Skaudžiai asmeniška knyga „Ne bobų vasara“ norėjote padėti moteriai būti truputėlį laimingesnei. Kokį tikslą išsikėlėte šį kartą?
Tą patį. Kūrinį apie vyro sielą ir kūną skiriu moterims, kad geriau suprastų savo gyvenimo vyrus – tėvus, brolius, sūnus, mylimuosius, o supratusios labiau juos mylėtų ir pačios būtų laimingesnės.
„Dvi nelaimingos santuokos, galybė nenusisekusių romanų... Ir tu manai, kad turi teisę apie mus rašyti? Mano draugo žodžiai, kai jį palikau.“ Stulbinamas atvirumas! Viena Jūsų pažįstama sako: „Tu, Rūtka, mokeisi iš klaidų, bet išmokai tik klysti...“
Manau, moterys vyrų dažnai nesupranta. Mano pačios gyvenimas su mylimaisiais nesusiklostė. Padariau klaidų, kokias daro dauguma moterų. Gal jos gali pasimokyti ne tik iš savo, bet ir mano klaidų? Perkopusi į antrą savo gyvenimo pusę pradėjau galvoti, kad vyrai nėra stipriosios lyties atstovai, o pradėjusi aiškintis, kalbėtis su jais, įsitikinau – daug kur, ypač Lietuvoje, vyrai silpnesni už moteris. Turime suprasti, kad jie nėra nei stiprūs, nei primityvūs, kad jiems nelengva gyventi. Supratę vyrų psichologiją, fiziologiją, ir pačios būsime su jais laimingesnės, ir jie bus laimingesni. Išeitis tokia: arba supranti vyrą ir jį myli, arba gyveni nelaiminga ir turbūt viena. Moterims siūlau tokį pasirinkimą – suprasti ir mylėti.
Rašote: „Visą gyvenimą maniau, kad vyrai yra panašūs į mus, moteris, taip pat mato pasaulį ir taip pat į jį reaguoja. Per mažai kalbėjau su jais, per daug teisiau. Taigi dabar esu viena.“ Vis dėlto norėtųsi peties atsiremti, žmogaus, su kuriuo būtų gera kurti bendrą gyvenimą?
O kuriai nesinori? Rašydama savo knygas nesijaučiu esanti orakulė, kuri stovi ant kalno ir skaito pranašystes. Kūriniais „Ne bobų vasara“, „Mūsiškiai“ pati bandau daug ką išsiaiškinti, suprasti. Kai esi nuoširdi ir ieškai tiesos, o ne degi noru pamokyti kitus, kartu su tavimi tuo pačiu keliu patraukia ir skaitytojai, jie drauge nori tyrinėti, suvokti neaiškius dalykus, tiki tavimi.
Jie nėra nei stiprūs, nei primityvūs, jiems nelengva gyventi. Supratę vyrų psichologiją ir fiziologiją, pačios būsime su jais laimingesnės.
Koks Jis turėtų skaityti šią knygą?
Manau, knygą skaitys moterys, bet gali būti, kad kai kurioms ją dovanos vyrai. Esu nemažai kalbėjusi su jais. Kai sakau: „Man atrodo, kad esate silpnesni už mus“, linksi. Gal nedrįsta moterims pasipasakoti, gal patys savęs nesupranta? Apskritai apie asmeninius išgyvenimus vyrai nėra linkę šnekėti. Tai gal jie dės ant stalo šią knygą ir savo artimai sakys: „Skaityk, suprask ir mylėk mane!“?
Kaip pavykdavo atvirai pasikalbėti su vyrais apie juos pačius?
Jei būčiau priėjusi prie kokio vyro ir paklaususi: „Ką tau reiškia seksas?“, būtų mane pasiuntęs toli! Po tam tikrų savo įžvalgų, susirinktos informacijos, aš tik pasitikrindavau: „Ar tiesa, kad... Kaip tau atrodo, ar esu teisi?“ Tada pašnekovai būdavo atviri. Jei nueini du trečdalius kelio, jie tau padeda įveikti ir paskutinę distancijos atkarpą.
Jis – tai senelis, tėvas, brolis, sūnus, krikšto sūnus, Jūsų vaikų draugai, sutuoktiniai, kavalieriai...
Pagrindiniai knygos herojai – partneriai, su kuriais buvau artima, kartu gyvenau arba kuriuos mylėjau. Svarbi ir sūnaus tema, kokį ateities vyrą auginu.
Seneliai mums dažnai jau yra ne vyrai. Savo senelį atsimenu sergantį Alzheimerio liga. O tėtis buvo nuostabus, per geras, per įdomus... Per aukštai iškėlė kartelę. Visus sutiktus mylimuosius su juo lyginau, tačiau nė vienas kokiu nors atžvilgiu neatitiko to modelio, ir man būdavo blogai. Ar nepakankamai protingas, ar nepakankamai pasiaukojantis, ar nepakankamai darbštus, ar nepakankamai mylėjo mane, vaikus. Blogai, kai tėvas per geras. Jis tampa tavo idealu, panašaus ieškai visą gyvenimą. Tai galbūt knyga „Jis“ skiriama Tam, kurio ieškojau, kuris labiausiai atitiktų mano tėvą, bet taip ir neradau.
Teigiate, kad monogamiją išrado vyrai. Maniau, kad jie išrado poligamiją.
Vyrai iš prigimties yra poligamiški. Sėjėjai. Kaip kokia pienė – paleidžia savo sėklas pavėjui, kaip akacija – supasi, kad išsibarstytų. Vyrams reikia paskleisti savo sėklą kuo plačiau.
Stipriausias pirmykščių genčių bandos patinas turėjo visas bandos pateles. Išradę kuokas, strėles, ginklus, vyrai pradėjo medžioti, jiems reikėjo bendradarbiauti. Eini nudobti žvėries drauge su kitais vyrais, bet kodėl jie turi tau padėti, jei pasiimi visas moteris? Genties alfa patinai suprato, kad reikia paskirti silpnesniesiems moteris ir šių neliesti, tada jie galės ramūs traukti į medžioklę, žinos, kad grįžę turės namus, šeimą, kad lauks švari moteris.
Vyro organizmas per parą pagamina 200 milijonų spermatozoidų. Per mėnesį subręsta tik vienas moters kiaušinėlis. Įsivaizduojate, koks yra spaudimas ir vyrų poreikis kuo plačiau save paskleisti?! Tačiau jie savo prigimtį suvaldo. Galbūt akys ganosi, bet... Pagal statistiką, pusė susituokusių keturiasdešimtmečių vyrų yra turėję daug (vidutiniškai – vienuolika) partnerių. Tokių moterų – tik ketvirtadalis.
„Lietuvos vyras: dvi žaizdos; Jaunas Lietuvos vyras: trys žaizdos.“ Ką tai reiškia?
Penkiasdešimtmetis, šešiasdešimtmetis subrendo vienoje sistemoje ir jautėsi gana saugiai – turėjo darbą, butą, mašiną, mokėjo kalbą, žinojo, kad išėjęs į pensiją turės ir pajamų. Staiga visa tai ėmė griūti. Žmogus atsidūrė jam priešiškoje kapitalistinėje sistemoje, patrauklioje ir dėkingoje tik jauniems. Turi išmokti anglų kalbą, dirbti kompiuteriu... Jis jaučiasi gyvenantis tarp dviejų pasaulių, tiksliau – prarajoje. Sunku prisitaikyti, bet kažkaip prisitaikė, tik liko žaizda, pojūtis, kad naujas pasaulis – ne jam. Daug to amžiaus vyrų nusivylė, prasigėrė, ypač provincijoje. Antra žaizda – kad šiais laikais, jei nevogsi, negyvensi. Tarybiniais metais gal kas nors ir išnešdavo iš mėsos kombinato gabalą mėsos, bet nebuvo visuotinių atkatų, begėdystės. Moralė buvo stipresnė. Tokio totalinio vogimo nuo viršaus iki apačios neregėjome. Nebuvo galimybės, europinių pinigų. Jeigu mano tėvas – Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiasis inžinierius – būtų gyvenęs šiais laikais, jam būtų kas nors paskambinęs ir pasakęs: „Duok užsakymą tam, o čia reikia atkato anam“, jis nebūtų galėjęs dirbti. Laiku mirė – nesusidūrė su atkatų Lietuva.
Jauno vyro žaizda ta pati: jis gyvena situacijos nevogsi–negyvensi sąlygomis. Atsivėrė visos galimybės – žmogus gali turėti savo įmonę, būti direktoriumi, tačiau be valstybinių užsakymų neišsisuks, reikia pažįstamų, jis nieko negali padaryti, jei nevagia, nedalyvauja šioje sistemoje. Antra žaizda – kad jo tėvas yra tas sužeistas, sužalotas, prasigėręs, nelaimingas vyras. Arba jo apskritai nėra. Trečia žaizda – vaikinas auga be vyresnių vyrų draugijos, neinicijuotas į vyrus, supamas moterų. Daug mano pažįstamų dvidešimtmečių, trisdešimtmečių yra išauginusios mamos, nes tėvo nėra arba jis prasigėręs. Vienišų motinų vaikai šiuo požiūriu sužaloti, jie neturi tėvo, vyro pavyzdžio.
Neseniai Kinijoje lankėte savo sūnų Juozapą. Ar jis perskaitė šią knygą?
Nieko jis neskaitė. Nuvykau aplankyti į Kiniją, jis ten mokosi, prašiau: „Juozai, aš tave kai kur miniu, gal perskaityk tuos skyrius!“ – „Ai, tingiu, rašyk, ką nori, – pasitikiu tavimi.“ Skyrius „Berniukas, arba Smaugianti motinos meilė“ – apie tai, kaip aš pati savo vaiką savinausi, bandžiau paversti savo draugu, užuot palikusi būti sūnumi ir auginusi taip, kad jis pagaliau išskristų. Ne, norėjau turėti draugą! Tai buvo siaubinga klaida, sakyčiau, nusikaltimas. Jį daro daugelis moterų. Praktiškai visos vienišos motinos savinasi sūnus kaip draugus. Galvoji, juk esame šeima, kodėl augi manęs nemylėdamas, kodėl nori išeiti, mums gi taip gerai!
Abu mano vaikai neskaitė nė vienos mano knygos. Puiku. Dabar yra tas etapas, kai jie nori nuo manęs atsisluoksniuoti, atsiriboti.
Praktiškai visos vienišos motinos savinasi sūnus kaip draugus. Tai, sakyčiau, nusikaltimas. Jį daro daugelis moterų.
Kaip sūnus atsiplėšė nuo Jūsų?
Ir pats turėjo jėgos, ir aš pradėjau jausti, kad vis labiau svetimėjame. Kai buvo paauglys, pradėjau jį papirkinėti. Maniau, jei suorganizuosiu įdomią kelionę, tikrai norės su manimi važiuoti. Taip ir buvo. Kadangi nesu visiška idiotė, galiausiai supratau, kad tai – kyšininkavimas. Už pinigus perki jo laiką ir kompaniją.
Vyro kūną knygoje ištyrinėjote tiesiog anatomiškai: galva, akys, ausys, kaklas (...), ponaitis P. ir jo palydovai. Ką įdomaus mums pranešate pastaruoju klausimu?
Apie šį vyro organą stengiausi rašyti subtiliai, nevulgariai, kad neprasidėtų šnekos: „Vanagaitė parašė knygą apie antrą galą.“ Vyrai analizuoja mus nuo galvos iki kojų, tai kodėl negalime daryti taip pat? Na, o ponaitis P. vyrams svarbesnis už viską. Nesuvokiame to, manome: „Kaip mes turime kažin kokį reprodukcinį organą, taip ir jie turi.“ Vyrui penis – tai jo alter ego. Kiek baimių kelia, kiek nesaugumo, dramų... Tuo vyrai su mumis nesidalija, tad negalime jų suprasti. Arba, ką jiems reiškia seksas. Tai – ne įgeidis, ne fiziologinis poreikis, o daug daugiau. Šiame baisiame, nesaugiame pasaulyje seksas vyrams yra egzistencinė būtinybė, uostas, kuriame jie jaučiasi saugūs, grįžimas pas mamą, į kūdikystės būseną. Taip pat ir savo galybės įrodymas, ir galimybė pasiekti nemirtingumą. Moterys šito nesuprasdamos tam tikru amžiaus tarpsniu pasako arba parodo: „Pasidarėme vaikų, baikime su tuo seksu.“ Gal todėl penkiasdešimtmetis ir pradeda ieškoti santykių su jaunesnėmis? Devyniasdešimt vienų metų senolio paklausė, kokio amžiaus vyrui nustoja rūpėti seksas. Jis atsakė: „Nežinau. Paklauskit vyresnių.“ Mes, moterys, pagimdome vaikų, sulaukiame anūkų ir puikiausiai galime apsieiti be sekso. Vyras be sekso apsieiti negali. Nuo pat paauglystės tai svarbiausia jo gyvenimo tema. Paaugliukai tiesiog sprogsta nuo testosterono, o mes: „Tiu tiu tiū, aš tau dar vieną mašinytę nupirksiu.“ Jie nori užsidaryti ir pradėti savo individualią veiklą. Daugiausia masturbuojasi paaugliai ir pagyvenę vyrai – tie, kurie namie negauna sekso. Vyresnės moterys nesupranta, ko jų sutuoktiniams reikia, jų nepatenkina, abu apie tai nesikalba, tad šeimos galva užsidaro vonioje.
O sunkiausia buvo parašyti kelis sakinius apie orgazmą. Ilgai ieškojau gražių žodžių, metaforų. Galima įsivaizduoti, kad mylėdamasis vyras pasiekia momentą, panašų į greitojo traukinio lėksmą, kurio jis nebegali sustabdyti, tuneliu. Greituoju traukiniu skrieja jo spermatozoidai, nemirtingumo kariai, ir staiga įvyksta sprogimas, fejerverkas, keli blyksniai, kurių kiekvienas trunka lygiai 0,8 sekundės, kai keliais smūgiais šie kariai išskrieja į orbitą.
Mane labai nustebino žinia, kodėl vyras po sekso užmiega. Per meilės aktą išsiskiriantis hormonas oksitocinas jam yra migdomoji tabletė. Vyrui fiziologiškai būtina atsijungti, snūstelėti nors kelias sekundes. O mes galvojame: „Tas kiaulė manęs nemyli, užmigo, knarkia.“ Suvokusios, kas ir kaip, mylimąjį apsikabinsime, pasakysime: „Pamiegok minutėlę.“ Ir mums, ir jam bus gera.
Moteris turi žinoti, kokio vyro jai reikia, – bent tris būtiniausius dalykus.
Aptariate ir vyro agresiją. Ar Jums pačiai teko ją pažinti?
Teko. Draugavau su užsieniečiu, o kai norėjau su juo atsisveikinti, tas žmogus tiesiog pašėlo. Vyro agresija reiškiasi ne tik moters atžvilgiu. Agresyviai elgtis skatina ir nuolat patiriamas stresas. Kuo labiau vyrai stresuoja, tuo agresyvesni darosi. Lemia ir testosterono kiekis organizme. Pavyzdžiui, kinai yra taikūs, o arabai – kur kas agresyvesni, nes jų organizme kur kas daugiau šio hormono. Sakoma, kad idealus vyras moteriai, kuri nori ramaus gyvenimo, yra kinas, dirbantis pusę dienos ir mėgstantis klasikinę muziką. Lietuviai? Jie patiria daug streso.
Rašote apie flirto svaigulį. Ar mūsų vyrai kūrybiški, moka flirtuoti? Štai minėtas Jūsų draugas – susipažinote interneto pažinčių svetainėje – prisistatydamas rašė: „Esu alkoholikas. Visiškai prasirūkęs. Žudikas maniakas. Mergišius... Bet galiu išmokyti tave kvantinės fizikos.“ Žaisminga, tiesa?
Tai yra draivas, šaunus žaidimas. O paskui pasirodė, kad dalis šio prisistatymo yra tiesa (kvatoja)! Jam pasakiau: „Nepasitvirtino tik tai, kad esi žudikas maniakas, bet, regis, ir to link krypstame.“
Knygą „Ne bobų vasara“ rašėte atostogaudama pas jį Anglijos pajūryje. Maniau, kad ir šią – ten pat, klausydamasi bangų mūšos.
Dabar tas vyras mano, kad romaną su juo užmezgiau tik norėdama susirinkti medžiagą knygai (juokiasi). Patikinau: „Vieno vyro šiam tikslui neužtenka. Prireikė 40 metų, kad parašyčiau apie jus.“ Perspėjo: „Jei mane paminėsi, susidursime teisme.“ Kai kurie vyrai įsikabina į moterį tarsi į svaigalus. Kai tą narkotiką iš jo atimi, pašėlsta lyg dozės negavęs narkomanas. Daug moterų yra tai patyrusios. Persekioja, grasina, manipuliuoja vaikais... Jis ne tave myli, o savo dozę.
Du kartus santuoka nepavyko. Koks vyras vis dėlto galėtų Jums įtikti?
Toks kaip mano tėvas. Moteris turi žinoti, kokio vyro jai reikia, – bent tris būtiniausius dalykus. O aš tik dabar įvardiju, ko man reikia.
Koks vyras yra pats nelaimingiausias?
Vienišas. Dėl ko vyrai yra silpnoji lytis? Ar daug jų gyvena vieni? Ne, nes vieni būti negali. Štai pavyzdys iš gamtos: auga medis, o apie jį raizgosi liana. Kuris yra vyras, kuris – moteris? Mes galime augti ir gyventi vienos. Vyras būtinai turi vyniotis aplink šeimininkę. Jis yra vijoklis. Vienam nuobodu, tuščia, todėl dažnas prasigeria. Vyro vienatvė baisi. Pažįstu tik vieną vyriškosios lyties atstovą, kuris gyvena vienas. Tai – mano buvęs sutuoktinis. Tiesa, jis turi draugę. Sakau: „Ko gyveni vienas? Turi sau sriubą virti, neturi kam ant peties paverkti...“
Gal vėl sueitumėte?
Ne, abu nebenorim. Kas baigta, tas baigta.
Jums gerai vienai?
Ne. Negerai.
Jei būtų labai blogai, tikrai sutiktumėte savo žmogų.
Nepanikuoju, nes ir dabar turiu gerbėjų. Ką man tas internetinis draugas davė, tai pasitikėjimą savimi kaip moterimi. Buvau visiškai jį praradusi. Dešimt metų po skyrybų neturėjau jokio draugo, nenorėjau ir negalėjau jo sutikti, nes buvau sužlugdyta. Eini visa sukumpusi, lieka užsirišti skarutę, pasiimti virbalus ir megzti kojinytes anūkams. Kai atsirado tas draugas, pražydau. Stebėjausi: „Dieve, aš dar kažkam galiu būti įdomi, graži!“ Taip ir likau išsitiesusi. Nesvarbu, kad išsiskyrėme, bet įgijau pasitikėjimo savimi. Nežinau, kas čia dar gali su manimi įvykti.
Ko labiausiai trūksta lietuviams?
Gyvename sužalotoje visuomenėje – pokomunistinėje valstybėje, perėmusioje laukinio kapitalizmo taisykles. Kaip normalus žmogus gali jaustis nenormaliame pasaulyje? Moteris dar sugeba suktis, ji turi draugių, vaikų, anūkų. Arba užsidaro sode, virtuvėje, darbe ar kūrybos pasaulyje. Vyro užduotis – kurti, būti svarbiam visuomenės gyvenime. Kaip jiems likti normaliems nenormalioje žemėje, aš nežinau. Kaip gyventi mirusioje Lietuvos provincijoje? Suprantu gabius jaunuolius, kurie iš čia išvažiuoja. Jei liks gimtinėje, turės gyventi skurde arba įsijungti į atkatų „kultūrą“, lenkti nugarą, meluoti sau, kitiems. Tegul išvažiuoja, dirba ir užsidirba, gyvena svetimame, bet tiesesniame nei Lietuva krašte su tiesiais medžiais, o ne su kreivais kreivoje žemėje. Labai liūdna. Čia triūsiančių savo sūnaus ir dukros neįsivaizduoju. Adelė dirbo, ją bandė įtraukti į tas pačias aferas. Dukra sakė: „Mama, jei čia ilgiau liksiu, tapsiu tokia kaip jie.“ Kiekvienam žmogui būdinga priimti esamą situaciją kaip normalią, tai reiškia, kad jis turi prisitaikyti. Kadangi negali pakeisti pasaulio, turi pasikeisti pats. Nenoriu, kad mano vaikai taip pasikeistų. Noriu, kad jie būtų tiesūs medžiai, t. y. moralūs žmonės, kuriems gėda vogti, kurie nebijo pasakyti tiesos. Ten, kur gali būti tokie, tegul ir gyvena. Gal Lietuva pasikeis po dešimties metų, kai atsiras kritinė masė sveikesnių žmonių? Adelė įsikūrė Vienoje, dirba universitete, turi draugą indą. Sūnus Juozapas šiuo metu mokosi Kinijoje. Galvodama, kokią kitą knygą galėčiau parašyti, svarstau: „Sūnus – Kinijoje, o kinės baisiai gražios; dukra gyvena su indu. Kita knyga bus „Spalvotieji anūkai“. Sūnus sako: „Tai iškart rašyk spalvinimo knygelę.“ Taigi turiu vaikus ir jų neturiu. Ir anūkų nelaukiu. Juk gyvens užsienyje, kada juos matysiu? Esame pirma karta, kuri nebeturi vaikų šalia savęs. Kai kurie turi, bet aš turbūt neturėsiu. Būdama 58-erių metų likau viena kaip pirštas. Nei tėvų, nei brolių, seserų, nei vaikų, nei anūkų. Viskas. Daugeliui moterų taip yra. Na, pasikalbi per skaipą, bet tik tiek.
Esate stipri. Atradote rašymą – kaip išsigelbėjimą?
O ką daryti? Prasigerti? Antidepresantai arba alkoholis. To griebiasi ir moterys. Daug Lietuvoje yra geriančių dailiosios lyties atstovių, tik jos tai daro slapta – ne baruose su draugėmis. Pareina namo ir įsipila. Alkoholis – pirmas vaistas nuo depresijos, baisus vaistas. Esu ir aš viena vyno pagėrusi. Pražūtingas kelias. Mano seserį tai pražudė. Kiekvienoje šeimoje, giminėje yra prasigėrusių žmonių. Mano Adelės indas sako: „Niekaip nesuprantu, vis kalbate apie kažką prasigėrusį...“ Jis nesuvokia, kodėl mūsų žmonės geria, nes jam yra tas pats – gurkštelėti kokakolos ar alaus. Turiu daug užsieniečių draugų, jie taip pat nesupranta, kam reikia gerti. Negaliu paaiškinti, kas ir kaip.
Seksas vyrams yra egzistencinė būtinybė, uostas, kuriame jie jaučiasi saugūs, grįžimas pas mamą, į kūdikystės būseną.
Tai kur mūsų laimės šaltiniai? Ką daryti, kad būtume laimingesni?
Daryti viską, kas nuo tavęs priklauso. Esu daug bendravusi su politikais, žinau, kas Lietuvoje darosi, matau kelią sau – emigruoti. Galima išorinė arba vidinė emigracija. Aš pasirinkau vidinę. Turiu savo slidinėjimą, savo rašymą, savo butą pušyne, mėgstamą ežerą. Atsiriboju nuo politikos. Kartais išlendu ir pasižiūriu, ką jie ten toliau šneka, bet tik tiek. Žinoma, man gerai – nereikia algos užsidirbti, drebėti dėl darbo vietos, nereikia kam nors laižyti užpakalio. Na, man pavyko, bet aš pasitraukiau į vidinę emigraciją.
Kaip atlaikėte spaudimą po knygos „Mūsiškiai“?
Supratau, kad kai kurie mano pažįstami, giminės ar draugai, juos laikiau nuostabiais, iš tikrųjų turi daug prietarų. Yra tokių, kurie visai nutraukė su manimi santykius, su kitais turiu save cenzūruoti, kad netyčia neiškiltų žydų žudynių tema... Liūdna tai suvokti po kelių bendravimo dešimtmečių. Tie žmonės sudarė mano vidinės emigracijos ratą, teikė saugumo jausmą, ir kai kurių jų netekau. Užtat yra nemažai svetimų žmonių, kurie mane palaiko. Nepervertinu savo indėlio, nes manau, kad tokią knygą galėjo parašyti bet kuris Lietuvos pilietis. Reikėjo tik drąsos. Aš jos šiek tiek turiu.
