„Lengva, kai meilė – it koks grynuolis. Netikėtai užeina smarki kaip kruša ir dažniausiai taip pat greitai praeina. Pripildo tavo širdį, o kai jos nebelieka, aidi krūtinėje kaip tuščioje oloje.
Ir yra kitokia meilė. Ta, kuri ateina iš lėto, ir nė nemanai, kad tai meilė. Diena iš dienos ji auga, bet taip pamažu, kad beveik nepastebi. Jeigu tokia meilė jau seniai pripildžiusi tavo širdį, šioji niekad nebeištuštės.
Patyriau jas abi ir iki šiol nenorėčiau rinktis kurios nors vienos.
Tačiau labai ilgai maniau pasirinkusi.
Kai tik pažvelgiau į Maiklą Tafį, meilė ir ištikimybė, taip, kaip jas supratau, prarado savo prasmę. Mane išmušė karštis vien į jį bežiūrint. Kai mudviejų akys susidūrė, jo žvilgsnis, atrodo, paliko įdagą; nuo to karto save apibūdinsiu tik per meilę jam.
Visą gyvenimą – ilgą ir pripildytą žmonos, motinos, senelės jausmų potyrių – taip niekada ir nepamiršau, ką man reiškė įsimylėti staiga ir visai atsiduoti meilei. Būčiau sekusi jam iš paskos į kitą pasaulio kraštą. Ir supratusi, kad to negaliu, vos nesugrioviau savo jaunatviško tikėjimo gyvenimu.
Tas pirmasis susitikimas įvyko per vakarėlį – spraoi – pas Kitę Konlan. Kitė mokėjo gudriai suvesti poras, o anais laikais Agamore nelabai buvo ką veikti – tik dirbti ir laukti. Prasta, nepasiduodanti įdirbiui žemė, niūri praeitis, paženklinta bado ir suiručių, kruvino okupantų valdymo, sukėlė kone visuotinę emigraciją iš mūsų kraštų į Angliją ir Ameriką. Mes, dar užsilikę, tesudarėme pusę buvusios bendruomenės ir klausėme savęs, ar mums labiau pasisekė, kad gyvename gimtinėje, o dauguma šeimynykščių ir kaimynų jau Niujorke ar Londone. Kartais dingodavosi, tarsi tūkstančiai po badmečio išvykusiųjų išsivežė pasisėmę rieškutes Mėjo žemės ir išjudino po mūsų kojomis tvirtą pagrindą. Laukdavome vyrų, sugrįžtančių po vasaros bulviakasio Jorkšyro laukuose, nauji švarkai dvelkė nuotykiais, o aptrintos rudos piniginės buvo išsipūtusios nuo pinigų. Bet kol jų nebuvo, reikėjo prasimanyti nors kokių pasilinksminimų, nors pasidairyti vieniems į kitus.
Man nekliudė, jei į mane kas žvilgčiodavo. Iš prigimties buvau įžūli. Kai kas manė, kad esu išpaikinta, kartais taip sakydavo net mama. „Jai ant visko turi užtepti uogienės.“
Kai teta Ana grįžo iš Amerikos, mama, prisimenu, pasakė: „Jai niekas neįtinka. Viską nori daryti savaip. Kartoju jai nuolatos – Bernadina, gyvenimas sunkus. O jos galva pramušta kvailų pramanų.“
Žinoma, įsimylėjimas iš karto buvo priskirtas „kvailiems pramanams“. Neretai atsitinka, kad du žmonės užmezga romaną, bet jis retai kada baigiasi santuoka. Santuoka susijusi su žeme, saugumu ir pinigais. Buvo manoma, kad iš meilės tuokiasi nutrūktgalviai. Dabar apmąstydama praeitį spėju, motina jaudinosi, kad idealai nenuvestų manęs į aklavietę ar galiausiai neįstumtų į neviltį.
Buvau vienintelė duktė tarp trijų brolių, tėvas girtuoklis. Tais laikais žmonės nieko neturėjo. Moteris priklausė nuo vyro malonės – ar noriai jis nusiteikęs lenkti nugarą. Jei vyras tinginys, nesvarbu, kiek žemės jam priklausė, – žmona baigdavo dienas prieglaudoje. Girtuoklis buvo dar blogiau, gal jis ir sunkiai dirbdavo, bet būdamas tikras, kad turi tam teisę, paskui aludėje viską praleisdavo per gerklę. Taip gyveno ir mano tėvas. Todėl ant motinos pečių gulė ne tik namai, ji kaip vergė triūsė ūkyje. Augino paršelius Balihoniso mėsinei ir pardavinėjo kiaušinius Kilkelio bakalėjininkui. Abu tie vyrai apdairiai stengėsi tvarkyti reikalus tik su mūsų motina. Suprato, kokio raugo yra tėvas ir kad jie – vienintelis mūsų šeimos pragyvenimo šaltinis. Buvo padorūs žmonės, ir galėjai neabejoti, kad jų siūloma gera kaina vertė motiną tik dar labiau nusiminti. Vargas pavertė ją tulžinga susikūprinusia moterėle, užsisklendusia ir apsukria tarsi žiniuonė. Gyvenimas nesuteikė jai laimės. Man prieš akis buvo tos apverktinos sąlygos, pakeitusios jos būdą, todėl tvirtai apsisprendžiau jų išvengti.
Mano išgelbėtoja buvo vyresnioji mamos sesuo Ana, užkietėjusi senmergė. 1910 metais ji išvyko į Ameriką, tapo pasiturinčios amerikiečių diduomenės siuvėja. Sugrįžo ketvirtą dešimtmetį kaip „milijonierė“ – taip tie, kurie turėjo daugiau nei vieną paltą, skurdžiaisiais laikais mūsų bažnytkaimyje buvo vadinami.
Teta man pasakodavo apie Niujorką. Ji daug skaitydavo, gyveno lengvai, turėjo krūvą pinigų ir jokio vyro, kuriuo būtų reikėję rūpintis. Ji visada džiaugdavosi mano draugija ir prašydavo motinos, kad leistų man pas ją nakvoti. Tais vakarais mudvi sutikdavome kaip du vienos rankos pirštai. Kepdavome skanėstą – bulvių pyragaičius, aptepdavome juos sviestu ir rūgščia mamos agrastų uogiene, paskui godžiai kirsdavome ir pasimėgaudamos narstydavome kaimynų kaulelius. Ana pripasakodavo gluminančių dalykų apie žmonių santykius Amerikoje: to sūnus vedė žydę, anas buvo užplumpintas bare per kumštynes. Pasakojimai apie ginčus dėl žemės riboženklių būdavo nuobodoki, tada pati dėl gražumo pridėdavau šiurpinančių smulkmenų. Anos namai man buvo kaip rūmai, pilni puikių neregėtų daiktų – sunki storo stiklo vaza, spalva primenanti katės akį, vienai vienintelei rožei įmerkti, šermuonėlių skraistė, dvi raudonos pagalvės, apkraštuotos auksine juostele, šilkinis kimono, gausiai išsiuvinėtas bijūnais ir chrizantemomis.
Bendrystė su šia žavinga teta mane iškėlė virš mūsų kaimo hoi polloi (gr. – dauguma). Taip, žinoma, maniau ir aš pati, ir kone visi aplinkiniai vaikinai laikė mane viena gražiausių merginų iš menkstančios būsimų žmonų pasiūlos mūsų parapijoje.
Man – su savo ilgom juodom garbanomis ir smailia nosyte, kurią buvau gerokai užrietusi, – labai tiko būti užkeltai ant paaukštinimo. Jei kuris sukaupdavo drąsos prie manęs prisiartinti, netrukus pasijusdavo sunaikintas mano abejingo elgesio. Buvau sumaniusi pasibaigus vasarai išvykti iš Agamoro. Teta Ana tebepalaikė ryšius su draugais Amerikoje ir turbūt būtų sumokėjusi už kelionę per vandenyną. Buvau drąsi, išbandymų nebijanti mergina. Būčiau palikusi gimtąjį kraštą ne duonos kąsnio ieškodama, o sėkmės – Aną pasirinkusi pavyzdžiu. Taip ir būtų atsitikę, jei nebūčiau įsimylėjusi.
Meilė pakeičia viską, tik ne visuomet į gerąją pusę.
Tą vakarą Ana nėjo kartu su manimi į Kitės Konlan vakarėlį. Laikė našlę kvailoka moterėle, kuri nuolaidžiauja parapijos jaunimui rengdama pas save nerimtus poravimosi žaidimus. Be to, vyriškiams buvo leidžiama gerti, nors draugija buvo mišri, ir Anai tai nepatiko. Arba geri, arba merginiesi – tuos dalykus ji skyrė griežtai. Dabar, jau pati nugyvenusi tokį amžių, neabejoju, kad Anai ne taip ir patiko ta senmergystė, kaip ji apsimetė. Gal pačioje jaunystėje ją išdavė mylimasis. Iš tikrųjų tada galima būtų geriau suprasti, kas atsitiko tarp mudviejų.
Kitės svetainė buvo maža kaip kišenė, o židinyje pleškėjo ugnis, tad vienas kitas iš draugijos tolydžio išsmukdavo lauk atsivėsinti, kad gyvas neiškeptų. Atsigavęs grįžo Džo Klarkas ir vėl taisėsi užtraukti apie mergas per balas. Mudvi su pussesere Mėja kikenome iš kažkokių nešvankybių, tik staiga ji bedė alkūne man į šoną ir linktelėjo galva į duris.
Tada ir pajutau, kad man užėmė amą – nei įkvėpti, nei iškvėpti.
Kambarys staiga padidėjo, aplinkiniai tarsi atsitraukė prie baltų sienų, ir tik vienintelis Maiklas artėjo prie manęs. Kiekvienas jo žingsnis reiškė, kad jis ir drąsesnis, ir stipresnis, nes aš pati negalėjau nė krustelėti. Man dar dingtelėjo mintis, gal jam nė nerūpiu, kitaip ir jis būtų sukaustytas kaip aš. Jis neištarė nė žodžio, tik atkišo ranką vestis mane šokti. Kai prisilietė, baisus karštis perliejo mane visą, pamaniau, kad neatlaikys kojos. Šiaip ne taip atlaikė.
Mudu šokome – jis nenuleido nuo manęs akių, bet nekalbino. Mano įprasto įžūlaus pasipūtimo neliko nė pėdsako, buvau ryškiai nuraudusi, tad kaimynai į visas puses iki pat Kilkulo, Noko ir Kiltimago jau galėjo skleisti gandus apie karštą meilę. Kad Bernadina Moran iš Fol Iktaro Agamoro parapijoje ir jaunas amerikietis Maiklas Tafis, – jo motina grįžo išsireikalauti mirusio vyro, Maiklo vyresniojo, tragiškai palikusio šį pasaulį maždaug prieš šešerius metus, nuosavybės, – žodžiu, kad jiedu ketina tuoktis.
Žmonės kalbėjo, bet, kaip jau sakiau, nekreipiau į tai dėmesio. Gandai ir tikrovė minta vieni kitais. Matyt, mūsų meilės ryšys ir buvo rimtas, kad nuo apkalbų tapo dar rimtesnis. Kaimelyje kalbos daro reikiamą spaudimą. Tegul jos – nesuskaitoma daugybė senų bobelių prie židinio – sau spėlioja, tegul gromuliuoja žinias ir tegul pakursto besiskleidžiančią mūsų aistrą. Maiklas su motina Agamore buvo prašalaičiai, bet mes juos priėmėme taip, kaip retai priimdavome saviškius. Sugrįžę emigrantai, tokie kaip teta Ana, sėsliuosius, regis, erzino – juk ir jiems būtų atsivėrę nauji keliai, jeigu būtų drįsę koją iš namų iškelti. Tad sugrįžėliai turėjo laikytis kuo kukliau ir vėl murdytis savo krašto balose, tarsi niekur ir nebūtų kadaise išvykę. O štai Morina Tafi ir jos gražuolis sūnus buvo ne tokie. Kilę iš Mak Kojų, jie ir kalbėjo su amerikietišku akcentu, ir nebuvo gimę vergystei mūsų žemėje, ir atvyko jiedu čia savo valia. Mūsų galva, jie buvo puikūs ir todėl, kad mus laikė vertus jų bendrystės.
Negalėjau patikėti, kad Maiklas pasirinko mylėti mane, tačiau būdama su juo jaučiausi tokia nuostabi, tarsi būčiau išsirinkta kurio nors jaunikaičio iš karališkosios šeimos. Vis labiau pasitikėjau savimi, nes atrodė, kad pažįstu jį visą gyvenimą ir neišvengiamai liksiu su juo iki dienų galo.
Nei tada buvo, nei dabar taip svarbu, ką darėme, kur keliavome, ką mudu kalbėdavomės. Vaikščiodavome po laukus, gerdavome arbatą su teta, eidavome į tas pačias pamaldas. Turgaus dienomis Kilkelyje atsistodavome abipus gatvės, protarpiais mus užstodavo pragenamos karvės ar pravažiuojantys vežimaičiai; stebėdavomės, koks stebuklas suvedė šioje vėjų pagairėje pasaulio pakrašty mudviejų derančias sielas. Vienas kitame išvydome Dievo veidą – tai turbūt tebuvo vienintelė mūsų nuodėmė. Tada jautėmės esą pačios didžiausios retenybės savininkai, ir net dabar, po visko, kas mus ištiko, vis dar tikiu – taip ir buvo. Mes turėjome meilę, kurios lengvatikiai pralaukia visą gyvenimą ir jos aplenkti numiršta sudiržusiomis širdimis, taip nieko ir nepatyrę.
Tiktai tokios mintys galbūt galiausiai mane ir išgelbėjo. Supratau, kad nieko daugiau nemylėsiu taip, kaip mylėjau Maiklą Tafį.“
