„Nesibaigianti palaima – tokia dabar yra mano nuolatinė būsena, vaikštau tarsi įelektrinta. Žmonės sako, kad švyčiu iš toli“, – sako Ieva Šabanė, paklausta, kaip ją pakeitė gyvenimas Balyje. Susitinkame vienoje Užupio kavinėje. Lauke žvarboka. Ieva supasi į šiltą pilką megztinį ir traukiasi toliau nuo lango, bet jos įdegęs, makiažo nepaliestas veidas išties švyti. „Štai grįžau, ir iškart – sloga, dukrai – kosulys, – atsidūsta. – Per tuos metus Balyje nesirgau nė sykio, nereikėjo jokių kremų, pamiršau, kas yra suskeldėjusios lūpos. Balyje yra mano namai ir širdis. Jaučiuosi taip, tarsi mano protėviai ar pati praeituose gyvenimuose čia būtume gyvenę. Kai kas nors paklausia, ar nepasiilgstu Lietuvos, net nepatogu atsakyti, kad ne.“ O lietuvių Balyje Ieva ir Leonardas sulaukia gana dažnai, mat tinklaraščio „Balinėtojai“ autorė I. Šabanė dabar šią salą padeda atrasti kitiems.
Pirmosios Balio staigmenos
Mintis leistis į ilgą kelionę ir pagyventi bent metus svetimoje šalyje Ievos galvoje brendo seniai – apie tai svajojo nuo 20-ies metų. „Visada maniau, kad sulaukusi 40-ties iškeliausiu, – sako ji. – Sprendimas nebuvo spontaniškas. Tam ruošėmės dvejus metus: taupėme pinigus, dėliojome darbus, pardavėme nereikalingus daiktus. Tuo metu dalyvavau dvejų metų projekte, išvykau jam pasibaigus. Leonardui atsitraukti nuo mėgstamos veiklos buvo sunkiau. Jau teatro sezono pradžioje jis turėjo pasakyti, kad neįtrauktų į naująjį repertuarą, teko atsisakyti kai kurių projektų. Vis dėlto abu turėjome užtektinai laiko pasiruošti.“
Pusmetį šeima keliavo po Pietryčių Aziją, kiekvienoje šalyje praleisdavo maždaug po mėnesį. Paskutinė šio maršruto stotelė buvo Balis. „Kelionei po kitas šalis ruošėmės itin kruopščiai. Kai turi tiek mažai laiko, nori praleisti jį maksimaliai turiningai, tenka skrupulingai sudėlioti maršrutą. O štai apie Balį tyčia nieko neskaičiau, net filmo „Valgyk, melskis, mylėk“ nežiūrėjau. Žinojome, kad čia praleisime nemažai laiko, tad norėjome šią salą atversti kaip baltą lapą“, – sako I. Šabanė. Balį šeima pasirinko dėl Žaliosios mokyklos (angl. Green School). Norėjo, kad Emilija tokioje būtinai pasimokytų. „Labai džiaugiuosi, kad neturėjome jokių išankstinių lūkesčių ir stereotipų, galėjome iš karto pažinti Balį tokį, koks yra“, – teigia Ieva. Netikėtumų netrūko. Ir ne tik džiugių. „Žinojau, kad Balio žalioji mokykla yra Ubude. Atskridome į oro uostą, naktį pasiekėme viešbutį, o atsibudę sužinojome, kad saloje nėra jokio viešojo transporto. Reikėjo galvoti, kaip išvažiuoti iš viešbučio, – prisimena Ieva. – Išsinuomojome motorolerį, juo nuvykome į mokyklą. Kur gyvensime, nežinojome. Manėme, kad gal mokykloje su kuo nors susipažinsime...
Balietis negali būti laikomas suaugusiu ir santuokai pasiruošusiu vyru, jei jo dantys nenudildyti.
Iš pradžių savaitei išsinuomojome bungalą. Rytą po langu radome kalną negyvų skruzdėlių. Po namus zujo visokių gyvių. Balyje yra tokie driežai gekonai. Vadiname juos balietiškais gaideliais, nes skleidžia itin čaižius garsus, pažadina rytais. Gekonai mėgsta ropoti sienomis ir lubomis. Maži driežiukai dar visai nieko, bet dideli – su milžiniškomis galvomis ir išsprogusiomis akimis – atrodo gana šiurpiai. Gali užtikti ir gyvačių, laimė, čia jos nenuodingos.“ Dabar šie gyviai moters nebestebina, o tada šeima nutarė nedelsiant ieškoti kito būsto. Tiesa, susidūrimų su vietose fauna nepavyko išvengti ir naujajame. „Vieną rytą pašokome nuo Emilijos klyksmo ir pamatėme šalia jos sustingusį skorpioną. Dukra rėkė gal 15 minučių, o mes blaškėmės apimti panikos, nes manėme, kad skorpiono įgėlimas mirtinas, – prisimena I. Šabanė. – Kaip tyčia, visa tai vyko Tylos dieną (Nyepi) – pirmąją Balio naujų metų (jie švenčiami kovo mėnesį) dieną, kai salą gaubia tyla – niekas neina nei į darbą, nei į svečius, nedega elektra, neklausoma muzikos. Neveikia net oro uostas. Natūralu, kad Emilijos klyksmas buvo girdėti toli. Subėgo visi kaimynai. Mūsų namuko šeimininkas iškvietė gydytoją. Šis nuramino, davė vaistų nuo alergijos ir skausmo. Pasirodo, Balio skorpionai nėra nuodingesni už mūsų bites.“
Neturistiniai atradimai
Naujo būsto Ieva ir Leonardas dairėsi važinėdami po Ubudą motoroleriu. Ilgai ieškoti nereikėjo – šalia viešbučio esančios kavinės savininkas parekomendavo kelis būstus. Šeima išsirinko nedidelį mūrinį jaukų namelį su bendru baseinu, kuriuo naudojasi kelių vilų gyventojai. „Iškart patekome į bendruomenę. Šalia mūsų gyveno kaliforniečių šeima, jų dukra lankė Žaliąją mokyklą, tad Emilija rado draugę. Jei namą būtume nuomojęsi iš anksto, vargu ar būtume radę tokį puikų, – naujų spontaniškumo pliusų atranda Ieva. – Ilgesniam laikui vykstantiesiems į Balį rekomenduočiau gyvenamąją vietą rinktis jau atvažiavus, nes tai padariusieji iš anksto gali labai apsirikti. Tarkim, paaiškės, kad prie namo negalima privažiuoti, tad pusę kilometro reikia eiti džiunglių taku.“
Kiekvieną penktadienį, kai Emilijai baigdavosi pamokos, visa šeima važiuodavo tyrinėti Balio. Džiunglės, kalnai, vandenyno pakrantė, šventyklos... Stebina, kiek daug visko šioje Indonezijai priklausančioje vos 153 km ilgio ir 112 km pločio saloje galima pamatyti ir patirti. Tiesa, automobilio šeima neturi iki šiol. „Visur nuvažiuojame motoroleriu. Net daiktus perkraustėme juo – riedėjome apsikrovę dėžėmis iki ausų. Trise ant motorolerio laisvai telpame, kiti ir penkiese susėda“, – juokdamasi sako pašnekovė. Vis dėlto norintiesiems pažinti salą ji siūlo nuomoti automobilį ir vairuotoją, – Balyje tokia paslauga labai populiari. „Nuomoti tik automobilį ir juo važiuoti pačiam gana rizikinga, nes labai didelė avarijų tikimybė. – tvirtina moteris. – Eismas vyksta kaire kelio puse, ženklų nedaug, ir tais pačiais beveik niekas nesivadovauja. Nelabai paisoma ir šviesoforo, posūkiai dažniausiai rodomi rankomis. Be to, labai sunku ką nors rasti, nuorodų beveik nėra.“ Balyje visi vairuotojai vadina save gidais, bet Ieva ragina neskubėti tuo tikėti. „Jie mano, kad užtenka mokėti vairuoti, ir jau gali vadintis gidu, – paaiškina I. Šabanė. – Užtikrina, kad puikiai kalba visomis kalbomis, bet dažniausiai gali pasakyti angliškai tik savo vardą ir „yes“. Paklausi, ar čia ta šventykla, atsako: „Yes!“ Paprašai ką nors apie ją papasakoti, – „Yes!“ Žino tris svarbiausias šventyklas, ir jiems to užtenka.“ Pasak Ievos, dauguma baliečių nekeliauja – ne tik po pasaulį, bet ir po savo salą. Tris valandas trunkanti kelionė iki vandenyno atrodo nenusakomo tolumo. „O ko man ten važiuoti? – klausia. – Man vandenynai nepatinka. Man gerai ir čia.“ Tokias keliones pasirinkę „balinėtojai“ patys atrado ir įspūdingų vietų, ir tinkamų gidų. Šie puikiai kalba angliškai, o svarbiausia – jiems įdomu bendrauti, dalytis žiniomis.
„Objektai gali būti ir tie patys. Tarkim, ant olos stovinčią Tanah Lot šventyklą, iš visų pusių supamą vandenyno, turistai lanko vakare, kad pasigrožėtų saulėlydžiu. Žmonių būna tiek daug, kad per juos nieko nematyti. Jei atvyktum anksti ryte, kai nėra nė vieno turisto, pamatytum tikrą šventyklos grožį ir netgi galėtum sudalyvauti pašventinimo ceremonijoje, – skirtumus aiškina pašnekovė. – Panašiai ir su kulinariniais kursais. Turistams skirta pamoka kainuoja 25 eurus. Diena iš dienos tas pats patiekalas, toks pat jo pristatymas. Visai kas kita apsilankyti vietos gyventojų namuose, pamatyti buitį, pasėdėti prie vienos stalo, pasikalbėti apie viską.“ Tiesa, pati Ieva gaminti vietinės virtuvės patiekalų taip ir nepradėjo. „Paskaičiavome, kad ten pigiau ir skaniau valgyti turistams skirtose užkandinėse, nei gaminti pačiam, – sako moteris. – Sotūs pietūs kavinėje kainuoja apie 3 ar 4 eurus, o produktus vakariečiams vietiniai parduoda gana brangiai. Patys baliečiai valgo kitur nei turistai, bet mes vietiniams skirtose užkandinėse nesilankome, nes maistas ten toks aštrus, kad degina burną.“ Ieva ir Leonardas Balyje dažniausiai renkasi iš šių trijų patiekalų – tofu su palmių lapuose garintais ryžiais ir sojų daigais (gado-gado), ryžius su daržovėmis (nasi-goreng) arba ryžių miltų makaronus su daržovėmis (mia-goreng). Skani ir tradicinė balietiška sriuba (bakso) – sultinys su vištienos kukuliais, ryžių makaronais ir sojų daigais. Jos galima nusipirkti tiesiog gatvėje. Vištienos patiekalai saloje itin populiarūs. Valgoma ir žuvų, daug įvairių žalumynų, o štai pienas, sūris, raudona mėsa, alkoholis yra vakarietiški produktai ir kainuoja labai brangiai. Iš vietinių vaisių labai įdomus yra kertuotis, vadinamas drakono vaisiumi. Jis panašus į kaliaropę, tik raudonas, skoniu primena buroko ir kivio hibridą. Dar – salakis, vadinamas gyvatės vaisiumi, – jo luobelė panaši į gyvatės odą, o skoniu primena obuolio ir ananaso hibridą. Tiesa, Emilija egzotinių vaisių taip ir nepamėgo, tad jai tenka pirkti čia gana brangius obuolius.
Gal Balyje sklando moteriškumo dvasia, – pastebėjau, kad moterys čia jaučiasi geriau nei vyrai, joms ši sala tarsi prilimpa prie širdies.
Vidutinė metinė temperatūra Balyje yra 28 laipsniai. Pasak I. Šabanės, ten nėra žiemos ir vasaros, yra lietingasis ir sausasis sezonai, bet lietingasis – ne toks kaip Tailande, kai lietus gali pilti visą savaitę. Balyje liūtis dažniausiai praošia anksti ryte, trunka maždaug valandą, o paskui vėl šviečia saulė. „Vasarą dienomis čia būna itin karšta, o dėl drėgmės tai pakelti dar sunkiau, tad pusiaudienį geriau slėptis pavėsyje. – sako moteris. – Dar viena dažna problema – užterštas oras. Indoneziją dažnai siaubia miškų gaisrai, tad tarša kartais būna tokia didelė, kad tenka vaikščioti su kaukėmis.“
Baliečiai
Vis dėlto labiausiai Ievą žavi šios salos gyventojai. „Baliečiai yra naiviai geri, linkę padėti, nemoka pasakyti „ne“, nuslėpti emocijų, – pasakoja pašnekovė. – Dažniausiai yra ramūs. Pyktis jiems atrodo neproduktyvus dalykas. Kokia iš jo nauda, jei gali sukelti tik dar didesnį pyktį? Salos gyventojams nepatinka, kai su jais kalbama pakeltu tonu, elgiamasi nepagarbiai, – tada supyksta, nuoširdžiai nusimena. „Man nepatinka, kad taip pasakei, nes privertei mane supykti, o aš nenoriu būti piktas!..“ – sako atvirai kaip vaikai. Ir tada susigėsti, pradedi atsiprašinėti. Mūsų skubėjimas jiems kelia šypseną. „Na, ir kur tu nuskubėsi?“ – sako atlaidžiai.“
Baliečiai savo gyvenimą dėlioja pagal sėkmingų ir nesėkmingų dienų kalendorių: viena diena tinkama kirptis, kita – sandoriams sudaryti, tad svarbią ir skubią sutartį gali pasirašyti ir po poros savaičių ar mėnesio. „Gyvenimas jiems yra įvykis, o ne laukimas. Baliečiai man nuolat geranoriškai primena neskubėti priimti sprendimų, labiau pasikliauti intuicija, neplaukti prieš srovę. Tekėti pagal ją nereiškia aklai pasiduoti aplinkybėms. Iš upės visada galima išlipti“, – sako I. Šabanė.
Pasak pašnekovės, salos gyventojai laiko specialiai jogai ar meditacijai neskiria, nes neįsitempia, tad ir atsipalaiduoti nėra reikalo. Be to, medituoti nustatytu laiku – jau taisyklė, o taisyklės kelia stresą. „Baliečių kasdienė veikla yra meditacija, – pastebi moteris. – Kai suvoki savo vietą, vaidmenį ir netrokšti to pakeisti, nurimsti. Rūpintis namais, vyru, vaikais – tokia tarnystė yra hatha jogos esmė. Moterys čia nėra užguitos, nesuvokia namų ruošos kaip aukos.“ Nemažai jų dirba – pardavėjomis, mokytojomis. Grįžusios iš darbo su malonumu užsiima namų ruoša ir nesvarsto, kaip suderinti šeimą ir darbą. Nedirbančiosios daug laiko skiria bendruomeninei veiklai. „Bendruomenę gali sudaryti apie 30 šeimų, 200–300 žmonių, tad veiklos tikrai netrūksta, – sako Ieva. – Jų kultūra pagrįsta davimu. Baliečiai viską daro kartu – ruošiasi vestuvėms, laidotuvėms, prižiūri šventyklas, padeda vieni kitiems auginti vaikus, slaugyti senelius... Šeimos rūpesčiai – ne jos vienos reikalas.“
Balio gyventojams išskirtinai svarbi yra religija. Šiaurinėje salos dalyje susitelkę musulmonai, yra šiek tiek budistų ir krikščionių, bet dauguma (daugiau kaip 90 proc.) baliečių laikosi hinduizmo. Kiekvieną rytą moterys ateina prie kiekviename kieme esančios asmeninės šventyklėlės padėkoti ir padėti aukų. Rimtesnės apeigos švenčiamos didžiosiose šventyklose. Pasak Ievos, iki vestuvių kiekvienas balietis patiria 17 ceremonijų. Viena įdomesnių – 13–15 metų jaunuolių iniciacija į suaugusiuosius. Jos metu dildomi 6 priekiniai ir iltiniai dantys. Ceremonija padeda atsikratyti 6 pagrindinių blogybių – pykčio, girtavimo, godumo, pavydo, aistros ir tingumo. Procedūra ne iš maloniųjų, bet jaunuoliai ją atlaiko stoiškai ir išdidžiai. Negali būti laikomas suaugusiu ir santuokai pasiruošusiu vyru, jei tavo dantys nenudildyti. „Įsivaizduoju, kokie laukiniai žvėrys jiems atrodome su tais nenudildytais dantimis, troškimais ir aistromis“, – juokiasi Ieva.
Mokykla be sienų ir durų
Neįkainojamos patirties, išbandžiusi ir Balio žaliąją, ir tradicinę singapūrietišką mokyklas, įgijo ir Ievos su Leonardu dukra Emilija. „Žinojome, kad Žalioji mokykla bus džiunglėse, bet kad tokiose džiunglėse – nesitikėjome! – pirmuosius įspūdžius prisimena pašnekovė. – Tai – tikras architektūros šedevras. Didžiulės pavėsinės bambukiniais stogais, jokių sienų, langų, durų. Ant lubų šmirinėja driežai, grindimis ropoja skruzdėlės, plasnoja spalvoti drugiai, skraido ir čiulba paukščiai. Susitelkti, kai aplink tiek dėmesį blaškančių vaizdų ir garsų, Emilijai buvo labai sunku.“
Klasėje yra apie 30 vaikų, dauguma – atvykėliai, vietinių – vos vienas ar du. Tarp baliečių Žalioji mokykla nėra itin populiari, nes mokytis joje gana brangu, tad šią mokyklą lanko tik tie vietiniai, kurie gauna valstybinę stipendiją. Be to, čia įgytas išsilavinimas pripažįstamas ne visose aukštosiose. „Mums patiko, kad čia ne grūdamos į galvas žinios, o skatinamas smalsumas, paisoma natūralaus vaiko ritmo. Deja, Emilijai adaptuotis buvo gana sunku, – atvirai sako I. Šabanė. – Anglų mokėjo tik tiek, kiek buvo išmokusi pirmoje ir antroje klasėse, jautėsi ir kultūrinis skirtumas. Iš Amerikos, Australijos atvykę vaikai – kiek laisvesni, labiau atsipalaidavę. Emilija tą mokyklą lankė tik 6 mėnesius, paskui perėjo į kitą – tarptautinę. Apsispręsti, ar mokysis kitais metais, turėjo jau pirmą mėnesį, tada sakė: „Nė už ką.“ Kai persigalvojo, jau buvo vėlu ką nors keisti. Mes ir neturėjome tikslo, kad Emilija mokytųsi joje iki 12-os klasės. Tokia mokykla tinka tiems, kurie domisi ekologija, gamtosauga, menu, socialine veikla, kurie nori gelbėti pasaulį. Vis dėlto čia nebūtinai suteikiama daug matematikos ar fizikos žinių.“ Emilija perėjo į tarptautinę Pelangi mokyklą, joje galioja gana griežta tvarka. „Dukra sakė, kad ten yra apie 150 taisyklių, vien jas išmokti reikės visų metų, – juokiasi Ieva. – Toje mokykloje, pavyzdžiui, draudžiama bėgioti, kad vaikai nesusižeistų. Užtat vyksta jogos pamokos.“
Nesibaigianti palaima – tokia dabar yra mano nuolatinė būsena, vaikštau tarsi įelektrinta.
Kadangi gyvendama Balyje Emilija nuotoliniu būdu mokėsi ir lietuvių mokykloje, grįžusi į Lietuvą mokslus tęsia su bendraamžiais. „Dabar Emiliją leidžiame į Pavilnyje esančią tarptautinę mokyklą „Foward“. Jos pastatas yra ekologiškas – iš šiaudų ir molio, nėra dirbtinio apšvietimo, direktyvinio mokymo. Vaikai savarankiškai mokosi medžiagą, o mokytojas atsako į jam kylančius klausimus. Emilija labai patenkinta, sakė, kad šiais metais į Balį tikrai negrįš, mokysis ir gyvens Vilniuje. Ji nori sniego, Kalėdų, tikros eglutės, čia yra jos draugai“, – sako I. Šabanė ir pripažįsta, kad toks dukters apsisprendimas kiek komplikuoja padėtį, bet nepaisyti jo negali. „Emilija pasakė, kad Balis – ne jos, o mūsų, todėl šitame žaidime toliau nedalyvaus. Ką gi, ir dukra turi savo praėjusius gyvenimus, ir šie, matyt, su Baliu nesusiję. Tokiomis akimirkomis supranti, kad vaikai tikrai mums nepriklauso.“
Nuotykis tik prasideda
Į Balį nesiveržia ir suaugęs Ievos sūnus iš pirmosios santuokos Norvydas. Šiuo metu jis studijuoja Olandijoje tarpkultūrinę komunikaciją, ruošiasi ginti bakalauro darbą. „Norvydas ieško savęs, ketina padirbėti Anglijoje, dabartiniai jo prioritetai – įsikabinti į gyvenimą“, – šypsodamasi sako Ieva. Leonardas taip pat krypsta į platesnes veiklos erdves. Balyje lankė aktorinio meistriškumo pamokas pas vieną garsų mokytoją iš Niujorko. Jo metodas labai įdomus – moko įsikūnyti į dėvimas kaukes ir pažadinti tam tikras savo savybes. Leonardas planuoja šias žinias perteikti Lietuvoje. „Dabar turime sugalvoti, kaip kiekvienam gyventi ten, kur yra jo širdis, ir kartu neišsibarstyti kaip šeimai, – sako Ieva, bet neatrodo, kad tai jai būtų neišsprendžiama problema. – Yra, kaip yra, mokausi priimti situaciją ir stebėti, ką ji atneš. Spėju, kad didysis mūsų gyvenimo nuotykis tik prasideda.“
I. Šabanė neslepia, kad kasdien praleisti 24 valandas su tais pačiais žmonėmis buvo rimtas išbandymas. „Juolab kad iki tol matydavomės 10 minučių per dieną, – juokauja ji. – Keliesi, važiuoji į darbą, paskui – būreliai, spektakliai, kitokia veikla. Pyktis nebuvo nei kada, nei dėl ko. Pirmus pusę metų, kai keliavome, visiškai neturėjome asmeninės erdvės, net labiausiai susipykę negalėjome išsivaikščioti į visas puses. Jei būtų buvę kur, gal ir būtume išsivaikščioję, bet turėjome tikslą – baigti šitą kelią, ir tai buvo stipriau už trumpalaikius konfliktus. Pamažu supranti, kad konfliktai daug pasako ne tik apie partnerį, bet ir apie tave. Juk yra priežastis, kodėl reaguoji vienaip ar kitaip?“ Šeima daug laiko kartu praleidžia ir Balyje.
„Čia temsta pusę septynių, visus metus tuo pačiu metu kaip uždangą nuleidžia. Ubudas – ramus miestelis, pramogų nėra, televizoriaus neturime, tad bendraujame trise“, – pasakoja moteris. Ar nepabosta diena iš dienos tie patys pašnekovai? „Su kitu žmogumi tau įdomu tiek, kiek įdomu su savimi, – atsako Ieva. – Mūsų namuką sudaro viena didelė gyvenamoji patalpa, vonia ir veranda. Dvejus metus su vaiku miegojome tame pačiame kambaryje, ir tai yra nuostabu. Taip įpratome, kad, kai grįžome į Lietuvą, Emilija iškart iš savo kambario persikraustė į mūsų. Čia ir miega, ir žaidžia, nebenori būti viena. Pastebėjau, kad ir man nebeliko ribų, jaučiu, kad vis lipu į kito žmogaus asmeninę erdvę, norisi jį liesti, apkabinti. Pašneki valandą, ir jis tau atrodo draugas.“
Kai nereikia slėptis už kitų žmonių ar įvykių, gali iš naujo atrasti ir mylimą žmogų, ir save. „Balyje pažinau Leonardo nerimastingą sielą. Anksčiau man nepatikdavo, kad jis toks tarsi nervingas, kupinas įtampos. Dabar supratau, kad jį į priekį gena noras pažinti, bandyti. Leonardas ir pats tarsi pamatė save iš šalies, – pasakoja pašnekovė. – Sužinojau, kad man labai patinka gamta, kad ji – mano energijos šaltinis. Supratau, kad mėgstu dalytis, rūpintis žmonėmis, jaučiuosi laiminga, kai laimingi kiti.“ Noras rūpintis kitais virto nauja I. Šabanės veikla. Kaip tinklaraštis startavęs projektas „Balinėtojai“ įgavo pagreitį. Ieva padeda į Balį atvykusiems žmonėms pažinti šalį, organizuoja stovyklas moterims. „Gal čia sklando moteriškumo dvasia, – pastebėjau, kad moterys Balyje jaučiasi geriau nei vyrai, joms ši sala tarsi prilimpa prie širdies“, – sako pašnekovė. Ji padeda įsikurti ir norintiesiems pagyventi ilgiau. Tiesa, tiems, kurie neturi santaupų, tai nėra labai paprasta, mat dirbti samdomą darbą čia gali tik vietiniai. Tai gera vieta tiems, kuriems darbo vieta nesvarbi. Galima steigti ir savo verslą, tarkim, įkurti kavinę, bet samdyti teks baliečius.
Brangiausiai Balyje kainuoja gyvenamasis būstas. Ievos šeima už savąjį per mėnesį moka 370 eurų. Vietinio maisto kainos nedidelės, drabužių ir kosmetikos beveik nereikia. „Atpratau dažytis, – šypsodamasi sako Ieva. – Balyje, būna, marškinėlius nešioji, kol sudyla iki skylių. Grįžusi į Lietuvą, atidariau spintą ir supratau, kad neturiu ką apsirengti tikrąja to žodžio prasme, o ne todėl, kad ji per daug prigrūsta.“
