Tik laikas dabar toks, kad keturis namų kampus tenka laikyti vyrui. „Mano gyvenimas pastaruoju metu labai nuobodus ir neįdomus, – skuba „pasiteisinti“ pašnekovė. – Gyvenu vien darbu. Jei ne mano vyras, neįsivaizduoju, kaip būtų.“ Mylimojo gimtinėje ši moteris gyvena jau vienuolika metų.
Pirmą kartą su Jekaterina kalbėjomės prieš pusantrų metų, – tąsyk rašėme apie vestuvinių desertų tendencijas, moteris užsiminė, kad norėtų kurti „kažką savo“.
Po pusės metų sostinėje ji ir Laura Narmontienė atidarė stilingą desertų butiką „Sugamour“. Per metus (pirmąjį gimtadienį butikas mini vasarį) jis tapo mėgstamavilniečių bei sostinės svečių susitikimų vieta.
Jekaterinos darbo diena prasideda labai anksti – šeštą ryto. Į interviu Jekaterina atvyksta su šešerių metų dukrele Alisa. „Ar galiu pažaisti su meškučiu?“ – sužibusiomis akutėmis paklausia mergytė pamačiusi rusvo kailiuko žaislą. Alisa pasineria į savo pasaulį, mudvi su Jekaterina – į saldųjį.
Kaip matematikė pradėjo kepti tortus?
Mano mama – menininkė, meno mokytoja. Labai mėgdavo gaminti saldumynus, tarp jų – puošnius tortus. Visa šeima – aš, penkeriais metais vyresnis brolis ir tėtis – buvome įtraukti į baltymų plakimo iki standžių putų procesą (šypsosi). Jokių specialių prietaisų neturėjome, plakdavome šakute. Vienam dideliam tortui reikėdavo apie dviejų trijų šimtų gramų baltymų. Aišku, ilgiausiai ištempdavo tėtis.
Manau, meilę saldumynams perėmiau iš mamos. Močiutė taip pat labai mėgdavo kepti. Beje, su ja virtuvėje ir prasidėjo visi tie žaidimai. Mokykloje, vėliau – licėjuje, kur tik prireikdavo darbščiųjų rankelių, visur dalyvaudavau. Ypač poreikis gaminti saldumynus, kepinius, tortus sustiprėjo ir atsiskleidė gimus Alisai. Kai atsilaisvino protas ir rankos, atsirado laiko ir noro pačiai kažką daryti. Pastebėjau, kad nemažai moterų išėjusios auginti vaikų atranda savo pašaukimą ir netgi pakeičia profesiją – turi laiko įsiklausyti į save. Aš atradau konditeriją. Žiūrėdavau gražius paveikslėlius ir sukdavau galvą, kaip įmanoma taip pagaminti ir kaip įmanoma tokį grožį valgyti? Užsispyriau išmokti pati taip gražiai gaminti ir ėmiau mokytis.
Didžiausias malonumas patiriamas skanaujant pirmuosius deserto kąsnius. Užtenka visai nedaug, kad pajustume pasitenkinimą.
Ir mokėtės, kol... tapote maisto technologe. Koks buvo tas kelias?
Labai mėgstu kurti naujus desertus, tobulinti receptūras. Dabar jau nebesuskaičiuočiau visų savo mokytojų ir kursų, kuriuos teko lankyti (J. Buldakova patirties sėmėsi Olivier Bajard’o, Julieno Bouttonnet kulinarijos mokyklose, iš garsių konditerininkų Martino Diezo, Julieno Alvarezo, Nicolas Boussino, Patricko Kasulo, Gaelo Majchrzako, mokėsi geriausioje Paryžiaus kulinarijos mokykloje „Bellouet Conseil“ ir kt. – aut. past.). Važiuodavau mokytis, kad įsitikinčiau, ar esu savo vietoje, ar man tikrai sekasi, o gal draugai tik meluoja? (Juokiasi.) Be to, smagu pabūti tarp bendraminčių, pasisemti patirties.
Pradėjau labiau pasitikėti savimi, nes ir vienas, ir kitas mokytojas pagirdavo mano darbus, stebėdavosi, kad niekur nesimokiusi sugebu ir tą, ir kita... Man to patvirtinimo labai reikėjo. Be to, žinios, kurių pasisėmiau, yra neįkainojamos vertės. Supratau dar vieną dalyką – gastronomijoje nėra vienos tiesos, kiekvienas šefas turi savo taisykles, paslapčių. Kai tai suvokiau, palengvėjo. Ir pati pradėjau laisviau kurti, ieškoti savo kelio, nebesu tokia kategoriška. Vis dėlto nuo matematikos daug nenutolau, nes, gaminant desertus, reikia preciziškai laikytis proporcijų, numatytos eigos, klysti negalima. Konditerija – labai jautri sritis.
Kaip susikirto Jūsų ir Lauros keliai?
Laura turėjo savo gražųjį vaikų restoraną „Kuku Muku“, aš kūriau savo saldųjį pasaulį ir prekių ženklą. Laura seniai svajojo atidaryti konditerijos ir šampano butiką – gražią damučių pasisėdėjimo ir susitikimo vietą, tad vieną dieną pakvietė dirbti kartu. Pasiūlymo atsisakiau, paaiškinau, kad ketinu kurti savo verslą. Po kurio laiko ji pasiūlė tapti partnere ir kurti svajonę kartu. Ši svajonė išaugo štai į ką (šypsosi), ir tai, užtikrinu, dar ne pabaiga.
Kaip pavyksta verslauti dviem moterims? Ar darbo santykiai netrukdo draugystei ir atvirkščiai?
Esame pasiskirsčiusios, kuri už ką atsakinga (aš – už gamybą, Laurai tenka visi darbo organizavimo, restorano priežiūros ir administravimo reikalai). Besąlygiškai viena kita pasitikime, tad nekyla jokių ginčų, nesusipratimų, yra tik darbinių diskusijų (šypsosi). Mūsų požiūriai sutampa, abi norėjome į savo gastronomijos pasaulį įnešti estetikos. Manau, todėl ir sutariame. Padedame viena kitai ir kartu netrukdome. Man atrodo, kad svarbiausia nekelti viena kitai streso ir nekurti problemų be reikalo.
Ar išgeriate kartu kavos, kviečiate viena kitą į asmenines šventes?
Apie tai vis pasvajojame, tik štai... (Jekaterina šypsodamasi apsižvalgo. Kalbamės prie stalelio antrame „Sugamour“ aukšte. Pietų metas, laisvų vietų nėra, durų varpelis nuolat tilindžiuoja.) Per metus niekaip nespėjome kartu išgerti kavos. Esu tik išvadinusi Laurą gastronominių atostogų į Paryžių. Tokias keliones vadiname komandiruotėmis, per jas ir prisibendraujame. Norėčiau, kad tai taptų gražia mūsų tradicija. Labai trūksta laiko, ir tai sakau nekoketuodama. Abi jau metus dirbame non stop. Tik visai neseniai pajutau, kas yra laisvi savaitgaliai. Metus jaučiausi kaip Figaro – manęs buvo visur.
Ar daug desertų esate sugadinusi?
Žinoma! Priimu tai kaip natūralią darbo dalį. Nėra ko slėpti: esu perfekcionistė, visada siekiu tobulumo. Mano komanda irgi tokia. Ne, nemuštruoju, kad pagamintų tobulą desertą, bet kartais toks, kokį norime pristatyti, gali pavykti ir iš aštunto karto. Koją kiša, kad kuriame tik iš natūralių ingredientų, mat reikia išmanyti, kaip juos tinkamai apdoroti, teisingai atlikti daugybę technologinių procesų, juos kontroliuoti. Visko turėjau išmokyti cecho darbuotojus. Kartais įtakos rezultatui turi net tiekėjo pakeistas paprasčiausias baltasis cukrus. Visko būna, bet klientai to nemato. Klysti negalime.
Konditere tapau iš pašaukimo, didelės meilės, aistros, labiausiai – iš užsispyrimo. Jei panorėčiau ir užsispirčiau, bet ko išmokčiau.
Ne kiekviename restorane pusryčius galima užsisakyti kad ir šeštą vakaro...
Norėjome, kad žmonės čia ateitų ne tik deserto, bet ir pabūti kartu, pabendrauti. Ir kartais, ypač – ryte, norisi ne vien saldumynų. Pradėjome galvoti, ką galime pasiūlyti praalkusiems svečiams. Pusryčių idėja pasirodė priimtiniausia. Stengėmės, kad kiekvienas rastų, kas jam patinka. Paaiškėjo, jog visi nori tų pusrytukų! Mažoje virtuvėje net nespėjome gaminti. Teko ją didinti, plėstis. Stebinsime ir ateityje, norime pasiūlyti ir „rimtesnių“ patiekalų. O nuo rudens butike jau galima užsisakyti ir šampano. Taigi Lauros svajonė pagaliau išsipildė (šypsosi).
Kokius desertus lietuviai paprastai renkasi? Ką labiausiai mėgstame?
Lietuviai (kaip, beje, ir rusai) nuo seno mėgsta sunkius, riebius desertus – meduolius, į Napoleono tortą panašius kepinius, sausainius. Džiaugiuosi matydama, kad skonis po truputį keičiasi. Manau, šiek tiek prie to prisidėjome (šypsosi). Daug metų norėjau supažindinti žmones su kitokia konditerija. Pažiūrėkite, kiek dabar visokių kepyklėlių! Žmonės pradėjo vertinti rankų darbą, nebestveria prekybos centre bet kokio gaminio, ieško lengvesnių, ne tokių saldžių desertų. Keičiasi ir saldumynų vartojimo tradicija – vis dažniau desertas valgomas po pietų ar vakarienės, kaip akcentas. Tiesa, porcijos vis dar per didelės (juokiasi). O juk didžiausias malonumas patiriamas skanaujant pirmuosius kąsnius, – užtenka visai nedaug, kad pajustume pasitenkinimą. Deja, dažniausias su desertu susijęs prisiminimas – sunkumo jausmas, nes suvalgėte paprasčiausiai per daug.
Geras desertas – kuo natūralesnis ir šviežesnis.
Kitas įdomus dalykas – žmonės labai mėgsta fotografuoti maistą (ypač – desertus), interjerą, dažnai įamžina ir mūsų butiką. Šios vietos nepopuliarinome, tai padarė instagramas (šypsosi). Jau iš pat pradžių lankytojų sulaukėme tiek, kiek, maniau, sutraukia tik užsienyje esančios desertinės. Nusidriekė eilės, nespėjome gaminti. Tik išsiunčiame didžiulę partiją, į cechą jau skambina, kad vitrina tuščia. Pirmą dieną saldumynų į butiką siuntėme šešias didžiules partijas! Nebuvome pasiruošę tokiam antplūdžiui. Baisi ir kartu labai džiugi patirtis.
Koks Jūsų butike populiariausias desertas?
Tai mane labai nustebino – pranoko visas prognozes ir lūkesčius (šypsosi). Kurdama desertus, galvoju apie žmones. Jie skirtingi, tad ir desertai turi būti skirtingo skonio. Vis dėlto vieni vis tiek populiaresni už kitus. Tarkime, nesitikėjau, kad iš pirmo žvilgsnio santūrių lietuvių akis ir širdis pavergs ryški mūsų „Braškė“. Šis pyragaitis pats populiariausias. Ir mano, ir komandos favoritai buvo visai kiti saldumynai. Dabar jau nedrįstu taip drąsiai prognozuoti (šypsosi).
Labai džiaugiuosi, kad žmonės vis daugiau keliauja ir ragauja. Tai lavina jų skonį – visomis prasmėmis. Ir aš klientus skatinu ragauti naujus gaminius. Tiesa, kai kurie prašo vis to paties. Įsitikinau, kad didelių įmantrybių ir egzotikos nereikia. Žmonės labiausiai vertina paprastumą.
O kas lavina pačios skonį? Ar Jus dar įmanoma kuo nors nustebinti?
Tas pats! Skonis lavėja tik ragaujant. O lavinti jį būtina, kad žinotum, ar judi teisinga linkme. Mėgstu spėlioti, kokį jausmą sukelia kiekvienas desertas, analizuoti, kaip jis pagamintas. Išvykusi į komandiruotę stengiuosi aplankyti desertų butikus, paragauti ko nors nauja, ieškau įkvėpimo. Tai tik atrodo labai lengva ir romantiška, – pabandykite kelias dienas iš eilės ragauti vien saldumynus (juokiasi). Spalio mėnesį su Laura dalyvavome tarptautinėje specializuotoje parodoje „Salon du Chocolat“ ir kartu aplankėme mano mėgstamiausias vietas Paryžiuje.
Išduokite kelias savo konditerijos mekas.
Paryžiuje mėgstu užsukti į vienos iš nedaugelio moterų šefių Claire Damon butiką. Beje, Prancūzijos sostinės desertinėse galima nusipirkti skanėstų tik išsinešti, – tokių stalelių prisėsti, pabendrauti kaip pas mus nėra. Tenka pasukti galvą, ypač rudenį ir žiemą, kur tą pyragaitį suvalgyti. Taigi ragauti desertus – sunkus darbas (juokiasi). Tik jis – ne mano. Aš mėgstu kurti.
Koks turi būti geras desertas?
Pirmiausia – kuo natūralesnis ir šviežesnis. Mes savo desertams gaminti naudojame tik natūralius maisto produktus. Ne mažiau svarbus dalykas yra jausmas. Desertas turi sužadinti kokią nors emociją, prisiminimą... Mūsų tikslas – ne suteikti žmogui kuo daugiau kalorijų, o padovanoti jausmą. Norime, kad žmonės pas mus atsipalaiduotų ir pakaifuotų, ateidami čia pasidarytų sau mažytę šventę.
Ar įmanoma namie pagaminti aukštos klasės desertą?
Esu to pavyzdys! Visko išmokau pati. Net nevadinu savęs profesionalia konditere. Ja tapau iš pašaukimo, didelės meilės, aistros, labiausiai – iš užsispyrimo. Jei panorėčiau ir užsispirčiau, bet ko išmokčiau.
Beje, kaip atrodo Jūsų virtuvė?
Balta (juokiasi). Su aukštu stalviršiu – man ir mano vyrui. Gana erdvi ir atskirta nuo kitų gyvenamųjų erdvių. Kad galėtum užsidaryti ir gaminti.
Namie dar turite jėgų gaminti? Apie desertus ir pyragus net neklausiu...
(Atsidūsta.) Gaminu, kas paprasta, kas neatima daug laiko, kuo mažiau termiškai apdorota. Gerai, kad neklausiate apie desertus (juokiasi). Visa buitis dabar tenka mano vyrui. Neįmanoma dirbti po šešiolika valandų ir dar spėti ką nors nuveikti namie.
Taip gražiai kalbate lietuviškai! Neįtarčiau, kad prieš gerus dešimt metų atvykote į Lietuvą nemokėdama lietuviškai!
Ačiū (šypsosi). Buvau pasiryžusi išmokti lietuviškai, perimti lietuvių tradicijas – norėjau prigyti vyro gimtinėje. Tiesa, tik atvykusi į Lietuvą, metus tylėjau – kaupiau žodyną, klausiausi, o paskui prašnekau. Mano gimtoji kalba – rusų, galėjau ja kalbėti ir nesukti galvos, kad manęs nesupranta, bet pasirinkau kitą kelią – išmokti ir kalbėti tik lietuviškai. Aišku, dar turiu kompleksų, nes negaliu taip sklandžiai reikšti savo minčių kaip gimtąja kalba, rasti gražesnio žodžio.
Ar perėmėte ir lietuviškas švenčių tradicijas? Kokios Jūsų Kalėdos?
Oi, labai geras ir labai sunkus klausimas (juokiasi). Kalėdas švenčiame pas vyro tėvelius Mažeikiuose. Įsiliejau į jo šeimą, todėl paisome visų lietuviškų tradicijų, gražiai bendraujame. Vaikystėje, galima sakyti, neturėjau Kalėdų, net nežinojome, kaip reikia jas švęsti, kokios tradicijos. Visa tai atsirado tik atvykus į Lietuvą.
Ko labiausiai trokštate?
Įsitikinau, kad svajoti reikia, nes svajonės tikrai veikia. Man, pragmatikei ir realistei, niekada nemėgusiai skrajoti padebesiais, reikėjo laiko tai suprasti.
Kadangi mama metams baigiantis neturėjo laiko susisteminti svajonių, visai netikėtai savo norą išsakė mažoji Alisa: „Aš noriu sesutės. Mama, ar gali man pagimdyti sesutę?“
Pabarstukai
Gimė 1980 m. birželio 5 d. Irkutsko srityje, Bratske.
Gyvena Vilniuje. „Iki 25-erių gyvenau Sibire, ten ir gimiau. Vienuoliktus metus skaičiuoju Lietuvoje, nes įsimylėjau ir ištekėjau už lietuvio. Septynerius metus gyvenome Sibire, vėliau kartu atsikraustėme į Lietuvą.“
Šeima: vyras Gintautas Zvonkus, sūnus Vladas (16 m.), dukra Alisa (6 m.).
Išsilavinimas. Studijavo matematiką Bratsko universitete. „Nuo mokslo pasukau prie meno.“
Dalyvavo televizijos laidoje „Gardu Gardu“.
„Pagal Zodiaką esu Dvynys, tad kiekvienas klausimas apie mėgstamiausią desertą ar prašymas ką nors išskirti yra lyg peilis. Kai mokykloje draugių atminimo sąsiuviniuose reikėdavo užpildyti anketas, man būdavo kančia. Negaliu įvardyti nieko mėgstamiausia. Favoritų neturiu ir niekada neturėjau. Visada esu atvira įspūdžiams. Tokia mano prigimtis.“
Geriausias poilsis. „Susitikimai su draugais. Mėgstu bendrauti, bet kai būnu pavargusi, galiu prasėdėti ir pratylėti kamputyje klausydamasi jaukaus jų kalbėjimo. Dar – miegas, nes darbo dieną pradedame labai anksti.“
„Kulinarinės knygos neįsivaizduoju be... paveikslėlių. Mane lengviausia papirkti gražiomis nuotraukomis. Jei patiks iliustracija – tada gaminsiu.“ Jekaterina kartu su Inga Krasuckiene pernai išleido knygą „Kepiniai be glitimo“.
Kalėdų kvapas. „Vos užuodžiu cinamoną, žinau – artėja šventės. Kalėdos man kvepia prieskoniais.“
Svarbiausi prieskoniai. „Druska ir pipirai.“
Kvepalai. „Bouquet Ideale“ („Xerjoff“).
