„Garsiai ir atkakliai kažkas beldėsi į mūsų namų langus. Matyt, vėl tėviškai tikrino, ar kietai ir saldžiai miegame. Tai buvo ne pirmas ir ne antras kartas. Jei neprisibelsdavo, išbandydavo stiklo atsparumą kumščiais... kartą jie laimėjo 1:0. Dzzz zzzz zzzz... staiga suzvimbė stiklai.

Ir BAM BAM į veidą. Bum bum į koją, į rankas, į šonus... Jis atkakliai tikrino, ar stiprus mamos kūnas, kiek ilgai toji gležna moteris atlaikys jo smūgius. Šią nemeilės išraišką palydėdavo trijų aukštų keiksmai. (O gal tokia ir yra VYRO meilė?)

Kada persipildė mano, smurtautojo dukters, kantrybės taurė? Tada, kai gyniau mamą, su peiliu rankoje prirėmusi TĄ blogį kampe? Ar tada, kai po daugelio metų nepabūgau pažvelgti tėvui į akis ir išrėkti savo tiesos? O gal tada, kai po dvidešimt šešerių metų, jau būdama suaugusi, padariau daugybę dalykų, kuriais nesididžiuoju? Aš nesidžiaugiu ir savo ne visai šviesiomis mintimis apie tėvą, bet kartu suvokiu:

SMURTAS GALI DOVANOTI LAIMĘ.
Atleisti ar nuteisti?
Atleisti ar nuteisti?
Atleisti ar nuteisti?

Kalbu ne tik apie žmogų – ir apie kasdienes savo problemas, apie kurias tau papasakosiu. Tai, ką sužinosi, bus tikra: tau bus ir šilta, ir šalta! Atiduosiu tau visą save, brangioji drauge! Kai visas blogis liks užnugaryje, tu IŠDIDŽIAI iškėlusi rankas nusišypsosi.
NUOŠIRDŽIAUSIA NUGALĖTOJOS ŠYPSENA.

Ir suprasi: buvo verta su manimi susipažinti!
Tu nusipelnei laimės ir palaimos, todėl gali ramia širdimi praryti šią knygą. Tam, kad susilietum su naujuoju gyvenimu!

Kodėl tu, tėti, gėrei ir nekovojai kartu su savo šeima, kad gyventume geriau?

Kadangi šeimos galvai turėdavo būti paruošta atskira vakarienė su kava, arbata, mamai nesunku būdavo tą ginklą panaudoti gudrumu. Galėtum pamanyti, kad gyvenimas šaipėsi iš mūsų žiūrėdamas į akis: tie migdomieji tėvo neveikdavo! Jis lyg niekur nieko tęsdavo vieno aktoriaus – nirtaus vyro – spektaklį.

Net CHA, kartą tėvas, matyt, mažiau įkaušęs, kažką ėmė įtarti. Arbata jam pasirodė visai ne nuostabaus vaisių skonio. „Kodėl mano arbata neskani? Paragauk!“ – suklykė mamai. Toji tuojau apsimetė, kad ragauja ir kad viskas gerai. Šitą gudrybę, nors ji ir nebuvo veiksminga, išbandyti vertėjo. Meilėje ir kare visos priemonės pateisinamos. Tik... meilė tai buvo ar vis dėlto karas?

Gal greičiau karas. Nes tyli, o kartais garsesnė mūsų kova su tėvu nesiliovė. Mes buvome trise – mama, brolis ir aš, o tėvas vienas, deja, kurį laiką jis laimėdavo visus mūšius. Tik vėliau, po daugelio metų, galėjau pasakyti, kad karą, palikusį gilių žaizdų, galiausiai laimėjome mes.

Turbūt vienas iš baugiausių prisiminimų – mama, bandanti pakelti ranką prieš tėvą. Ne tik bandanti – ir pakelianti. „Aš tave papjausiu!“ Dar ilgai stovėjo akyse vaizdas, iliustruojantis šiuos žodžius. Lėtai jis traukėsi iš mano atsiminimų, lėtai grimzdo į atkampesnę atminties kertelę. Taigi, mūšio lauke jie susikeičia vaidmenimis...

Stoviu aš, dar neperžengusi į taip laukiamą paauglystę, maža mergaitė, su pižama ir ką tik supinta kasa. Stoviu koridoriuje, netoli vonios kambario durų, ir matau: įlekia mama viesulu į vonią su virtuviniu peiliuku rankoje rėkdama tuos tris žodžius.
AŠ TAVE PAPJAUSIU!
Aš nustoju kvėpuoti.
Akys lėtai užsimerkia... Lėtai atsimerkia... Vaizdas tas pats, vadinasi, nesapnuoju.

Tik tak, tik tak. Ne tik laikrodis, bet ir smegenys skaičiuoja lėčiausias sekundes gyvenime: kas dabar bus?
Tas vaizdas mane paralyžiavo: mama išprotėjo.
Tylios mano emocijos, aplietos ašarų upeliais, užspaudė žodžius gerklėje. Jei kokie žodžiai tąkart ir išsprūdo, jie turėjo būti: „Mama, NE!“ Mano smegenys pasakė STOP garsams, paliko tik vaizdą.
Ir žinot ką? Man nebuvo gaila tėvo, man buvo gaila mamos. Mintyse susidėliojau: jei tėvas mirs, mama sės į kalėjimą, o kur dėsimės mes? Panašiai kaip tada, kai mama norėjo pasitraukti iš gyvenimo. Tik dabar mano pasaulyje nebūtų likę ir tėvo. Nebebūtų abiejų tėvų, mudu su broliu vieni.
Ne ne ne ne ne...

Tėvas tądien buvo blaivus, bet nebuvo blaivus išvakarėse. Vėl nusikalto, mama vėl bandė jį auklėti, tik tąkart pernelyg rimtu būdu. Arba mano atmintis ir smegenys bando mane apsaugoti, arba iš tikrųjų mačiau tik vieną pasikėsinimą durti. Į pilvą. Tėvas gynėsi ir dengėsi ranka, taigi peilis perrėžė riešą. Laimingas atsitiktinumas, kad ne venas, – būtų numiręs. Žaizda buvo negili, tad apsitvarstė pats, namie, ir išgyveno.

Šios trumpos istorijos pabaiga jau čia pat. Žinoma, ją lydėjo riksmai ir keiksmai. Ir kraujas, kuris vėliau dar ne kartą tryško man prieš akis: tėvui – iš rankų, mamai – iš galvos ir veido. Manyje kunkuliavo emocijos, vaizdas kėlė siaubą, nežinia – milijoną klausimų. Tačiau aš likau nebylė: nieko nesakiau, neklausiau ir greičiausiai iš baimės pasitraukiau šalin.

Galit apmėtyti mane akmenimis už tokias mintis, bet suprantu ir net pateisinu mamą. Daugybę metų, patirdama psichologinį, emocinį ir fizinį smurtą iš vyro, kuriam pagimdė vaikų, ji viena stengėsi kurti gyvenimą ir pamažu atsisakė sveiko proto. Kas vyko jos galvoje ir širdyje? Tikriausiai blaivus protas liepė bėgti kuo toliau nuo šio pragaro. O moters ir motinos širdis kuždėjo dar pakentėti, palaukti: gal jis ims ir pasikeis? Bet kiekvieną dieną engiama, mušama, terorizuojama, net pati geriausia širdis, susivienijusi su emocijomis, gali iškrėsti neįtikėtinų dalykų.

Neabejoju, kad mama pasielgė impulsyviai. Negalvojo apie pasekmes, negalvojo apie nieką, tik kaip sunaikinti TĄ VELNIĄ, kuris jai neleidžia gyventi.
Nesunaikino. Manau, jis nesunaikinamas.
NESUNAIKINAMAS ARBA NEMIRTINGAS.

Auka – tėvas, mama – piktadarė, o aš – niekas. Jis trumpam tapo ligoniu ir ilgam – nukentėjusiuoju. Trumpam, nes žaizda gana greitai sugijo, liko tik randas, ir turiu pripažinti, didelis. Ilgam, nes oi kaip dar ilgai pasakojo ir rodė visiems, kokia žiauri jo žmona, kaip norėjo jį padurti peiliu ir kaip jam pasisekė. (Žinoma, pasakojosi tik išgėręs, blaivus viešai apatinių neskalbdavo.) Ir daugybę metų primindavo mamai. Gerai pagalvojus, tai vienintelis jo randas dėl mamos kaltės, o
kiek žaizdų nuo jo turėjo mama, niekas neskaičiavo. Kiek jų užfiksavo medicinos ekspertai ir kiek liko nežinomų.
Norėjosi verkti dėl tokios neteisybės.

Kai rodėsi, kad išverkiau visas ašaras ir pasidariau šalta it ledo princesė, kai nebeišmaniau, kaip padėti mamai ir pamokyti tėvą, – smegenys nustojo man gelbėti, liko veikti tik instinktai. O gal išmoktas elgesys? Juk vaikai kartoja tėvų žingsnius.

Kai jau gyvenome atskirai, kartą tėvas, atėjęs mūsų aplankyti per pietus, vėl supyko dėl nežinia ko ir pradėjo kabinėtis prie mamos. Aš skutau bulves koridoriuje. Girdėjau, kaip pyktis įsisiautėja, balsas garsėja. Supratau: gero nelauk. Nematydama, kas dedasi už durų, bet nujausdama gresiančią nelaimę, įpuoliau į kambarį ir pamačiau tėvą, smaugiantį mamą. Atplėšiau jį nuo bejėgės moters, pastūmiau ir užspaudžiau kampe. Buvau tokia įnirtusi, kad norėjau jį sudraskyti.
Taip, kaip jis draskė mūsų gyvenimus!

Isteriškai surėkusi jam: „Dar žingsnis, ir pamatysi, kas tau bus!“, supratau, kad laikau ne tik jį užspeitusi kampe, bet ir peilį rankoje tiesiai jam priešais nosį... Taip stipriai spaudžiau, kad nagai smigo į delną, palikdami raudonas žymes.

Smegenys nustojo gelbėti, veikė tik instinktai. O gal iš tėvų išmoktas elgesys? Man buvo keturiolika ar penkiolika metų. Buvau taip velniškai įsiutusi, kad galėjau padaryti bet ką. Prisiekiu, negalvojau nei apie pasekmes, nei ką veikiu su šaltuoju ginklu prieš akis tikram tėvui. Tetroškau išgelbėti mamą nuo šito despoto. O gal padaryti tam galą?

VISIEMS LAIKAMS...

Jis nurimo. Susiėmė, susirinko daiktus ir išsinešdino. Mano širdis šėlo krūtinėje. Smegenys nespėjo apdoroti informacijos, kas čia vyko. Buvau apimta šoko. Mama irgi. Vėl spengianti tyla ausyse, vėl suvaidintas elgesys, kad nieko nenutiko: mama užsiėmė savais darbais, aš, bandydama atgauti kvapą ir sveiką protą, sėdau toliau skusti bulvių.
Juk vaikai mokosi iš tėvų, tiesa? Taip visada vyko mūsų karas.

Niekada niekuo neabejok.
Jurijus Clavas“