Susitikome po gražaus Jūsų jubiliejaus. Kaip jaučiatės „gyvenimo nuėjęs pusę kelio...“?
„...aš atsidūriau miško tankmėje, pametęs tiesų pėdsaką takelio.“ Dantės „Dieviškoji komedija“ (juokiasi)! Tai jau seniai patirta. Pamąstymai apie kelio vidurį, apie pamestą pėdsaką – praeityje. Dabar nejaučiu jokios krizės ar ribos, apie kurią reikėtų kaip nors ypatingai pamąstyti. Nemanau, kad šešiasdešimt yra svarbus jubiliejus, nors mano draugai korėjiečiai iškilmingai švenčia dvi svarbiausias gyvenime dienas – pirmąjį gimtadienį ir šešiasdešimtmetį. Jubiliejus tarytum įpareigoja stabtelėti, o gal net ir atšvęsti.
Ar, įveikęs „viduramžio“ krizę, vyras pasijunta iš naujo gimęs?
Mane amžiaus krizė ištiko per keturiasdešimtmetį. Tada pirmą kartą išėjau į kalnus, kažko ieškojau, labai norėjosi aplėkt Žemės rutulį. Tada ir prisiminiau kažkieno žodžius, kad trumpiausias kelias į save yra aplink pasaulį. Aš tą pasaulį aplėkiau, įkopiau į daug kalnų, ir dabar jokia drama nebekamuoja. Turiu įvairių naujų planų, jaučiuosi susitelkęs, skaidriai matantis aplinką ir save. Jokių fobijų, tamsių palėpių ir rūsiukų sieloje lyg ir nėra likę. Nejaučiu pavydo, nepasitenkinimo, viską regiu šviesiau ir skaidriau negu tada „miško tankmėje“.
Ir nepavyduliaujate savo jaunos gražios žmonos Tomos?
Žinau: jeigu net nejauti pavydo, retkarčiais privalai jį suvaidinti. Tai yra privaloma žaismės dalis. O iš tiesų pasitikiu savo žmona ir jos nepavyduliauju.
Klausydamasi Jūsų pradedu manyti, kad geriausi vyrai yra būtent šešiasdešimtmečiai. Brandūs, nusiraminę, išmintingi.
Ne, nemanau. Patariu žiūrėti į vyrą, ką tik išėjusį iš krizės. Tada jis pats šauniausias. Aš iš krizės išėjau seniai – prieš dvidešimt metų.
Žinau: jeigu net nejauti pavydo, retkarčiais privalai jį suvaidinti, tai yra privaloma žaismės dalis.
Studijų Vilniaus universitete laikais pažinojome Jus kaip aistringą aktyvistą. Vis pagalvodavau, kam teisininkui reikia tų komjaunuoliškų žygdarbių?
Pirmame kurse A. Bumblauskas mane įstūmė į universiteto Kiemo teatrą. Mudu vienmečiai, jis – iš Telšių, aš – iš Varnių. Jis, antrakursis, mane stumtelėjo, ir pradėjome studijuoti teatro meną, vaidinti, statyti spektaklius. Kartu vaidino net Akademinio ir Jaunimo teatrų žvaigždės. Tai buvo pirmasis mano amplua universitete, man gal net svarbesnis negu teisės studijos. O paskui visokia organizacinė veikla įtraukė, įsiurbė... Mano amplua kaitaliojosi. Daug energijos atidaviau politikai. Įsuko tautinio atgimimo banga. Nepriklausomybės laukiau kaip nušvitimo, nuskaidrėjimo. Aktyvius, mąstančius žmones tuometė melo, apsimetinėjimo, cenzūros, geležinės uždangos nuotaika labai slėgė. Mane – ypač, nes iš prigimties esu laisvūnas, nuo mažų dienų troškau keliauti, būti laisvas, viską skaityti, visokios muzikos klausyti. Ribojimas mane gniuždė. Gorbačiovo perestroika įleido naujų gūsių, bet tuo metu Sankt Peterburge, Maskvoje sklandė daugiau laisvės vėjų – buvo likviduojamos baltos istorijos dėmės, vyko atviresnės diskusijos. Lietuvoje vietiniai CK vadai laikė visus užspaudę, tačiau mes, jaunesni, ieškojome būdų, kaip sutrupinti gelžbetoninį mąstymą. Ką galėjome, tą ir darėme. Kai prasidėjo Sąjūdžio judėjimas, iš karto prie jo prisijungiau. 1988 m. birželio 3 dieną Mokslų akademijoje įvyko Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas, išrinkome iniciatyvinę grupę. Vėliau mane išrinko į Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybą, dirbome drauge su įdomiais žmonėmis – monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, garsiu disidentu Povilu Pečeliūnu, literatūros profesoriumi Albertu Zalatoriumi. Šviesus mano laikotarpis, irgi amplua. O paskui pirmi laisvi lietuviški rinkimai. Balotiravausi Telšių rajono rinkiminėje apygardoje, buvome keturi kandidatai. Antrame ture laimėjau prieš kolūkio pirmininką. Tada prasidėjo rimta politika. Nepriklausomybės paskelbimas, dramatiška pirmų dvejų metų istorija iki pat pučo.
Kodėl vėliau pasitraukėte iš politikos?
Tos kadencijos neišbuvome. Taip susipykome Atkuriamajame Seime, kad praktiškai nebegalėjome į vieną salę susirinkti. Pusė parlamento posėdžiavo vienoje pusėje, kita – kitoje, ir darbas pasidarė nelabai įmanomas. Patys pareiškėme, kad paleidžiame parlamentą ir skelbiame naujus rinkimus. Dauguma mano kolegų signatarų vėl ėjo į rinkimus. Aš apsisprendžiau to nedaryti. Pajutau, kad grynoji politika – ne mano užsiėmimas. Labai slėgė atmosfera: nuolatinis apsivardžiavimas, daug veidmainiavimo.
Jūs, vaikinas iš Varnių, įgijote tais laikais ypač garbingą teisininko profesiją, tačiau šioje srityje nedirbote. Kodėl?
Nenorėjau būti nei prokuroras, nei tardytojas, nei notaras, bet rinkausi teisę. Galėjau rinktis daug ką. Buvau nepralenkiamas fizikų olimpiadose, mokytojai manė, kad fiziką ir studijuosiu. Tuo metu į teisės specialybę buvo milžiniškas konkursas, pirmumo teisę turėjo porą metų padirbėjusieji arba vyrukai po kariuomenės. Aš Varnių vidurinę baigiau aukso medaliu, o tokiems pakako iš pirmo lietuvių kalbos ir literatūros egzamino gauti aukščiausią įvertinimą, ir studento bilietas – tavo kišenėje. Literatūra ir rašymas buvo mano stiprioji vieta. Dalyvaudavau ne tik sporto varžybose, bet ir respublikiniuose skaitovų, literatūrinio rašinio konkursuose. Rašydavau be klaidų ir vaizdingai. Taigi į teisę įstojau lengvai. Nuo ankstyvos vaikystės, kiek prisimenu, norėjau būti diplomatu. Tuo metu net ir nežinojau žodžio „diplomatas“, bet sapnuodavau, svajodavau, kad skrendu į kitas šalis, vedu derybas dėl taikos, dėl pasaulio išganymo. Vaizduotė, maitinama filmų? Oi, ne! Jokių filmų, svajojau dar tada, kai namuose televizoriaus nebuvo. Nesuvokiamas fenomenas: kodėl vaikas kaime sapnuoja tokius sapnus ir turi tokias vizijas, haliucinacijas, kai aplinka jam nieko apie tai nekalba.
Kur rizika, ten aš turiu būti. Savęs nepakeisi.
Įdomu, kad gretimame kaime augo truputį jaunesnis vyrukas Noreika. Trečioje klasėje mokytoja paklausė vaikų, kuo jie norėtų būti užaugę. Robertukas Noreika atsakė: „Alpinistu.“ Iš kur? Greta Medvėgalis, bet tai – ne kalnas. Kaime žodžių „diplomatas“ ir „alpinistas“ niekas nevartojo. R. Noreika tapo aukštojo pilotažo lėktuvų pilotu, taip pat ir alpinistu, įkopė į aukštą kalną Himalajuose. Kartą paskambinęs sako: „Aš dabar skaitau tavo knygą „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“.“ Tai – ne fantazijų knyga, o tikslus ir nuoširdus dienoraštis apie žmogaus savijautą kopiant į ekstremaliai aukštą kalną. Šią mano knygą rimti alpinistai skaito prieš ekspedicijas. Robertas manęs paprašė paskolinti alpinistinius „Millet“ batus. Jis kopė į sunkų 8 tūkst. metrų kalną Himalajuose, o nusileidęs iš Katmandu paskambino ir pasakė: „Išgelbėjai man gyvybę.“ Pasirodo, Robertas įkopė, o leidžiantis vėjas nupūtė dalį drabužių. Gidas jį paliko, naktį praleido vienas ant kalno keteros, siautėjant vėjams, pūgai, spaudžiant geliančiam šalčiui. Neturėjo pirštinių, prarado kelis pirštus, bet išsaugojo kojas.
Grįžkime prie diplomatijos.
Turėjau svajonę, bet tais laikais tapti diplomatu Lietuvoje buvo beveik neįmanoma. Tarptautinių santykių institutai – tik Maskvoje ir Kijeve, norint ten pakliūti, reikėjo geriausių rekomendacijų. Iš Lietuvos išsiųsdavo tik vieną kitą studentą, aš negalėjau pretenduoti. Nors tvyrojo geležinė uždanga, kažkokia šviesa vedė mane, norėjosi būti arčiau šio tikslo. Pasirinkau valstybinę teisę, bet daugiau laiko mokydamasis skyriau teatrui.
Ar tėvai nesakydavo: „Nemesk kelio dėl takelio“?
Turbūt labiausiai esu dėkingas motinai, kad visada kreipdavo mane į teisingesnį kelią. Jei ne jos atkaklumas ir tvirta ranka, galbūt ir aukso medalio nebūčiau turėjęs, ir mano gyvenimas gal būtų kitaip pakrypęs. Labai mėgau riziką, tad dažnai pykdavausi su tėvais. Jie stengėsi mane pastatyti į tiesią vagą, o aš vis bandydavau kur nors surizikuoti. Kai baigiau aštuonias klases, mūsų kartų konfliktas pasiekė tokią įtampą, kad pabėgau iš namų. Absoliučiai geras mokinys žengia protesto žingsnį... Susiradau kitą mokyklą. Laikraštyje perskaičiau, kad Šiauliuose antrasis internatas renka sustiprintos fizikos ir matematikos mokymo klasę. Nuvažiavau, įstojau. Tai buvo racionalus ir elegantiškas būdas pabėgti iš namų. Šiauliuose vėl nukrypau į kitus dalykus, pagavo banga, fizika liko kažin kelintoje vietoje, pirmoje atsidūrė sportas. Tapau olimpine lengvosios atletikos viltimi, pradėjau rimtai treniruotis. O mokytojas Malakauskas mane įtraukė į skaitovų konkursus.
Šiauliuose išbuvau metus. Pamačiau, kad sportinis gyvenimas mane ėda. Rezultatai gerėja, varžybų vis daugiau, o man tai neįdomu. Supratau, kad tolstu nuo savo pagrindinio tako. Dar ir mama atvažiuodavo, pradėdavo graudinti: „Kodėl tu dabar, gal mes ne tokie blogi...“ Esu vyriausias iš trijų brolių. Tas mano gaivališkumas ir rizikos pomėgis susiplakdavo su kaimietiška tėvų išmintimi. Paminėsiu vieną istoriją. Keli tėvo draugai buvo nukankinti Rainių miškelyje. Tėvas iki pat Kovo 11-osios nė žodeliu apie šią kraupią istoriją neprasitarė. Kai pradėjo pasakoti apie pokarį, karo pradžią, man plaukai ėmė šiauštis, paklausiau: „Kodėl tylėjote? “ Atsakė: „Norėjome jus apsaugoti. Matėme – karštas kraujas, žodį leptelėsit ne ten, nukrypsit ir susigadinsit gyvenimą.“ Kaimietiška išmintis patarė tylėti.
Kai baigiau universitetą, su diplomatija susijusi svajonė atitolo, nors parlamente diplomatinio darbo buvo daug. Kai Kroatija paskelbė nepriklausomybę, buvau parlamento delegacijos, vykusios sveikinti kroatų, vadovas. Jau buvo prasidėjęs Kroatijos ir Serbijos karas, kitos delegacijos, vengdamos pavojaus, atsisakė skristi, mes buvome vienintelė pasaulio delegacija, atvykusi jų pasveikinti. Kur rizika, ten aš turiu būti. Savęs nepakeisi. Skridau kartu su Rimvydu Valatka ir Petru Vaitiekūnu.
Ypač sunkioje ekspedicijoje supratau, kad kalnuose mąstymas nušviesėja. Jei turi kokį nors neišspręstą klausimą, jis išsisprendžia.
Svajonė tapti diplomatu išsipildė, dirbote ambasadoriumi Ukrainoje.
Su Toma keliavome po Nepalą, Tibetą, Himalajus. Aplankėme Šventąjį Kailašo kalną, grįžome į Katmandu, planavome dar du mėnesius pakeliauti po Indiją, bet staiga – skambutis iš Vilniaus, pasakė, kad iš Kijevo grįžta ambasadorius, reikia naujos kandidatūros. Aš tuo metu domėjausi Ukraina, buvau neetatinis prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Ukrainos klausimais, įkūręs Taraso Ševčenkos fondą, dalyvavau oranžinės revoliucijos įvykiuose... Na, ir tas skambutis. Su Toma pasitarėme, planai keičiasi, tačiau pasiūlymas į valdišką tarnybą nežinia kuo baigsis, procedūra sudėtinga. O dar labiau aš galvojau apie savo svajonę nuo vaikystės. Man tada buvo 47-eri, vienintelė svajonė neįgyvendinta, ir ką gi daryti? Nusprendėme grįžti. Jeigu mano dar neprasidėjusi karjera įstrigs, ramiai keliausime toliau po Rytus, bet mane patvirtino, ketverius metus dirbau ambasadoriumi.
Ne tik inteligencija, erudicija, aktyvi veikla, bet ir gera išvaizda lemia ambasadoriaus sėkmę. Nusileidęs nuo kalnų, sėsdamas į diplomato kėdę turėjote iš esmės pakeisti garderobą?
Niekada nemėgau ceremonijų, protokolo, ordinų ir medalių, ir kai reikėjo važiuoti dirbti diplomatu, paaiškėjo, kad neturiu kostiumų. Teko pavaikščioti po parduotuves ir visko nusipirkti, kad galėčiau tinkamai atstovauti Lietuvai. Pagrindinė mano apranga buvo alpinistinė, ją tebeturiu. O grįžęs iš kalnų mėgau džinsus, nertinius, tai, kas paprasta. Aš ir šiandien geriausiai jaučiuosi išlindęs iš kostiumo.
Na, šiandien esate pasidabinęs juoda eilute, akinamo baltumo marškiniais, bet vis tiek neaišku, kodėl Jus, keturiasdešimtmetį, buvo ištikusi krizė? Sėkmingai plėtojote verslą, buvote aktyvus publicistas, fotografas, bet štai viską metate ir einate į kalnus.
Matyt, taip ir nutiko, kaip rašo Dante, – pamečiau pėdsaką takelio ir atsidūriau miško tankmėje. Buvo daug visokių asmeninių ir profesinių dvejonių – teisingai ar neteisingai darau, o kas toliau? Atsitiktinai įsiliejau į vieną kalnų turistų grupę, jie traukė į Nepalą. Ypač sunkioje ekspedicijoje supratau, kad kalnuose mąstymas prašviesėja. Jei turi kokį nors neišspręstą klausimą, jis išsisprendžia. Kuo aukščiau kopi, tuo labiau skaidrėji, tampa aišku, kad daugybė dalykų, dėl ko mes taip nervinamės, yra nereikšmingi. Net ir svarbių žmonių ratas susitraukia. Pagaliau paaiškėja, kad, net jei tau 40 ar 50 metų, vis tiek svarbiausias žmogus yra mama, o tada ir kitos moterys tampa aiškios. Kalnų sapnuose, haliucinacijose ir skausmuose išsigrynina ir nušvinta svarbiausi dalykai.
Kelio paieškos – nelabai vaisingas Vakarų kultūros atributas. Kelias tau yra
duotas. Tu tik eik juo ir nesikankink.
Neišvengėte ir asmeninių audrų. Patrauklių, aukštas pareigas einančių vyrų bėda, džiaugsmas ir skausmas – moterys Jumis žavisi, o atsispirti taip sunku.
Galiu pasakyti, kad aš to nepastebėdavau ir nelaikiau savęs kažkokiu sėkmės simboliu ar moterų numylėtiniu. Ilgai apskritai buvau labai nepatenkintas savo išvaizda. Dabar jau nuo to išsivadavau. Nemanau, kad mano asmeninis gyvenimas buvo painus. Sakyčiau – kaip paukščio giesmė.
Meilės audros priverčia ąžuolus leisti giliau šaknis...
Matyt, mano, laisvo žmogaus, genetika diktuoja tam tikrą gyvenimo filosofiją. Dabar, kai esu susipažinęs su įvairiomis mokymo, filosofinėmis sistemomis, sakyčiau, kad iš prigimties gavau daoizmą (arba taoizmą). Dao – kelias. Svarbiausia būti kelyje. Eiti nemąstant, ar čia tas kelias. Kelio paieškos – nelabai vaisingas Vakarų kultūros atributas. Kelias tau duotas. Tik eik juo, nesikankink, ir vieną dieną tave aplankys nušvitimas. Nenušvisi, jei nebūsi kelyje. Būk kelyje, ir viskas išsispręs.
Bet juk kelias – tai ne visada žolė ar švelnus smėliukas po kojomis. Neretai tai – kalnų takas su daugybe uolėtų prarajų. Žinoma, jis veda saulės link, bet čia pat – ir bedugnė. Sunku, kai griūna šeimos. Turite penkis vaikus.
Dukra Marija, jai aštuoneri, gimė Kijeve, į Vilnių grįžo šiek tiek mokėdama rusiškai. Pasirūpinome, kad šios kalbos nepamirštų. Kartu mokytis pradėjo ir sesutė Sofija, jai šešeri. Šiandien abi laisvai kalba prancūziškai ir rusiškai, vejasi ir anglų kalbą. Abi žavios, gabios, džiazo dainininkės, labai muzikalios. Lanko Artūro Noviko džiazo mokyklą.
Sūnus Džiugas Anglijoje studijuoja garso inžineriją. Dukra Eglė – Liuksemburge, yra ES pareigūnė. Vyriausiasis sūnus Balys sukasi kino industrijos srityje.
Ar Jums buvo svarbu susikurti gerą reputaciją?
Man kartais atrodo, kad dažnai tyčia kurdavau blogą reputaciją, bet kažkokia ranka vis apsaugodavo. Iki šiol likau abejingas geriems žodžiams, garbės raštams, medaliams. Vienas mano draugas politikas, kai pasakiau, kad tie įvertinimai yra geležėlės, ir net nežinau, kur padėtos, juokėsi: „Tai todėl, kad esi jaunas.“ Tik metai ėjo, bet niekas nepasikeitė. Man nesvarbūs išoriniai vertinimai. Biografijos kūrimas, siekimas kažko? Viena koja esu Vakarų kultūroje, kita – Rytų kultūroje ir filosofijoje, viena koja – Rytų medicinoje, kita – Vakarų. Reitingo sistema žalinga, daugelį sužlugdo, laimės mažai kam atneša.
Realizavote polinkį rašyti, fotografuoti. Turite nemažai jausminės patirties, kodėl nerašote romanų?
Mano knyga apie alpinizmą atsidūrė tarp skaitomiausių. Romanams medžiagos, siužetų, detalių turiu pakankamai, bet esu iš tų rašytojų, kuriuos kone kiekvieną dieną kas nors nužudo. Nužudo Dostojevskis, Proustas, Musilis, Čechovas. Kartą atostogaudamas prie jūros sugalvojau kažką parašyti, bet staiga užėjo noras perskaityti Tolstojaus „Kreicerio sonatą“. Klaipėdoje užėjau į knygyną, sako: „Yra Tolstojaus rinktiniai raštai, 12 tomų už 36 litus.“ – „Gerai, imu.“ – „Dar ir Čechovo rinktinius raštus turim. Už viską bus 54 litai.“ Parsivežiau į Palangą krūvą knygų ir supratau, kad nereikia rašyti – viskas jau parašyta.
Pasakysiu, kodėl nieko neparašiau iš Ukrainos. Turiu labai įdomių dienoraščių, bet šiuo atveju nusižudžiau pats. Pagalvojau, kad reikėtų, spalvinga patirtis. Pradėjau mąstyti, kodėl mano knyga apie alpinizmą žmonėms patiko. Todėl, kad ji nuoširdi. Nieko nėra prigalvota ar sumeluota. Jei rašiau, kad žaviuosi ant kalno keteros stovinčia tibetiete, jos kasomis, tai galite patikėti, kad taip ir buvo. Ir kasos buvo, ir jako kaulo šukos, o ne kas kita. Beletristai juk prifantazuoja dėl geresnio sakinio skambesio. Nieko nesu prikūręs. Jei man fiziškai blogai, prisipažįstu, nerašau, kad esu didvyris ir užlipęs į kalno viršūnę svajoju apie tėvynę. Rašau, kad yra žiauriai blogai, nežinau, ar nusileisiu. Ar galiu tokią atvirą knygą parašyti iš diplomatinio darbo patirties? Ne. Negaliu visko pasakoti, varžo valstybinių paslapčių riba, profesinė etika ir t. t. Negaliu atskleisti vizitų, susitikimų detalių, nors jos nepaprastai įdomios. Paskui sakys: „Jau tie lietuvių diplomatai... Su jais susėdęs bijok atvirai kalbėtis – tuoj paskelbs savo genialius memuarus.“
Kalnų pamokos praverčia ir civilizuotame pasaulyje?
Alpinizmas išmoko nuspręsti per sekundės dalį. Tibete esu ėjęs 7 tūkst. metrų aukštyje, kur buvo labai daug ledo plyšių. Tuo metu nebuvome susirišę virvėmis, atsidūriau ant sukietėjusio sniego luito prie ledo plyšio. Staiga pajutau, kad didžiulis sniego luitas atlūžta ir pradeda slinkti žemyn. Adrenalinas pliūptelėjo, spėjau atšokti, tą pačią sekundę mano akyse luitas nugarmėjo į prarają.
Vyrai, ko einate į tuos kalnus, kopiate į viršūnes, kodėl rizikuojate gyvybe?
Į šį klausimą nėra atsakymo. Kai anglų alpinisto, trijų pirmųjų britų ekspedicijų į Everestą dalyvio George‘o Mallory paklausė, kodėl eina į tą kalną, jis atsakė: „Todėl, kad jis yra.“ G. Mallory buvo jaunas ir gražus, turėjo gražuolę žmoną ir dvi dukras. Jį rado ant to kalno suledėjusį, tokį pat gražų... Likimas. Esi kelyje. Mane tame kelyje saugojo visi pranašai, dievai. Nežinau, Budos ar kito pranašo ranka mane timptelėjo ir išgelbėjo Himalajuose. Per ekspediciją Patagonijoje skendau. Kai plaukiau sraunia šalta upe, apsivertė mano kajakas. Jei vandens būtų buvę mažiau, mano galvą būtų nuvožę. O pirmą kartą mane išgelbėjo motina. Buvau septynerių. Eidamas ryte į pradinę mokyklą prisiliečiau prie atvirų elektros laidų. Užsikabinau, mane sutraukė, praradau sąmonę. Motina ėjo pro šalį, nuplėšė mane nuo laidų, padarė dirbtinį kvėpavimą, atgaivino širdį, ir aš prabudau. Kartą į kalną ėjau su garsia Korėjos šamane. Ji stabtelėjo: „Kodėl tu manęs nieko neklausi?“ Nieko neklausiu, nes dažniausiai ir pats matau, man nereikia daug sakyti. Tada ji tarė: „Kai tau buvo septyneri, kai kas lemtinga tavo gyvenime atsitiko.“
Net jei tau 40 ar 50 metų, vis tiek svarbiausias žmogus yra mama, o tada ir kitos moterys išaiškėja.
Kokia dovana iš visų gautų buvo geriausia?
Pati gyvenimo istorija yra didelė gera dovana. Žmonės, susitikimai – didžiulė dovana. Kopdamas į Kailašo kalną sutikau korėjietį. Vėliau paaiškėjo, kad jis – vienas geriausių Korėjos akupresūrinio gydymo specialistas ir kouk sun do praktikos meistras Koh Num Junas. Leisdamiesi su Toma nuo kalno pamatėme sąmonę praradusį japoną. Toma suskubo ieškoti arklio, aš pasilikau prie merdinčiojo. Kai nugabenome leisgyvį japoną į papėdę, Koh Num Junas jį prikėlė gyvenimui. Buvome sukrėsti to stebuklo. Pradėjome draugauti. Vėliau, kai staigiai nutraukiau alpinizmą, ištiko neramių kojų sindromas. Kankino beprotiški skausmai, jokie vaistai nepadėjo. Nuskridau pas korėjietį, jis pasakė: „Tabletės nepadės. Turi praktikuoti rytietišką mokymą, Korėjos jogą, išmokti kontroliuoti energiją, meditacijos. Tai nėra labai sudėtinga sistema, tačiau pratimus reikia daryti drausmingai, sistemingai.“ Ir kai jau nebesitikėjau nieko, pamačiau šviesą tunelio gale. Prieš 11 metų Koh Num Junas išvedė mane iš skausmo būsenos. Tada supratau ir susižavėjau rytietišku žmogaus kūno energijos mokymu, būtent – kouk sun do. Tai veiksmingi fiziniai pratimai, meditacija, kovos menai. Kai meistras atvažiuoja, organizuojame seminarus, su šia praktika susipažįsta vis daugiau žmonių. Jis – puikus akupresūros technikos daktaras. Per seminarus jį apsupa vargus ir skausmus kenčiantys žmonės. Kartais Vakarų medicina bejėgė suprasti kai kurias sveikatos problemas. Pravartu žvilgtelėti į ne vieno tūkstančio metų patirtį sukaupusią Rytų filosofiją ir mediciną. Įkūrėme Kouk sun do federaciją, pamažu tokių mokymo ir praktikos centrų atsiras ir Lietuvoje. Vasario mėnesį mano mokytojas vėl bus Lietuvoje, rengs seminarus Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune.
Vadinasi, naujas Jūsų amplua – kouk sun do meistras?
Taip, daug kartų esu buvęs mokytojo Koh Num Juno mokymo centruose, praktikavausi Kouk sun do akademijoje su garsiausiais Korėjos meistrais, daug išmokau, sužinojau. Kai manęs žmonės paprašo, pamokau kouk sun do technikos, bet šiandien dar nesu visiškai tam atsidėjęs, nors jau turiu mokytojo diržą. Mokyklą galėčiau atidaryti netrukus.
Skausmai nebekankina? Ar vis dar einate į kalnus?
Nei skausmai, nei fobijos nebekankina. Į aukščiausius kalnus nebeinu, bet Korėjoje yra labai įdomių stiprių energinių šventųjų kalnų. Visada į juos leidžiuosi su savo mokytoju arba su šamanais.
Ar turite ir „užklasinių“ veiklų?
Esu ARVI Tarptautinių ryšių direktorius. Tai – mano pagrindinis darbas. O užklasinė veikla – esu Ambasadorių klubo prezidentas, mūsų klube – šimtas ambasadorių, taigi yra ką veikti.
