Trumpa dosjė
Gimė 1984 m. gruodžio 2 d. Kaune. Gyvena Kaune ir Visagine.
Horoskopo ženklas – Šaulys. „Nors horoskopo charakteristika nesu linkęs tikėti, bet mama sako, kad turiu Šauliui būdingų savybių.“
„Esu... nepaprastai smalsus.“
Studijos. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete įgijo menotyros bakalauro laipsnį.
Šeima. „Turiu aštuoneriais jaunesnę seserį Rūtą. Mano gyvenimo draugė Neringa Rekašiūtė – fotografė, socialinių projektų kūrėja.“
Credo. „Nieko nėra neįmanoma.“
Kūrybinė raiška. A. Morozovas yra surengęs parodas „Gruzija 08 08 08“, „Lelo Burti. Mūšis dėl 16 kilogramų garbės“, „Kikimoros gimimas“, „Viyna. Karas Ukrainoje“.
Apdovanojimai. Lietuvos spaudos fotografijos konkurso „Auksinis kadras“ nugalėtojas (2016 m.); Kauno meno kūrėjų asociacijos premija už savitą socialinių temų interpretaciją ir svarbiausių įvykių pasaulyje fiksavimą; „Delfi“ Titanas už nesumeluotą karo žurnalistiką ir kt. „Konkursiniais apdovanojimais savęs nevertinu, nes juose beveik nedalyvauju. Didžiausias darbo įvertinimas man yra publikacija pasaulinėje spaudoje.“
Tarptautinė arena. Fotografijos publikuotos leidiniuose „The Guardian“, „Der Spiegel“, „Newsweek“, „The New York Times“ ir kt. Ukrainoje užfiksuoti vaizdai ir vaizdo medžiaga panaudota „Netflix“ pristatytame dokumentiniame filme „Winter on Fire“, šis nominuotas „Oskarui“.
„Vertinu žurnalistinį brandumą. Norėčiau tobulėti, įgyti daugiau profesinės patirties, antropologinių žinių. Socialinių temų fotožurnalistams Lietuvoje nėra į ką lygiuotis. Mano autoritetai – užsienio kolegos.“
Pomėgiai. „Fotožurnalistika yra gyvenimo būdas ir didžiausias pomėgis. Į šią sritį telpa ir kiti pomėgiai – bendravimas, kelionės, kulinarija...“
PRADŽIA. „Dirbdamas Palangoje, vilos „Ramybė“ bare, susipažinau su operatoriumi Liutauru Strimaičiu, jis ką tik buvo grįžęs iš komandiruotės Irake. Liutauro pasakojimai apie žurnalistų darbą mane suintrigavo. Matyt, kažkuo jį sudominau, nes pasiūlė važiuoti drauge padirbėti į Vilnių. Daug nesvarstęs viską mečiau ir po poros dienų atsidūriau sostinėje. Čia neturėjau kur apsigyventi. Mane labai palaikė Palangos vilos „Ramybė“ savininkė menininkė Gaiva Samukienė, ji užleido metams savo „loftą“ – dirbtuves Dailės kombinate. Ten gyvenau pusiau nelegaliai, reikėdavo su sargais tartis, kad po darbų vakare ar naktį įleistų pernakvoti. Tai buvo nelengvas, bet labai įdomus periodas. Mokiausi Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, pirmame kurse, o dirbau Vilniuje. Pastebiu, kad menotyrininko profesija man padeda ir fotožurnalistikos srityje. Jei moki dekonstruoti ir suprasti meną, supranti ir žmogų.
Mano darbo pradžia buvo labai aktyvi, iškart įsitraukiau į tą įspūdingą ir kartais negailestingą fotožurnalistikos pasaulio ritmą. Su Liutauru kartu sukūrėme daug vertingų istorijų, vykome į Gruziją, kai prasidėjo karas, vėliau – į Čečėniją. Daug skraidžiau į užsienio šalis su tuomečio Prezidento Valdo Adamkaus komanda. Buvome pirmieji žurnalistai, kurie laikėme poloniu nunuodyto buvusio Rusijos FSB agento Aleksandro Litvinenkos prieš mirtį parašytą ir slapta išsiųstą laišką, dėl kurio turinio taip nerimavo Rusija. Jį mums į Lietuvą slapta atskraidino ir interviu davė nužudyto Čečėnijos Prezidento Džocharo Dudajevo našlė Ala.
Vyrauja daug stereotipų apie karą, jo sunkumus, apie bebaimius žurnalistus. Galiu patikinti – žymiausi pasauliniai karo fotografai yra paprasti ir jautrūs žmonės.
Kai kartelė iš karto užkilo taip aukštai, nebesinorėjo taikstytis su paviršutiniškais darbais, vis stiprėjo noras būti pasaulinės svarbos naujienų istorijų dalyviu, tapti nepriklausomu fotografu.“
KRIKŠTAS. „Karo pradžiamokslį, arba konflikto fotografo krikštą, gavau 2008 m.
Gruzijoje. Tą vakarą gerai atsimenu. Į Vilnių atvažiavo draugų, mano namuose vyko vakarėlis. Ir tada sužinojome, kad Rusijos daliniai įžengė į Gruzijos miestą Chinvalį ir kad prasidėjo kariniai veiksmai. Kolega parašė žinutę: „Ar skrendam?“ Pasitarėme ir netrukus, įsimetęs fotoaparatą ir drabužių, iš vakarėlio patraukiau į kelią. Tuo metu dirbau naujienų agentūroje „Lava“.
Vyrauja daug stereotipų apie karą, jo sunkumus, nuolat švilpiančias kulkas ir sprogimus. Taip pat – apie bebaimius žurnalistus, kurie ten dirba. Buvau daug skaitęs apie juos, visur jie apibūdinami epitetais „bebaimis“, „žvelgiantis mirčiai į akis“, „neperšaunamas“ ir pan. Galiu patikinti – žymiausi pasauliniai karo fotografai yra paprasti ir jautrūs žmonės.
Gruzijoje pirmą kartą susidūriau su stipresniu baimės jausmu, kai į tave nukreipiamas rusiško automato vamzdis. Greitai supratau, kad baimė yra natūralus jausmas, vienas iš sveiko proto rodiklių. Gruzijoje su ypatingais fiziniais pavojais nesusidūriau, jų patyriau vėliau – dirbdamas Ukrainoje. Ten praleidau dvejus metus – važinėdamas į fronto linijas, gyvendamas su kariais apkasuose abejose fronto pusėse. Per konfliktą sunkiausia yra ne šūviai ar sprogimai, o laukimas, nežinia, stresas, kai reikia greitai priimti sprendimą, susidūrimas su asmeninėmis žmonių tragedijomis. Gruzijoje supratau, kokia svarbi yra žmonių pagarba vienas kitam, ypač karo sąlygomis. Džiaugiuosi, kad krizinę situaciją patyriau būtent ten – ypatingoje šalyje, kur pagarba žmogui, svetingumas atsiskleidžia nepaprastai gražiai. Puikus bendravimo pradžiamokslis žurnalistui. Man, tada trečio kurso studentui, buvo sunkiai suvokiama, kaip subombarduotame mieste gyventojai kviečia tave į savo apdegusį butą, vaišina, ragina pakelti tostą už žuvusiuosius. Ir tai vyksta ne banaliai, ne paviršutiniškai, o itin jautriai. Tada supranti, kas yra patriotiškumas, meilė šaliai ir tostais išreiškiamas protėvių prisiminimas. Karas – tai ta vieta, kur gali ir nusivilti, ir patikėti žmonija.“
Per konfliktą sunkiausia yra ne šūviai ar sprogimai, o laukimas, nežinia, stresas, kai reikia greitai priimti sprendimą, susidūrimas su asmeninėmis žmonių tragedijomis.
AMUNICIJA. „Gruzijoje vilkėjau įprastus drabužius, per petį buvau persimetęs fotoaparatą, o vykdamas fiksuoti revoliucijos Maidane (Kijevo nepriklausomybės aikštė) iš bičiulio pasiskolinau riedutininko šalmą ir kitas apsaugos priemones. Būtent galvos ir sąnarių traumos yra dažniausios vykstant riaušėms. Dėl savo aprangos patyriau ir nemažai kuriozų. Kartą į Rytų Ukrainą, Donbasą, kai ten prasidėjo karas, vykau vilkėdamas ryškią slidininko striukę. Ją nusipirkau pakeliui, skubėdamas, nes supratau, kad nesu pasiruošęs netikėtai užėjusiems šalčiams. Mane išvydęs Ukrainos „Dešiniojo sektoriaus“ žvalgybos būrys labai juokėsi: „Tokius kaip tu vadiname snaiperio svajone. Galbūt dar turi kokį galvos prožektorių su raudona lempute?“ Pamenu, viena karė, pravarde Lapė, greitai surado man pilką lietpaltį, šį dėvėjau fiksuodamas vieną jų operaciją. Mainais į tai prie Lapės šalmo prisiuvau lapės uodegą. Tai tapo jos skiriamuoju ženklu. Deja, po poros mėnesių, būdama septintą mėnesį nėščia, ji buvo nušauta netoli fronto.
Ukrainos konfliktas yra negailestingas visiems. Tavęs neapsaugo nei užrašas „PRESS“ ant liemenės, nei medikų skiriamasis ženklas raudonas kryžius. Toje kelionėje patyriau dar vieną įdomų išgyvenimą. Mums su kariais vykstant į vieną misiją, gavau... ginklą. „Ar moki juo naudotis?“, – paklausė vienas ukrainiečių savanorių bataliono karys. Mėginau aiškinti, kad žurnalistas negali turėti ir net liestis prie ginklo fronte, bet jis neklausė. „Vykstame į priešo zoną, ir visi turime būti ginkluoti. Mašinoje taikaus balasto nebus. Juk palaikai mus, taip?“ – sakė jis nepaisydamas mano argumentų. Likau su vinčesterio tipo šautuvu ir dėžutėmis šovinių prie kojų. Iš šios situacijos išsisukti padėjo kitas karys – jis puikiai suprato žurnalisto etiką. Esu dėkingas tam žmogui. Tokių nutikimų buvo dar du, tačiau visada pavykdavo išlikti etiškam.
Panašių istorijų sprendžiant konfliktą gausu. Jų nėra jokiuose vadovėliuose. Nors dažnai esu vadinamas karo žurnalistu, juo savęs tikrai nelaikau. Taip gali būti vadinami nuolat į karinius konfliktus vykstantys ir metų metus ten dirbantys žurnalistai. Mano darbas daugiau susijęs su socialinėmis temomis Lietuvoje, reportažais iš svarbiausių naujienų istorijų Europoje. Esu vienas iš pirmosios Baltijos šalyse dokumentinių pasakojimų platformos „Nanook.lt“ įkūrėjų.
Grįžtant prie karo temos, tai, manau, yra neįkainojama ir labai vertinga patirtis bet kokiam žurnalistui. Konflikto zonoje turi būti nepaprastai motyvuotas, dažnai net įžūlus. Neatsargaus judesio kaina didelė, tad negali tinginiauti, aplaidžiai dirbti. Turi labai tiksliai žinoti, ką daryti. Ten išmoksti pagarbos kito nuomonei, šios neiškelti aukščiau savo principų ir įsitikinimų. Diplomatiškumas turi būti pagrindinė tavo amunicija. Kare esi priklausomas nuo žmonių geranoriškumo, karių malonės. Klausiate, kaip jie mane priima. Įvairiai. Dauguma nenori šalia žmogaus su fotoaparatu. Įsivaizduokite, Ukrainos karui nebuvo pasiruošta, dauguma karių – be patirties, neapmokyti, neparuošti psichologiškai. Patyrę itin didelį stresą, pavojingų situacijų, praradę ne vieną draugą, jie tarpusavyje sutvirtėja kaip kumštis. Karių pasitikėjimą ir pagarbą turi užsitarnauti. Kartais tam nėra daug laiko. Turi būti ir įžūlus, paaiškinti, kodėl svarbu fiksuoti tai, kas vyksta. Kalbuosi su jais, pasisiūlau padirbėti virtuvėje, padėti ruošti maistą. Kai įsileidžia į savo tarpą, tada ir pradedu fotografuoti.“
Šiandien ypač daug talentingų karo fotografių. Jei padarai gerą medžiagą, niekam neįdomu – esi moteris ar vyras.
STEBĖJIMAS. „Stebiu ne tik karius, bet ir kolegas, atvykusius į konfliktų zonas iš kitų šalių. Tarp pastarųjų daug moterų. Nieko keista – dauguma žurnalisčių kritinėse situacijose daug geriau tvarkosi su stresu. Šiandien ypač daug talentingų karo fotografių. Žurnalistikoje nėra vietos seksizmui. Jei padarai gerą medžiagą, niekam neįdomu – esi moteris ar vyras.
Padaryti „namų darbus“ labai svarbu, tačiau pasitikrinti iš anksto negali. Turi ten nuvykti, įkvėpti to oro, išgirsti šūvius... Tada greitai supranti, ar apskritai gali ten būti ir dirbti. Vienas į Ukrainą atvykęs fotografas – sutikau jį karinėje bazėje kiek toliau nuo fronto – jautėsi labai tvirtas. Kai pagaliau sulaukėme, kada kariai mus paims į frontą, jis netikėtai supanikavo, dėl šio streso pasijuto fiziškai blogai, pradėjo viduriuoti ir atsisakė važiuoti. Labai nemėgstu, kai į konflikto zoną vykstančius fotografus vadina bebaimiais. Visiems žmonėms būdingas baimės jausmas.“
PERIFERIJA. „Po Rusiją važinėjau ne tik vykdydamas „Delfi“ projektą „Gilyn į Rusiją“. Pirmą kartą leisdamasis į kelionę sėdau į paskutinį traukinį, riedantį maršrutu„Vilnius–Sankt Peterburgas“. Kitoje šalyje man neįdomu kalbinti politikus ar aktyvistus, smalsu atsidurti gyvenamojo daugiabučio kieme ir pasišnekėti su jaunimu apie tai, kaip jie gyvena, su pensininkais – apie jų būtį, lūkesčius. Man įdomu, ką reiškia būti jaunam, auginti vaikus, tarkim, Rusijos kaime ar Moldovos Padniestrėje. Įdomi paprasta buitis, žmonių nuomonė, įdomu lyginti gyvenimus. Lietuvoje – taip pat. Neseniai grįžau iš Amerikos. Keliavau per pamirštas valstijas nagrinėdamas Donaldo Trumpo fenomeną ir didžiųjų miestų šoką po rinkimų rezultatų paskelbimo, daug supratau ir apie Lietuvą.
Mes visi gyvename savo „burbuluose“. Dažnai važiuoju į Lietuvos provinciją, ir man kelia nerimą didžiulė takoskyra tarp elito, didmiesčių feisbukinių „intelektualų“ ir eilinių lietuvių, kasdienį darbą dirbančių ar pašalpas gaunančių žmonių. Vieni kitų nepažįstame, net nemokame kalbėti ta pačia kalba. Takoskyrą didina patyčios, „intelektualioji“ satyra, šią kaimo žmogus priima kaip įžeidimą. Lietuvoje daug sutrikusių žmonių. Labai svarbu jausti jiems empatiją, viską paaiškinti jų kalba, neklijuoti etikečių „runkelis“ ar „vatnikas“. Sovietmečio žala labai didelė. Akivaizdu, didesnė, nei manėme. Tą keistą žmonių nostalgiją raudona spalva paženklintai praeičiai reikia keisti ramiai kalbantis, jiems aiškinant, o ne gąsdinant ir niekinant.
Lietuvoje man kelia nerimą didžiulė takoskyra tarp elito, didmiesčių feisbukinių „intelektualų“ ir eilinių lietuvių, kasdienį darbą dirbančių ar pašalpas gaunančių žmonių.
Ypač svarbu investuoti ir kreipti dėmesį į jaunimą. Dažnai važiuoju į kaimo mokyklas, susitinku su mokiniais, pasakoju apie savo nuotykius, aiškinu, kaip reikia suprasti žiniasklaidą. Pastebiu, kaip daugelis jų stokoja autoritetų, lygiuojasi į žmones, socialiniuose tinkluose sėjančius patyčias, bet turinčius daug like'ų. Labai pasigendu ir mūsų intelektualų balso, žiniasklaidos dėmesio tam jaunimui.
Neteisinu Lietuvos kaimo, ten tikrai daug problemų, bet negalima jo pažinti vien per tragiškas TV laidas. Turi būti atsvara. Trūksta sprendimų, kurie padėtų nenukirsti tos svarbios virkštelės su lietuvybe, gimtine, protėvių kapais. Nedidinti takoskyros tarp atsiradusių dviejų Lietuvų. Kaimas keičiasi, viliuosi, kad jis išliks. Visi turime suprasti ir prisiimti atsakomybę už visas tragiškas istorijas, kurios nutinka kaimuose. Žvelgti į jas išmintingai.
Pasauliui įdomus ne tik europėjantis mūsų Vilnius, kur greičiausias „Wi-Fi“, bet ir periferija, kurioje vis dar gyvuoja unikali aludarystės tradicija, kuriasi sūrininkų bendruomenės, gausu ypač kokybiškų maisto produktų, švarios gamtos, svetingų žmonių.“
LAISVAS. „Esu laisvai samdomas, dirbu ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žiniasklaidos agentūroms. Sunku, nes nesijauti stabiliai, tačiau privalumas, kad gali rinktis temas, pirmadienio rytą, jei niekur nereikia važiuoti, gali išgerti prosecco (juokiasi). Galiu gyventi, kur noriu, man tai labai patinka. Dabar įsikūriau Visagine, bet jei norėsiu, išvyksiu į Tbilisį ar Bogotą.
Tai yra privilegijuota profesija, plečianti akiratį, pasaulėjautą. Juk nedaugelis gali pabuvoti mums visiems svarbių naujienų įvykių epicentre. Be abejo, laisvai samdomo fotožurnalisto darbas turi ir daugybę minusų – nepastovumas, negalėjimas planuoti toli į ateitį, finansinis nestabilumas, tačiau tai labai įdomus ir dinamiškas darbas. Taip, baigėsi laikai, kai naujienų fotožurnalistai gaudavo fantastiškus honorarus. Jau bene dešimtmetis, kaip karą įamžinančios fotografijos kainuoja kelis kartus mažiau nei mados, vestuvių nuotraukos.“
KULTŪRA. „Karas gali būti meniškas. Revoliuciją Maidane esu pavadinęs teatrališka. Gal tai ką nors šokiruoja, tačiau kultūra karinių konfliktų zonose kur kas svarbesnė, nei įsivaizduoja tie, kuriems karas asocijuojasi su šūviais ir purvinais apkasais.
Kovojančios pusės ir susivienija, ir viena kitą atskiria per kultūrą. Politika – trumpas momentas gyvenime, o kultūriniai klodai – gilūs, šakniniai.
Kovojančios pusės ir susivienija, ir viena kitą atskiria per kultūrą. Politika – trumpas momentas gyvenime, o kultūriniai klodai – gilūs, šakniniai. Donbase stebėjau, kaip Rusija būtent per kultūrą stengiasi parodyti, kad donbasiečiai nėra Ukrainos dalis. Jais bandyta manipuliuoti pasitelkiant sovietinę muziką, veteranų atminimą (čia ir atsirado separatistinis skiriamasis ženklas Georgijaus juostelė), nostalgiją praeičiai. Nostalgija – nepaprastai galingas reiškinys.
O Ukrainoje, iškilus konfliktui, neįtikėtinomis spalvomis suspindo ukrainiečių humoras, nacionalinė kultūra, folkloras, – seniai šalis girdėjo tiek liaudies dainų, regėjo tiek žmonių, dėvinčių „vyšivankas“, su kazokiška šukuosena.“
RAGANAVIMAS. „Kijeve turėjau perduoti vienam ukrainiečiui siuntinį. Netikėtai atvykęs į seną, apleistą karinį fortą, papuoliau į keistą erdvę. Tvanki drėgna salė, daug merginų, moterų, jos dainuoja, siuva, mezga, pina, audžia – gamina Ukrainos snaiperiams ypatingas maskuojamas uniformas „Kikimora“. Kikimora – mitinė slavų būtybė, pelkių deivė. Jos vardu pavadintas kostiumas padeda snaiperiui išlikti nepastebėtam. Ta istorija – meniška ir fatališka. Ir nepaprastai fotogeniška. Man nieko nereikėjo daryti – tiesiog pakelti fotoaparatą ir nufotografuoti, kaip moterys it raganos sukasi aplink kostiumą. Tos nuotraukos man primena Renesanso tapytojų paveikslus. Taip atsirado nuotraukų ciklas „Kikimoros gimimas“. Kai praleidi kažkiek laiko apkasuose, pamatai, kad šalia jų, šaudymo vyksta įdomus gyvenimas. Paprasti žmonės, moterys, mamos, o jos dažnai taikesnės nei vyrai, taip pat įsitraukia į karą.
Beje, sutikau nemažai kariaujančių moterų, jos – labai stiprios, motyvuotos karės. Atsiliepia į pilietinį šauksmą, pareigą savo vaikams, žodis „vaikas“ tokiose vietose įgauna kitą prasmę. Ir „Kikimoros“ istorija atspindi nepaprastą motinišką rūpestį. Šios moterys į maskuojamą kostiumą įsiuva ir tam tikras savo mintis, užkalbėjimus. Šis – tarsi stiprus amuletas.“
VISAGINAS. „Išvažiavau gyventi į Visaginą visai netikėtai. Nuvykau fotografuoti, bet netikėtai atsidūriau labai įdomioje, išskirtinėje aplinkoje. Ten man labai patiko. Visagine gyvena 43 tautybių žmonės, rusakalbė bendruomenė. Nepaprastai graži gamta, neatrasta Lietuvos vieta, paslėptas perlas. Kartais atrodo, kad visaginiečiai tai suvokia, tik gerai slepia nuo likusios Lietuvos (juokiasi).
Nusprendžiau apsigyventi Visagine ir žurnalistinio smalsumo vedamas. Mano gyvenimo būdas nereikalauja sėdėti sostinėje, bet čia, vaikščiodamas tarp Aukštaitijos ežerų, randu ramybę. Man įdomu stebėti daugianacionalinę šio miesto bendruomenę, kaip žmonės reaguoja į geopolitinius įvykius Rytuose, mūsų politikų ar žurnalistų kalbas. Įdomu tirti jį.“
PAVARDĖ. „Apie savo pavardę niekada daug nemąsčiau. Žinau, kad ji – iš tėčio pusės. Tėčio seneliai atvyko iš Baltarusijos, Gervėčių. Mano visi seneliai gimę Lietuvoje, užaugau lietuviškiausiame šalies mieste Kaune, lietuvybę puoselėjančioje šeimoje.
Niekas niekada manęs neklausė, ar esu rusas. Galbūt mano elgesys, mintys viską gerai paaiškindavo. Pavardė Morozovas man asocijavosi su A. Čechovo ar F. Dostojevskio romanų veikėjais. Man ji patinka.
Klausimų sulaukiau tik Ukrainoje. Kariai smalsaudavo: „Iš kur tu čia toks Morozov?“ Atsakydavau: „Ne Morozov, o Morozovas.“
