pasiimti tik tiek, kiek tau reikia. Taip, tavo kūnas ir psichika – tavo darbo instrumentai, bet tai nereiškia, kad kaskart kurdamas turi susideginti ant aukuro. Yra tam tikros technikos, metodai, kurie padeda kurti vaidmenį saugiai pritaikant savo patirtį, emocijas, tik reikia išmokti jais naudotis. Jei žmonės mano pasakojamą istoriją išgirdo, jei ji juos sujaudino, vadinasi, teisingai suprantu profesiją, moku naudotis raiškos priemonėmis. Neigiami, bet argumentuoti atsiliepimai man padeda suprasti, ką dar reikėtų tobulinti, keisti, šlifuoti. Jei kas nors nesilipdo, pakvieti ir kolegą ateiti pasižiūrėti, kaip jam atrodo, – profesionalų pastabos labai padeda.
O tas nuolatinis vaidmenų laukimas – pakvies, nepakvies? Gausiu įdomų vaidmenį ar vėl – antraplanį? O gal išvis praleisiu sezoną tuščiai? Manau, tokie dalykai taip pat nesuteikia gyvenimui stabilumo.
Pastaruosius 6-erius metus dirbu gana intensyviai, bet iki tol pauzių buvo. Iš pradžių jos išties baugina. Svarstai, kaip reikės pragyventi, ką veikti, baisu, kad gal jau visiems laikams tave pamiršo ir niekada niekas niekur jau nekvies. Kai turi daugiau patirties, žinai, kad jokia pauzė nesitęsia amžinai. Gauni vaidmenų, atsiranda veiklos. Dabar išmokau mėgautis pauzėmis, skiriu daugiau laiko sau, artimiesiems, draugams. Niekada nebuvo taip, kad neturėčiau už ką pavalgyti. Net ir neturėdama pakankamai veiklos, nesiimu vaidmenų, kuriais netikiu. Jei darbas kelia kančią, jokie pinigai nedžiugins. Kiek yra, tiek man užtenka.
Man vis tiek atrodo, kad gyvenimas kartu tik dėl vaikų – ne išeitis. Tai – apgavystė.
Pastaruoju metu Jus išties galima pamatyti visur – „Domino“ teatre, komedijose, dramose, trumpo ir ilgo metražo filmuose, serialuose, „Dviračio šou“... Ar nebijote išsibarstyti, nusipiginti?
Jei nesi pigus, niekas tavęs nenupigins. Kai pradėjau dirbti „Domino“ teatre, kai kurie kolegos draugiškai pasišaipydavo. Norėjau išbandyti komedijos žanrą, išmokti net apie sudėtingus dalykus kalbėti lengvai. Manau, kad gerą komediją parašyti ir tinkamai suvaidinti taip pat įdomu ir sudėtinga kaip tragediją. Šis žanras ne visada buvo laikomas prastesniu. Klasicizmo epochoje pradėta skirstyti: komedija – plebėjams, miestiečiams, o tragedija – elitui, vaidinama dvaruose. Panašus požiūris daug kur išlikęs iki šių dienų. Tiesa, pastaruoju metu pastebiu, kad aktoriai vis mažiau skirsto vieni kitus į elitą ir antrarūšius. Profesionalumas nepriklauso nuo pastato, kuriame vaidini. Svarbiausia – nedaryti klojimo teatro ir nejuokinti žiūrovų primityviais pokštais.
Koks žanras Jums pačiai arčiausiai širdies? Kur labiau patinka vaidinti – kine ar teatre?
Kiekvienas žanras turi skirtingas raiškos priemones ir taisykles, labai įdomu jas išmokti. Manau, kuo daugiau skirtingų vaidmenų ir žanrų aktorius yra išbandęs, tuo jis profesionalesnis. Darbo teatre procesas yra ilgas, tu išeini ir privalai vienu ypu papasakoti visą istoriją. Kinas susideda iš mažų gabaliukų. Teatre bendrauji tiesiogiai su žiūrovais, kine – su kamera. Ji tarsi didinamasis stiklas, vienu antakio kryptelėjimu gali labai daug pasakyti, o štai teatre kalbi visu kūnu. Nenorėčiau būti vien kino arba vien teatro aktore.
Nebijote ir itin drąsių scenų. Kaskart, žiūrėdama komediją „Valentinas vienas“, kur su Giedriumi Savicku vaidinate sutuoktinių poros eksperimentus lovoje, kvatojuosi iki ašarų. Įdomu, ar Jums filmuotis buvo taip pat linksma, ar vis dėlto nejauku? Ar lengvai ryžotės tokiam pikantiškam vaidmeniui?
Kai sužinojau, ką reikės vaidinti, mane ištiko šokas. Ramino tai, kad partneris bus Giedrius Savickas. Žinojau, kad jis turi skonį ir yra subtilus žmogus, bet vis dėlto tuo metu Lietuvos kine nebuvo sukurta tokių atvirų scenų, mūsų karta apie seksą nebuvo linkusi diskutuoti viešai. Kaip tyčia prieš tai buvau atsisakiusi kelių kino projektų. Draugams sakiau: „Negi atsisakiau normalių projektų tam, kad vaidinčiau moterį su dirbtiniu falu?“ Kita vertus, jaučiau, kad seksualinė rutina seniai kartu gyvenančių sutuoktinių lovoje yra ta tema, kuria man būtų įdomu pasikalbėti su žiūrovais. Įkvėpė ir filmo prodiuseris, režisierius Donatas Ulvydas. „Esu įsitikinęs, kad tai bus pačios geriausios filmo scenos“, – sakė jis. Vaidinti buvo tikrai linksma. Vieno epizodo dėl netramdomo juoko net nepavyko nufilmuoti. Kvatojausi iki ašarų ir per peržiūrą, nors žiūrėdama filmus paprastai esu sau labai kritiška. Viską galima suvaidinti ir vulgariai, banaliai, ir skoningai, su meile. Bijojau, ar šis vaidmuo nepadarys gėdos mano paauglei dukrai, ar netraumuos, bet jokių pašaipų ji nesulaukė. Niekas neįžvelgė vulgarumo, nes jo ten ir nebuvo.
Net ir neturėdama pakankamai veiklos, nesiimu vaidmenų, kuriais netikiu. Jei darbas kelia kančią, jokie pinigai nedžiugins.
Argi ne ironiška, kad „Sidabrinę gervę“ gavote būtent už šį vaidmenį, nors šiam apdovanojimui buvote nominuota net 4 kartus. Ir, beje, – už kur kas rimtesnius darbus. Ar būna apmaudu, kai tos gervės išsprūsta iš rankų?
Su metais pradedi vertinti kitus dalykus, ne tik tas dvi minutes šlovės, bet tuštybė vis dėlto pramuša – norisi išgirsti savo pavardę... Kita vertus, tai, kad gavai apdovanojimą, nebūtinai reiškia, jog esi geresnis už kitus. Juk komisiją sudaro gyvi žmonė, ir jų nuomonė yra subjektyvi. Taip sutapo, kad tais metais buvau ir viena apdovanojimų ceremonijos vedėjų. Patyriau nemažą iššūkį, nes niekada nebuvau vedusi tokių didelių renginių. Iš pradžių atrodo, kad niekada gyvenime to neįstengsi, bet pradedi daryti, ir viskas ima rutuliotis savaime.
Ką tik baigėte filmuotis Mariaus Markevičiaus filme „Tarp pilkų debesų“ pagal to paties pavadinimo Rūtos Šepetys knygą apie tremtį. Ar ši dalia palietė ir Jūsų šeimą?
Mano močiutė, tėvo mama, buvo ištremta, nes jos vyras buvo Lietuvos karininkas. Sibire gimė mano tėčio sesuo. Kiek žinau, močiutė vėliau iš ten kažkaip pabėgo, grįžo į Lietuvą, sukūrė antrą šeimą. Čia gimė mano tėtis. Kitos močiutės, mamos motinos, brolis Sibire žuvo. Turbūt nerastume Lietuvoje šeimos, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietusi tremtis. Kai filmavome, nuolat prieidavo masinių scenų statistų ir pasakodavo apie savo ištremtus artimuosius, o viena moteris tremtį buvo patyrusi pati. Sakė, kad filmavimo aikštelėje visa tai išgyveno iš naujo.
Asmeniniai išgyvenimai suteikia naujų spalvų ir vaidmenims. Vienaip šeimos dramą vaidina ką tik įsimylėjusi aktorė, kitaip – jau patyrusi skyrybas. Oficialiai su prodiuseriu Linu Ryškumi išsiskyrėte vos prieš metus, nors jau senokai kartu negyvenate. Kas Jums yra skyrybos – šeimos tragedija ar tik vienas iš gyvenimo etapų? Gal vertėjo santuoką išsaugoti bent dėl vaiko?
Skyrybos yra šeimos tragedija, bet po jų gyvenimas tęsiasi. Svarbu, kaip į tai reaguosi. Gali krimstis ir ieškoti kaltų, o gali susitaikyti su tuo, kad baigėsi tam tikras tavo gyvenimo etapas, ir iš to, kas įvyko, pasidaryti tam tikras išvadas apie save, kai ko išmokti. Nemanau, kad dėl skyrybų būna kaltas vienas žmogus. Ne veltui sakoma, kad tango šokamas dviese. Kartu praleidome 14 metų, bet žmonės keičiasi, būna, vystosi skirtingu tempu, skirtingomis kryptimis, ima nesusikalbėti dėl esminių dalykų, ir vieną dieną supranti, kad tapo ne pakeliui. Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau vaikas. Jų skyrybas išgyvenau skausmingai, bet vis tiek manau, kad gyvenimas kartu tik dėl vaikų – ne išeitis. Tai – apgavystė. Išsikeli sau tokį neva kilnų tikslą, nors iš tikrųjų išsaugoti santuoką trokšti labiau dėl savęs. Viską darome pirmiausia dėl savęs. Svarbiausia – kad vaikas nesijaustų paliktas, todėl su Linu stengiamės, kad mūsų išsiskyrimas nepaveiktų tėviškų santykių. Visada gerai sutarėme, puikūs santykiai ir su Edita, net dalijamės su ja tuo pačiu vaidmeniu viename „Domino“ spektaklyje.
Įdomu, ar po skyrybų ištarėte: „Daugiau jokių santuokų“, ar vis dėlto esate atvira naujai meilei? Gal jau turite kokį artimą žmogų šalia?
Šiuo metu neturiu jokio artimo žmogaus, bet tai nereiškia, kad esu užtrenkusi meilei duris. Neforsuoju įvykių, nesileidžiu į aktyvias vyro paieškas – netikiu, kad tai galėtų duoti rezultatų. Manau, meilės reikia mokėti išlaukti, kaip ir vaidmens. Šiuo metu tiesiog džiaugiuosi, kad galiu daugiau laiko skirti sau, savo pomėgiams, draugams, darbui. Tikiu, jog šis laikas man duotas, kad išmokčiau save suprasti ir besąlygiškai mylėti. Sako, kad šalia esantis žmogus yra tavo atspindys. Norėčiau būti tokia, kad tas atspindys man patiktų.
Kalbėdamas apie namuose gimusią savo antrąją dukrą, Linas užsiminė, kad taip gimė ir judviejų dukra. Tais laikais tai buvo labai drąsu. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
Kai tau 24-eri metai, jūra atrodo iki kelių. Įsivaizduoji, kad viską gyvenime gali, ir tai iš dalies yra tiesa. Kodėl sveika, jauna, stipri moteris negalėtų gimdyti taip, kaip nuo amžių glūdumos gimdė visos moterys? Juk daryti tai ligoninėse pradėjome visai neseniai. Aišku, žiūrėjau į tai atsakingai. Perskaičiau daug literatūros, jaučiausi pasiruošusi. Kai prasidėjo gimdymas, puikiai supratau, kas vyksta su mano kūnu ir ką turiu daryti, todėl jaučiausi rami, atrodė, tarsi darau tai ne pirmą sykį. Kartais gimdant ligoninėje panikos būna daugiau, nes moterys negirdi savęs, tik laukia gydytojos nurodymų, kada stumti, kaip kvėpuoti. Mano patirtis labai gera, viskas pavyko natūraliai, bet nenorėčiau stoti į vieną kurią barikadų pusę diskutuojant, kur gimdyti geriau – namie ar ligoninėje. Manau, kiekviena moteris turi įsiklausyti į save – savo kūną, intuiciją. Jau gimus dukrai, pasidariau asmeninį horoskopą. Pagal jį man buvo numatytos didelės komplikacijos per gydytojus gimdant. Galbūt nesąmoningai, pati to nežinodama, tos lemties išvengiau?
Ką šiuo metu veikia dukra? Gal pasuko Jūsų pėdomis? Ar lengva buvo auginti?
Dukrai Elenai tuoj bus 20 metų. Ji studijuoja architektūrą Londone. Nei muzika, nei aktorystė jos niekada netraukė, ir man dėl to nė kiek negaila. Neturiu tikslo įgyvendinti per ją kokių nors savo neišsipildžiusių lūkesčių, man svarbiau, kad Elena darytų tai, kas jai patinka. Ilgai gyvenome tik dviese, tad jau 12 klasėje pradėjau nerimauti, kas bus, kai ji išvyks. Paskui atsitokėjau, pagalvojau, dėl ko čia jaudinuosi – dėl savęs ar dėl jos? Supratau, kad dėl savęs. Juk jai viskas klostosi gerai. Nurimau. Be to, dabar turiu labai daug darbo, tad nėra kada liūdėti. Su dukra pabendraujame internetu, susitinkame, nuskrendu pas ją.
Esate iš tų moterų, kurios su amžiumi tik gražėja. Ar bijote senatvės? Sako, kad gražioms aktorėms ši tema labai jautri.
Man patinka seni žmonės, man jie labai gražūs. Prisimenu, kai, būdama 30-metė, kelis mėnesius gyvenau Kanadoje, Vankuveryje, vaikštinėdama po miestą negalėjau atitraukti akių nuo pagyvenusių žmonių. Mane žavėjo, kaip jie moka džiaugtis gyvenimu, kokie yra gražūs, laimingi, viskuo besidomintys. Niekas dėl amžiaus tų tavo vaidmenų neatims, kas tavo, neprapuls. O ir be aktorystės gyvenime gausu įdomių dalykų.
Portreto štrichai
Zodiako ženklas. „Jautis. Girdėjau, kad jis užsispyręs ir labai darbštus. Tikra tiesa. Ne visada apskaičiuoju savo jėgas. Jei jau įkinko į vagą, tai ir varau iš paskutiniųjų.“
Credo. „Kiekviename pokšte yra dalis pokšto. Šį posakį mėgo kartoti Vytautas Šapranauskas.“
Ryto ritualai. „Nemėgstu keltis labai anksti. Ypač svarbu išsimiegoti grįžus po vakarinio spektaklio ar iš gastrolių. Atsikėlusi išgeriu stiklinę vandens, suvalgau vaisių ir išgeriu kavos.“
Mityba. „Prieš 1,5 metų išbandžiau tokį gana griežtą mitybos būdą. Nevartojau mėsos, miltinių patiekalų, pieno produktų, cukraus, alkoholio, reikėjo atsisakyti ir kavos, bet to padaryti nepajėgiau. Teko valgyti daug daržovių, vaisių. Džiaugiuosi juos atradusi, nes iki tol visiškai nemėgau. Šis eksperimentas padėjo man pakeisti mitybą, atsirado lengvumo jausmas.“
Silpnybės. „Negaliu atsispirti kavai su tortu ar kruasanu. O štai mėsos ir alkoholio nuo tada man nesinori. Nebent labai retai išgeriu kokią taurę vyno.“
Sportas. „Daug vaikštau su šunimi, – turiu samojedą Dobį. Jis priverčia mane apeiti visus gretimus miškus ir laukus. Iki tol nemėgau gamtos, bet šuns dėka supratau, kad ji išties yra mano namai. Patinka šiaurietiškas ėjimas, lauko tenisas, rytais stengiuosi skirti laiko jogai.“
Labiausiai pavykęs vaidmuo. „Sunku kurį nors išskirti. Galbūt vaidmens vertę lemia ir tai, kiek pastangų idėjai jį kurdama. Ta prasme man brangus spektaklio „Žavios ir pavojingos“ Martos vaidmuo.“
„Auksinės avietės“ vertas vaidmuo. „Net ir nemielus vaidmenis stengiuosi prisijaukinti. Manau, jei man bus nesmagu vaidinti, tai ir kitam bus nesmagu žiūrėti.“
Idealus savaitgalis. „Priklauso nuo to, kaip praleidai savaitę. Jei daug dirbai, savaitgalį norisi lėtai, ramiai patingėti. Jei darbo neturi, smagu praleisti jį scenoje ar filmuojantis. Beje, man labai patinka vaidinti per savo gimtadienį.“
---------
Režisierės Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“ – kino teatrų ekranuose nuo sausio 13 d.
