Artėjant 18-ajai Vilniaus knygų mugei (vasario 23–26 d.), kurios tema „Lietuviški ženklai pasaulyje“, pravartu kalbėtis su literatūros, knygos, teksto žmogumi. Jūratė Čerškutė, literatūros kritikė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja.

Straipsnio tikslas – padėti literatūros išalkusiam skaitytojui atsirinkti tai, kas vertinga, nes nori nenori reikia susitaikyti, kad knygų negali perskaityti daugiau nei gali, kad knygų nereikia daugiau nei gali perskaityti.

Ką verta (per)skaityti

Taigi, pokalbio pradžioje – Jūsų patarimas, kokias 2016 m. lietuvių ir užsienio autorių knygas verta įsigyti ir atsiversti? Jūsų asmeniniai patyrimai, kodėl būtent jas?

Jau visą mėnesį gyvenu 2017 metų knygomis, tad tie 2016-ieji atrodo kažkur toli toli (juokiasi – aut. pastaba). Bet sugrįžkime, nes vis tiek sugrąžins ir Vilniaus knygų mugė, ir tradiciškai vasarį skelbiamas kūrybiškiausių lietuvių autorių knygų dvyliktukas. Galvojant apie praėjusių metų lietuvių prozą, neįmanoma apeiti ar išvengti kelių romanų. Kristina Sabaliauskaitė ketvirtąja „Silva rerum“ dalimi baigia savo ciklą, tad, manau, kad čia net nereikia raginti skaitytojų skaityti Norvaišų sagos paskutinio pasakojimo (nors pastaruoju metu vis dažniau girdžiu pareiškimų iš įvairiausių pusių, kad daug kas skaitė tik pirmąsias dvi „Silva rerum“ dalis, o toliau jau net nebesivargino, ir jau „paskutiniosios tai tikrai neskaitys“). Kitas romanas, palikęs ir įspūdį, ir sugeneravęs daug klaustukų bei minčių, – Tomo Vaisetos „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, apie kelionę į nuodėmę ir į atgailą. O turbūt linksmiausias ir gyviausias praėjusių metų lietuvių romanas – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, tai Šiaulių tarme surašytas pasakojimas apie savaip pavojingus, bet itin gyvus ir įdomius gariūnmečio metus.

Galvojant apie užsienio autorius ir jų vertimus į lietuvių kalbą, pirmiausia, žinoma, į galvą ateina puikus Johno Williamso romanas „Stouneris“, nes grąžino tikėjimą gera gerai parašyta literatūra, gebančia atverti egzistencijos prasmę, o sykiu ir nuobodulį. Hannahos Kent „Paskutinės apeigos“ – apie kaltės prisiėmimą, meilę ir visuomenės „normas“, taip pat apie Islandijos atšiaurumą ir grožį. Javiero Maríaso „Įsimylėjimai“ – dėl to, kad tai tik antra pasaulyje labai garsaus ir skaitomo ispanų rašytojo knyga lietuviškai. Įdomus, Maríasui būdinga maniera suregztas pasakojimas, ne tik apie tai, ką sufleruoja pavadinimas. Maloniai nustebino istorinis romanas apie Reformaciją ir religinius karus „Q“, parašytas grupės italų autorių, pasislėpusių po slapyvardžiu Lutheris Blissettas. Ir, žinoma, pasaulinis bestseleris – Elenos Ferrantes Neapolio tetralogijos pirmoji dalis „Nuostabioji draugė“ lietuviškai. Nes tiesiog reikia žinoti, kas vyksta pasaulyje ir dėl ko / kodėl skaitantis pasaulis pastaruosius kelerius metus eina iš proto.

Žvelgiant plačiau, kuo ir kaip gyvena, alsuoja šiuolaikinė lietuvių literatūra?

Alsuoja taip, kaip jai alsuojasi, savimi ir kitais, amžinomis temomis ir realijomis, pasauliu. Vienamečių arba greitų tendencijų ryškinimas yra be galo laikinas dalykas, kažkam apibendrinti reikia, mano manymu, mažiausiai dešimtmečio. O lietuvių literatūra, mano akimis, naratyvėja. Tas justi ir poezijoje, o prozoje atsiranda tikrai darbščių žanrinės literatūros kūrėjų. Ir jeigu prie jų, ir ne tik jų, kūrinių dar prisidėtų ir gera tikrojo redaktoriaus – ne to, kuris sužiūri tik kablelius ir klaidas pagal VLKK sąrašą, o kuris, kaip sako anglakalbiai, yra editorial midwife, t. y. tikrasis teksto pribuvėjas, turinio redaktorius, – ranka, viskas pagerėtų ir didžioji dalis lietuvių gal net ir virkauti paliautų, kad nėra ko skaityti.

Jūsų akimis, kiek to tikrojo šiuolaikiškumo esama? Gal vis tik vyrauja tradiciškumas?

Manau, kad be tradicijos neįmanomas šiuolaikiškumas, nes jis tik ir gali kurtis bei egzistuoti ant tradicijų pagrindo. Kas yra tradiciškas literatūroje? Žanras? Bet juk sakoma, kad jie niveliuojasi, nors sykiu ir geba išsaugoti savo autonomiškumą. Tema? Didžioji dalis jų amžinos, kad ir kaip žiūrėtum. Stilius? Forma? Galbūt raiška, galbūt struktūra, galbūt pakitusi pasakojimo maniera ir tonas? Lietuvių literatūroje tarsi savaime šiuolaikiškumas kaip atotrūkis nuo tradiciškumo siejamas su vadinamąja miesto literatūra, dabarties siužetais, o ne gamtine pasaulėjauta ir kaimo vaizdais. Bet, regis, ši samprata jau atgyvenusi ir pagaliau išeina iš mados, nes keičiasi ne tik kūrėjų kartos, bet ir pats gyvenimas. Aš visada ilgiuosi gerai supainiotų istorijų, kuriose nebūtų tradicinio nuoseklaus, linijinio, t. y. chronologinio, pasakojimo, o viskas būtų supainiota, bet tik taip, kad pats autorius liktų nesusipainiojęs! Veikiausiai tai man ir būtų tas įdomus, kaip sakote, šiuolaikiškumas. Nors, rimčiau pagalvojus, pirmiausia reikėtų klausti, o kas yra šiuolaikiškumas ir kas yra tradiciškumas?

Platieji horizontai – tekstų kontekstai

Gretinant dabartinę lietuvių literatūrą su Skandinavijos, Vidurio, Vakarų Europos regionų žodine kūryba, kokie, Jūsų pajautimu, pastebėjimu, pasireiškia bendrieji ir skiriamieji bruožai? Kiek, kaip jie kinta laiko tėkmėje? O gal kaitos nematyti?

Norint daryti patikimus gretinimus, reikia labai atidžiai analizuoti ir stebėti tai, kas vyksta ir kaip. Tarp darbų per poilsio valandėles priešokiais užmetamas žvilgsnis į užsienio žiniasklaidą ar slampinėjimas po knygynus kitose šalyse vargiai gali pasakyti ką tikro apie bruožus. Kita vertus, trumpai mestas žvilgsnis į knygų viršelius užsienio knygynuose tarsi sufleruoja, kad viskas pas mus gerai, niekuo čia labai jau nesiskiriame nuo Vakarų, tie patys autoriai, tie patys pavadinimai. Nors reikėtų gal vienądien liautis daryti skirstymus „Rytai“ ar „Vakarai“, juolab kad dabar gi pripažinta, jog esame Šiaurės Europos dalis (šypsosi – aut. pastaba). Viena globali tendencija akivaizdi pastaruosius kelerius metus – Elenos Ferrantes ir Karlo Ove Knausgaardo romanų karaliavimas. Šie abu autoriai liudija tęstinių pasakojimų madą ir gyvenimų išrašymą. Galvojant apie Skandinaviją, akivaizdu, kad mes visai neturime detektyvinių istorijų rašymo tradicijos, ką ten tradicijos, apskritai pavyzdžių. Kita vertus, visas madas ir tendencijas visada pergyvena tiesiog gerai papasakotos istorijos, o jų yra ir mūsų literatūroje, ir Skandinavijoje, ir visoje Europoje, Amerikoje, Japonijoje – visur. O kas išliks laiko tėkmėje, mes nesužinosime arba pamatysime tik labai nedaug. Tad toks spėliojimas yra it koks lengvas būrimas šakėmis ant vandens.

Lygindama mūsų šalies ir pasaulio literatūros apraiškas, ko pasigendate? Jūsų akimis, ko (vis dar) stokojame? Galbūt, priešingai, regite kažko perteklių?

Man rodos, jau visi mintinai išmoko, o ir pati pavargau kartotis, kad pasigendu gero detektyvo! Kas nors, būkit geri, parašykit! Arba: „Mielas Danai Sėli, tai gal pratęskit tą Provincijos detektyvą? Juk jums visai neblogai pavyko!“ Žinau, kad yra pasigendančių trilerio, fantastikos. Pertekliai laikui bėgant atsisijoja natūraliai, tad jei dabar ir esti kokių užuomazgų, lai būna, pažiūrėsime, kas iš to išeis. Man asmeniškai stinga tekstų skaudžiomis istorinėmis temomis. Bet, matyt, dar nesame išsigydę žaizdų, arba esame pernelyg įstrigę kategoriškumuose ir žinojimuose, kad imtume reflektuoti tam tikrus nepatogius, „nesušukuojamus“ dalykus ir temas. Taip pat pasigendu gerai parašytų biografijų – mums apie mūsų garsiuosius.

Jums, kaip kritikei, o pirmiausia – skaitytojai, kas pastaruoju laiku paliko didžiausią įspūdį, nustebino, gal net pribloškė ir (ar) sužavėjo, nuliūdino, nuvylė literatūros pasaulyje (galvojant ir apie mikropasaulį – lietuvių literatūros erdvę, ir apie makropasaulį – visa apimančią rašto kultūros erdvę)? Galbūt tas reiškinys jau yra tam tikra tendencija ar (ir) užuomazga, leidžianti numatyti, mėginti projektuoti ateitį?

Esu jau kažkur sakiusi, kad stengiuosi neturėti lūkesčių, nes jie neatsiejami nuo nusivylimų, t. y. lūkesčio neiš(si)pildymo. Man įdomu stebėti, kaip kinta bestselerių trajektorijos, kodėl vienu metu būna populiarios vienos, o kitu metu kitos knygos.

Lietuvių literatūroje mane džiugina besirandanti istorinių romanų gausa, kuri liudija ir tą žanrinės literatūros kūrimo pakilimą. Linksmiausio skaitymo įspūdį per pastaruosius mėnesius paliko Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, maloniai džiugina Gina Viliūnė, per metus parašiusi net du tikrai gerus ir savo žanro taisykles atitinkančius romanus, kurie yra grynai istoriniai, be jokių dabarties intarpų (kas buvo ankstesnėse autorės knygose). Jei jau kalbame apie nustebimą, tai tikrai nuoširdžiai nustebino Rasa Aškinytė ketvirtuoju savo romanu „Glesum“. Man rodos, kad tai yra geriausias iki šiol jos parašytas romanas, beje, irgi istorinis.

Be abejo, stabiliai džiugina mylimas Julianas Barnesas, kurio romanas apie Dmitrijų Šostakovičių „Laiko triukšmas“ (beje, netrukus pasirodys ir lietuviškai) man vėl dovanojo tą išskirtinį Barneso skaitymo smagumą. O labiausiai turbūt džiaugiuosi gruodį įvykusiu literatūros festivaliu Vilniaus lapai. Tikrai kitokiu ir labai kokybišku. Labai noriu viltis, kad festivalis tęsis ir papildys puikių literatūrinių renginių, tokių kaip Šiaurės vasara, Poetinis Druskininkų ruduo, gretas. Nusivylimų taip pat būna, bet, manau, kad dabartiniame kasdieniame gyvenime jų mums ir taip užtenka, net pernelyg, tad lai jie lieka nepaminėti ir įslaptinti.

Rašyti – kam, skaitys – kas

Ne viename leidinyje ir kituose masinio informavimo priemonių produktuose pristatote literatūros aktualijas ir ne tik jas, recenzuojate knygas. Kiekvienas tekstas turi savo adresatą. Įdomu, kokį regite savųjų tekstų skaitytoją? Apskritai, žvelgiant plačiau, koks yra šiuolaikinis skaitytojas, ko jam reikia, ko ieško? Ką jis gali ir geba skaityti, perskaityti, išskaityti?

Niekada pernelyg įdėmiai negalvoju apie savo skaitytojus, bet turiu prisipažinti, kad, rašydama tekstus skirtingoms auditorijoms, jaučiu skirtį, žanro reikalavimus ir vartoju kitus žodžių registrus (netgi tada, kai rašau apžvalgas, jei jos radijui – tai vienokios, jei žurnalui – kitokios). Galvodama apie apžvalgas, puikiai suprantu tokio žanro primetamo žaidimo taisykles – reikia pristatyti knygą ir papasakoti, paprastai ir aiškiai, kodėl ją verta arba neverta skaityti, arba verta su tam tikromis išlygomis. Apžvalgų rašymo tikslą sau formuluoju labai paprastai – tai yra skaitymo skatinimas, kurį reikia atlikti pagauliai, žavingai, siekiant užkrėsti mano tekstų skaitytoją perskaityti mano rekomenduojamas knygas. Kai rašau rimtas recenzijas, tada, žinoma, tikslas visai kitas – įdėmiai pristatyti knygą autoriaus ir lietuvių literatūros kontekste, analizuoti ir galiausiai pateikti išsamų vertinimą. O galvojant apie šiuolaikinį skaitytoją, manau, kad jis visoks, sunku jį bandyti kaip nors apibūdinti ir įsprausti į tik tokius arba tik kitokius rėmus. Jis viską geba ir viską sugeba, be to, kaip tikrai, užtikrintai ir iki galo žinoti, kad kūrinys kalba tik apie tai ir kad jame negalima perskaityti ko nors kito? Kur yra surašytos visos visų kūrinių išskaitymo ir interpretacijų galimybės? Tokio registro nėra ir labai gerai, nes jei jis būtų, mes prarastume didžiąją dalį esmės, to malonumo ir stebuklo, vadinamo literatūra.

Jūsų nuomone, ar šiandienis skaitytojas nori ir moka įsiskaityti, t. y. būti skaitymo procese?

Ir taip, ir ne. Pastaruoju metu didžiąją dalį savo gyvenimo praleidžiu Varšuvoje ir joje stebiu įdomų reiškinį, beje, būdingesnį metro keleiviams, nei tramvajų ar autobusų. Vos įšokę į metro vagonus, žmonės traukia knygas ar skaitykles ir išsyk puola skaityti. Galbūt taip kovoja su klaustrofobija ir baime būti po žeme, o galbūt išties yra prisiekę skaitytojai? Kaip sužinoti, kur tiesa? Aš asmeniškai labai retai galiu skaityti tokiose trumpose distancijose, nes miestuose tos stotelės tarp taško A ir B neretai būna ne tik trumpos laiko prasme, bet ir kupinos triukšmo ir kitų blaškančių dalykų, tad man sunku susikaupti, o tas priešokinis skaitymas nieko gera neduoda – nei man, nei tekstui.

Buvimas, kaip sakote, skaitymo procese priklauso nuo daugybės dalykų – nuo turimo laiko, erdvės, kurioje būnama, nuo norų ir intencijų, galiausiai – nuotaikos ir, žinoma, žmogaus būdo. Žiūrėk, vienądien negali nieko prisiversti skaityti, nors ir reikia, o kitądien su malonumu verste verti puslapius. Viliuosi, kad taip yra visiems skaitantiems žmonėms. Pažįstu keletą, kurie vietoje migdomųjų skaito, net ir visiškai pavargę negali užmigti nepaskaitę bent kelių puslapių. Kita vertus, pažįstu ir tokių, kurie, jei jau pradeda knygą, tai negali jos padėti, kol neužvers paskutinio puslapio.

Užkibti ant savojo literatūros kabliuko

Kaip minėta straipsnio pradžioje, artėja Vilniaus knygų mugė. Ko linkėtumėte, ką patartumėte, kad renginys įgautų unikalią prasmę, o ne visuotinės prasmės triukšmo gausmą, bereikšmį individualiai asmenybei?

Veikiausiai nebėgti per visus renginius, o atsirinkti tuos, kurie svarbūs ir įdomūs. Lygiai kaip ir perkant knygas, užkibti tik ant savo, o ne kitų kabliuko. Vilniaus knygų mugė, būdama didžiausia Baltijos šalyse, jau pati savaime generuoja unikalią prasmę, kuriai autentiškų atspalvių prideda kiekvienas dalyvis pagal savo asmenines preferencijas, meiles ir kt. Pernai išgirdau puikią frazę, kurią pasakė itin minios nemėgstantis žmogus: „Knygų mugė yra ta vienintelė minia pasaulyje, kuria myliu.“ Tad eisiantiems į knygų mugę linkiu tiesiog paskęsti toje minioje, nes ji tikrai kitokia – gal ir varginanti, bet iš esmės džiuginanti. Ir nors tą sekundę, stovint nejudančioje žmonių grūstyje tarp salių, gali pasirodyti ar pasigalvoti: „Koks velnias mane nešė į šitą galerą?“, bet esu tikra, kad kitądien, geriant kavą ir vartant – tiek įspūdžius galvoje, tiek įsigytas knygas – tikrai ateis malonus atgaivos ir gal net laimės mirksnis.

Knygų mugė galbūt kažkam bus pirmasis vienoks ar kitoks susidūrimas, susitikimas su knyga – vaiko pirmoji literatūrinė patirtis, pažintis. Pasidalykite savo pirmąja skaitymo patirtimi, knygos potyriu, santykiu su ja. Kada? Kaip? Koks jausmas prisiminus?

Pirmoji knygos patirtis buvo garsinė. Tiek tėvai, tiek seneliai man skaitydavo knygas prieš miegą. Aš, beje, buvau labai sunkiai miegantis, o dar sunkiau užmigdomas vaikas, todėl šeimoje net sklando legendomis virstančios istorijos apie tai, kaip būdavo tikrinamas mano užmigimo tikrumas – užtekdavo skaitančiajam pasaką sukeisti žodžius sakinyje vietomis ir aš, žinoma, išsyk atsisėsdavau lovoje ir pasakydavau, kad knygutėje parašyta ne taip! Aš augau tarp knygų, tad tas matomas pavyzdys man buvo veikiausiai kaip natūralus įprotis. O pirmieji sąmoningai reflektuojami skaitymo įspūdžiai yra dviejų begal mylėtų knygelių – „Atverk langelį“ ir Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, kurios ir dabar saugomos tėvų bibliotekoje, nuzulintais kampais, suklijuotomis nugarėlėmis...

Pepė buvo absoliuti mano lyderė, mylimiausia personažė. Vėliau prasidėjo savarankiški skaitymai su visais indėnais (mylimiausias buvo Old Šeterhendas), Šerloku Holmsu, septintoje aštuntoje klasėse perskaitytu visu lietuviškuoju Honoré de Balzacu. Ir taip veikiausiai viskas nebeatsukamai įsisuko. Esu turbūt iš tų retųjų, kuri nuoširdžiai laukdavo vasaros skaitinių sąrašų. Visada būdavo įdomu, kuo nustebins mokytoja, ką pasiūlys. Ta vasara, kai po jaukias senelių sodo pavėnias besislapstydama skaičiau Hermanno Hesses „Stepių vilką“, Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretą“ ir Ingmaro Bergmano „Laterna magica“, yra veikiausiai viena šviesiausių ir gražiausių.

Kelias pas skaitytoją

Šiandien, ypač užsienio autorių, bet vis dažniau ir lietuvių kūrėjų darbai garsiai pristatomi – reklamuojami, kitaip sakant, įsigali „imkit mane ir skaitykit“ kultūra, intriguojama – geriausias, perkamiausias ir dar kitoks -iausias kūrinys. Kiekviena intriga turi būti pateisinama, kalbant tiek apie formą, tiek turinį. Ar ta intriga lietuvių skaitymo kultūroje – galvojant ir apie kūrybą, ir apie pasiūlą – lietuviškąją, užsienio autorių vertimus – išties sužadina norą skaityti? Ar tai, kas suintriguoja, tikrai yra vertas dėmesio, ar dažniau vertesnis tylus leidinys? Jūsų nuomone, šiandienos skaitytojui reklama padeda ar daugiau trukdo? Ar jis (su)geba atsirinkti?

Man asmeniškai intrigos – gerai suregztos, pagaulios ir it į spąstus pačiumpančios skaitytoją – yra išties per mažai. Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti tas literatūrines intrigas, kurios žadino laukti kūrinio. Didžiausia intriga ir žinios, net ir šiais laikais, ačiūdie, keliauja iš lūpų į lūpas, iš serijos: „Ar girdėjai, kad tas ir tas rašo tą ir tą?“ Besisukant literatūros lauke šios žinios pasiekia mane vidiniais kanalais, ir tai veikiausiai džiugina. Galvojant apie skaitytojus, manau, kad išties skaitančių žmonių nereikia niekada žadinti, nebent sykiais mestelėti kokį knygos pavadinimą. Reklamų reikia, nes gyvename sraute, ir knygos pasimeta, net ir tiems, kurie įdėmiai seka jų judėjimus. Visų knygų sužiūrėti neįmanoma, todėl Vilniaus knygų mugės metu visada skiriu laiko vienišam ratui per sales, tiesiog žvalgant mažąsias leidyklas ir nesiafišuojančius autorius.

Reklama būtina. Pavyzdžiui, man asmeniškai atrodo keista, kad per mažai reklamuojama ir pristatoma jau minėtos Elenos Ferrantes knyga, jos nėra jokių lietuviškų bestselerių sąrašuose, o tai jau visiška nesinchronizacija su pasauliu (šypsosi – aut. pastaba)! O jei rimtai, man tikrai patiktų, jei knygos būtų reklamuojamos net ir autobusų stotelėse ar kur kitur, nes tai pirmiausia žadina smalsumą pasidomėti, o juk kartais būna ir taip, kad pasidomėjus atsiranda ir noras perskaityti. O visiems, žiūrintiems į reklamą, kaip į blogį, siūlyčiau tiesiog atsibusti, juoba kad, mano supratimu, knygų reklama Lietuvoje nelabai ir vyksta. Ir jeigu kam atrodo, kad mano apžvalgos, kurios skirtos skaitymą skatinti, yra darbas pagal leidyklų užsakymus, tai labai klysta. Leidyklos neužsako nei recenzijų, nei apžvalgų. Ir tai yra laimė.

Kita vertus, mūsų leidyklos dėl įvairių specifinių dalykų daug ko nedaro taip, kaip įprasta didesnėse šalyse. Pavyzdžiui, kritikai vargiai iš anksčiau gauna signalinius egzempliorius, kuriems parašo išsamias recenzijas (šiukštu negalvoti, kad tik teigiamas!). Apskritai, neretai vis dar atrodo, kad kritikas ar apžvalgininkas turi kaulyti leidyklos knygos, o juk normaliose valstybėse kritikai yra patys pirmieji, kurie – ne savo, o leidėjų iniciatyva – gauna knygas su kvietimu jas recenzuoti. Bet, kaip sakoma, nevirkausime čia dėl to. Mūsų literatūros, o ir kultūros laukas mažas, visi vieni kitus pažįsta, tad viskas anksčiau ar vėliau atsiduria draugystės lygmenyje. Tai gerai ar blogai, klausimas jau kitas.

O galvojant apie reklamas, aš išties pasigendu kryptingo knygų anonsavimo, o ir reklamavimo, daugiau ir skirtingų interviu su rašytojais. Man apskritai ima atrodyti, kad pastaruoju metu geriausiai kultūros ir literatūros žmones kalbina žurnalai, kurie niekaip nepriklauso kultūrinės spaudos laukui, pavyzdžiui, niekingai gliancui ir bobiškiems leidiniams priskiriamas seniausias žurnalas Lietuvoje Moteris, kuris visada pasikalbina visus svarbiausius, kad ir gruodį festivalyje Vilniaus lapai viešėjusį islandų rašytoją Hallgrímurą Helgasoną (kitas interviu, jei neklystu, buvo žurnale IQ, ir tai, regis, viskas).

Kalbant apie garsias ar tylias knygas, jos visos anksčiau ar vėliau atranda kelius pas savo skaitytoją. Bet jeigu sykiais galima tuos kelius patiesinti, patrumpinti ir pagreitinti, tai kodėl ne?

Pasidalykite savo asmeniniu skaitymo malonumo potyriu – kas jį (su)kelia? Kaip jis pasireiškia? Kada patirta?

Net jeigu skaitymas ir yra kasdienis įprotis ir nuolatinis darbas, gero teksto skaitymas žadina tą su niekuo nepalyginamą saldų ir svaigų malonumą, kada norisi lėtinti skaitymo greitį ir atidėti knygos pabaigos akimirką. Yra dar ir kitas skaitymo malonumo aspektas, man regis, formuojantis ne tik skaitymo esmę, bet ir visą priklausomybę skaitymui, o aš niekada neslėpiau, kad esu priklausoma nuo knygų. Tai tas saldus laukimas, kada bus galima imti knygą į rankas ir skaityti. Galvodama apie šį malonumo laukimą, visada prisimenu gydytojo Roberto Badaro pateiktą pavyzdį – tikslią citatą iš Mikės Pūkutuoko, kurioje užfiksuota, kaip Badaras sako, visos cheminės priklausomybės esmė: „Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi.“ Tokia panaši svaigi priklausomybės akimirka visuomet ištinka ir prityrusį knygų skaitytoją, laukiantį tos minutės, kada galės imti į rankas knygą. Mane dar panašiai „narkotiškai“ (nes tą jausmą sunku realiai įžodinti) veikia žinojimas, kad rytoj galėsiu visą dieną nepertraukiamai skaityti! O skaitant jau būna visko ir visaip – knyga ir ilsina, ir vargina, ir erzina, ir malonina, ir moko, ir formuoja.

Dėkoju už Jūsų mintis.