Prieš dvejus metus ėmeisi iniciatyvos „Dydis nesvarbu“, tvirtinai, jog mokymasis susigyventi su savo „dydžiu“, svoriu bei figūra yra ilgalaikis procesas bei neatsiranda per vieną dieną. Ar pavyko per tuos kelerius metus nors kiek nors išjudinti visuomenėje įsišaknijusius stereotipus?
Iš tiesų, procesas ilgalaikis ir net drįsčiau pasakyti nelabai turintis pabaigą. Kuo toliau, tuo man lengviau su savimi dirbti, nes aš jau save pažįstu ir žinau, kokie procesai vyksta mano viduje.
Ar pavyko išjudinti visuomenę iš stereotipų sąstingio? Nežinau, nes visuomenę sudaro skirtingi individai: atviri pavasariui ir užšalę negrįžtamai. Bet tai yra mūsų kiekvieno pasirinkimas, ar mes norime judėti į priekį ir pradėti keisti savo įsitikinimus, ar ne. Todėl ir iniciatyvos vienas tikslų kreiptis į tuos, kurie yra bent šiek tiek linkę leistis į diskusijas. Visuomenės nenoriu pakeisti, aš tik rodau, kad pagarba ir meilė sau nepriklauso nuo tavo kūno fizinių duomenų. Kiek daug pozityvių jausmų gali paskleisti aplinkui, kai pradedi bent jau džiaugtis savimi. Nebūtinai turi save mylėti. Pagarba sau – jau didelis žingsnis į priekį.
Visuomenės nenoriu pakeisti, tik noriu parodyti, kad pagarba ir meilė sau nepriklauso nuo tavo kūno fizinių duomenų.
Nebijai viešai rodyti savo kūno. Ar ilgai teko dirbti su savimi, kad, anot nusistovėjusių standartų, galėtum stoti prieš kamerą tik su maudymosi kostiumėliu? Ką patartum kitoms moterims, kurios vis dar kompleksuoja dėl savo kūno apimčių?
Visų pirma man reikėjo išlipti iš padidintų ir viską slepiančių drabužių. Man asmeniškai šis aprangos stilius buvo puiki galimybė paslėpti kūną ir savo jausmus nuo kitų. Žinoma, kalbu perkeltine prasme. Reikėjo gerokai pasistengti, kad imčiau kitaip mąstyti, pakeisčiau savo jausmus ir įsitikinimus. Nuolat klausdavau savęs: „Kodėl aš bijau savo kūno?“, „Kodėl man taip svarbu, ką apie jį galvos kiti?“, „Iš kur ateina visa ta neapykanta kūno atžvilgiu ir ką tai suteikia man, kaip augančiai ir besivystančiai asmenybei?“. Tik pradėjusi ieškoti atsakymų į šiuos klausimus bei keisdama savo pačios požiūrį, aš po truputį viską slepiančius „maišus“ pakeičiau figūrą atveriančiais, spalvotais drabužiais. Po truputį man pačiai darėsi priimtina matyti save tokią, kokia esu, o vėliau – net ir gražu.
Kaip ir minėjau, garderobo pakeitimas, tai tik vidinių pokyčių simbolinė išraiška. Nemanau, kad tik išvaizdos pokytis gali suteikti žmogui pasitikėjimą savimi. Gal jis gali prisidėti prie to, bet iš tiesų viską lemia mūsų mintys, jausmai. O tam, kad atsirastų pokyčiai, tikrai reikia dirbti su savimi. Neturiu vieno stebuklingo patarimo kitoms moterims, nes jo nėra. Siūlyčiau tokioms damoms užduoti sau klausimą: „Kodėl man gėda save matyti su maudymosi kostiumėliu?“ Iškelti kuo daugiau sau tokių klausimų ir į kiekvieną jų ieškoti atsakymų. Ir nesustoti tiesiog ties pirmuoju atsakymu: „Nes esu stora ir kiti iš manęs juoksis“. Klauskite, atsakykite, klauskite ir atsakykite, darykite tai garsiai tam, kad pati save ir savo atsakymus pradėtumėte girdėti. Kai kurie jų, ištarus garsiai, tikrai skamba juokingai. Nes, iš tiesų, kodėl man turi rūpėti, ką apie mano kūną galvos kitas žmogus, kurio vardo aš net nežinau. Ir kodėl aš nusprendžiu, kad jis būtent taip apie mane galvos? Juk minčių dar nė vienas iš mūsų nemoka skaityti.
Šį kartą nutarei prieš fotokamerą stoti vilkėdama tik apatinius drabužius. Kodėl ėmeisi šios naujos iniciatyvos?
Nes labai norėjau! Tam, kad žmogus priimtų įvairovę, visų pirma, jis turėtų vizualiai ją matyti. O mes tokios įvairovės nematome, nes visur pateikiamas tik vieno tipo kūnas ir kitokių variantų tarsi nėra. Dėl šios priežasties ir norėjau padaryti šią apatinių drabužių fotosesiją. Praėjusiais metais per Niujorko mados savaitę „Elle“ pristatė didesnių dydžių apatinio trikotažo liniją, kompanija „H&M“ į savo kolekcijos pristatymą pasikvietė ne tik didesnių apimčių manekenę Ashley Graham, bet ir vyresnio amžiaus moteris ir lytį pakeitusį modelį. Šiais metais didesnių apimčių moterims modelius sukūrė ir dizaineris Michael‘as Kors‘as. Tad visi juda į priekį, atėjo laikas ir mums.
Nori paskatinti apatinių gamintojus atsigręžti į moteris, kurios turi didesnio dydžio krūtinę ir kad joms taip pat svarbu, jog apatiniai būtų ne tik patogūs, bet ir gražūs?
Vienas šios fotosesijos tikslų yra parodyti, kad visos damos nori ne tik patogių, bet ir šiek tiek intriguojančių apatinių drabužių. Ruošiantis šiai fotosesijai prie mūsų prisijungė drabužių kūrėjos „Two sisters“ – jos specialiai pagamino raudoną nėriniuotą liemenėlę (šio modelio apatiniais jos dabar sėkmingai prekiauja). Taip pat prie šios iniciatyvos prisijungė ne tik stilingais didesnio dydžio drabužiais, bet ir apatiniu trikotažu prekiaujantis prekių ženklas „Lindex“. Labai smagu, kad po truputį atsiranda pasirinkimas, nors vis dar trūksta spalvų, formų ir audinių įvairovės, bet aš tikiu, kad prekių ženklai eina teisingu keliu.
Ir drabužių, ir apatinių gamintojus noriu paskatinti kurti kuo įvairesnius modelius. Lankydamasi pas vietos dizainerius, visuomet užklausiu, kokie jų planai su didesnio dydžio drabužių gamyba. Ir smagu, kai vis daugiau jų sako, kad apie tai galvoja arba tai jau yra jų planuose. Širdis dainuoja tai girdint.
Šioje fotosesijoje kartu su Tavimi dalyvavo Dovilė Jakštaitė ir Agnė Steckytė. Beje, užsiminei, jog šios apatinių drabužių fotosesijos įkvėpimu jums tapo trys moterys: aktorė Tilda Swinton, dainininkė Debbie Harry ir tapytoja Frida Kahlo. Kodėl būtent jos?
Visos trys pasirinktos įžymybės yra stiprios moterys. Beje, jas pasirinkdamos nė akimirkos nepagalvojome apie jų krūtinės dydį ar kūno apimtis (juokiasi). Neturėjome tikslo tapti šiomis trimis ikonomis. Tačiau kiekvienoje mūsų, kad ir kaip atrodytumėme, gali būti dalis Tildos nestandartinio kitoniškumo, Debie maišto prieš normas ir Fridos jautrių potėpių.
Prie šios fotosesijos pakviečiau prisijungti drauges, kurių asmenybės būtų tokios pat stiprios ir įkvepiančios kaip ir pasirinktų žymių moterų. Man buvo svarbu ne tik galutinis rezultatas, bet ir procesas, kurio metu merginos bendravo ir dalinosi savo gyvenimo patirtimi. Ir Dovilė, ir Agnė iš karto sutiko būti šios fotosesijos modeliais. Su abiem merginomis susipažinau, kai rengiau projektą „Dydis nesvarbu“. Jos labai charizmatiškos, didžiausius kalnus galinčios nuversti, bet kartu ir labai jautrios merginos. Ir tai galima įžvelgti fotografės Evos Grin užfiksuotuose kadruose. Eva daro charakteringus portretus, todėl labai džiaugiausi, kuomet ji taip pat sutiko prisijungti prie šio projekto.
Visa komanda dirbo iš asmeninės iniciatyvos nuoširdžiai palaikydama pagrindinę idėją. Ir smagu, kad nė viena iš merginų neieškojo galimybių tapti lieknesnėmis kadre.
Prieš kelerius metus drąsiai įvardijai ne tik savo drabužių dydį, bet ir tarei: „Nebijau pasakyti, kad sveriu 103 kg ar kad esu stora“. Ar per šį laiką Tavo apimtys pasikeitė?
Nuo to laiko nesisveriu. Vienu gyvenimo etapu apimtys padidėjo, kitu – sumažėjo. Mano kūnas juk yra gyvas organizmas, kuris reaguoja į išorinius dirgiklius. O šių yra labai daug. Man meilė savo kūnui ir sau reiškia, jog imuosi aktyvios veiklos, pozityviai mąstau, sveikai maitinuosi ir t.t. Tik nustojusi svertis, pradėjau mėgautis procesu sporto salėje, nes atsirado kita ir įdomesnė motyvacija imtis sporto.
Ir vis dėlto, kaip moteriai išmokti į save žiūrėti su meile ir pagarba? Kokios būtų Tavo penkios svarbiausios taisyklės?
Pirma. Nelyginkite savo išvaizdos su kitų damų. Grožis yra labai subjektyvi sąvoka. Lyginkitės gabumais, bet ne išvaizda.
Antra. Stabdykite visas neigiamas mintis, susijusias su jūsų asmenybe ar ta pačia išvaizda. Stenkitės jas paversti pozityviomis.
Trečia. Neskaitykite tokios žiniasklaidos, kuri verčia jus jaustis netinkamomis arba menkavertėmis. Ieškokite tinklaraščių, tekstų, interviu su asmenybėmis, kurios jus įkvepia ir moko būti geresniais žmonėmis sau ir kitiems.
Ketvirta. Dirbkite su savimi: domėkitės ir skaitykite psichologinę literatūrą, kurioje kalbama apie teigiamo požiūrio į save ugdymą.
Penkta. Apsupkite save pozityviais žmonėmis. Labai dažnai mes imame pavyzdį iš artimiausių žmonių.
O koks mitybos planas pagal Giedrę Valavičiūtę?
Aš niekada nesilaikiau jokių dietų, tik labai daug sportavau, o vakarais visada persivalgydavau. Vieną dieną pagalvojau, kad geriau nueisiu pas dietologę, kuri man sudarytų dietą ir aš numesčiau svorio. Tačiau vietoj dietos gydytoja pasiūlė mėnesį padirbėti su savimi „Valgymo sutrikimų centre“. Už tai jai esu labai dėkinga. Nes būtent tuomet ir prasidėjo mano kelionė į geresnį santykį su savimi ir savo kūnu.
Šiandien mano dienos racionas susideda iš pusryčių, pietų, vakarienės ir užkandžių tarp jų. Kaip ir daugelio žmonių. Beje, pastaruoju metu atsisakiau saldumynų. Būna keletas nuklydimų, bet iš esmės gana neblogai sekasi. Taip pat artimiausiu metu noriu atsisakyti ir maisto produktų, turinčių aukštą glikemijos indeksą. Esu smaližė, bet noriu, kad kuo mažiau maistiniu požiūriu nevertingų medžiagų patektų į mano organizmą.
Daugelis didesnių apimčių moterų nedrįsta eiti į sporto salę. Ką joms patartum?
Sportas ir aktyvus gyvenimo būdas – mano kasdienybė. Sportuoju 2-3 kartus sporto salėje ir kartą per savaitę einu žaisti teniso. Vasarą veiklos padaugėja: bėgioju bei stengiuosi kartais paburiuoti. Man labai patinka išbandyti naujas sporto šakas. Draugai net juokiasi, kad greitu metu būsiu išbandžius daugumą jų. Labai patiko oro joga, plaukimas baseine, krepšinis. Artimiausias tikslas nueiti į fitbokso treniruotes bei išbandyti kalanetiką vandenyje.
Manau, kad kiekviena moteris gali atrasti jai tinkančią sporto šaką, tereikia eiti ir bandyti. Tai – labai smagus užsiėmimas.
Nuotraukos – „Eva Grin Photography“
Nuotraukų redagavimas – Daumantas Kryžius
Makiažas ir šukuosenos – Justynos Aleksandrovič Bellissima ir Agnės Steckytės
Stilius – Majos Segal ir „Dydis nesvarbu“
Modeliai: Dovilė Jakštaitė, Agnė Steckytė, Giedrė Valavičiūtė
Apatiniai drabužiai: „Lindex“ ir „Two sisters“
