Jeigu Lietuvos istorija būtų rašoma taip įdomiai, kaip tai darote Jūs – savita literatūrine maniera pasakojate apie tris didžiuosius Baltijos pakrantės miestus – Rygą, Karaliaučių/Kaliningradą ir Mėmelį/Klaipėdą, abejingų praeičiai neliktų. Kodėl Jums buvo svarbu Lietuvai įteikti dovaną – knygą „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“?
Tikros knygos parašomos iš lemties arba iš netekties. Galynėjantis su lemties jėgomis arba norint įveikti netektį, negandą. Argi būtų gimęs „Don Kichotas“, jeigu Miguelis de Cervantesas nebūtų buvęs karys ir vergas, jeigu nebūtų netekęs rankos? O jeigu Williamas Shakespeare’as nebūtų išgyvenęs sunkiausių Elžbietos I politinių perturbacijų? „Karaliaus Lyro“ ar „Hamleto“ neskaitytume. Kvaila gretintis prie šių lemties ir netekties genijų, tačiau jie padeda daug ką suprasti, jų likimai daug ką paaiškina. Štai ir manoji Baltijos pakrantės trilogija gimė nebandant rašyti knygų. Jos pačios „parašė“ mane. Tai pasakojimai apie dvylikos metų asmeninę lemtį. Knygos suskirstytos vigilijomis, tai – būdravimai.
Skaitydama Jūsų Klaipėdos miesto epą supratau, kokios varganos mano žinios apie šį uostamiestį. Surinkote milžinišką, spalvingą, įvairialypį istorinės praeities ir šiandienos miesto įvykių lobyną. Ar dėl to ir apsigyvenote Klaipėdoje, kad geriau pajustumėte nūdienos atmosferą ir tolimos praeities gausmą?
Apsigyvenau Klaipėdoje, nes niekur kitur Lietuvoje man nebebuvo vietos. Neradau laisvos kūrybos erdvės niekur kitur, radau tik čia. Be to, kokia lemties malonė – 50 km, ir tu jau kito pasaulio Rytprūsiuose, dabartinio Kaliningrado srityje, 50 km – ir tu jau buvusioje Livonijoje, Latvijoje. Klaipėda – tai mano Lietuvos išsiveržimas iš aklavietės, atitolimas nuo lietuviams būdingų ciklų (per visus žiniasklaidos kanalus brukamų Lenkijos ir Rusijos temų). Kaliningradas – toli gražu ne Rusija, tačiau to negali žinoti jame nepagyvenęs.
Ir dar. Prisipažinkime, kad Sąjūdis pasiglemžė mūsų gyvenimus. Daugelio (pirmeivių) lūkesčiai ir norai sudužo kaip sueižėjęs indas. Mano politinė biografija gal ypatingesnė tuo, kad kaip nedaugelis nenorėjau eiti į valdžią, neįsivaizdavau savęs aukščiausios valdžios krėsluose. Visą gyvenimą troškau tik rašyti. Po 2003 metų, kai Lietuvoje įvyko esminiai geopolitiniai lūžiai, Sąjūdžio idealai mirė. Nebebuvo nė šešėlio reikalo vaidinti, kad to nenutiko. Tada ir „išėjau“ iš Lietuvos pro sostinės duris. Kad į ją grįžčiau pro Vakarų langą. Grįžau į darbą su amžinybe – grynosios literatūros kūrybą.
Savo Mėmelio/Klaipėdos istorijų pasakojimo pagalbininku pasirenkate ginčytis mėgstantį Kaminkrėtį. Iš pradžių net atrodo, kad šis įdomus bohemiškas tipas yra realus. Kam Jums reikėjo tokio personažo?
Klaipėdos tema baigia sumanytą trilogiją. Tikroji kūryba mažiausiai panaši į plano įgyvendinimą, ji kupina nuolatinių atradimų. Kai pasukęs už kampo ūmai pamatai naują pasaulį. Vieną dieną už Klaipėdos/Mėmelio kampo, senamiestyje, ir pamačiau varinį kaminkrėtį. Jis sėdėjo sau ant stogo kraigo, švilptelėjo man. Tokio tipo nemačiau nei Karaliaučiuje/Kaliningrade, nei Rygoje. „Rašeiva! – šūktelėjo jis iš po debesies, – galiu ateiti tau į pakeleivius, nesigailėsi.“ Ką gi, imu… Prototipai? Žinoma, jų yra. Vienas – – skulptorius Arūnas Sakalauskas (nors ne jo rankomis tas kaminkrėtys nulipdytas).
Apsigyvenau Klaipėdoje, nes niekur kitur Lietuvoje man nebebuvo vietos. Neradau laisvos kūrybos erdvės niekur kitur, radau tik čia.
Koks Jūsų pasakojimuose yra literatūrinės fikcijos vaidmuo?
Literatūrinė fikcija grožinėje literatūroje – būtinas dalykas. Ji turi prototipų galeriją. Eidamas ja, kalbini daug žmonių. Nesuprantu knygų, kurios rašomos iš tariamos meilės kalbai. Esą kalba pati kažką apie save pačią pasako. Dabar jokia knyga, kurioje rašoma ne alsavimo ritmu, o sakiniais, kuriuos skaitant reikia įkvėpti keletą kartų, man nieko nebesako. Kalba turi kalbėti apie pasaulį, o ne imituoti kažkokį naują pasaulėlį. Kalbinis-literatūrinis egoizmas (vadinasi, ir postmodernizmas) – negyvi gimę reiškiniai. Žinoma, kad tai suprastum, reikia ilgokai pagyventi Žemėje.
Aktorius D. Suchetas tikrai vaikštinėjo po Klaipėdos senamiestį, o iš turgaus ėjusi moteris paklausė, ar tik jis nebus Erkiulis Puaro?
Taip, Davidas Suchetas – vienas pasaulio kino įžymybių, kurios lankėsi Klaipėdoje. Jį matė būtent Tilžės gatvėje, ir man tai papasakojo universiteto darbuotoja, anuomet dirbusi Prūsijos institute. Žodžiu, kaip tą jo susitikimą su klaipėdietėmis įsivaizdavau, taip ir aprašiau, bet faktas šimtaprocentinis – jis buvo.
Įdomu, kad ne Vilniuje ar Kaune, o Klaipėdoje atsirado pirmieji gatvių žibintai, dujos, telefonai, tramvajus, teatras...
Ir ką čia pridursi? Taip buvo. Buvo, nes Mėmelis gyveno kito civilizacinio ciklo ritmu. Lietuva – sau, Mėmelandas – sau. Skirtingose valstybėse, skirtingose imperijose. Čia juk nė Lietuvos okupacijos 1940 metais nebuvo.
Vaizdžiai aprašote 1939 metų kovą Teatro aikštėje į Deutsches Theater lauko balkoną išėjusį Hitlerį ir jo kalbą, baigtą žodžiais: „Ši žemė visuomet liks vokiška! Mes sugrįžome!“ Ar apie fiurerio savijautą persirgus jūros liga plaukiant Baltija, apie tai, kaip jis, „įrėmęs vieną kelį į barokiško piešinio metalo groteles, įsikibo viena ranka balkono turėklo“, perskaitėte archyvuose, ar sceną sukūrė Jūsų vaizduotė?
Apie jūros ligą, kuria fiureris susirgo (pirmą kartą) plaukdamas į Mėmelį/Klaipėdą, sužinojau kaip apie faktą. Apie SS ir SA vyrų atliktą pastato apžiūrą prieš Hitleriui išeinant į teatro lauko balkoną perskaičiau. Surinkau pasakojimų ir apie Hitlerio kalbos miniai turinį. O visa kita yra vaizduotė, – jai net neteko daug prakaituoti.
Moterys visur yra moterys. Joms reikia daugiau išorinio dėmesio negu vyrams.
Vieną savo vigiliją skyrėte moters paslapčiai. Rašote: „Moteris žino, kad geriausia vyro forma – tai indas, į kurį ji pripila tokio skysčio, kokio pataria jos intuicija. Supila meilę, vaikus, butą, baldus, transporto priemones. Vyro laimė ir jo nelaimė – moters rankose, kaip indas.“ Ir pagaliau sušunkate: „Ak, palikite mane ramybėje, gyvatės!“ Kuo išskirtinės klaipėdietės?
Moterys visur yra moterys. Joms reikia daugiau išorinio dėmesio negu vyrams. Jos ir valdo vyrus daugiau išoriniais būdais, o ne savo siela ir fluidais. (Nors mano, kad yra kaip tik atvirkščiai.) Ką sakyti, ką kalbėti pavojingiausia tema? Dviejose iš trijų knygų tuos skyrius – vigilijas – apie moteris pavadinau „Moters paslaptis“. Žurnalo „Moteris“ skaitytojoms juk nieko neatskleisiu – jos suries mane į ožio ragą.
O klaipėdietės? Jos išskirtinės gal tik tuo, kad yra lietuvių pasaulio dalis. Dėkui dievams, kad dar lietuvių.
Knygoje pateikiate įdomių Mykolo Romerio, pamačiusio moters idealą 1921 metų Mėmelyje, pastebėjimų, aprašote naktinį gyvenimą. „Tuščiose gatvėse iki sutemų sukiojasi tik naktinės plaštakės...“ Pasakodamas apie Vakarų pakrantės moteris, prieinate ir iki „šešioliktosios divizijos“. Apie uždarą parsiduodančiųjų klaną sovietmečiu esame girdėję viena ausimi, Jūs tyrinėjate šį reiškinį iš pašaknių. Kaip surinkote tokią slaptą medžiagą?
Turite galvoje paskutiniais tarybų valdžios dešimtmečiais garsėjusią „šešioliktąją diviziją“? Taip, rinkti medžiagą apie ją buvo sunkiausia. Vienas kitas kažkur užsimetęs straipsnis, ir tiek. Vien standartinės žinios apie prostitučių papročius. Labai skurdi informacija. Tad teko ieškoti kontaktų, susitikti su buvusiomis… Ne, jos nebuvo į atsargą išėjusios „divizijos“ karės – ją aptarnavo, taip.
2004–2009 m. Lietuvos generaliniame konsulate Kaliningrade ėjote kultūros atašė pareigas, gimė knyga „Karalių miestas be karalių“; 2009–2012 m. gyvenote Rygoje, parašėte knygą „Ryga – niekieno civilizacija“. Dabar dirbate docentu Klaipėdos universitete, knyga apie uostamiestį – jau skaitytojų rankose. Gal grįšite į Vilnių, ir sulauksime Jūsų kūrinio apie sostinę?
Klaipėda įaugo į mane, aš – į ją. To, tiesą sakant, norėjau, laukiau ir siekiau. Baigti gyvenimą prie Baltijos, žinoma, Lietuvoje. Dar liko tolesnis Vakarų kampas – Kuršių nerija. Ką tik Nerijos nacionalinio parko užsakymu parašiau tekstą knygai „Kuršių nerija kaip sąžinė“ (Nacionalinio parko įtraukimo į UNESCO paveldo sąrašą penkiolikos metų sukakties proga). Į Vilnių mane dabar atvežtų tik surištą.
Rašyti apsigyvenote atskirai nuo šeimos (Kaminkrėčio nuomininkas!). Kaip Jūsų mažosios atžalos – duktė ir sūnus – ištveria tėvelio dingimą?
Du didieji vaikai – jau seniai suaugę, eina savo keliais. Du mažieji – namų angelai. Jie, žinoma, alsavo šalia manęs, ir tas mano vienišavimas rašant knygą – literatūrinis pramanas. Dingstu aš tik Ievos Simonaitytės bibliotekos gelmėse dieną.
Ar šeima Jums padeda kūrybiniame gyvenime?
Žinoma, kad padeda. Labai padeda.
