Austės Arlauskaitės profesinė patirtis išties įkvepianti – vos baigusi mokslus, įsidarbino elitinėje juvelyrikos kompanijoje „Hamilton & Inches“ Edinburge, kūrė juvelyrinius dirbinius Didžiosios Britanijos karališkajai šeimai – karalienei Elžbietai II, jos sutuoktiniui princui Philipui, princesei Anne... Į kavinę susitikti atėjusi liekna moteris, paklausta, kada suprato turinti ypatingų gabumų, tik kukliai nusišypso. „Mano istorija labai standartinė. Gimiau Kelmėje, 8-erius metus mokiausi dailės mokykloje, tada – Vilniaus dailės akademijoje. Piešti tikrai pradėjau anksčiau nei kalbėti, bet juvelyrika – ne vien menas, tai – ir mokslas“, – sako ji įsitaisydama prie labiausiai saulės nutvieksto staliuko (tik vėliau sužinosiu – kodėl). Abu Austės tėvai – meno mokyklos mokytojai, bet rinktis dailę dukros neskatino. Juolab kad mergina turėjo ir kitų gabumų. „Buvo sunku išsirinkti. Esu tiksliukė, todėl tikrai žinojau, kad nesirinksiu tapybos. Viliojo ir dizainas, ir architektūra, ir inžinerija. Pasirinkau juvelyriką, nes joje dera viskas“, – pasakoja juvelyrė.
Vietoj studijų – dėstymas
Baigusi studijas VDA, Austė metus dirbo savarankiškai, kūrė papuošalus įvairioms galerijoms, bet jautė, kad trūksta amato žinių. „Norėjau pasimokyti tikros meistrystės, įgauti daugiau patirties, o Lietuvoje nelabai buvo kur“, – sako ji. Apsvarstę visus „už“ ir „prieš“, Austė su draugu Nerijumi nutarė porai metų išvykti į Škotiją. Edinburge pradėti, kaip ir daugeliui atvykėlių, teko nuo darbo kavinėje ir anglų kalbos kursų. Vis dėlto minties pasimokyti specialybės dalykų mergina neužmetė. Nuėjusi į Edinburgo universitetą pasiteirauti, kokios būtų galimybės jį lankyti, sužinojo, kad po kelių dienų bus rengiamas konkursas į rezidentūrą, o jį laimėjus vieną savaitę tektų dirbti dėstytojo asistentu, kitą galima gilinti specialybės žinias. „Maniau, kad reikės tik stebėti, kaip dirba dėstytojas, ir jam šiek tiek padėti. Deja, paaiškėjo, kad paskaitas tektų vesti savarankiškai“, – sako Austė. Tai lietuvės neišgąsdino – per savaitgalį paruošusi planuojamo dėstyti kurso pristatymą, stojo prieš priėmimo komisiją.
„Mano specialybės anglų kalbos žinios buvo gana prastos, daugybės dalykų negalėjau pasakyti angliškai, todėl tik rodžiau pirštu ir kartojau: „Aš galiu tai... Aš galiu tai...“ Neįtikėtina, bet jie mane priėmė! – iki šiol savo sėkme negali patikėti A. Arlauskaitė. – Vėliau katedros vedėjo atvirai paklausiau, kas lėmė tokį sprendimą, juk puikiai supratau, kad pasirodžiau nekaip. Katedros vedėjas atsakė, kad abejonių išties buvo, bet įtikino mano darbų albumas. Jie matė, kad išmanau tokias technikas, kokių ten nėra, tad turiu ko pamokyti studentus. Kuriant juvelyriką svarbiau parodyti, nei pasakyti.“ Taip lietuvė mokė ir mokėsi kartu su savo studentais. „Aš rodau, kaip daroma, jie pasako, kaip tai vadinama ir kokį įrankį rankoje laikau, – juokdamasi prisimena pašnekovė. – Dėstydama atsikračiau provincialumo komplekso ir įgijau nemažai pasitikėjimo. Pasirodo, Lietuvoje gauti įgūdžiai ir išmoktos technologijos Edinburgo universiteto studentams buvo nematytos ir patrauklios.“
Sidabrakalių ir auksakalių dirbtuvėje buvau vienintelė moteris. Kitos turbūt neatlaikė.
Deja, pasiekti pagrindinį atvykimo į Didžiąją Britaniją tikslą – įsidarbinti pagal specialybę, sekėsi sunkiau. Kone visiems miesto juvelyrams išsiuntusi laiškus dėl galimybės atlikti praktiką, Austė negavo nė vieno atsakymo. Pasirodo, ši sritis gana konservatyvi, vietiniai juvelyrai nenoriai įsileidžia nepažįstamus meistrus, ypač – svetimšalius. „Ten labai svarbu turėti rekomendacijų, be jų nepateksi niekur, net jei tavo darbai ir labai įspūdingi, – sako A. Arlauskaitė. – Rekomenduoti turi bent du žmonės. Jei ne darbas universitete ir iš ten gauti palankūs atsiliepimai, vargu ar kur nors būčiau patekusi.“ Kam ieškoti darbo kur nors, jei galima šauti tiesiai į dešimtuką? Įdomu, ar tokia logika vadovavosi jaunoji juvelyrė praverdama išskirtinės prabangos prekes kuriančios kompanijos „Hamilton & Inches“ duris? Ši sidabrakalystės tradicijomis garsėjanti prieš 150 metų įkurta kompanija iki šiol dirba ir gaminius eksponuoja tose pačiose patalpose, naudoja senuosius įrankius.
„Pro „Hamilton & Inches“ praeidavau dažnai, varvindavau seilę žiūrėdama į vitrinose išdėstytus kolekcinius dirbinius, laikrodžius ir svajojau ten kada nors patekti, – prisimena Austė. – Matydavau, kaip prie durų privažiuoja prabangūs rolsroisai, kaip asmeniniai vairuotojai atveria solidiems ponams dureles ir kaip šie žengia į saloną...“ Paaiškėjo, kad svajonė visai įgyvendinama – mat „Hamilton & Inches“ yra socialiai atsakinga įmonė, tad dalijasi savo patirtimi – kartais mėnesį ar du leidžia kompanijoje pasipraktikuoti pradedantiems juvelyrams. Tiesa, tuo jų karjera šioje įmonėje paprastai ir baigiasi. Kita vertus, net ir tokia patirtis daugiau nei nieko. Austė nutarė pabandyti.
Du kibirai sidabro drožlių
„Mano darbas prasidėjo nuo... dviejų kibirų sidabro drožlių. Atnešė, padavė ir liepė lydyti iš jų sidabro luitelius, – darbo prestižinėje įmonėje pradžią prisimena A. Arlauskaitė. – Tai pirmą savaitę ir dariau.“ Išvalyti, atrinkti, išlydyti, ir taip – nuo ryto iki vakaro. Subraižyti pirštai, skaudanti nugara, karštis... Darbas buvo tikrai nelengvas, bet atkaklioji mergina dirbo nesiskųsdama. Ji iki šiol nežino, kodėl gavo tuos du kibirus. Gal senbuviai tikėjosi išgąsdinti, gal norėjo patikrinti, ar mergina patikima, o gal tiesiog niekas daugiau nesutiko tokio darbo dirbti? „Po savaitės jiems manęs pagailo. Pradėjo duoti ir kitokių darbų, o po dviejų mėnesių nutarė mane pasilikti ilgiau, – pasakoja Austė. – Sidabrakalių ir auksakalių dirbtuvėje buvau vienintelė moteris, kitos turbūt neatlaikė – tas juodas britiškas humoras, vyrų tiesmukumas ne vieną praktikantę privesdavo iki ašarų. Turbūt esu netipiška moteris – neįsijautrinu, jei ginčijantis dėl profesinių dalykų išsprūsta aštresnė replika, savo nuomonę galiu ginti taip pat aršiai kaip vyrai. Gal jiems tai ir patiko?“ Po dviejų mėnesių kolegos pradėjo į Austę kreiptis vardu, klausti nuomonės. Ji pristatė savo dizaino idėjas, šios šefui patiko, taip trumpalaikė praktika peraugo į nuolatinį darbą.
Erdvės saviraiškai netrūko. „Hamilton & Inches“ gamina labai daug įvairių dalykų – vazas, kolekcinius viskio butelius, stalo įrankius, šviestuvus, laikrodžius, taures, medalius... Austei teko kurti net stiklinį stalą sidabrinėmis kojomis. Kai kurie užsakymai buvo tikras iššūkis. Tarkim, žmona vyrui gimtadienio proga nori padovanoti sidabrinį punšo indą bei 12 puodelių keltiškais motyvais ir su šeimos herbu, tad tenka pasidomėti ne tik tų namų interjeru, šeimininkų skoniu, bet ir šalies istorija, etnografija. Kompanija „Hamilton & Inches“ turi Elžbietos II vardo kokybės sertifikatą. Jis reiškia, kad karalienė suteikia garantiją viskam, kas čia gaminama. Tad ir įmonės ryšiai su karališkąja šeima ypatingi. Tarkim, Elžbietos II karaliavimo 60-ųjų metinių proga Austė Arlauskaitė sukūrė dvi įspūdingas vazas iš stiklo ir sidabro. Metalo raižiniai jose tarsi šakelės perauga į stiklo raižinius ir sukuria netikėtumo efektą. Šios vazos eksponuotos Bakingamo rūmuose, per aukcioną jas nupirko vienas kolekcionierius už gana įspūdingą sumą. Kokią tiksliai, juvelyrė nutyli, nors sužinojusi pati patyrė lengvą šoką. „Gerai, kad kurdama kainų ir kai kurių klientų vardų dažniausiai nežinau, tada ne taip baisu suklysti, gali sau daugiau leisti“, – prisipažįsta ji. Dar kartą karališkiesiems asmenims teko kurti Elžbietai II su vyru apsilankius „Hamilton & Inches“ šios kompanijos 150 metų jubiliejaus proga.
„Tąsyk karalienei padovanojome dėkliuką lipniems popierėliams sudėti. Jungtinės Karalystės valdovė dėkojo ir šypsodamasi sakė, kad tai jai – labai reikalingas daiktas. Žinoma, juokavo, bet ką nauja ir reikalinga gali padovanoti karalienei? Dar vieną sidabrinį šaukštelį?“ – pasakoja A. Arlauskaitė. Princui Philipui tąsyk įteikė sidabrinį smeigtuką kiltui susegti, mat yra škotas, Edinburgo kunigaikštis. Jų dukrai princesei Anne juvelyrė yra sukūrusi segę, rašytojos J. K. Rowling rengiamam labdaros aukcionui – apyrankę. Už šią sulaukė labai gražaus padėkos laiško. „Esu kūrusi ir kitoms Britanijos įžymybėms, bet ne visada juos atpažįstu. Kad tai – svarbus asmuo, neretai suprantu iš mūsų darbuotojų tupinėjimo, – šypsosi moteris. – Prisimenu, koks sujudimas buvo kilęs, kai reikėjo kurti krikštynų dovaną Kate. Paklausiau, kas ta Kate, ir visi sužiuro į mane kaip į nukritusią iš medžio. „Kaip tai kas? Kate pas mus vienintelė – Kate Middleton“, – atsakė. Tiesa, tąsyk visas krikštynų dovanas atšaukė, kad nekiltų masinė psichozė ir rūmai nebūtų jomis užversti.“ Vienas keistesnių užsakymų – sidabrinė moters krūtinė su išraižyta padėka už gerus prisiminimus. Austė iki šiol nežino, kam ji buvo skirta. Gal plastinių operacijų chirurgui?
Lietaus ir vėjo šalis
Nors Austei puikiai sekėsi, pora, kaip ir buvo suplanavusi, po dvejų metų nutarė grįžti namo. „Škotija labai graži. Įspūdingi nesugriauti miestai, gamta, daugybė pilių, gyvos tradicijos. Keliauti po šią šalį – vienas malonumas, nepaliauji aikčioti, bet gyventi nuolat nesinorėtų, ypač – dėl klimato. Trečią vasarą nutariau, kad jei liksiu čia ilgiau, išprotėsiu, – prisipažįsta moteris. – Škotijoje visi metai – nesibaigiantis lapkritis. Pagyvenusi joje nustojau skųstis dėl oro. Kas sakė, kad Lietuvoje tik lietūs lyja? Čia tiek saulės! Net jei lyja tris ar keturias dienas, žinai, kad paskui vis tiek išlįs saulė, o Škotijoje gali pliaupti ištisai. Ilgainiui supranti, kad nėra ko laukti gero oro, tad sėdi ant dviračio ir važiuoji per lietų. Nors ten drėgna ir vėjuota, mūsų sveikata buvo puiki, nes daug judėjome. Kas kita – emocinė savijauta. Be to, kai slėgis žemas, nuolat migdo, tad kavą gerdavome litrais.“
Dirbinio kainą lemia ne tai, kiek kilogramų sidabro ar aukso jam sunaudota, o kiek valandų prie jo praleista.
Austė neslepia jautusi ir kultūrų skirtumus. „Britai daug kuo kitokie. Jie yra pirkliai, labai daug kalba ir puikiai moka save parduoti. Jie dalija pažadus, mėgsta pasigirti, bet tai nereiškia, kad rezultatas bus geras, – sako lietuvė. – Škotai paprastesni, stačiokai, ir tuo didžiuojasi. Salos gyventojai kartais patys save pavadina piratais, jie tikrai yra pašėlę. Kai užaugi tarp nuolatinių vėjų, vėjai siaučia ir galvose.“ Kalbas apie britų santūrumą Austė siūlo pamiršti. Užtenka nueiti į barą ir pamatyti, kaip jie ten siautėja. Drąsus aprangos stilius, riksmai, linksmybės, alkoholis, muštynės... Mums iki jų, pasak juvelyrės, dar toli. Kitas į akis pašnekovei kritęs dalykas – luomų skirtumai. Austė bendravo su įvairiais žmonėmis ir susidarė įspūdį, kad vietiniai taip lengvai iš vieno luomo į kitą nenardo. Rajonas, kuriame gyveni, mokykla, kurią baigei, – tai jau nuo vaikystės lemia tavo padėtį visuomenėje, ir pakeisti jos beveik neįmanoma. „Jie labai saugo savo erdvę. Prisimenu, kartą pasiklydome prabangiame rajone ieškodami vieno vakarėlio. Gatvėje sutikto vietinio paklausėme, kaip rasti. Šis iškart pasiteiravo, kas tokie esame ir iš kur žinome apie vakarėlį. Tik tada, kai parodėme kvietimus, paaiškino, kaip nueiti“, – prisimena Austė.
Stereotipų dėl lyties, amžiaus ir tautybės šioje šalyje taip pat netrūksta. Kita vertus, pasak A. Arlauskaitės, visos garsios, gilias tradicijas turinčios juvelyrikos kompanijos saugo savo vardą, joms labai svarbi ne tik dizainerio kompetencija, bet ir asmenybė, kilmė. „Ne kartą klientai, ypač atvykę iš Azijos, negalėjo patikėti, kad jiems siūlomo kūrinio dizaino autorė – vos 28-erių metų mergaičiukė. Įmonė sena, ir pardavimo vadovai baiminosi, kad dėl savo amžiaus galiu atrodyti nepakankamai solidžiai, todėl su kai kuriais klientais nesusitikdavau akis į akį“, – pasakoja lietuvė. Vis dėlto profesionalumas visur turi vertę – reiklumu ir sudėtingu charakteriu garsėjantis „Hamilton & Inches“ vadovas namo susiruošusios Austės taip lengvai paleisti nepanoro. Ji vis dar yra šios kompanijos dizainerė, tik dirba nuotoliniu būdu ir kartais nuvyksta trumpam į Edinburgą. Juvelyrė kuria papuošalus ir kelioms JAV įmonėms, tad jaučia šalių skirtumus. Sako, kad pagal stilistiką jai artimos Skandinavijos šalys, Vokietija. „Mums, šiauriečiams, būdingas minimalizmas, paprastesnės formos, šilti proveržiai, šiurkštesnė, tarsi iki galo nenušlifuota faktūra, rankų darbo įspūdis, – sako ji. – Britams labiau patinka klasikiniai dirbiniai, viskas turi būti išdailinta ir nublizginta iki tobulybės. Amerikiečiai irgi siekia preciziškumo, spindesio, ryškumo. Jei jau užsidėjo papuošalą, tai nori, kad jis matytųsi. Vis dėlto savitumas, originalumas visur yra vertybė. Manau, man tik todėl ir pavyko įsitvirtinti, kad nuolat sugalvodavau ką nors kitur nematyta.“ Kaip tas ant žvakidės nusileidęs drugelio sparnas. Arba linksmų sidabrinių peliukų kolekcija.
Rankų darbas ir „velnio mašinos“
A. Arlauskaitė neslepia, kad net ir į pačias archajiškiausias amato tradicijas vis labiau skverbiasi naujosios technologijos. „Man teko garbė ir kančia įdiegti į „Hamilton & Inches“ skaitmenines 3D technologijas, – šypsodamasi pasakoja pašnekovė. – Ten, kur tradicijos, visada yra ir stagnacijos. Senbuviai 3D spausdintuvą vadino velnio mašina ir tikino, kad jis niekada neprilygs meistro rankoms. Tokie įsitikinimai kyla iš nežinojimo. Juk jei nusipirksi stebuklingą krosnelę, dar nereiškia, kad joje iškepsi tobulą pyragą. Taip ir su 3D technologijomis. Tai – tik dar vienas įrankis, leidžiantis dirbiniams suteikti įdomesnių formų, daryti mažiau klaidų, tiksliau numatyti, kaip sustatyti akmenis, aiškiau įsivaizduoti galutinį rezultatą. Spausdintuvai gamina tik vaškines formas, patį dirbinį vis tiek teks kurti rankomis.“ Juvelyrė sako, kad dėl šių klaidingų stereotipų išskirtinius gaminius kuriančios didžiosios kompanijos slepia naudojančios skaitmenines technologijas, nors iš tiesų tai daro visos. „Brangiausiai juvelyrikos srityje kainuoja laikas, – sako A. Arlauskaitė. – Dirbinio kainą dažnai lemia ne tai, kiek kilogramų sidabro ar aukso jam sunaudota, o kiek valandų prie jo praleista. Deja, laikas brangsta, todėl dirbinių formos paprastėja.“
Elžbietai II karaliavimo 60-ųjų metinių proga Austė Arlauskaitė sukūrė dvi įspūdingas vazas iš stiklo ir sidabro.
A. Arlauskaitė džiaugiasi, kad dabar gali daugiau laiko skirti ir asmeninei kūrybai, sako to labai pasiilgusi. Kaip ir to nuostabaus jausmo kontroliuoti visą procesą – nuo idėjos gimimo iki papuošalo atsiradimo. Daugiausia juvelyrė kuria pagal individualius užsakymus, jos dirbinių galima rasti ir galerijose ar interneto svetainėje. Sako mėgstamų akmenų ar metalo neturinti. „Man patinka kurti aukštąją juvelyriką, – teigia Austė. – Nebemėgstu dirbti su sidabru, nes jis tam netinka – yra gana minkštas, tamsėja, keičiasi jo forma, išvaizda, brangių akmenų į jį neįdėsi. Žvakidės ar kiti dideli sidabro gaminiai daromi kitaip – gali būti išrenkami, nupoliruojami ir vėl surenkami, tad išlaiko vertę šimtus metų.“
Juvelyrė prisipažįsta, kad, neturint jokių orientyrų, kurti papuošalus sudėtinga, bet ne ką lengviau, kai reikalavimų itin daug – nurodoma ir forma, ir metalas, ir akmenys, ir biudžetas, ir dar kokia nors tema, pavyzdžiui, pajūris. Turi galvoti ir apie tai, ar dirbinys tiks prie kliento garderobo, veido formos, plaukų spalvos, ūgio, ar bus patogus nešioti. Tendencijos Austei rūpi mažiausiai. „Tie, kurie kuria bižuteriją, gal ir gali galvoti apie tai, kas madinga, bet sužadėtuvių ar vestuvių žiedas turėtų patikti mažiausiai 50 metų, – sako pašnekovė. – O jei dar tikiesi, kad jis taps iš kartos į kartą perduodama relikvija, labiau rūpi kiti dalykai.“
Atsakomybė kuriant tokius dirbinius – didžiulė. Ir ne tik dėl darbo, bet ir dėl naudojamų akmenų. „Labai brangų dirbinį atiduodu Londone įvertinti ekspertams – gemologui ir turto vertintojui. Tada jis tampa ir investicija. Kai sumoki nemažus pinigus, norisi tikrumo, aiškumo. Akmens vertę lemia daug kas – spalva, švarumas, šlifavimo būdas. Tarkim, kvadratinis safyras brangesnis už ovalų. Nors daug dirbu su akmenimis, nesijaučiu tiek patyrusi, kad galėčiau pati nustatyti jų vertę. Tai – rimtas mokslas.“
Mano sužadėtuvių žiedas buvo motociklas „Honda Naked“. Draugas tikrai atspėjo mano skonį.
Įdomu, kokį sužadėtuvių ar vestuvių žiedą Austė įsivaizduoja ant savo rankos? „Opi tema, – juokiasi ji. – Neseniai su Nerijumi diskutavome, ar mums reikia vestuvinių žiedų? Turiu tokią problemą – papuošalą nešioju, kol atsinešioju iki soties, o tada padedu į dėžutę ir daugiau neištraukiu. Man vis norisi ko nors nauja. Tiesa, vestuvinį žiedą mūvėti man teks retai – rizikinga dėl darbo specifikos. Nutarėme, kad tie žiedai bus išskirtiniai, prabangūs, labiau skirti ne nešioti kasdien, o puoštis ir perduoti kaip palikimą. Paprasčiau buvo su sužadėtuvėmis. Mano sužadėtuvių žiedas – motociklas „Honda Naked“. Nerijus tikrai atspėjo mano skonį.“
Motociklais pora išmaišė visą Škotiją ir Didžiąją Britaniją, nors Austė prisipažįsta malonumą jautusi ne visada. Vaizdai išties gražūs, keliuose gausu netikėtumų, tačiau važiuoti motociklu per lietų ir žvarbti nuo šalčio nelabai smagu. Ar nebaisu tokiai trapiai būtybei buvo sėsti ant geležinio monstro? „Iš pradžių labai bijojau, – prisipažįsta Austė. – Rankos būdavo medinės, bet taip norėjau važiuoti, kad įveikiau visas baimes. Beje, Lietuvoje važinėti baisiau. Pas mus visi pernelyg viršija greitį, o ir motociklininkų dažnai nepastebi, tad grįžusi mieste daugiau važinėju motoroleriu.“
Nuotraukos – iš asmeninio herojės albumo (G. Trečioko nuotr.)
Visi papuošalai – „AUSTE jewellery“ kūriniai
