Specialiai „Knygos teatrui“ sukurtu aromatu dvelkiantis knygos skirtukas su rožiniu kaspinėliu ir Jurgos Ivanauskaitės eilėmis... Ši graži dovana įteikiama žiūrovui, atėjusiam į Jūsų teatro spektaklį „Pakalnučių metai“, pastatytą pagal rašytojos J. Ivanauskaitės noveles „Koncertas Nr. 1“, „Labai nemalonus atsitikimas“ ir „Pasiaiškinimas“ iš debiutinės knygos „Pakalnučių metai“ (1985 m.). Kuo Jus patraukė šios novelės?
Vizualumu, mistiniu Jurgos Ivanauskaitės literatūriniu pasauliu. Spektaklio premjera vyko lapkričio 14 dieną – per Jurgos 55-erių metų gimimo sukaktį. „Knygos teatrui“ – penkeri. Taigi daug penketukų. Numerologai teigia, kad būtent penketukas lemia jau pradėto projekto progresą. Skaičių penki galima apibūdinti šiais žodžiais: laisvė, permainos, progresas, smalsumas, tyrinėjimas, maištas, netradicinės vertybės, jausmingumas. Tuo pasižymi ir „Knygos teatras“, ir ši premjera. Penki – žmogaus kūno sandaros simbolis, nes keturias galūnes valdo galva, keturis pirštus – nykštys. Yra penki pojūčiai: klausa, regėjimas, uoslė, skonis ir lytėjimas. Net pirmoje Jurgos novelėje yra šie žodžiai: „Matote, girdite, jaučiate, užuodžiate?“
„Pakalnučių metai“ – trečiasis „Knygos teatro“ spektaklis. Pirmasis – „Altorių šešėly“ – sukurtas pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną. Antrasis – „Prabangos“ – pastatytas remiantis lietuvių išeivijos klasiko Jurgio Savickio novelėmis. Mano tikslas – atgaivinti skaitovinio teatro žanrą, populiarinti miesto literatūrą ir skatinti ją skaityti. Ieškodama tokių kūrinių, supratau, kad rasti šarmingų, tinkamų mano teatrui nėra paprasta. Praėjusio šimtmečio literatūra yra agrarinė, sunki, verksminga. Kai prisiliečiau prie sovietmečio literatūros, ryškiausiai suspindo J. Ivanauskaitės žvaigždė. Žinoma, yra puikių R. Gavelio, J. Kunčino romanų, tačiau perteikti juos teatre sudėtinga. „Knygos teatras“ pirmenybę teikia pasakotojo, tai yra autoriaus, žodžiui. Kartu tai – ir išbandymas. J. Ivanauskaitės kūryba – kinematografiška, autorė linkusi į detales, gilius charakterius, situacijas, tad reikia pagalvoti, kaip sukurti teatro veiksmą, ritmą.
2016-ųjų naujiena – „Knygos teatro“ kvepalai. Vienas iš penkių aromato komponentų yra mano mėgstamiausios gėlės pakalnutės.
Kodėl „Pakalnučių metai“? Šį novelių rinkinį perskaitė beveik visa mano karta. Tada jį vertinome kaip gaivų laisvės gūsį. Novatoriški, šokiruojantys, savo laiką pralenkę aštuoniolikmetės moksleivės tekstai buvo akinamas blyksnis lietuvių literatūros padangėje, oponavo tuomečio gyvenimo skurdumui. Manau, J. Ivanauskaitės noveles skaito ir dabartiniai vyresniųjų klasių mokiniai. O literatūros inscenizacija yra pretekstas ateiti kartu tėvams ir vaikams, pabendrauti, aptarti spektaklį.
Trys skirtingi gyvenimai, trys aktoriai, trys istorijos... Kokiomis priemonėmis stengėtės priartinti žiūrovus prie J. Ivanauskaitės kūrybos ir pasaulėjautos?
Spektaklyje perteikiami beveik autentiški, ypatinga kalbos gyvybe pasižymintys novelių tekstai. Vidinės veikėjų dramos atskleidžiamos aromatu, spalva, melodija, lytėjimu. Kiekviena detalė yra svarbi. Mums svarbu nesugadinti literatūros, išgryninti žodžius. Tad aktorius lieka vienas prieš žiūrovus, privalo būti atviras, nuoširdus, profesionalus.
Kuo J. Ivanauskaitės novelės gali sudominti dabartinius mokinius?
Domėjausi, kokios temos mokiniams aktualiausios. Pasirodo, tos, kurias liečiame spektaklyje. Tai – meilė, mirtis ir mistika. Jurgos mistika švelni, maginės fantastikos stiliaus. Bus įdomu susitikti su moksleiviais, sužinoti, ką jie mąsto apie noveles.
Ar spektaklį vešite į mokyklas?
Ne, važiuojame į dvarus, muziejus, bibliotekas ir kitas ypatingas vietas. Mums svarbu netradicinės erdvės, nes jose kitaip skamba žodis. Noriu, kad mokiniai pasistengtų žengti bent kelis žingsnius už mokyklos ribų. Kai viskas įdėta į burną, sugromuliuota, o mokinys ateina į mokykloje rodomą spektaklį tik tam, kad būtų pažymėtas kaip dalyvavęs pamokoje, mūsų pastangos netenka prasmės.
Kas jungia minėtas tris spektaklio pagrindu tapusias noveles?
Dirbu su jaunimu, jiems pateikiau teatralizuoto „Pakalnučių metų“ skaitymo idėją. Šv. Kotrynos bažnyčioje per ciklo „Gyvo žodžio vakarai“ renginius pasiūliau išsirinkti labiausiai patikusias noveles. Jaunieji menininkai pasakė: „Išsirinkote geriausias.“ Beveik visose novelėse rasime autorės prototipą – jauną, mylinčią, keistą, originaliai mąstančią, savaip pasaulį matančią mergaitę. Skausminga novelė „Koncertas Nr. 1“. Jaunas žmogus susiduria su karu. O juk ir mums jis alsuoja į nugaras... Išdrįsiu pasakyti, kad pasirinktas noveles jungia jaunos Jurgos įvaizdis. Matyti, kad tai yra pažeidžiamo, trapaus, pasak vieno mokytojo, šiek tiek arogantiško (tai rodo į tekstus įpintos kitų kūrinių citatos) jauno žmogaus kūrybos procesas. Žinome apie nepasisekusius Jurgos ir jos tėvo santykius. Pirmose jos novelėse ryški mergaitės ir vyresnio vyro tema. Ji ieško šilumos, draugo, brolio, tėvo, bet vyro idealo taip ir neranda. Ši ypatingo vyro paieškos tema kartais susipina su mistiniais elementais. Bendraujame su rašytojų giminėmis – J. Savickio anūku Raimondu Savicku, Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio muziejaus vadove Ramune Šoriene, su J. Ivanauskaitės seserimi Radvile Racėnaite ir mama Ingrida Korsakaite. Jų prisilietimas – tarsi mūsų spektaklių palaiminimas.
Kodėl „Knygos teatras“ nemažai dėmesio skiria detalėms?
Spektaklis gali prisiliesti prie žmogaus ne tik dvasiškai. Gali – kostiumo kloste, antikvariniu „Knygos teatro“ aromatu, muzika ir t. t. Mūsų pasaulis kupinas potyrių, o teatras yra ta vieta, kur galima juos sustiprinti. Žiūrovams dovanojame kvepiančius skirtukus, – literatūra yra teatro dalis, o kas nors po spektaklio galbūt norės prisiminti kūrinį, ims skaityti, jame (galbūt ir kitame kūrinyje) atsiras skirtukas... Vakar vyko skaitymai knygyne, – tai nauja teatro iniciatyva, po jų buvo diskusija. Dabar, kai daugelis gyvena virtualioje erdvėje, knyga yra kitoks būdas bendrauti, juk ji keliauja iš rankų į rankas. Erdves spektakliams renkuosi – kad galėčiau matyti žiūrovų akis, kad istorija būtų pasakojama tarsi iš lūpų į lūpas.
Kas sukūrė „Knygos teatro“ kvepalus?
2016-ųjų naujiena – „Knygos teatro“ kvepalai. Ilgai bendraujame su nišinių kvepalų butiko „Visokių daiktų krautuvėlė“ įkūrėjais, jie susidomėjo mano idėja. Buvo susisiekta su meniškos sielos šveicarų parfumeriu Andy Taueriu, jam labai patiko mintis, kad teatras gali turėti savo kvepalus, pasiūlė rinktis iš jo sukurtų aromatų paletės. Mane pavergė aromatas su pakalnutėmis, ši nata – viena iš penkių „Knygos teatro“ kvepalų ingredientų. Penkiakampis buteliukas – jau mano rankose. Kvepalai vadinasi „Varpai angelui“ („Carillon pour un angel“). Mano mėgstamiausios gėlės pakalnutės yra varpelio formos, Jurga didelę dalį kūrybos skyrė angelams. Simboliška: tai yra literatūra, gėlės, tai esu aš, ir mano teatras turi būti toks, kokį jį įsivaizduoju. Ilgai kuklinausi savo moteriškumo, juk dabar jausmingumas nebemadingas, visos labai energingos, verslios, stiprios... Tik nuo savęs nepabėgsi, esu moteriškai jausminga.
O koks yra pirmosios meilės aromatas?
Iki šiol prisimenu savo pirmo vaikino kvapą. Tai buvo klaikus dezodorantas – vienas iš dviejų, gamintų sovietmečiu, bet man, šešiolikmetei, tai buvo meilės kvapas, jį išskirdavau minioje, kvapas primindavo tą vaikiną. Ilgai negalėjau sau atsakyti, kodėl mane traukia skaitovinis žanras. Prisiminiau, kad į mokyklą atvykdavo žymūs aktoriai – Rūta Staliliūnaitė, Jūratė Onaitytė – ir skaitydavo kūrinius. Vaikystėje taip pat žavėjo radijo teatras. Važiuodavome į sodą, sekmadieniais, dvyliktą valandą, transliuodavo radijo pjeses, klausydavau prilipusi prie imtuvo... Kai atsitrauki ir pasižiūri į savo gyvenimo kelią, supranti, kad daugelis dalykų ateina iš vakarykštės dienos.
Ar spektaklio „Pakalnučių metai“ kostiumai atspindi sovietmečio drabužių madą?
Ne, stengiamės nuo to pabėgti. Nenorime kopijuoti drabužių mados, nesiekiame ir užgožti literatūros įmantriais režisūros sprendimais. Norime, kad žiūrovai patys interpretuotų kūrinį.
Kiekvienas spektaklis – vis nauja istorija. Mums labai sekėsi su dizaineriais. Jurgita Januškevičiūtė (ji kūrė spektaklio „Prabangos“ pagal Jurgio Savickio noveles, – red. past. ) niekada neprašauna pro šalį. Tobulus „Altorių šešėlyje“ kostiumus sukūrė bakalauro studentė Asta Grigaityte, ji dabar studijuoja Prancūzijoje. Kai kurie „Pakalnučių metų“ kostiumai atvežti iš Vokietijos, tai – Lauros Theiss kūriniai, kai kuriuos siuvo Lietuvos dizainerė Diana Paukštytė.
Spektaklio epizode pagal novelę „Pasiaiškinimas“ atliekate pagrindinį vaidmenį. Regis, galėtumėte išsiversti viena pati, tačiau spektaklį režisavo aktorė Virginija Kuklytė.
Reikia žvilgsnio iš šalies. Kiekvienas mūsų teatro dalyvis atlieka po kelias funkcijas. Beje, Virginija Kuklytė, žinoma dar ir kaip spektaklio „Kakė Makė“ režisierė, puikiai vaidino „Prabangose“. Lietuvių teatre man trūksta pagarbos literatūrai, mūsų režisieriai net pjeses drąsiai karpo. Noriu išjausti kiekvieną žodį, sakinį, kad nesugriūtų kūrinys. Kitą „Knygos teatro“ spektaklį režisuosiu pati.
Ar rašytojai lanko „Knygos teatrą“, ar yra norinčiųjų savo kūrinius pristatyti Jūsų teatre?
Minėjau apie naują „Knygos teatro“ iniciatyvą – teatralizuotus miesto literatūros skaitymus. Neseniai Kaune taip skaityta Kęstučio Navako knyga „Vyno kopija“. Tai puikus būdas populiarinti naujausią literatūrą.
Esate „Knygos teatro“ sumanytoja, įkūrėja, vadybininkė, aktorė, režisierė, fotonamų „Redluk“ bendrasavininkė, fotografė, trylikametės Upės ir vienuolikmečio Ugniaus mama. Kaip visur spėjate?
2016-aisiais Muzikos ir teatro akademijoje dar įgijau teatro vadybos profesiją, kitais metais stosiu į magistrantūrą. Palietėte skaudžią temą – pastarąjį pusmetį buvo apvogta šeima. Kad ir kokios universalios esame, kad ir kiek daug darbų spėjame padaryti, kai kas kenčia. Dviem premjeroms energijos skyriau laiko vaikams sąskaita. Šįryt atsikėliau su mintimi, kad dabar visą dėmesį sutelksiu į šeimą. Apleidau vaikus, turiu pas juos grįžti. Noriu tikėti, kad jiems patinka veikli mama. Oi, ne, bandau pasiteisinti, bet šiuo atveju pasiteisinimo negali būti. Mūsų vaikai anksti tapo savarankiški, tačiau man skaudu, kad laiko jiems skiriu per mažai.
Kodėl panorote turėti savo teatrą?
Yra didelė Dievo ar žmogaus dovana, palaima kurti tai, ką nori. Niekas nepasiūlys, reikia pačiam imtis. Kuriu teatrą tokį, kokį įsivaizduoju, – turintį savo kvapą, išskirtinius kostiumus ir vaizdą, kurio spektakliai vyksta netradicinėse erdvėse. Tai –ir didelė drąsa, ir didelė laimė. Viena vertus, penkeri metai teatrui labai mažai, kita vertus, sugebame išgyventi, turime viziją ir ją skleidžiame. Grįžtu iš kitų veiklų į savo teatrą ir galvoju: „Dieve, kaip pas mus gera!“ Šneku apie santykius, poziciją, profesionalumą, pagarbą profesijai. Darau tai, ką moku, ką jaučiu, įsivaizduoju, ir visą atsakomybę už potencialias klaidas prisiimu pati. Laiko neskaičiuoju, generuoju idėjas, daug širdies įdedu, tačiau nesu žmogus orkestras, yra tų, kurie man padeda, jais galiu pasitikėti. Smagu, kai iš kolektyvo išauga įspūdingi kūrėjai. Pavyzdžiui, Laura Misiukevičiūtė man yra 2016-ųjų atradimas. Ilgą laiką ji dirbo administracinį darbą, buvo atsakinga už garso kokybę. Kartą paklausė: „Gal galėčiau pabandyti sukurti „Pakalnučių metams“ muziką?“ Ir sukūrė nuostabią!
Ar Jūsų vyras Deivis Lukas yra Jūsų teatro gerbėjas?
Jis – tarsi pilkasis kardinolas. Niekas jo nemato, bet jo teatre yra visur. Deivio dėka gimsta vaizdas ir daugelis kitų meno išraiškos formų.
