Draugės – rašytoja Ugnė Barauskaitė ir aktorė Inga Jankauskaitė – drėbtos tarsi iš to paties molio, tik vienai duota plunksna, kitai – scena. Abi užaugusios senajame ponių Kaune, gal todėl dar ir dabar liguistai reaguojančios į kreipinį „tu“. Tai moterys, avinčios sidabrinius blizgančius batelius. Ne, nei kiek nepadauginu.
Būtent taip pasipuošusios į šiųmetės Vilniaus knygų mugės „Rašytojų kampą“ atkaukšėjo aktorė Inga Jankauskaitė ir trečiąją savo knygą „Vieno žmogaus bohema“ bei pakartotinai išleistą „Dešimt“ pristatyti nusiteikusi rašytoja Ugnė Barauskaitė. Nors menininkės skaičiuoja savo draugystės dvidešimtmetį, joms užsiimti aritmetika, regis, visai nerūpi.
„Aš dar vis galvoju, kad mano laikai yra dabar. Nesijaučiu pragyvenusi kažkokį laiką negrįžtamai“, – sako U. Barauskaitė. Kad prisiminimai, mintys netaptų negyvu paminklu, rašytoja savo knygas pristatė kiek netradiciniu būdu: spontaniškai kalbėdamasi su drauge. Būtent taip atviri pokalbiai išsprūdo iš įprastai visa sugeriančios virtuvės ribų ir nugulė čia.
(Ne)lipti iš komforto zonos
Tiesa, dalintis savo patirtimis, jausmais U. Barauskaitė nutarusi sąmoningai. Pasak autorės, rašyti romanus trečiuoju asmeniu ir kurti fikciją – ne jos užduotis. „Jei galiu rašyti pirmuoju asmeniu
ir būtent tokie tekstai sulaukia daugiausia palaikymo iš aplinkinių, kodėl man reikėtų lipti į svetimą kalną? Aš niekam nieko neskolinga“, – užtikrintai kalba rašytoja, o nuščiūva net jos draugė: „Gal kad išliptum iš komforto zonos?“.
Žmogus turi gyventi patogiai, o ne laužyti save. Jei renkamasi tai daryti – dažniausiai siekiama ne savo tikslo ir imamasi svetimos užduoties.Ugnė Barauskaitė
Iš tokios, pasirodo, nėra reikalo lipti. „Žmogus turi gyventi patogiai, o ne laužyti save. Jei renkamasi tai daryti – dažniausiai siekiama ne savo tikslo ir imamasi svetimos užduoties“, – teigia U. Barauskaitė. Kitaip tariant – jei rašyti šiandien nėra įkvėpimo, tai naudingiau išsiplauti indus nei sukniubus prieblandoje kankintis.
„Ugnė nėra ta rašytoja, kuri kuria paralelinę realybę. Ji rašo apie save, savo gyvenimą, apie tai, kas ją supa. Kalbėti tik apie knygas ir nekalbėti apie ją pačią yra neįmanoma“, – priduria I. Jankauskaitė. Tikra tiesa, todėl imkime ir pakalbėkime. Kas yra U. Barauskaitė?
„Visų pirma, jaučiuosi žmogumi. Tik santykyje su tuo kitu priraizgytoju ir primazgytoju aš imu jaustis moterimi, skleisti sparnus ir plunksnas. Kasdieniniame gyvenime aš esu žmogus. Tiesiog žmogus“, – sako knygų autorė, o aktorei I. Jankauskaitei net plaukai piestu stojasi to klausant. „Tai mūsų didžiausias skirtumas, nes niekada savęs neįvardyčiau niekaip kitaip, kaip tik moterimi“, – tikina ji.
Paklausta, ar jaučiasi rašytoja, U. Barauskaitė kaipmat pameta kategoriškumą. Viena vertus – tai jos gyvenimo matymo būdas. Prisiminimai galvoje gula „gatavais“ sakiniais ir gumuliuojasi mintyse tol, kol neatsiranda ant popieriaus ar ekrane. Kita medalio pusė – knygų autorė pripažįsta, jog pati sau yra daug daugiau nei tik rašytoja.
„Prisimenu, kai Jurga Ivanauskaitė nurodė, jog nesijaučia rašytoja. Tuomet galvojau: kokia nesąmonė! Juk ji – rašytojų rašytoja. Dabar, pristačiusi trečiąją knygą, suprantu, dėl ko ji taip pasakė“, – dalijasi U. Barauskaitė.
Kaunas įaugęs į odą
Kaip draugės pačios juokauja, abi užaugo Kauno pakraščiuose ir tarsi penkis pirštus pažįsta „smulkiaburžua“ elgesio kodeksą. Žino, kada ant apvalaus stalelio tiesti staltiesę, kada iš lentynos traukti antikvarinius puodelius ir, kada vilkėti kailinaičiais bei mūvėti dailią kepurę. Senojo Kauno ponių laikas draugėms ne tik žinomas, bet ir įaugęs po oda. Nors juodvi susitiko Vilniuje dirbdamos radijuje, o ir dabar nei viena nebegyvena Kaune, šis miestas abiejų menininkių vis dar idealizuojamas. „Vis prisimename jį, koks jis buvo, nors dabar turbūt tokio nebėra“, – sako U. Barauskaitė.
Net jei taip – visai nereiškia, jog laikas ėmė ir praėjo, o prisiminimus belieka tik kolekcionuoti. Frazė „O mano laikais...“ rašytojai negalioja, nors paneigti sunku, kad kai kurie senojo etiketo standartai įsirėžę taip giliai, jog net ausis kurtina, kai nepažįstamieji kreipiasi „tu“. „Ponia“, žinoma, šiais laikais jau taip pat nebežinia apie ką – pernelyg pretenzingas. „Madam“ – kartais kodėl gi ne?
U. Barauskaitė kategoriškai nepritaria nuomonei, kad apie sovietmetį iš viso nebereikia kalbėti. „Ten gyveno mūsų tėvai ir seneliai, mes patys. Sovietmetyje gyvena mūsų vaikystės prisiminimai, negalime to pamiršti“, – teigia ji.
Vaikus reikia gimdyti anksti
Jei jau prakalbome apie vaikystę, tai galima ir apie motinystę. „Na taip, mudvi anksti pradėjome“, – juokiasi I. Jankauskaitė, auginanti tris vaikus: sūnų Kostą iš pirmosios santuokos ir dvynius, kurių susilaukė iš antrosios santuokos. U. Barauskaitė yra dviejų dukrų – Julijos ir Jonės – mama. Ji, kaip ir I. Jankauskaitė, patyrė dvejas skyrybas.
Ne kartą esame kalbėjusios apie tai, kaip svarbu anksti susilaukti vaikų. Jau vien todėl, kad seneliai būtų funkcionuojantis dalykas, o ne memorialinis stendas.Inga Jankauskaitė
„Ne kartą esame kalbėjusios apie tai, kaip svarbu anksti susilaukti vaikų. Jau vien todėl, kad seneliai būtų funkcionuojantis dalykas, o ne memorialinis stendas“, – atvirauja aktorė. Jai antrina ir U. Barauskaitė, matematiškai apskaičiavusi, kad populiarėjantys švediški standartai susilaukti pirmagimio sulaukus keturiasdešimties lemtų vaikų ir senelių santykių eros pabaigą. Jei vaikas taip pat lauktų penktos dešimties, tai seneliams, geriausiu atveju, būtų aštuoniasdešimt metų. Jei tik pavyktų tiek sulaukti.
„Mano mama dar vis sugeba nušokti nuo dviračio, pasileidusi nuo kalniuko. Sako: gal nesustabdysiu, todėl geriau nušoksiu. Ji sugeba visą naktį šokti su aukštakulniais bateliais. Mano dukrai tai yra puikus pavyzdys“, – tikina U. Barauskaitė.
Tikrai, kas gali būti žaviau už moterišką kartų ryšį? Nebent tik moteriški ritualai prieš šventes. Tokie, kaip ir tądien, prieš susitikimą „Rašytojų kampe“, kai U. Barauskaitė su dukra bei I. Jankauskaite namuose susikūrė „Moterų kampelį“. Čia daug šepetėlių, šešėlių, veidrodžių, nuolat ūžia plaukų džiovintuvas. Čia kalbasi žmonės, moterys, draugės, mamos ir dukros. O mums tik paskui jos sužiba pasitikinčios savimi ir avinčios sidabrinius blizgančius aukštakulnius batelius.
