1428 m. anglų kariai stovėjo prie Orleano sienų, kurį užėmę jie būtų galėję sujungti okupuotą Šiaurės Prancūziją su seniai jų kontroliuojamais Gien ir Akvitanijos provincija Šiaurės Prancūzijoje. Susirėmimo baigtis atrodė aiški, tačiau į Prancūzijos dofino Karlo rezidenciją atėjo 17 m. mergina ir pareiškė, kad yra „siųsta dangaus išlaisvinti šalį nuo anglų viešpatavimo“, ir paprašė karių, kad panaikintų Orleano apgultį. Žana d‘Ark tikino, kad taip elgtis jai liepia balsai iš aukščiau.
Nekaltosios Žanos, kaip ji pati save vadino, pusėje buvo tik nepriekaištinga reputacija ir absoliutus tikėjimas savo misija. Taip pat Prancūzijoje sklandžiusi legenda, kad šalį gali išgelbėti tik Dievo siųsta nekalta mergelė.
Ji gavo iš dofino Karlo leidimą vadovauti kariuomenei. 1429 m. gegužės 8 d. Žanos vedama kariuomenė nuvijo Orleaną pagulusį priešą. Po kelių pergalių ji nuvedė Karlą į Reimsą, kur tradiciškai buvo karūnuojami prancūzų monarchai, ir Prancūzija pagaliau turėjo teisėtą karalių.
Sąmoninga išdavystė
Žanos maksimalizmas ir noras toliau vaduoti prancūzų žemes kirtosi su Karlo aplinkos ketinimais, pastarieji norėjo derėtis, daryti nuolaidų. Savo darbą padariusi Orleano mergelė ėmė trukdyti. Na o anglai ir jų sąjungininkai Prancūzijoje siekė atsiskaityti su ta, kuri sugriovė visus jų planus.
Žana d‘Ark pateko į nelaisvę ir buvo sudeginta ant laužo. Daugelis mano, kad ją nubaudė kaip priešų karvedę, už karinius nuopelnus, tačiau tai ne visai tiesa.
Orleano mergelės priešams reikėjo ne tiek jos gyvybės, kiek sunaikinti ją, kaip „Dievo pasiuntinę“. Todėl ją apkaltino erezija.
Žana pateko į nelaisvę 1430 m. gegužės 23 d., kai su būriu vyko į Kompenjė, kurią buvo užėmę anglų sąjungininkai prancūzai. Čia Orleano mergelę banaliai išdavė – pakėlė tiltą į miestą ir atkirto kelią atsitraukimui.
Karalius Karlas Žanai nepadėjo, tad burgundai pardavė mergelę anglams už 10 000 frankų.
1430 m. gruodžio 23 d. Žaną atgabeno į Ruaną. Britų karaliaus Henrio VI 1431 m. sausio 3 d. raštu ji buvo perduota Buvjė vyskupui, kuris turėjo įvykdyti bausmę.
Vyskupo P. Cauchonas inkvizicijos procesas
Anglams buvo labai svarbu, kad Orleano mergelę apkaltintų erezija būtent prancūzų dvasininkai, nes tai turėjo sugriauti Dievo pasiuntinės įvaizdį prancūzų akyse.
Inkvizicijos procesui Ruane vadovavo Burgundijos hercogo patikėtinis Pierre Cauchonas, Buvjė vyskupas. Posėdžiuose Ruano pilyje dalyvavo 15 šventosios teologijos daktarų, 4 kanonų teisės daktarai, 1 teisės daktaras, 7 teologijos bakalaurai, 11 kanonų teisės licencijatų, 4 civilinės teisės licencijatai.
Vyskupas paspendė Žanai daug pinklių, kurios turėjo padėti apkaltinti ją erezija.
P. Cauchonas paprašė ją garsiai sukalbėti „Tėve mūsų“. Pagal inkvizitorių taisykles, bet kokia klaida ar net užsikirtimas kalbant maldą būtų erezijos įrodymas. Žana pasiūlė vyskupui tai padaryti per išpažintį – jis, kaip dvasininkas, negalėjo neįvykdyti jos prašymo, o pagal Bažnyčios taisykles būtų privalėjęs saugoti paslaptyje viską, ką išgirdo.
Per kiekvieną tiek uždarą, tiek atvirą posėdį jai užduodavo dešimtis klausimų, bet koks neatsargus atsakymas galėjo pražudyti. Nors Žanos oponentai buvo išsilavinę, apsišvietę žmonės, jiems nepavyko jos sutrikdyti, ji laikėsi labai užtikrintai.
12 „paklydimų“ punktų
Kovo 28 d. posėdyje jai perskaitė 70 kaltinimo straipsnių, suformuotų pagal pačios Žanos parodymus. „Ji – maištininkė, drumsčianti taiką, kurstanti karą, piktai trokštanti žmonių kraujo, raginanti jį pralieti, begėdiškai pamynusi savo lyties padorumą, nesidrovėdama apsirengusi gėdingą kareivio apdarą. Dėl šio ir daugelio kitų priežasčių, kurios pasibjaurėtinos Dievui ir žmonėms, ji yra dieviškų ir žmogiškų įstatymų laužytoja, bažnyčios gerovės trikdytoja, valdovų ir paprastų žmonių gundytoja. Ji įžeidė ir atstūmė Dievą tam, kad ją garbintų, prieš ją lankstytųsi, leido bučiuoti savo rankas ir drabužius, naudojosi svetimu atsidavimu ir žmonių geraširdiškumu. Ji – eretikė ar mažų mažiausiai – įtariama erezija“, – buvo rašoma kaltinimo preambulėje.
Teismas reikalavo prisipažinti dėl erezijos. Iš pradžių atrodė, kad patyrusiems inkvizicininkams pavyks ją priversti prisipažinti, kad „balsai“, kurie jai vadovavo, buvo ne dieviškos, o velniškos kilmės. Bet Orleano mergelė tvirtai atmesdavo tokius kaltinimus.
Galiausiai teisėjai nusprendė susitelkti į straipsnius, kur nereikėjo prisipažinimų. Pirmiausia tai buvo Bažnyčios autoriteto nepaisymas ir vyriškų drabužių dėvėjimas.
Štai 12 pagrindinių Žanos „paklydimų“, patvirtintų Paryžiaus universiteto Teologijos fakulteto:
1.Žanos žodžiai apie jai pasirodžiusius angelus ir šventuosius – arba prasimanymai, arba kyla iš velniškų dvasių.
2. Angelo, atnešusio karūną karaliui Karlui, – prasimanymas.
3. Žana – lengvabūdė, jei mano, kad atpažinti šventuosius galima vien iš išmintingų patarimų.
4. Žana prietaringa, manydama, kad gali nuspėti ateitį ir pažinti žmones, kurių anksčiau nematė.
5. Žana nusižengė dieviškam įstatymui, vilkėdama vyriškus drabužius.
6. Ji ragina žudyti priešus, tuo pačiu tvirtina, kad daro tai Dievo valia.
7. Palikusi gimtuosius namus ji nusižengė Dievo prisakymui gerbti tėvus.
8. Jos bandymas pabėgti ir nušokti nuo Borevuaro bokšto buvo nevilties išraiška, kuri veda į savižudybę.
9. Žanos tvirtinimas, kad, šventųjų teigimu, išsaugojusi nekaltybę pateks į rojų, yra absurdiškas ir prieštarauja tikėjimo pagrindams.
10. Tvirtinimas, kad šventieji kalba prancūziškai ir yra ne anglų pusėje, yra piktžodžiavimas, nusižengimas priesakui mylėti savo artimą.
11. Ji – stabų garbintoja, iššaukianti demonus.
12. Ji nenori pasikliauti Bažnyčios teismu, ypač kalbant apie atvirumą.
„Pakartotinė erezija“
1431 m. gegužės 24 d. Žana d‘Ark pasirašė dokumentą apie erezijos išsižadėjimą. Tai buvo padaryta apgaule – P. Cauchonas jau parodė jai sukrautą laužė, po to pažadėjo ne tik jos nebausti, bet ir perkelti į kalėjimą su geriausiomis sąlygomis. Už tai Žana turėjo pasirašyti dokumentą, kuriame žada paklūsti bažnyčiai ir nešioti moteriškas sukneles. Mergina nemokėjo skaityti, tai tekstą skaitė dvasininkas. Taigi Orleano mergelė išgirdo viena, o pasirašė (padėjo kryžiuką) kita.
Dokumentas suteikė Žanai galimybę išvengti mirties bausmės. Oficialiai buvo paskelbta, kad ji nuteista atgailavimui amžinam įkalinimui, tik su „kentėjimo duona ir sielvarto vandeniu“. Žana persirengė suknelę ir ją gražino į kalėjimą.
Niekas neketino jos palikti gyvos. Sargyba ėmėsi apgaulės – atėmė moteriškus drabužius, o paliko tik vyriškus. 1430 m. gegužės 28 d. dvasininkai atėjo į kamerą ir užfiksavo pakartotinę ereziją. Tokiu atveju jau tikrai buvo baudžiama mirtimi.
„Įvykdyti nuosprendį, nepraliejant kraujo“
Teismai tuo metu funkcionavo savotiškai. Bažnyčios teismas, konstatavęs, kad Žana kalta erezija, perdavė ją įprastam teismui su prašymu įvykdyti nuosprendį, nepraliejant kraujo. Skamba humaniškai, bet iš tiesų tai reiškė sudeginimą gyvam ant laužo.
1431 m. gegužės 30 d. Žaną atskyrė nuo Bažnyčios kaip eretikę, klaidatikę, ir perdavė žmonių teismui, tai įvyko Ruano senojo turgaus aikštėje.
Tą dieną Žanai įvykdė mirties bausmę. Procedūrą aprašė taip: ant galvos Žanai uždėjo popierinę karūną su užrašu „Eretikė, klaidatikė, stabų garbintoja“ ir nuvedė ant laužo. „Vyskupe, mirštu per jus. Prašau jums Dievo teismo“, – sušuko ji ir paprašė kryžiaus. Budeliai davė jai dvi sukryžiuotas lazdeles. Kai ugnis ją pasiekė, ji kelis kartus sušuko: „Jėzau.“
Dauguma Ruano gyventojų užjautė merginą.
Reabilitacija po mirties
1450 m. pradžioje, kai karalius Karlas VII, patekęs į sostą Žanos dėka, atgavo didžiąją dalį žemių, Orleano mergelės problema vėl iškilo. Atrodė, kad monarchas atgavo karūną užkietėjusios eretikės dėka. Taigi Karlas įsakė surinkti dokumentus pakartotiniam procesui.
Buvo pakviesti liudyti pirmo teismo proceso dalyviai. Vienas iš jų – raštininkas, inkvizicijos notaras Guillermo Cole pareiškė, kad žmonės, teisę Žaną, mirė keistomis aplinkybėmis. Iš tiesų dalis dingo be žinios, dalis žuvo keistomis aplinkybėmis. Viena jos nekentėja nuskendo pelkėje.
Po nagrinėjimo galiausiai buvo paskelbta, kad Žaną teisiant buvo šiurkščiai nusižengta įstatymui. 1455 m. antrą bylos nagrinėjimą skyrė popiežius Kalikstas III, jis pasiuntė stebėti proceso tris savo atstovus.
Teismas vyko Paryžiuje, Ruane ir Orleane, buvo apklausta apie 100 liudininkų.
1456 m. buvo paskelbtas verdiktas, kuriuo nuspręsta, kad kiekvienas Žanos kaltinimo punktas paneigiamas, remiantis liudininkų parodymais. Orleano mergelę visiškai išteisino ir viešai suplėšė vieną kaltinimo egzempliorių.
Šventoji ir „paršas“
Praėjus beveik 500 metų, Bažnyčia paskaičiavo, kad Prancūzijos nacionalinė didvyrė verta daugiau. 1909 popiežius Pijus X paskelbė Žaną palaimintąja, o 1920 m. gegužės 16 d. popiežius Benediktas XV ją kanonizavo. Šiuo metu šventosios Žanos skulptūra yra daugumoje Prancūzijos bažnyčių.
Na o jos apie teisėją vyskupą P. Cauhoną kiekvienas prancūzas pasako, kad jo elgesys visiškai pateisino pavardę. Prancūziškai jo pavardė reiškia „paršas“.
