Sulaukęs vidutinio amžiaus galite vertinti savo jaunystę ir dabartį. Kaip manote, ar kūryba bėgant metams žmoguje blėsta ar bręsta? Ar manote, kad jaunystėje esate sukūręs geriausia, ką galėjote?
Tai niekada nėra taip pat. Aišku, jauname amžiuje yra daugiau gaivališkumo. Su amžiumi įgyji daugiau patirties, imi suprasti, kodėl atsitinka kai kurie dalykai. Bėgant metams sau statai didesnius reikalavimus, kartais atsiranda kažkokie rėmai, kuriuos bijai peržengti. Jaunas žmogus, kol neatradęs savo ribų, drąsiau eksperimentuoja. Tai natūralus procesas.
Metams bėgant rašyti naujas dainas yra vis sunkesnis darbas, nes suprantu, kad nenoriu kartotis. O juk kas kartą reikia atrasti naują spalvą, atramos tašką ar temą. Kartais pradėjęs rašyti naują dainą suprantu, kad jau apie tai esu kūręs ir nenoriu kartotis. Užima vis daugiau laiko įrašyti naują albumą. Be to, reikalavimai sau didesni. Vieni žmonės labiau atsiskleidžia jaunystėje, kiti – vyresniame amžiuje. Arba tai vyksta kažkokiomis bangomis… Yra sėkmingų darbų, yra ir mažiau sėkmingų. Visa tai – proceso dalis. Galbūt daugiau nebesukursiu nei vienos dainos, bet taip galvoju jau nuo dvidešimties metų. Tokią abejonę visada turiu savyje, todėl nėra aiškaus atsakymo. Tai nesibaigiantis procesas. Man atrodo, kad kai menininkas miršta, jo kūryba gyvena toliau.
Ar tai, kas slypi kūrybinėje galioje, yra tas pats, ko ieško mokslininkai?
Mokslininkai ieško atsakymų į svarbius klausimus. Kūryba iš dalies yra ir atsakymų ieškojimas, bet tai yra ir savęs išreiškimas. Kūryba turbūt yra didžiausia laisvė, kurią žmogus sau gali leisti, nes visi esame supančioti įsipareigojimų, pareigų, prisirišimų prie kažko, aplinkinių nuomonės. Dėl to yra sakoma: jeigu nori būti laisvas žmogus, būk menininkas.
Kokia jūsų nuomonė apie profesionalius Lietuvos žurnalistus?
Kažkas neseniai Facebook‘e parašė, kad gaila, jog Lietuvoje mirė tiriamoji žurnalistika. Nebėra to, kad žurnalistas nuvažiuotų į įvykio vietą, profesionaliai ištirtų visas puses. Žurnalistinis tyrimas yra miręs. Žurnalistinės laidos stengiasi graudinti žiūrovą, kad jis pasipiktintų, vietoje to, kad blaivia galva nagrinėtų faktus. Tą mes matėme Garliavos istorijoje. Ažiotažą išpūtė žurnalistai: jų reportažai buvo paremti emocija, o ne situacijos įvertinimu blaiviu protu. Tą matėme ir Norvegijos „Barnevernet“ istorijoje. Dalis žmonių pasiduoda psichozei, nes reaguoja emociškai, nesistengia vertinti kas vyksta iš tikrųjų. Tai didžiulė žurnalistų atsakomybė, nuo kurios priklauso masinės isterijos grėsmė.
Taigi, emocija – geriausia prekė?
Ją visada perka geriau. Kai tau rodo skriaudžiamą vaiką, negali likti abejingas. Tie, kurie žiūri laidą, piktinasi, liūdi, netgi reikalauja keršto. Šioje vietoje žurnalistų atsakomybė labai didžiulė. Kartais atsidarai internetinį žinių portalą ir supranti, kad visi straipsnių pavadinimai yra tik tam, kad ant jų paspaustum. Skaitydamas tokį straipsnį supranti, kad jau iš pavadinimo viskas buvo aišku. Dažnai būna provokacinis pavadinimas, nes portalams reikia paspaudimų, dėl kurių jie išgyvena. Tuomet darosi liūdna, nes supranti, jog žmonės studijavę žurnalistiką dirba tik paspaudimams. Kokia tokių žurnalistų veiklos prasmė?
Tikiu, kad yra vienas kitas žurnalistas, kuris stengiasi gerai dirbti, bet tai užima laiko, o įvykiai šiandien labai greitai keičiasi. Dabar sunku pasakyti vienam žurnalistui, kad jis kelias savaites darytų tam tikro įvykio tyrimą ir paskui pateiktų kažkokias išvadas, kai istorija jau būna pasibaigusi ir prasidėjusi sekanti. Spauda kiekvieną dieną ieško naujų sensacijų, kad žmonės pirktų laikraštį ar portale spaudinėtų nuorodas. Greitas informacijos tempas žudo tiriamąją žurnalistiką. Gal vieną dieną atsikąsime tokios žurnalistikos ir sakysime – duokite mums kažko tikro…
Kokie faktoriai slopina žmonijos galimybes?
Nemokėjimas pripažinti klaidos. Jeigu apie žmoniją kalbant, turbūt už ją visą atsakyti negaliu.
Bet, tarkime, alkoholis.
Norint šnekėti apie žmoniją, reikia šnekėti apie vieną žmogų. Kažkokie prisirišimai, žudantys įpročiai – jie neleidžia mums… Jeigu žmogus pasaulį mato per stikliuko dugną, jis nemato realaus vaizdo, neadekvačiai reaguoja į pasaulį.
Ar manote, jog ateityje, labiau civilizuotuose, ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vegetarizmas taps populiariausia mitybos kultūra?
Rodos, Einšteinas yra pasakęs, kad perėjimas prie vegetarinės dietos labai pagreitintų žmonijos vystymąsi. Aš jau dvidešimt dvejus metus esu vegetaras ir neturiu jokių nusiskundimų.
Kokia to priežastis?
Yra daug priežasčių. Viena iš jų – savijauta. Organizmas išnaudoja daugiau energijos mėsos perdirbimui. Yra mitas, jog tiems, kurie dirba sunkų darbą reikia „kapoti“ kotletus, bet jeigu pažiūrėtume į pavyzdžius gamtoje, visi stiprūs gyvūnai (arkliai, drambliai, jaučiai ir t.t.), kurie gali patempti didelį svorį, yra žolėdžiai. Žmogaus organizmas, jo virškinimo sistema yra kaip žolėdžio, žandikaulis netgi juda į šonus kaip pas žolėdžius – taip, kad maistą patrintume, o ne plėšytumėme iltimis, kurių net neturime. Daug kas sako, kad žmogus yra visaėdis, bet pamiršta, kad mažus vaikus pratina prie mėsos. Juk jeigu ką tik gimusiam vaikui duosi mėsos, baigsis ne kaip. Tačiau žmogus yra toks gyvis, kuris turi sąmonę ir gali pasirinkti. Nėra taip, kad smerkčiau valgančius mėsą. Tai pasirinkimo laisvė, kurioje ir slypi grožis. Renkuosi tokį maistą, dėl kurio nereikia pralieti kraujo. Nenoriu pamokslauti ar teisti, tiesiog man taip tinka ir patinka.
Ar teko girdėti apie žmones, kurie minta žiedadulkėmis sklandančiomis ore?
Ekstremalumų yra visur. Yra žmonių, kurie minta tik vaisiais, nukritusiais nuo medžių, kurių nereikia nuskinti. Aišku, į kraštutinumus metasi tik vienetai. Vegetarinė mityba yra pigesnė. Visose badaujančiose šalyse mėsa yra prabangos produktas. Kad užaugintų vieną karvę, turi užsėti lauką, kuriame ji maitintųsi, o juk tame lauke užaugintum daug daugiau maisto, negu jo bus gauta iš tos vienos karvės.
Kuomet darbas tampa narkotiku, kurio reikia, kad žmogus jaustųsi gerai?
Taip yra kai žmogus daro kažką, kas yra jo pašaukimas. Kai žmogus realizuoja save tam tikroje veikloje, to net neįmanoma vadinti darbu. Žmogus tiesiog gyvena. Pavyzdžiui, nežinau, ar dainų rašymas man yra darbas. Tai tėra gyvenimo ir savęs realizavimo dalis. Nesijaučiu, kad ką nors dirbčiau.
Jeigu darai tai, kas patinka, tau nebereikia eiti į darbą. Nebesakai, kad dirbi, nes iš tos veiklos gauni didžiulį malonumą. Jeigu žmogui labai patinka jo veikla ir dar iš jos uždirba pinigų pragyvenimui, tai jis yra pats laimingiausias.
Žmonės, kurie užsikasę įvairiais darbais, visada kažkur lekia, tačiau dažnai nespėja gyventi. Galbūt jie neranda savęs, ar neduoda sau pailsėti… Kartais žmonės į tokią aktyvią veiklą perkelia savo vidines problemas, taip bandydami nuo jų pabėgti.
Kokia paskutinė skaityta knyga jus privertė garsiai nusijuokti?
Aš labai nedaug skaitau. Grožinę literatūrą labiau paauglystėje skaičiau. Dabar man įdomesnės knygos apie budizmą, garso dizainą ar psichologiją. Jose nelabai būna priežasčių, dėl kurių galėtum garsiai nusijuokti. Aišku, yra labai įspūdingų kūrinių ir knygų. Pavyzdžiui, Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, kurią skaitai ir nenori, kad pasibaigtų, galvodamas, kaip žmogus galėjo parašyti tokį kūrinį. Paauglystėje kiekvienas žmogus turi paskaityti bent kelias Žiulio Verno knygas. Jaunam žmogui jos atveria fantaziją. Arba ankstyvieji Rėjaus Bredbėrio kūriniai, Antuano de Sent-Egziuperi kūryba. Vėliau atrandi sudėtingesnę literatūrą, bet formavimosi laikotarpyje, tie rašytojai yra šviesūs, o jų istorijos suteikia daug neįtikėtinų pojūčių.
Kas jums yra turtas?
Tai, ką sukaupiu įvairiuose lygmenyse – dvasinis arba materialus turtas.
Ar galima pykti už nežinojimą?
Jeigu žmogus ko nors nežino… Nežinau ar pyktis yra ką nors išsprendžianti emocija. Tai dažniausiai yra bejėgiškumo išraiška.
Tarkime, žmogus nužudė kitą žmogų nežinodamas gyvybės vertės.
Manau, kad mes visi ją žinome. Žmogus, kuris nežino gyvybės vertės, neturi empatijos. Tokiam žmogui gali jausti tik gailestį. Man tokių gaila. Pykti nėra ko. Kaip tu gali pykti ant žmogaus, kuris nesupranta gyvybės vertės? Kartais tokie žmonės būna psichiškai sužaloti jau vaikystėje. Šeimoje jie matė smurtą arba augo vaikų namuose, kur niekam nerūpėjo. Žmonės reikalauja keršto žmogžudžiui, nori išvysti jo egzekuciją miesto aikštėje, bet manau, jog nusikaltėliai turėtų būti perauklėjami, supažindinant juos su žmogiškais santykiais, kurių jie niekada gyvenime nėra patyrę.
Kaip vertinate Vakarų Europos valstybių politiką Rusijos veiksmų atžvilgiu?
Iki galo nesuprantu ar Vakarų politikai supranta su kuo jie turi reikalą. Arba jie supranta, bet vis tiek laikosi savo principų, arba jie tiesiog nesupranta, kad Rusijai negalioja demokratiniai principai, kurių ji nesilaiko. Tačiau su Rusija politikai vis tiek bendrauja lyg ji būtų demokratinė valstybė, o patys rusai tik juokiasi iš to. Kadangi mes esame arčiau, tą matome. Kartais atrodo, kad kol Rusijos kariuomenė nestovės prie Paryžiaus ar Berlyno vartų, tol jie nesupras su kuo turi reikalą. Manau, kad priemonės, bent jau tonas, turėtų būt griežtesnis.
Ką manote apie lietuvių humoro jausmą? Gal palygintumėte su užsieniečių?
Mes labai bijome autoironijos. Atrodo, kad save pašiepdami, patys save pažeminsime. Lietuvoje priimta, kad kitą žmogų pašiepti labai juokinga, bet kai pašiepia tave patį, tai nebe malonu. Lyginant su britų, amerikiečių ar rusų humoro jausmu, jie turi daugiau autoironijos. Mums reiktų to išmokti. Geras humoras yra ne tik kai juokinga tam, kuris juokauja, bet ir tam, apie kurį juokaujama. Kai kažkas taikliai, bet neužgauliai pastebi juokingus momentus tavo elgesyje ar charakteryje.
Kodėl pravartu išsaugoti dalį vaikiškumo?
Verta stengtis išsaugoti naujoko protą. Kai dažnai pažvelgi naujoko akimis, gali atrasti kažką savito ir naujo. Jeigu tik pradėčiau žinoti, kaip rašyti dainas, turbūt nustočiau jas rašęs apskritai. Kiekvieną kartą pradedu nuo nulio ir atrandu naujus dalykus. Smalsumas ir noras pažinti visose gyvenimo srityse – tai ir yra vaikiškumas.
Kerštas – žmogaus teisė ar nuopuolis?
Kerštas yra nemokėjimas atleisti arba paleisti. Keršydamas patenkini emociją, bet nenutrauki prievartos. Turėtum likti aukščiau už skriaudėją ir nutraukti prievartos ratą, iš kurio žmonija neišsipainioja, nes visą laiką vieni kitiems keršija už tai, ką jie patys patyrė. Tai lyg nestatutiniai santykiai kariuomenėje: ateina jauni kareiviai, vyresni juos muša, o jaunieji užauga ir muša naujus kareivius. Jie nenutraukia prievartos rato, savotiškai keršydami už tai, kas jiems nutiko. Deja, bet prievarta lieka visą laiką.
Ar sakyti „keista“ ir „nesuprantu“ yra vienas ir tas pats?
Šios sąvokos skirtingos. Gali suprasti dalyką, bet jis gali būti tiesiog keistas, nes tau neįprastas. O jeigu nesupranti kažko… Kartais dalykai nėra keisti, bet aš jų nesuprantu. Mušti vaiką nėra keista, bet aš to nesuprantu.
