Ji atsirado lyg iš niekur. Kada nors, kai aktorė Ieva Andrejevaitė (28 m.) vaidins pasaulinio garso filmuose, lietuviai didžiuosis – ji įkūnijo Emiliją iš Laisvės alėjos. Tikriausiai taip ir bus, nes užsispyrimo ir drąsos Ieva turi tiek pat, kiek jos herojė, narsiai skinasi kelią į pasaulio kiną.
Ar mergaitė, kuriai vaikystėje tėvai pleistru užklijuodavo burną, kad mažiau kalbėtų, jau arti savo svajonės?
Apie pleistrą – ne juokas. Tikra tiesa. Pradėjau kalbėti labai anksti, iškart – eilėraščiais ir pasakomis. Kai su mama važiuodavome troleibusu, aplinkiniams pasakodavau istoriją apie begemotą, kuris bijojo skiepų. Namuose pasigrobdavau visą svečių dėmesį, užtat tėvai ir juokdavosi: „Užklijuosim pleistru burną, kad mažiau kalbėtum.“Augau su vyresniu broliu, tačiau jis yra visiška mano priešingybė – ramybės įsikūnijimas. Mes net atrodome skirtingai: jis – blondinas, žydrų akių kaip mama, o aš – į tėtį. Ir pašėlusi kaip jis. Mokykloje nuolat pakliūdavau į beprotiškas istorijas. Jei prašys neliesti, būtinai paliesiu, jei neleis eiti, eisiu. Ir dar kompaniją su savimi pasikviesiu. Kartą net patekau į policiją. Mus išvežė iš vaikų darželio pavėsinės, kur su bendraklasiu sugalvojome išgerti butelį alaus. Tėvai apie įvykį ir nebūtų sužinoję – iš komisariato mus pasiėmė vyresnis draugo brolis, bet aš policijos tualete pamiršau moksleivio pažymėjimą. Jis, žinoma, atsidūrė pas tėvus. „Ieva tą padarė, Ieva aną...“ – nuolat skambėdavo klasės tėvų susirinkimuose. Buvau truputį chuliganė, tačiau nepiktybiška, mane gelbėjo, kad labai gerai mokiausi, be to, padėdavau organizuoti daugelį mokyklos renginių, manęs nuolat reikėdavo: „Ievute, padėk“, bet jei tik kas blogai: „ Andrejevaite,..“ Kai kreipdavosi pavarde, nepatikdavo, jausdavausi žeminama. Dabar atvirkščiai – savo pavardę pamėgau, didžiuojuosi ja.
Tapti aktore nesvarsčiau, nors teatras man nebuvo svetimas – mama muzikė nuolat vesdavosi į spektaklius, mačiau visus baleto pastatymus, muzikos klausydavomės Filharmonijoje. Metus lankiau teatro studiją „Elementorius“, tačiau mokydamasi paskutinėje klasėje svarsčiau studijuoti kultūros vadybą arba žurnalistiką. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai susipažinau su jau studijuojančių aktorių kompanija. Jie man ir patarė: „Turi visus aktorei reikalingus duomenis. Pamėgink!“ Kad įstosiu, pačiai abejonių nebuvo – visada tvirtai tikiu tuo, ką darau. Ne tik tikiu, bet dar ir avansu padėkoju, lyg tai jau būtų įvykęs faktas. Iki šiol savo mintis modeliuoju taip: „Ačiū, Dieve, kad po savaitės darysiu tą ir tą.“
Po stojamųjų į Muzikos ir teatro akademiją mane ištiko šokas – į vieną vietą susirinko būrys tokių kaip aš lyderių. O juk buvau įpratusi būti geriausia. Pirmaisiais metais daug svaigome: menininkui duonos nereikia, menininkas privalo būti alkanas, kartu ir mokėmės, ir šėlome, buvome komanda... Norėjome drauge pakeisti pasaulį, tačiau vėlesniuose kursuose po truputį išsibarstėme. Man pradėjo nebesisekti, vienas po kito lindo kompleksai, nejučia atitolau, pradėjau abejoti, ar tai tikrai mano kelias, praleidinėti paskaitas. Nežinojau, nei kur eiti, nei ką daryti. Prisimenu, stovėjau su diplomu rankoje ir galvojau: „O kas toliau?“ Jaučiausi bejėgė. Vaidinau vos viename spektaklyje Rusų dramos teatre – „Bėganti su vilkais“, kūriau kelis nedidelius vaidmenis televizijos serialuose. Tik visa tai buvo ne mano ir ne man. Negalėdavau pakęsti skubėjimo ir žvilgčiojimo į laikrodį, kai prašydavau dar vieno dublio, o man atsakydavo, kad nėra laiko.
Neradusi vietos Lietuvoje nusprendėte laimę pamėginti svetur? Iškart po studijų išvykote į Londoną. Ar niekada nesigailėjote susikrovusi lagaminus?
Norėjau dirbti tarptautinėje rinkoje, todėl vieną rytą susikroviau lagaminą. Pirmomis dienomis Londone gyvenau pas draugus – svetainėje, sujungtoje su virtuve. Į ją vidury nakties kepti koldūnų vis užsukdavo dar berods šeši tame pačiame name tada gyvenę jaunuoliai. Miegojau ant pripučiamo čiužinio, kuris išsileisdavo po valandos, tačiau tada man nieko netrūko, buvo tikroji laimė. Pirmus mėnesius galvos dėl to, kas bus rytoj, per daug nesukau, norėjau tiesiog pabūti dideliame mieste, apsiprasti, susigyventi su juo. Drąsiai žvelgiau į ateitį ir tvirtai tikėjau, kad viskas susidėlios taip, kaip ir turi būti.
Tačiau po kurio laiko iš Londono išvykote į Maskvą. Kaip ten atsidūrėte?
Gimiau Rusijoje, buvau vos aštuonių mėnesių, kai tėvai atsivežė mane į Vilnių. Tėtis – rusas, mama – lietuvė, namuose visada kalbėdavome lietuviškai. Užtat kai pirmą kartą išvykau į Maskvą, paaiškėjo, kad rusų kalbos nemoku taip gerai, kaip įsivaizdavau.
Svajoju apie vaidmenis, reikalaujančius dvasinės ir fizinės ištvermės. Norisi vaidmenų, kurie leistų nutolti nuo savęs, panirti į nepažįstamą, sudėtingą herojaus psichologiją.
Į Maskvą išvykau netikėtai. Paskambino bičiulis ir paprašė padėti jam organizuoti renginį. Nesuabejojau nė sekundės, išskridau savaitgaliui, o ten nusprendžiau pasilikti dar kelioms dienoms. Skambinau žmonėms, kurie dirba kino pramonėje, laužyta rusų kalba bandžiau prisistatyti. Sunku patikėti, tačiau po kelių dienų jau turėjau agentą, o po kelių savaičių sulaukiau pasiūlymo vaidinti kino filme „Startup“ apie du informatikus jaunuolius, sukūrusius didžiulę verslo imperiją. Kadangi rusiškai kalbėjau blogai, teko keisti filmo scenarijų, – mano herojė į Maskvą atvyksta studijuoti rusų kalbos iš Vilniaus, galėjau kalbėti su akcentu. Vaidmuo buvo pagrindinis, patirtis – pirma, sėmiau viską rieškučiomis. Filmavausi Maskvoje, skraidžiau į peržiūras Londone, grįždavau namo. Vilnius yra ir visada bus mano namai.
Ar prasimušti Londone sudėtingiau nei Maskvoje?
Galbūt... Maskva myli Baltijos šalių žmones, o Londone konkurencija beprotiška. Kuo geresnė, kuo žinomesnė studija rengia peržiūrą, tuo daugiau pretendentų.
Tiesą sakant, ant lėkštelės niekas nieko neatneša. Iki šiol pati, kad apie mane sužinotų, darau labai daug: rašau laiškus atrankų ir peržiūrų vadovams, važinėju po festivalius, stengiuosi dalyvauti kino filmų premjerose. Pažįstamų ir pažinčių tinklas kino versle labai vertingas.
Esu girdėjusi, kad neturėdama jokių akreditacijų ir bilietų išvykote į Berlyno kino festivalį ir patekote į visus įmanomus festivalio vakarėlius? Ar šioje istorijoje esama tiesos?
Į Berlyną atskridau iš Londono. Sunku dabar papasakoti, kaip patekdavau į festivalio premjeras ir vakarėlius. Sakydavau, kad mano pavardė yra sąraše, arba paminėdavau kokią žinomą pavardę ir pridurdavau, kad tas žmogus mane pakvietė. Pirmasis kartas buvo eksperimentinis, tačiau Berlyne sutikti nauji pažįstami parūpino akreditaciją į kitų metų festivalį. Kiekvienas toks susitikimas, kiekviena nauja pažintis yra investicija. Bendraudamas su žmonėmis lavini kalbą, semiesi patirties, mokaisi save pristatyti, atskleisti. Visos tos išvykos man atnešė naudos – radau agentų Rusijoje ir Europoje. Turiu daugybę vizitinių kortelių, kontaktų, sutiktus žmones prisimenu ir jiems primenu apie save. Vienas svarbiausių jauno aktoriaus darbų yra tinklo mezgimas. Kad ir kaip kartais norisi gulėti su knyga rankoje, tenka keltis, vilktis suknelę ir būti ten, kur renkasi visi.
Esate graži, jauna, talentinga... Kaip jaučiatės, kai pasirenka ne Jus, o kitą?
Visada sakau: jei negavai vaidmens, vadinasi, jis – ne tavo. Būna, netinki režisieriui, būna, tinki, tačiau tavęs nepatvirtina filmo prodiuseriai arba televizijos kanalas. Kartais kas nors su kuo nors susitaria – ir taip būna, tačiau sėdėti sudėjusi rankų negaliu. Štai, Londone praėjusią savaitę turėjau daugybę susitikimų su atrankų vadovais. Jie nieko konkretaus nesiūlo, tačiau susitinki, kalbiesi, ir jei tik kas atsiranda, jie prisimena tave, skambina, kviečia.
Kartais nutinka ir nenumatytų dalykų. Buvau patvirtinta kurti vieną vaidmenį Europoje, turėjau filmuotis su pasaulinio garso žvaigždėmis, tačiau filmuodamasi Amsterdame susilaužiau koją. Gal tas filmas būtų atvėręs dar platesnius kelius, tačiau, anot mano agentės, jau ir tai, kiek įrodžiau, yra labai daug. Į Berlyno kino festivalį išvykau su gipsu ant kojos, ir tai, turiu pripažinti, man buvo paranku – nesunkiai atkreipiau dėmesį ir galėjau juokauti, kad dėl kino aukoju savo sveikatą.
Kai dirbu, esu tikra darboholikė. Kai neturiu konkretaus darbo, tobulinu savo fizines ir dvasines jėgas. Svajoju apie vaidmenis, reikalaujančius dvasinės ir fizinės ištvermės. Norisi vaidmenų, kurie leistų nutolti nuo savęs, panirti į nepažįstamą, sudėtingą herojaus psichologiją. Ir duokite suvaidinti man kino aikštelėje muštynių sceną – tada mano diena bus laiminga (juokiasi).
Pasaulis labai didelis, o mano profesija padeda jį pažinti. Skamba bauginamai, tačiau iš tiesų turiu galimybę patirti stipriausių dar niekada nepatirtų emocijų, daugybę gyvenimų, kai turiu tik vieną, tačiau svarbu tame kitame Aš neužsibūti – išlikti budriai ir atskirti realybę nuo susikurto pasaulio.
Donato Ulvydo atsiųstą scenarijų pasiėmiau į traukinį. Pradėjau skaityti ir... apsiverkiau. Nepamenu, kada taip stipriai būčiau raudojusi.
Kažkur užsiminėte, kad Emilija – Jūsų svajonių vaidmuo...
Svajoti reikia dažnai ir daug. Tais klajonių ir skraidymo metais dažnai galvodavau, kad privalau sau kelti didelius tikslus. Ir pirmiausia – užsienyje, ne Lietuvoje. Tokį planą sugalvojau, kad, padirbusi užsienyje, sustiprėjusi ir įgijusi daugiau patirties, galėčiau grįžti ir vaidinti gimtąja kalba. Labai norėjau Lietuvai perduoti, ką moku geriausiai. Vieną dieną prabudau su mintimi, kad esu tam pasiruošusi, kad pasiilgau lietuvių kalbos, noriu ir galiu vaidinti gimtajame krašte. Pradėjau daug ir garsiai apie tai kalbėti, o vieną dieną sėdau prie feisbuko ir parašiau lietuviams režisieriams, kad norėčiau suvaidinti nors ir mažą vaidmenį lietuvių filme. Keli atrašė, Donatas Ulvydas – ne. Po kurio laiko pats man paskambino, pasiūlė perskaityti scenarijų ir pasakyti, ką apie jį manau. Tuo metu Rusijoje filmavausi dviejuose projektuose, scenarijų pasiėmiau į traukinį. Pradėjau skaityti ir... apsiverkiau. Nepamenu, kada taip stipriai būčiau raudojusi. Toli nuo savo šalies galvojau apie tai, ką man yra pasakojusi močiutė – apie septynis į Sibirą išvežtus jos brolius ir seseris. Močiutė vienintelė spėjo iššokti pro langą. Ji bendradarbiavo su partizanais, buvo tikra kovotoja, ją pažinojo visas miestelis. Mane tėvai irgi patriotiškai auklėjo, per Kūčias iki šiol verdu avižų kisielių ir gaminu aguonų pieną, einame į pirtį, buriamės. Žinau, kad tą patį stengsiuosi įskiepyti savo vaikams, plaukai stojasi piestu, kai per Kūčias žmonės valgo sušius, nes juk tradicijos ir yra mūsų tauta, mūsų kultūra. Pajutau Emilijos istoriją, grįžusi namo puoliau rašyti Donatui. Mėginau išlieti emocijas, papasakoti jam šeimos istoriją. Laiško pabaigoje parašiau: „Jaučiu, kad Emilija – tai aš.“ Po dviejų dienų gavau Donato atsakymą: „Emilija – tai tu.“ Bėgiojau po namus ašarodama. Tai buvo tarsi sapnas – juk vaidmenį gavau be jokios peržiūros, režisierius patikėjo manimi manęs nepažinodamas.
Donato Ulvydo filmas deklaruoja laisvę. O kiek laisvės turi aktorius?
Būtų galima sakyti – kiek nori, tiek ir turi. Yra režisierių, kurie leidžia ieškoti, kurti, pajausti vaidmenį, bet yra ir tokių, kurie patys turi tikslią viziją, duoda konkrečias užduotis. Žaviuosi Lee Strasbergo metodu, pagal kurį, jei vaidini žmogų negyvenamoje saloje, tai ir pagyvenk joje, kad suprastum. Labai norėčiau pati jodinėti žirgais ir švaistytis ginklais, jei to reikalautų mano vaidmuo. Kurdama vaidmenį mėgstu taikyti keletą skirtingų aktoriaus meistriškumo technikų. Kine pasineriame į tikrus jausmus, čia nėra taip: paspaudei žalią mygtuką – išgyvenai vieną jausmą, raudoną – jau kitą. Privalai nerti į aplinkybes, kurios tau duotos, arba prisiminti, kas iš tikrųjų kelia panašias emocijas. Filmuodamasi dažnai naudoju sau svarbius asmeninius daiktus – jie taip pat padeda ištraukti stiprius jausmus, kelia emocijų audras. Filmuojant „Emiliją“ iš rankos nepaleidau mamos gintarinio žiedo.
Jūsų mama mirė visai prieš pradedant filmuoti „Emiliją“?
Džiaugiuosi, kad ji dar spėjo sužinoti, kad gavau šį vaidmenį. Buvo labai laiminga. Netekusi mamos suaugau per vieną dieną. Daugybė dalykų tapo nebesvarbūs, o tie, dėl kurių jaudinausi, – nereikšmingi. Vis galvojau – kažko nespėjau pasakyti, atsiprašyti, praleidau per mažai laiko su ja, neapkabinau, nepasakiau, kaip myliu. Tai – irgi gyvenimo pamoka. Dabar daug daugiau laiko skiriu savo šeimai, artimiems draugams. Supratusi, kaip viskas trapu ir laikina, stipriau vertinu, ką turiu, o skaudžias patirtis priimu kaip pamokas. Mama mane išmokė daugiau laiko skirti sau. Dažnai sakydavo: „Ieva, pabūk egoiste, mylėk save.“ O man vis atrodydavo, kad turiu padėti kitam, gelbėti kitą. Metai po mamos mirties buvo ypač sunkūs – pradėjo byrėti asmeninis gyvenimas, sušlubavo sveikata, dėl to netekau kelių rimtų vaidmenų, patekau į baisią avariją. Rusijoje po vieno filmavimo vairuotojas vežė namo, diena buvo sunki, filmavome sceną merginų kolonijoje, aikštelėje vis prašiau: „Gal stipriau pasimušam?“ „Apsiramink, nereikia“, – sakė režisierius. Norėjau kraujo – gavau. Į mūsų automobilį trenkėsi kitas. Laimė, prieš pat susidūrimą, pakėliau galvą nuo kompiuterio, – buvau pasidėjusi jį ant kelių. Ir dabar matau vaizdą – automobilis sukasi, paskui – trenksmas ir tyla. Pirmoji į galvą atėjusi mintis – kaip tėtis visa tai išgyvens: mamos nebėra, nebus ir manęs. Paskui pajuntu, kaip grįžta garsai, spalvos, mano kojos įstrigusios, batai nulėkę, šiaip ne taip išsikapstau iš automobilio ir einu kelkraščiu į niekur... Vėliau klausiau savęs, kodėl pažiūrėjau į kelią būtent tą lemtingą akimirką? Tikiu, kad tai – ne atsitiktinumas, pamačiusi į mus lekiančią mašiną, spėjau pasislėpti už sėdynės, – būčiau išlėkusi per priekinį stiklą. Dabar tiksliai žinau atsakymą – mane visada kažkas saugo. Tai ji – mano mama.
Žaizdas išsigydžiau, randų neliko, tačiau nelaimės nepaleido. Beviltiškumo jausmas tapo nuolatiniu palydovu. Baisiausia buvo, kad pradėjau tikėti, jog šita situacija niekada nepasikeis, kad taip bus visada. Pamenu, apsipylusi ašaromis be tikslo vaikščiodavau Londono gatvėmis, nežinojau, ką toliau daryti, su kuo pakalbėti, kam paskambinti. Laimė, kartą sutikau seną pažįstamą. Jis iškart suprato, kaip jaučiuosi ir ką išgyvenu. „Puikiai žinai, ko nenori savo gyvenime, tai ir gyvenk, kad taip nebūtų“, – pamokė tada. Man įstrigo tie žodžiai, tą dieną daugybę kartų juos garsiai sau kartojau, o kitą rytą atsikėlusi tariau: „Atveriu savo širdį naujam, šviesiam gyvenimui, naujiems darbams, nuotykiams, kelionėms, iššūkiams, naujoms meilėms...“ Nepatikėsite – viskas pradėjo gerėti, man vėl šviečia saulė. Šiandien jau tikrai žinau – niekas nepakeis tavo gyvenimo ir niekas nepadarys tavęs laimingo, tik pats. Labai svarbu suprasti, kad niekas nieko tau neprivalo daryti, neprivalo tavęs gelbėti ar guosti ir kad neturi jokios teisės reikalauti ko nors iš kito žmogaus.
Visi dažnai stengiasi pamiršti baisias, sunkias emocijas, o juk nereikėtų – jos irgi mūsų patirtys prisiminimų dėžutėje. Ir kuo stipresnės, kuo skaudesnės, tuo mums, aktoriams, geriau. Reikiamu momentu išsitraukiame iš tos dėžutės reikalingą jausmą.
Tai paaiškina, kodėl aktorių gyvenime tiek daug dramų...
Gal mes tikrai labiau aistringi, mokame sutirštinti emocijas arba netgi susikuriame, kai jų nėra. Esu jautri, emocinga, kartais tai man kenkia. Jei tai suprantu, vadinasi, bręstu, įgaunu patirties, mokausi jos neišbarstyti ir tinkamai pritaikyti.
Metai po mamos mirties buvo itin sunkūs – pradėjo byrėti asmeninis gyvenimas, sušlubavo sveikata, dėl to netekau keleto rimtų vaidmenų, patekau į baisią avariją.
O meilė?
Kol kas esu pati sau. Ir su atvira širdimi.
Sunkiai įsivaizduoju Jūsų norus ir pergales su vyru ir dviem mažais vaikais pašonėje...
Niekada nemaniau, kad šeima ir vaikai gali trukdyti karjerai. Dievinu vaikus, noriu jų, tačiau to negana – turi atsirasti tinkamas žmogus. Priimu viską, ką man duoda gyvenimas. Blogus dalykus – kaip patirtį, gražius – kaip neįkainojamą dovaną. Kiekvieną laimingą akimirką stengiuosi prailginti – noriu, kad ta būsena truktų kuo ilgiau. Paprastai tai, kas gera, mes linkę priimti kaip savaime suprantamą dalyką, dažnai net nesuvokiame, kad štai šią minutę esame tiesiog labai laimingi.
Pamenu, kai buvo sunku, kitas bičiulis man pasakė: „Pamatysi, bus graži, saulėta, švytinti diena, tu pasakosi, kaip tiki savo ateitimi, ir jau būsi kitokia – pasikeitusi, sustiprėjusi.“ Matyt, šiandien ir yra ta diena, kai jau galiu apie visa tai kalbėti, kai priimu savo skaudžias patirtis, jas vertinu, kai esu pasirengusi atremti bet kokius iššūkius, kai išmokau neskubėdama ragauti gyvenimą su visais jo skoniais ir prieskoniais.
10 trumpų klausimų
Kada laimė yra laimė?
Laimė yra laimė, kai esi jai pasiruošęs.
Kokią istorinę asmenybę norėtumėte suvaidinti?
Karalienę Elžbietą I ir Emiliją Pliaterytę. Mane traukia stiprūs, kovojantys, tačiau psichologiškai sudėtingi personažai.
Kokią knygą skaitytumėte tris kartus?
Visas Fiodoro Dostojevskio knygas.
Kur geriausia slėptis nuo priešų?
Neturėk priešų, nereikės ir slėptis.
Į ką iškeistumėte savo kasdienę rankinę?
Į kelionę į kosmosą – norisi pažvelgti į viską iš šalies.
Kokiais kvepalais pasikvepinusi žengtumėte raudonu kilimu?
„Yves Saint Lauren“ aromatu „Noble Leather“.
Kokios muzikos klausotės?
Klasikos ir repo. Pastaruoju metu dažnai klausiau ir Davido Bowie.
Ar norėtumėte nutapyti paveikslą?
Kaip tik vieną tapau. Mane pradėjo įkvėpti pasaulio spalvos, noriu perkelti jas ant drobės.
Jei turėtumėte stebuklingų galių pakeisti pasaulį, koks būtų pirmasis Jūsų darbas?
Sunaikinčiau ginklus ir mcdonald‘us. Ir dar išrasčiau meilės vakciną, kad ja paskiepyti žmonės nebejaustų pykčio, tik – meilę. Šis skiepas būtų privalomas!
Jei ne aktorė, tai kas tada?
Balerina.
