Na, jei kam nors toks romantiškas įvaizdis dar vis atrodo realus, Jurgita Adamonytė galėtų jį sugriauti per porą sekundžių ir sukurti naują bei savaip intriguojantį kūrėjos portretą. Kovo 22, 24, 26 d. Vilniaus kongresų rūmuose – neeilinė galimybė išvysti šią solistę Lietuvoje, atliekant viena įspūdingiausių savo rolių, Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje C. Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“. Na, o likus mažiau nei savaitei iki pirmųjų spektaklių, atradome ir savąją progą pasikalbėti su Jurgita apie jos gyvenimą su ir be Debussy muzikos.
Įvertinta tarptautinėje spaudoje, kviečiama į Londono Karališkąją operą bei tokius prestižinius kaip Zalcburgo festivalis renginius, Jurgita visų pirma visuomet išlieka tvirtai ant šios žemės stovinčiu žmogumi, kurio profesija, tiesa, kartais gali kainuoti brangius gyvenimo momentus: „Grįžti į Lietuvą man visuomet yra be galo gera. Čia manęs laukia malonus darbas pas Dalią, bet dar svarbiau, – čia aš jaučiuosi kaip namuose. Tai tampa reabilitacijos periodu. Čia gyvena mano draugai, aš visuomet jaučiuosi mylima ir apkabinta, ko svetur man dažnai trūksta. Draugai, kurie mane myli, kuriems manęs reikia, o man – jų. Retai galiu atvažiuoti čia pabūti, todėl laiką Lietuvoje labai branginu,“ - pasakoja Jurgita, šiandien savo namais vadinanti Italiją, kurioje su vyru augina 7 metų dukrą.
Pastaroji į tėvų muzikinį gyvenimą žiūri labai paprastai: „Ji man sako: „Mama, per garsiai rėki.“ (juokiasi). Dukra matė daug mano spektaklių, jai tai yra natūralu – mama dirba. Ji ateina, pasižiūri, kartais būna mano padėjėja – užsega suknelę, tada lieka labai patenkina“, - šypsosi mama.
Muzikantų šeimoje auganti mergaitė iš pirmo žvilgsnio nebuvo linkusi į muziką, o ir tėvai niekuomet „nespaudė“. Tiesa, šią vasarą ji ėmė ir išmoko groti pianinu, privertusi ją mokyti tėtį. „Dabar ji groja tiek, kiek nori, jei pradeda nervintis, reiškia, jog jau pakaks. Esu apakusi, nes iki šios vasaros ji visuomet dainuodavo pro šalį. Juodai. Atrodo, kad visai neturėjo klausos, bet matau, kad grodama ji ima ir dainuoti, pataiko ir taip viskas vystosi.“ Tad visgi gal ir mažoji nueis muzikos keliu? „Na kas čia gali būti aišku, kai jai tik 7 metai? Iš mūsų pusės tam nėra jokio spaudimo, be to, ji turi ir kitų gabumų, lanko ritminę gimnastiką, žaidžia šachmatais, - ir tai yra puiku!”
Tiesa, ir Italijoje Jurgita ne visada gali pasibūti ilgai, – kelionėmis paremtas jos, laisvai samdomos operos solistės, darbas atima daug laiko, o paskutiniu metu kelia ir nemažai nerimo. Jurgita pripažįsta, jog šiandieninis pasaulis visai nebeatrodo ramus ir patikimas: „Tiesą sakant, manyje yra kažkoks neramumas. Tikrai nėra jausmo, jog viskas tekėtų normalia vaga. Kažkokios nesąmonės vyksta visur aplink, – ar kalbėtume apie Lietuvą, ar Italiją, ar visą pasaulį... Visur daug nejaukumo. Dažnai net nesinori išvykti toli nuo mylimų žmonių, nes vis atrodo, kad kas nors gali nutikti...“
Tiesa, kartais į šiuolaikinį chaosą įsivelia gamta ir suteikia progą egzotiškoms „atostogoms“... Šią žiemą Jurgitos namus Italijoje užklupo netikėti kiekiai sniego, sugadinę elektros bokštus: „Šiais laikais savaitę pagyventi be elektros – įdomu. Gerai, kad bent židinį turime, prie jo sėdėdami visą savaitę ir žaidėme kortomis. Tikriausiai visam gyvenimui atsižaidėme,“ - juokiasi moteris, pripažindama, jog tokio oro padariniai regionui nebus tokie smagūs, mat buvo sunaikinti ir alyvmedžiai, tad kils šalies pasididžiavimo – alyvuogių aliejaus – kainos.
„Baisu, o po viso to kaip tik mūsų regione sniego lavina buvo užgriautas viešbutis... Žodžiu, tik spėk suktis buityje, kai aplink tiek neramumų, net į sceną nereikia lipti, - viskas ir taip dramatiška.“
Bet į sceną lipti reikia. „Reikia žaisti“, kaip sako pati Jurgita, nors ne visada ir jai pačiai pavyksta atsiriboti nuo sudėtingų asmeninio gyvenimo situacijų. Dar šiandien su išgąsčiu akyse moteris pasakoja apie vieną premjeros vakarą Londono Karališkojoje operoje, kurio metu solistė tiesiog nesuvaldė dėmesio, mintimis atsidūrė pas tuo metu sirgusią bei karščiavusią dukrą, ir porą rečitatyvo frazių atliko visiškai kitoje tonacijoje...
„Nesuvaldžiau streso, pamečiau tėkmę... Tai – vienas skaudžiausių mano patyrimų, buvo ypatingai baisu. Žinoma, kolegos ir visas muzikinis kolektyvas suprato, bet iš kritikų susilaukiau neblogos pylos, juk tai – Karališkasis operos teatras, premjera! Na, visko būna ir su laiku ateina vis daugiau patirties, kuri padeda susidoroti su tokiais dalykais, net ir tokiomis problemomis, kurios, regis, tau plaktuku per galvą daužo. Gebi dar geriau atskirti save ir personažą. Juk normalioje situacijoje personažas ir tu esate du skirtingi dalykai, – jis turi visai kitą plastiką, judesius, tai tiesiog nėra mano kūnas, galva, reakcijos. Na, o streso mūsų darbe yra daug ir nuolat ir su juo reikia mokėti susidoroti. Todėl ir sakau, jog reikia mokėti žaisti, nes niekada nežinai, kas gali atsitikti spektaklio eigoje, bet turi būti pasiruošęs, gyvas, o ne užprogramuotas robotukas. Nori nenori scenoje tu visad žaidi, turi to mokytis ir daryti tai nuoširdžiai. Manau, jog tame slypi gyvo teatro triukas.“
Kalbant apie personažą ir solistą vėl atsigręžiame į Melisandą. Vilnius City Operos premjeros pralėkė lyg ant aukščiausios bangos. Jurgita tuomet atvyko po neseniai praūžusios itin sėkmingos šios rolės premjeros Velso operoje, kur visko matę britų kritikai ją net pavadino dešimtmečio Melisanda. Šiandien, po beveik pusantrų metų pauzės, solistė prisipažįsta nerimaujanti, – juk dabar laiko repeticijoms bus žymiai mažiau, o kūrinys, pasak jos, yra gigantiškas ir itin sudėtingas, jame bent trumpam suklydęs, vargu ar atseksi kelią atgal.
Bet kas gi sudėtingiausia kuriant pačią Melisandą?
„Man asmeniškai tai ir yra sudėtingiausias personažas. Ji yra... niekas. Niekas nežino, kas ji ir žinoti neturi, o ji neturi parodyti. Iš pačios Melisandos apie ją taip pat nieko nesužinosime. Iš esmės joje kiekvienas mato tai, ką nori matyti, bet niekada neturi pasidaryti aišku, ar tai gerai, ar blogai. Ji naivi ir trapi, bet kartu turi kažkokią galią, ją visur supa mistiniai sutapimai. Kur ji benueitų, vyksta siaubingi dalykai. Ji siejasi su stipriomis galiomis, tik nežinia, ar tos galios priskiriamos šviesai, ar tamsai... Aišku tik tiek, jog viskas baigsis blogai, tik niekas apie tai neturi sužinoti...
Šitas vinguriavimas tarp gėrio ir šešėlio yra sudėtingas, o man asmeniškai sunkiausias yra paskutinis operos veiksmas, kur Melisanda miršta. Čia reikia išgauti tiek daug skirtingų spalvų, net ne emocijų – ji jų beveik neturi. Tai – atmosferų ir šešėlių menas, net nebe opera. Tikrai! Grynai atmosferos kūrimo: ta tyla, sąstingis, primenantys siaubo filmą su pračiurlenančiu fontanu... Melisandos poelgiai net neturi jokio dėsningumo ir tu net neturi galimybės jo atrasti, nes šioje operoje to net nereikia. Ji tiesiog iškrenta iš bet kokio aktorystės vadovėlio modelio. Žinoma, istorikai yra radę daug variantų, iš kur Maeterlinckas pasiskolino šį įvaizdį, – kad ir tai, jog Melisanda – viena iš Mėlynbarzdžio žmonų, bet iš tiesų niekas to nežino ir nereikia galvoti, ar tai tikra istorija, ar pasaka, tai – lyg šešėlių teatras.“
Paklausta, ar po tokios patirties darbe norisi susidurti su tokiais sudėtingais personažais, ar kaip tik – grįžti prie konkretesnių charakterių, Jurgita skuba atsakyti, jog jai visuomet norisi visko – įvairovės. Kažkada jai buvo įdomus Mocartas, o šiandien ją traukia Debussy ir Alanas Bergas: „Ši muzika – ne Mocartas, kur vienas du ir viską išmoksti. Čia tu prie klavyro sėdi ilgai, vis atsiverti ir trenki natas lauk, vėl atsiverti, vėl trenki, galvą padaužai, nes niekaip neaišku, kodėl į ją tas tekstas nelenda (juokiasi). Visaip būna, bet pats kūrinys tau vėliau atmoka trigubai ar net keturgubai...“
Šiandien Jurgita ir jos agentas ieško labai konkrečių pasiūlymų – solistė nori imtis R. Strausso operų, pavyzdžiui jai labai patinkančios „Salomėjos“, kur jos balsui yra parašyta nedidukė, bet kaip ji sako „labai graži“ Pažo partija. Nejaugi jos nedomina pagrindinės partijos?
„Kartais norisi pailsėti ir didesnes partijas pakeisti mažesnėmis, be to, niekada nesibaidau mažų partijų, nes šiandienos operoje vokalinės medžiagos gali būti nedaug, bet scenoje tu būsi visą spektaklį. Vaidyba ir vokalas nebėra atskiriami, ir labai dažnai tos „mažesnės“ rolės yra žymiai įdomesnės, o širdies aš visuomet sudedu tiek pat ir už tai, manau, mane vertina ir publika, ir teatras, kuriame dirbu. Žinai, aš nesu karjeristė, nesivaikau pavardžių. Man svarbu, kad būčiau ten, kur vyksta normalus, kokybiškas darbas geroje atmosferoje.“
Iš paskutinių Jurgitos darbų vienas labiausiai ją sužavėjusių profesionalų buvo maestro John'o Eliot'o Gardiner'io ir Londono simfoninio orkestro duetas: „Tai buvo fantastika. Tokio orkestro garso dar nebuvau girdėjusi, niekada nebuvo tokio įspūdžio... Tai – visų svajonių kokybės garsas, nerealus muzikavimas, toks, kuris, atrodo, neegzistuoja, kurio nebuvau niekad anksčiau patyrusi ir siaubingai džiaugiausi būdama dalele muzikavimo su jais. Kartu turėjome kelis koncertus, atlikome Mendelssohn'o „Lobgesang“ ir tai, kaip Gardiner'is dėliojo akcentus, kokio skambesio reikalavo iš orkestro... Jis norėjo visiškai išnaikinti bet kokį vibrato, net iš obojaus atlikimo, kuris, man atrodo yra vienas iš lygiausio garso instrumentų... Vis galvojau sau: kaip tai įmanoma? Juk be vibrato dar sunkiau intonuoti. Bet viskas skambėjo idealiai, buvo tobula... Atsiprašau, kad taip išsiplėčiau...“
Iš tiesų, panašu, kad šį kartą užsikalbėjome ilgokai ir Jurgita jau turėjo išskubėti repetuoti paslaptingosios Melisandos, kurios sugrįžimo Lietuvoje laukia ne vienas melomanas.
