Atrodytų, Marijai Teresei Rožanskaitei supuolė visos įmanomos nesėkmės. Gimė ji šeimoje, kokias vadiname prarastu geriausiu savo genofondu, – sovietų represijos joms buvo negailestingos. Vietoj šviesios vaikystės – Sibiro speigas. Komplikuota menininkės dalia laikais, kai kūrybą prievartavo socialistinis realizmas, moters – nesibaigiančio deficito buityje. Jau laisvoje Lietuvoje meno biurokratų į ratus kaišioti pagaliai. Didysis pripažinimas – tik po mirties...
Ne moterų darbas
„Aš visuomet noriu būti visuose gyvenimo įvykiuose, viską matyti, jausti, kitaip pritrūktų jėgų kurti, kurti tol, kol idėjos atakuoja mane“, – savo dienoraštyje rašė menininkė. Tas „atakas“ ji realizavo avangardiniais raiškos būdais – kurdama asambliažus, koliažus, gamtos instaliacijas. Rožanskaitės kūryba prikausto itin jautriu ir asmenišku santykiu, kad ir kas būtų vaizduojama – sergantis žmogus ar pasiligojusi gamta, miesto chaosas ar Dzūkijos močiučių atsivėrimas.
Sovietmečiu Teresė ilgai glaudėsi savo vyro garsaus dailininko modernisto Igorio Piekuro šešėlyje. „Kas anais laikais rimtai žiūrėjo į moterį tapytoją? Žaidžia, ir tiek. Kam kreipti dėmesį?! Tėvas atlikdavo užsakymą, uždirbdavo pinigų, išlaikė šeimą. Taigi mama galėjo kurti nevaržoma, niekam savo darbų nerodė, pasitardavo nebent su vyru.
Nepripažinimas buvo tam tikra laisvė, ir ji davė vertingų rezultatų“, – aiškina Teresės ir Igorio sūnus žinomas skulptorius Gediminas Piekuras.
Ignoruota Teresė ir dėl savo kilmės. Gimė ji pasiturinčioje šeimoje. Mama dirbo gimnazijos mokytoja, tėvas rūpinosi ūkiu, buvo savanoris, tautininkas, Šaulių sąjungos aktyvistas. Dailininkė buvo septynerių, kai ginkluoti sovietai įgrūdo ją kartu su mama į vieną iš Altajaus kryptimi riedėjusių vagonų. Tėvą nuo šeimos atskyrė anksčiau.
Mama galėjo kurti nevaržoma, niekam savo darbų nerodė, pasitardavo nebent su vyru. Nepripažinimas buvo tam tikra laisvė, ir ji davė vertingų rezultatų.
„Vaikai eidavo valgyt ieškoti. Atsimenu, kad tokių skėtinių augalų buvo labai saldus vidus, valgėm ir tulpyčių svogūnėlius. Ieškojom putojančių augalų, kurie atstojo muilą. Rašalą gamindavome iš burokėlių, plunksnas – iš nendrių. Iš visokių žolelių aš vaikams darydavau lėlytes. Po karo mokyklai išskyrė pieštukų. Mokytoja, pamačiusi, kad paišau, davė man raudoną ir žalią, bet paskui kilo triukšmas – kodėl davė tremtinei. Tai atėmė ir atidavė politruko dukrai. Man davė juodą“, – apie baisiausią savo gyvenimo etapą interviu menotyrininkei Laimai Kreivytei yra pasakojusi menininkė.
Grįžimas į Pobedą
Kitas Teresės sūnus garsus tapytojas Marijus Piekuras prisipažįsta, kad jiedu su broliu ilgai net nenutuokė apie skaudžią savo šeimos istoriją: „Mama bijojo prasižioti. Aš ir Gediminas jau buvome išlipę iš paauglystės, kai ji pasiėmė mus kartu į savo tremties vietą – prie Novosibirsko esantį Pobedos kaimą. Aušo Nepriklausomybė, o mes, ko gero, pirmieji nuvežėme ten trispalvę. Mama tada išdrįso nueiti pas geležinkelio stoties viršininką ir pareikšti, kad yra tremtinė, kad atvažiavo padėti lietuviškų verbų ant bėgių, kuriais kitados dardėjo gyvuliniai vagonai. Ir mums leido! Ieškodama nors kokios žinios apie tėvo likimą, mama dar spėjo pasirūpinti išrašais iš archyvų. Byloje teigiama, neva jis – liaudies priešas, mat turėjo automobilį, telefoną, žemės ir išnaudojo samdinį. Šis jį ir įskundė – keršydamas už tai, kad dėl gėrimo buvo atleistas. Mūsų senelį nuteisė sušaudyti.
Mama pasakojo savo akimis mačiusi, kaip karininkai Novosibirsko geležinkelio stotyje gaudydavo vagiliaujančius vaikus, o pagavę užmušdavo daužydami galvas į kolonas. Kaip susirgo maliarija, o jai gydyti nebuvo vaistų. Tada močiutė ryžosi bėgti. Atidavė savo žiedą vienai moteriai, ši už tai parūpino traukinio bilietus. Pačios nebūtų nusipirkusios – juk tremtinės, be dokumentų. Geležinkelio stotį pasiekė rogėmis, kuriomis vežė šieną. Mama niekada nepamiršo, koks baisus šaltis tada spaudė ir kokį siaubą kėlė tamsoje blizgančios vilkų akys. Geraširdis sentikis bėgles priglaudė nakčiai savo troboje, davė Teresei chinino, šis ją ir išgelbėjo nuo mirties.“
Įsikurti Lietuvoje tremtinėms irgi padėjo geri žmonės. Anot Gedimino Piekuro, jei ne lietuvių pagalba vieni kitiems, apskritai būtume likę be kultūrinio sluoksnio. Teresė su motina kurį laiką slapstėsi įvairiuose namuose, gyveno net pas Paleckius. Šie rizikavo, kaip ir tuomečio Vilniaus dailės instituto rektorius V. Mackevičius priimdamas Teresę studijuoti – mat nuslėpė jos biografiją. Būtent institute Teserė susipažino su bendrakursiu Igoriu Piekuru. Užsimezgė romantiška meilė.
Be draudimo ir bausmių
1960-aisiais gimė pirmasis tapytojų sūnus Marijus, po dvejų su puse metų – Gediminas. Abu sako, kad tėvai sugebėjo auklėti vaikus jiems to net nenutuokiant: „Nieko jie nedramatizavo, niekada nemoralizavo. Mes su močiute vaikščiodavome į bažnyčią, žinojome dekalogą. Tad kai ko nors prisidirbdavome, pačius grauždavo sąžinė. Diržo tikrai nesame ragavę. Tėvai buvo jauni padūkę menininkai, patys prikrėsdavo šposų, tačiau šposą jie skyrė nuo peržengiamų moralės, etikos ribų. Kai nuo mažų dienų kvėpuoji tokiomis nuostatomis, nebereikia nei auklėjimo, nei bausmių.“
Tiesa, Teresė kai kuriais klausimais buvo griežtesnė, anot Marijaus, – kaip sibiriokė. „Visko pasitaikydavo. Ir pasikaldavom mudu su Gediminu, juk buvome konkuruojantys bernai. Trenki duris, išlekia stiklas. Tėvai kantriai taiso, klijuoja, o mes vėl jį išbarškinam. Privalėjom dirbti sode, mindavom į jį dviračiais. Kai nuravėdavom lysves, surinkdavom uogas ir sunešiodavom akmenis, laukdavo tėvų pažadėti žaidimai, laužas, šašlykai, bet tik tuo atveju, jei darbas gerai atliktas. Jei ne, mama nenuolaidžiavo – liepdavo perdaryt!
Mieste kiemas buvo tikra išgyvenimo mokykla, bet traukdavo ir blogais dalykais. Kartą iš ten parsinešėm namo pornografinių nuotraukų ar kortų, tai mama ilgai skaitė paskaitą, kas yra pornografija ir kaip ji žemina moteris“, – pasakoja Marijus.
Įdienojus užuolaida būdavo atitraukiama, ir tapytojų pora susitikdavo prie Teresės paruošto pietų stalo.
Kai Teresė su Igoriu dirbtuvėje tapydavo, sūnūs irgi būdavo kartu. Abu gaudavo perpus padalytą baltą paklodę ir dažų. „Fantazija liedavosi per kraštus. Aš dažniausiai paišydavau kalnus. Tebeturime tuos paklodinius paveikslus, – sako Marijus šypsodamasis. – Tėvams nereikėjo mūsų orientuoti į menininkus, tuo keliu pasukome natūraliai. Kiek tėvai turėjo bibliotekoje knygų, nebuvo titulinio puslapio be piešinių. Pabardavo už tai, bet negriežtai.“
Teresę nuo vyro darbo metu skirdavo užuolaida. Abiejose pusėse girdėjai tik tylų šiurenimą klasikinės muzikos fone. Įdienojus užuolaida būdavo atitraukiama, ir tapytojų pora susitikdavo prie Teresės paruošto pietų stalo. Kai pavalgydavo ir pasišnekėdavo, vėl atsiskirdavo užuolaida. Jei tik ši būdavo ne laiku atitraukiama, vaikai išgirsdavo: „Piekurai, trukdai man dirbti, tu į mane žiūri!“
Už geležinės uždangos
Teresė mėgo darbuotis nuo pat saulėtekio ir anksti gultis, o I. Piekuras buvo pelėda. Pirmoje dienos pusėje jis paprastai tapydavo, popiet dėstė J. Vienožinskio dailės mokykloje, o naktimis iliustruodavo knygų viršelius. Marijus sako niekada nepamiršiantis, kaip gavo iš tėvo pirmąją chaltūrą: „Jis man leido nudažyti foną auksine ochra. Tada supratau, kaip sunkiai tėvai uždirba ir kodėl mama mums vis lopo kelius. Didžiausia laimė jiems būdavo užsidirbti ir išvažiuoti į užsienį, jei tik valdžia išleisdavo. Iš vienos tokios kelionės atvežė mudviem su broliu pirmuosius džinsus.“
Paradoksas, tačiau spygliuota tvora nuo pasaulio atskirtą visuomenę sėkmingai pasiekdavo ne tik žinios apie naujausias meno kryptis, bet ir knygos, muzikos įrašai. Piekurų namuose gulėjo krūvos vinilo plokštelių, stirtos Teresės prenumeruotų literatūros, mokslo žurnalų. Gediminas prisimena slaptas pasaulinio kino šedevrų peržiūras, apie kurias pakuždėdavo Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros darbuotojai. „Tokių pasaulinio lygio įdomybių ieškojimas darė įtaką tėvų kūrybai, jie tai vėliau reflektuodavo savo paveiksluose. Ypač mamai viskas atrodė įdomu. Ji jau tada buvo kosmopolitiška, mielos jai buvo visos kultūros – pradedant italų Giotto, baigiant rusų Rubliovu“, – atvirauja Gediminas.
Marijus prisimena, kaip lankydamasi Rusijoje šeima vaikštinėjo po cerkves, o Teresė aiškino apie kiekvienos detalės reikšmę. Aplinkiniai stebėjosi, kaip harmoningai ji sugeba sujungti Rytų ir Vakarų sistemas, kiek randa naujų raiškos formų ir priemonių.
Nors Piekurų namuose kas savaitgalį vykdavo vadinamosios užstalės, Gediminas patikina, kad tėvai nebuvo bohemščikai. Jie bičiuliavosi su tokiais pat muzikos, medicinos, mokslo naujovių ištroškusiais žmonėmis, tad visi čia susirinkdavo ne pavalgyti ar išgerti, o pabendrauti. Broliai prisimena tarp svečių buvus Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Tarasovą, Libertą Klimką. Užsukdavo žymusis Justinas Mikutis, jis mėgdavo samprotauti apie poeziją, deklamuoti Vytautą Mačernį. Kai Teresė atkimšdavo butelį raudonojo vyno, šis, anot Marijaus, atsiskleisdavo dar labiau: „Tėvai duodavo Mikučiui pinigų. Nervingas jis atrodė – irgi po Sibiro.“
Svajonių anyta
Gedimino žmona Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto administracijos darbuotoja Laima Babraitytė-Piekurienė, prisimindama anytą, neslepia emocijų: „Man Teresės labai trūksta, nes nuo pat pirmos minutės pajutom ypatingą mus siejantį ryšį. Jau draugaudama su Gediminu kartais prižiūrėdavau draugės dukrelę. Jis iš tėvų pasiskolintu automobiliu retsykiais nuveždavo mus į kaimą. Teresė rado mašinoje pamirštų mergytės piešinių ir savo bičiulei prasitarė, kad sūnus turbūt susirado merginą su vaikeliu. Kita moteris būtų dėl to rankas grąžiusi, o Teresė pasidžiaugė, kad mergaitės piešiniai labai įdomūs. Po santuokos mudu su Gediminu penkerius metus gyvenome Teresės ir Igorio namuose, ten mums gimė Augustina ir Mykolas. Sulaukiau iš anytos tiek pagalbos, tiek empatijos, motiniško rūpesčio...“
Visi kalbinti Piekurų dinastijos atstovai sutaria nematę dailininkės gulinėjant ant sofos, nebent būtų sirgusi. Buvo nuolat užsiėmusi – jei ne tapyba, tai visuomenine veikla ar ūkio darbais. „Man gaila laiko“, – sakydavo menininkė. Šeimos sodybą Dzūkijoje, Kuršių kaime, Teresė pavertė tradiciniu kaimišku gėlynu, šiltnamių ir daržų plantacijomis, augino visas įmanomas daržoves. Ji buvo įsitikinusi, kad pirkti žiemą parduotuvėje daržoves – tas pats, kas nuodytis, todėl pati konservavo. Virė uogienes, džiovino grybus, žoleles. Nors nemažai tų gėrybių Teresė išdalydavo, po jos mirties namiškiai rūsyje rado atsargų keleriems metams.
Masyvių sidabrinių apyrankių nenusiimdavo net eidama rauti piktžolių, o būdama jau vyresnio amžiaus į vieną ausį įsivėrė auskarą su ilgu pakabučiu.
„Visų kulinarijos gudrybių mane išmokė Teresė. Dukra Augustina, nors baigė grafikos studijas, dievina maistą ir yra puiki kulinarė būtent močiutės dėka. Teresė pusantrų metų anūkę pastatė ant taburetės, įdavė dubenį, miltų, ir abi minkė kūčiukus. Kai įėjusi į virtuvę pasibaisėjau – tešlos gabalais buvo aplipdyti ne tik stalas, sienos, bet ir pati Teresė, ji man rusiškai, kad mažoji nesuprastų, pasakė: „Neteisingai elgiesi, na, kitaip vaikas išmoks dirbti? Jeigu nervai nelaiko, išeik, o mudvi čia susitvarkysime“, – pasakoja Laima. Ji prisimena ir tai, kaip įtikinamai Teresė gebėjo keturiems savo anūkams paaiškinti, kodėl ko nors negalima ir kodėl kas nors privaloma. Pasakojo apie tremtyje praleistus metus, kiek turėjo įdėti pastangų, kad išgyventų. Aiškino, kad nieko gyvenime nebūna be darbo, vertingiausia yra tai, ką pats pasidarai. „Vaikai užmiršdavo bumbėti ir nueidavo ravėti daržo“, – juokiasi moteris ir priduria, kad Teresė buvo praktinis savo teorijų pavyzdys. Visuotinio stygiaus laikais ji ir dailų kostiumėlį nusimegzdavo, ir patalynės pasisiūdavo. Laima iki šiol turi anytos dovaną – pačios išsiuvinėtus vaikiškus rūbelius.
Prancūziški sentimentai
Kita dailininkės marti muzikos pedagogė ir papuošalų kūrėja Rūta Piekurienė prisimena Teresę mėgus papuošalus. Masyvių sidabrinių apyrankių nuo rankos menininkė nenusiimdavo net eidama rauti piktžolių, o būdama jau vyresnio amžiaus sugalvojo į vieną ausį įsiverti auskarą su ilgu pakabučiu. „Žavėjausi jos aistra kurti ir gyventi su nuotykiais. Ji labai palaikė mano kūrybines užmačias“, – sako Rūta.
Marti Laima apgailestauja, kad anyta gyva taip ir nesulaukė jos verto pripažinimo: „Sovietiniais laikais Teresės neįsileisdavo į parodų sales, o už pirmuosius koliažus tiesiog sudirbo, net menu jų nelaikė. O kai prisimenu Nacionalinės premijos – šiai buvo nominuota ne kartą, bet taip ir nesulaukė – istoriją... Kaip apgailėtina tai atrodė. Anyta labai išgyveno, bet ne dėl to, kad negavo pinigų. Jai buvo skaudu. Nieko gera nesitikėti iš sovietmečio buvo savaime suprantama, bet kai Lietuva tapo laisva, Teresė ir toliau liko atstumta tik todėl, kad nesibičiuliavo su tais, su kuriais reikia, nepataikavo tiems, nuo ko priklausė svarbūs sprendimai, nebijojo ir nemalonią tiesą pasakyti, ypač meno funkcionieriams. Nebuvo konformistė. Niekada nekovojo, nelipo per galvas. Atstumta pasitraukdavo ir tyliai dirbdavo toliau. Labiausiai ją vertino užsieniečiai, lankydavosi dirbtuvėje, nupirkdavo kūrinių.
Man atrodo, kad ištverti visas gyvenimo negandas Teresei padėjo gilus tikėjimas. Ji net sovietmečiu paslapčia vaikščiojo į bažnyčią. Priesakas „mylėk savo artimą“ jai reiškė praktinį veiksmą, o ne šiaip gražią frazę, kurią pamiršti vos užvėręs šventovės duris. Teresė priklausė Antakalnyje esančiai joanitų parapijai. Ji buvo aktyvi jų pagalbininkė, rūpinosi nedarniomis šeimomis, jų vaikais. Kaip žinoma, joanitai yra prancūzų ordino vienuoliai. Teresė kažkada gimnazijoje mokėsi prancūzų kalbos, vėliau lankė šios kalbos paskaitas Trečiojo amžiaus universitete ir be galo džiaugdavosi, kad gali su joanitais pasišnekučiuoti prancūziškai.“
Paskutinė instaliacija
Nelengvi Piekurams buvo penkeri Teresės mamos slaugos metai. Kartais močiutę tekdavo paguldyti į psichiatrijos ligoninę. Laima Piekurienė prisimena, kad Teresė kasdien važiuodavo į Naująją Vilnią apsikrovusi ligoninės senukams skirtu šiltu maistu. „Anyta sukūrė paveikslų seriją apie sovietinio beprotnamio močiutes. Jos buvo ten skriaudžiamos, verčiamos dirbti, neprižiūrimos, kai kurios pakliuvusios visiškai sveikos. Po mamos mirties Teresė ir toliau važinėjo į ligoninę, valgydino senutes pačios keptais kotletais, iš savo lėšų suruošdavo joms stalą per šventes. Nors buvo gūdus sovietmetis, sugebėjo susitarti su skyriaus vedėju, kad tikinčiosioms leistų atvežti kunigą“, – pasakoja marti Laima, o Marijus priduria, kad mama vis „statydavo ant blakstienų“ ligoninės personalą dėl pacientų priežiūros.
Lietuvai tapus laisvai, Teresė ir toliau buvo atstumta tik todėl, kad nesibičiuliavo su tais, su kuriais reikia.
Marijus mamą laiko švaros akcijos „Darom!“ pioniere. Niekas nė girdėjęs nebuvo apie tą akciją, kai dailininkė jau tvarkė miškuose suverstus šiukšlynus. O kartą nuo tuometės „Minsko“ parduotuvės pajudėjo Igorio Piekuro vairuojamas automobilis su gedulingu vainiku, ant kurio užrašyta: „Liūdi gamta“, šis buvo padėtas ant milžiniškos šiukšlių krūvos. Visa tai sumanė, žinoma, Teresė. „Mama buvo avangardistė visur. Ne veltui ją taip mėgo jaunimas. Vos sugalvoję ką nors netradiciška kviesdavo į kompaniją Rožanskaitę“, – mena Marijus.
Šeimos sodyboje Kuršių kaime Piekurai kelerius metus rengė akciją „Keturiese be sienų“ – savo kūrybą demonstravo gamtoje. „Mamai reikėjo gyventi Niujorke ir turėti bent du vadybininkus, kurie spėtų suvaikyti vis naujas jos idėjas, – juokiasi Marijus. – Mes nespėdavome, nors ji tiesiog nejučia įtraukdavo į savo sumanymus. Visi net prigulę triūsdavom, o ji trindavo rankas – valio, veiksmas vyksta, visa šeima užsukta. Nuolat valydavome pro mūsų sodybą tekantį upelį. Mane tai taip užkniso, kad net nebeidavau ten. Mama nusipirko žvejybinius batus, žygiuodavo švarinti upelio kaip į darbą, o paskui imdavosi kurti ten instaliaciją.“
Po Igorio Piekuro mirties 2006-aisiais pablogėjo ir Teresės sveikata – jos visada žemas kraujospūdis staiga šoko į aukštumas. Pasak Marijaus, tėvai buvo suaugę kaip dvi vieno kamieno šakos, negalėjo vienas be kito apsieiti, tačiau Teresė ir toliau dalyvavo įvairioje veikloje, o į medikų siūlymą važiuoti pailsėti į sanatoriją, atkirsdavo, kad geriausia gydykla jai yra Kuršių kaimas. 2007 metais tapytoją ištiko lemtingas insultas. Marijus prisimena, kaip laidotuvių dieną režisierius dokumentininkas Juozas Matonis pasakė: „Jūsų mama ir vėl iškrėtė instaliaciją.“
Nuotraukos – iš M. T. Rožanskaitės šeimos archyvo
