Prakalbusi apie save, Elžbieta Noemi Josadė netikėtai pareiškia, kad nieko tokio, jei tos tapatybės taip ir nerandi – būtų labai nuobodu, jei žmogaus esmę galėtum nusakyti dviem žodžiais. Išties yra žmonių, kurie tiesiog netelpa į rėmus. Būtent tokia yra ir Elžbieta. Žydiškų ir lietuviškų šaknų turinti mergina užaugo Lietuvoje, pirmuosius žodžius ištarė prancūziškai, Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą ir skulptūrą, Paryžiuje – kiną, šiame mieste gyvenanti režisierė vėl kelia sparnus. Kur – tiksliai nežino pati. Vis dėlto labai apsiriktume bandydami ją įsivaizduoti kaip besiblaškančią, chaotišką būtybę. Į susitikimą Elžbieta atskuba tiesiai iš oro uosto, – nors lėktuvas iš Paryžiaus pakilo gera valanda vėliau, mergina į interviu Vilniuje nevėluoja nė minutės. „Esu labai atsakinga ir disciplinuota, – atsidūsta. – Nuo vaikystės turėjau daug laisvės, o tai išmokė griežtai viską planuoti. Kartais man dėl to gaila, nes nemoku plaukti pasroviui.“
Šaknys
Elžbieta gimė ir augo Vilniuje. Jos mama filologijos mokslų daktarė, prancūzų kalbos vertėja, knygos „Vilniaus laiškai“ tekstų autorė Anelė Keršytė-Josadė žavėjosi prancūzų kultūra, šia dvasia ugdė ir dukras – Ežbietą ir jos vyresnę seserį Salomėją. „Mes prancūziškai kalbėjome nuo kūdikystės, – prisimena Elžbieta. – Pirmieji mano ištarti žodžiai buvo prancūziški. Per televizorių žiūrėdavome vien šios šalies laidas ir filmus. Abi lankėme prancūzų darželį ir pradinę mokyklą, tad šia kalba mąstome taip pat natūraliai kaip ir lietuvių. Tiesa, mama prancūziškai su mumis nekalbėjo – kadangi mokėsi kalbos universitete, bijojo, kad jos akcentas nesugadintų mūsų tarties. Ir išties – kalbėdamiesi su mumis prancūzai neįtaria, kad esame kitos tautybės. Supranta tik tuomet, kai pasakau savo vardą.“
Pagal puoselėjamas vertybes mama parinko dukroms ir ugdymo įstaigas. „Pradinį išsilavinimą su sese įgijome Prancūzijos ambasados iniciatyva įsteigtoje mokykloje, – pasakoja režisierė. – Šioje nedidelėje mokyklėlėje mokėsi apie 30 vaikų. Tiesa, tik keli iš jų buvo ambasados darbuotojų, kiti – lietuvių entuziastų. Šios mokyklos Švietimo ir mokslo ministerija ilgai nepripažino, tad iš jos į vidurinę mokyklą galėjai ir nepatekti. Nebuvo jokių klasių, kiekvienas savarankiškai mokėmės pagal specialią programą, mokytojas tik paaiškindavo, jei ko nors nesuprasdavai. Kontroliniai darbai buvo siunčiami į Prancūziją, iš ten grįždavo pataisyti ir įvertinti. Taip nuo mažų dienų su sese išmokome dirbti savarankiškai, planuoti darbus, prisiimti atsakomybę. Kai Salomėja iš mokyklos perėjo į tradicinę, sunkiai pritapo. Kartą direktorė, iškvietusi mamą, tiesiai šviesiai pareiškė: „Negerai. Jūsų dukra mąsto kaip studentė. Ji uždavinėja per daug klausimų.“ Patyrėme ir antisemitinių patyčių. Regis, kas čia tokio, jei kas nors juokais pavadina „žydelka“ arba valgykloje, eilėje, atsistoja nuo tavęs per kelis žingsnius? Dabar manau, kad tai – pats pavojingiausias diskriminacijos būdas, tai skaudina ne mažiau nei atviri įžeidinėjimai. Niekada neslėpiau, kad esu žydė, ir to nesigėdijau. Aišku, sesei to teko daugiau, nes ji mokėsi paprastoje mokykloje, o aš – Šiuolaikinės mokyklos centre (ŠiMC).“ Pasak Elžbietos, tai visai kitokio tipo švietimo įstaiga. „Man patiko viskas – meninė pakraipa, liberali aplinka, kūrybiškumo ir savarankiškumo skatinimas, jaunas mokytojų kolektyvas, – sako ji. – Atradau ten savo vietą, man puikiai sekėsi, jau 10 klasėje mokiau prancūzų kalbos savo mokytojus.“
Labai savotiškas jausmas susitikti su tėvu po tiek laiko – artimas ryšys lyg ir likęs, bet mudu – jau visai kiti žmonės, nei buvome prieš 10 metų.
Elžbietos tėtis Josefas Josadė kilęs iš gana žinomos Lietuvoje žydų šeimos. Jo tėvas Jokūbas Josadė – žinomas rašytojas, žurnalistas. Mama – garsi, net prezidentus gydžiusi endokrinologė, medicinos mokslų daktarė Šeinė Sideraitė. Abiem pavyko pabėgti iš Lietuvos per lemtinguosius Antrojo pasaulinio karo įvykius ir išvengti daugumos tautiečių dalios. Tiesa, susipažino jie po karo. Jokūbas Josadė Antrojo pasaulinio karo metais priklausė Raudonosios armijos Šešioliktajai lietuviškajai šaulių divizijai, kovėsi su naciais ir buvo sužeistas prie Oriolo. „Močiutė pirmąją karo dieną sėdo į traukinį ir išvyko į Rusiją. Tai ją ir išgelbėjo“, – pasakoja E. Josadė. Iš Lietuvos pasitraukusi Š. Sideraitė apsigyveno Tadžikijoje, įstojo į Dušanbės medicinos institutą, dirbo slauge. Po karo grįžusi į Lietuvą tęsė medicinos studijas. Senelis taip pat grįžo prie savo veiklos, netgi kurį laiką vadovavo vienam iš žurnalo „Pergalė“ skyrių.
Vis dėlto po karo pasaulis buvo pasikeitęs negrįžtamai. „Grįžę į Lietuvą abu seneliai sužinojo, kad jų šeimos ir artimieji išžudyti, gyvi buvo likę tik pora giminaičių. Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma tai išgyventi“, – sako Elžbieta. Pasikeitusi buvo ir politinė padėtis. Pokario metais Lietuvoje nebeliko žydų spaudos, tad iki tol jidiš kalba rašęs Jokūbas Josadė liepė savo spausdinimo mašinėlės klaviatūrą pakeisti lietuviška ir ilgam užmiršo savo šaknis. „Močiutė pasinėrė į darbą. Manau, tai jai padėjo užsimiršti. Prisimenu ją kaip darboholikę, – sako Elžbieta. – Sunkiai savo vietos ieškojo ir mano tėtis. Dirbo labai įvairius darbus. Buvo teniso treneris, vairuotojas, baldų restauratorius, buhalteris, studijavo istoriją, lankė dailės mokyklą. Man buvo 10 metų, kai jis nuvyko į Izraelį paviešėti pas savo seserį ir suprato norįs ten likti. Čia jis atrado tikėjimą, savo šaknis ir pašaukimą. Per tą laiką mačiausi su juo gal tik porą kartų, labai trumpai. Pirmąsyk po ilgo nesimatymo pabendravome tik kurdami filmą.“ Elžbieta tikina dėl tėčio sprendimo nejaučianti jokios nuoskaudos. „Abu mano tėvai yra stiprios asmenybės. Jie turi teisę gyventi taip, kaip mano esant teisinga, – sako ji. – Be to, tėtis visada labai daug keliavo, tad buvau įpratusi, kad buitis mus sieja mažai. Bendravau su juo retai, bet ypatingai.“
Tapatybės paieškos
„Galima sakyti, kad kurti pirmąjį dokumentinį filmą įkvėpė mano šeimos istorija, – pasakoja E. Josadė. – Man buvo įdomu, kiek tavo likimą lemia tai, kur gimei, kokioje šeimoje augai ir kiek savęs gali sukurti, pasirinkti identitetą. Mano mama, sesuo ir tėtis pasirinko skirtingus kelius. Mama visada vadino save vidine emigrante. Atvykusi į Vilnių studijuoti iš mažo kaimo, čia susikūrė savo erdvę. Ji buvo ir yra šiek tiek atsiskyrusi nuo visuomenės, gyvena jaukiame burbule su savo knygomis, prancūzų ir rusų literatūra, minimaliai dalyvaudama visuomeniniame gyvenime.“
Elžbietos sesuo Salomėja, sulaukusi 15-os metų, išvyko gyventi į Prancūziją. „Sesuo save atrado toje šalyje. Baigė mokyklą, studijavo teisę, dabar dirba teisininke ir jaučiasi visiškai laiminga. Tėtis ramybę rado savo protėvių žemėje Izraelyje. Mano seneliai buvo ateistai, nešventė jokių žydiškų švenčių, nepraktikavo judaizmo, o tėtis išvykęs į Izraelį grįžo prie religijos. Tai jam suteikė antrą kvėpavimą, jis susitaikė su savimi, grįžo prie tapybos, sukūrė naują šeimą. Tėtis gyvena nedideliame miestelyje, priklauso vietos bendruomenei, o šios nariai yra labai linkę vienas kitam padėti. Vis dėlto jis yra balta varna, nes dauguma vietinių yra hasidai, o jis – litvakas, bet tai jam netrukdo. Jis džiaugiasi savo santykiais su mylima moterimi ir savo kūryba.“
Galbūt melodramų mėgėjus tai kiek nuvils, bet jokių ašaringų ilgai nesimačiusių šeimos narių susitikimo scenų ar skausmingų išpažinčių filme „Dialogas su Josefu“ nėra – jis labiau primena ne tėvo ir dukros, o dviejų menininkų pokalbį. Ir kalbasi jie labiau ne žodžiais, o vaizdais. Įdomu, ar tokia ir buvo režisierės idėja? „Toks, koks dabar yra, filmas atsirado montažinėje, – atsako Elžbieta. – Filmuojant buvo visko – ir pokalbių, ir vaizdų. Pokalbiai man padėjo geriau pažinti tėvą, bet visa tai yra filmo potekstė. Savotiškas jausmas susitikti po tiek laiko – artimas ryšys lyg ir likęs, bet mudu – jau visai kiti žmonės, nei buvome prieš 10 metų, tad reikėjo iš naujo vienam kitą prisijaukinti, pažinti. Man labai padėjo, kad tarp mudviejų įsiterpė kamera. Pasislėpusi už jos, galėjau lengviau užduoti rūpimus klausimus, o ir atsakymai buvo gilesni. Nenuklydome į paviršutiniškumą. Montuodama filmą supratau, kad ta informacija, kuri man rūpi kaip dukrai, nebūtinai įdomi žiūrovui, o iš tikrųjų mes bendraujame per kūrybą – aš filmuoju, jis tapo. Tėvo kasdienybė yra tapyba ir malda. Per tai ir stengiausi jį atskleisti. Mes niekada nebendravome kaip tėtis ir dukrytė. Šįsyk mus sujungė Izraelio vaizdai, spalvos, ypatinga šviesa, jautrumas grožiui ir menui.“
Gyvenime mažai stabilių dalykų, jis yra vyksmas. Supratau, kad nieko tokio, jei negali savęs apibrėžti dviem žodžiais.
Retkarčiais kadre šmėkšteli ir Elžbieta. Tarsi atsitiktinai, netyčia prieina prie tėvo arba labai iš toli įlipa į kadrą tarsi į paveikslą ir greitai iš jo išlipa, kad netrukdytų mėgautis vaizdu. „Nenorėjau atriboti gyvenimo nuo filmavimo aikštelės, – sako ji. – Kadruose atsirasdavau natūraliai, mat ilgai dirbau viena – buvau ir režisierė, ir operatorė, ir antroji dialogo dalyvė. Galų gale pokalbiui visada reikalingi bent du žmonės.“
Pasinerti į vaizdus netrukdo ir garso takelis. „Kai Paryžiuje studijavau kino meną, vesti meistriškumo seminarą buvo pakviestas garsus režisierius Otaras Iosselianis. Beje, jis yra baigęs muziką. Man labai įstrigo režisieriaus mintis apie tai, kad filme muzika negali būti naudojama emocijoms sureikšminti ar joms išspausti. Ji turi pernelyg stiprų poveikį, yra tarsi sufleris, iš anksto pasakantis, ką, matydamas vieną ar kitą vaizdą, turėtum jausti, – liūdesį, nostalgiją, grėsmę ar džiaugsmą. Muzika būtų neleidusi įsižiūrėti į vaizdus, o aš norėjau, kad žmogus sustotų ir pasistengtų tai padaryti, – aiškina režisierė. – Tai nereiškia, kad filme garso takelio nėra. Jis yra, ir gana sudėtingas. Garsas tylus, prislopintas, bet labai svarbus. Todėl norėčiau, kad kuo daugiau žiūrovų juostą pamatytų kino salėse ar bent jau naudodami gerą garso aparatūrą.“
Nuo tapybos iki kino
Elžbieta mano, kad filmo lėtumas, tapybiškumas buvo viena iš priežasčių, nulėmusių jo sėkmę Jihlavos kino festivalyje (Čekija). „Dialogas su Josefu“ pelnė specialųjį festivalio prizą. „Aišku, negaliu nepaminėti, kad vienas iš šios komisijos narių buvo lietuvių dokumentikos meistras Audrius Stonys. Tai, ko gero, prisidėjo prie mano sėkmės, – šyptelėdama sako Elžbieta. – Vis dėlto ne vien jis lėmė tokį sprendimą, buvo ir daugiau komisijos narių, du iš jų – japonai. Manau, jiems buvo artima filmo stilistika – minimalizmas, švara, lėtas tempas.“ E. Josadė neslepia džiaugsmo, kad sulaukė tokio įvertinimo. „Džiaugiausi jau tuo, kad filmą įtraukė į oficialią programą. Ką nors laimėti nesitikėjau, – sako ji. – Paskutinį vakarą ketinau net neiti į oficialią ceremoniją, svarsčiau pažiūrėti kelis kolegų filmus, bet festivalyje dirbanti moteris primygtinai siūlė dalyvauti uždarymo renginyje. Tuomet supratau, kad kažką gausiu. Specialusis prizas – tai beveik kaip antroji vieta, didelis laimėjimas.“
Man patinka tai, kas nėra sukurta žmogaus. Tai gražu, harmoninga. Tai neišbalansuoja tavęs, kaip tos dirbtinės miestų šviesos ir nuolatinis triukšmas.
Į artimų žmonių tapatybes paieškas besigilinanti režisierė juokdamasi pripažįsta savo tapatybės taip ir neatradusi. „Gyvenime yra mažai stabilių dalykų, jis yra vyksmas, – sako ji. – Supratau, kad nieko tokio, jei negali savęs apibrėžti dviem žodžiais.“ Elžbietai tai padaryti būtų sunkoka ne tik kalbant apie tautybę ar gyvenamąją vietą, bet ir apie išsilavinimą. Baigusi mokyklą, Vilniaus dailės akademijoje (VDA) mergina iš pradžių studijavo tapybą. Baigusi du kursus, perėjo į skulptūrą. Baigusi VDA bakalauro studijas, įstojo į Paryžiaus 8-ąjį universitetą, į kino kūrybos ir režisūros magistrantūrą. Tik iš pirmo žvilgsnio tai primena blaškymąsi – iš tikrųjų Elžbietos kelias buvo labai nuoseklus ir pagrįstas. „Tapiau dar prieš studijas, buvau imli, gerai sekėsi. Man patiko įsižiūrėti į daiktus ir perteikti tai ant drobės, bet kai Dailės akademijoje pajutau spaudimą kurti meną, atsitraukiau, – prisipažįsta ji. – Norėjau labai gerai išmokti amatą – perteikti faktūrą, formą, spalvą. Gal jaučiausi dar taip neįvaldžiusi amato, kad galėčiau kurti meną, o gal tiesiog realybė mane žavi labiau nei abstrakcijos. Pasukau į skulptūrą, nes šio dalyko katedroje atmosfera buvo labai laisva. Galėjai kurti ne tik skulptūras, bet ir instaliacijas, performansus. Padariusi dvi instaliacijas buvusiose vienuolių celėse, supratau, kiek daug lemia šviesa. Būtent šviesa sukuria vaizdus, juk tamsoje jų nematome. Tapyba ir kinas susitinka ieškodami šviesos, o dokumentika – tai darbas su realybe. Supratau, kad dokumentinis kinas yra kaip tik tai, ko ieškau. Žinau, kad dabar dokumentinių ir vaidybinių filmų riba trinasi, bet aš nesu labai šiuolaikiška šiuo požiūriu, man vis tiek labiau patinka ta tikroji, realybę atspindinti dokumentika. Tai šį žanrą ir daro išskirtinį.“ Tokia pat meile realybei pulsuoja ir Elžbietos tėčio J. Josadės tapybos darbai. „Tėvas nemėgsta vadinti savęs kūrėju. Jo manymu, vienintelis kūrėjas yra Dievas, o tėvas tik stengiasi perteikti Dievo sukurtą pasaulį. Kai mes žiūrime į Josefo darbus meno istorijos sugadintomis akimis, jie atrodo kaip abstrakcijos, kažkas nerealaus, bet iš tikrųjų jis tapo realybę, – sako ji. – Tiesiog visumai pamatyti turi prisimerkti. Tuomet dangus ir žemė susilieja į harmoningą visumą. To visumos jausmo Josefas ieško tapydamas, o aš ieškojau kurdama filmą.“
Pabėgti iš Paryžiaus
Elžbieta žino, ką toliau norėtų kurti, bet išduoda tik tai, kad kitas jos darbas veikiausiai bus susijęs su Lietuvos peizažu ir aprėps netrumpą istorijos atkarpą. O štai, kur artimiausiu metu bus jos namai, kol kas nenumano. „Peizažai mane įkvėpė, supratau, kad noriu gamtos. Man patinka tai, kas nėra sukurta žmogaus. Tai gražu, harmoninga. Tai neišbalansuoja tavęs, kaip tos dirbtinės miestų šviesos, gatvių geometrija ir nuolatinis triukšmas bei skuba. Mane labai traukia Portugalija, bet dėl kalbos kol kas įsivaizduoju save tik Prancūzijoje arba Lietuvoje. Sunku integruotis į šalies gyvenimą, pažinti kultūrą, žmones, jei gerai nemoki kalbos“, – atsidūsta ji. Ir po akimirkos suabejoja: „Kita vertus, mano veikla yra tokia, kad visada važiuoju paskui filmuojamą objektą, nesu pririšta prie vienos vietos. Rašyti scenarijų, montuoti taip pat gali bet kur.“ Paryžiuje gyvenanti režisierė prisipažįsta, kad pavargo nuo didelio miesto. „Pastarąją savaitę taršos lygis čia buvo toks didelis, kad visi gyventojai galėjo nemokamai važinėti viešuoju transportu, – taip tikėtasi sumažinti automobilių srautus, – sako ji. – Nežinau, kodėl vis dar jame gyvenu. Garsusis prancūzų joie de vivre (liet. k. gyvenimo džiaugsmas, – red. past.) Paryžiuje, deja, tėra mitas. Mėgautis gyvenimu nėra kada – turi labai sunkiai dirbti, kad galėtum išgyventi. Kainos – ypač būsto – čia tampa neįmanomos. Dauguma mano draugų yra labai susirūpinusios dėl ateities, dirba keliuose darbuose, atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų didėja. Aišku, Lietuvoje padėtis dar blogesnė. Tarkim, Prancūzija laikosi principo, kad kiekvienas žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą, stengiamasi studentus visokeriopai remti: aukštasis mokslas yra nemokamas, dalis studentų gauna stipendijas, kompensuojama dalis jų būsto išlaidų. Deja, visa tai, kas atrodė įtvirtinta nepajudinamai, dabar ima klibėti. Žmonės sunerimę, kad amžius puoselėtos lygybės, laisvės ir tolerancijos idėjos gali sugriūti, nes politinė padėtis keičiasi.“ Elžbieta sako, kad būti apolitiškam Paryžiuje beveik neįmanoma. „Negali užsimerkti, kai matai gatvėje palapinėse įsikūrusius pabėgėlius, žiemą šaltyje ant čiužinių miegančius vaikus, – sako ji. – Mano draugai kiekvienas savaip stengiasi padėti – vieni aukoja pinigų, kiti eina į gatves, protestuoja prieš nežmonišką elgesį. Mane visada liūdina, kaip Lietuvos žiniasklaidoje nušviečiami tie įvykiai. Štai pabėgėliai neva po savęs palieka kalnus šiukšlių, bet ką jiems daryti, jei priversti gyventi gatvėje? Aukos, pagalbos laukiantys žmonės paverčiami bemaž nusikaltėliais. Prancūzus labiau gąsdina tai, kad jų išrinkti politikai tolsta nuo savo kairiųjų pažiūrų.“
O galantiškumą prancūzai tebėra išlaikę. Tiesa, ir šis bruožas, kaip ir kiekviena ryškiai spindinti moneta, turi kitą, ne tokią patrauklią pusę. „Mane stebina, kad Prancūzijoje gana ryškus mačizmas, net tarp jaunų žmonių. Jei kompanijoje moteris ima kalbėti apie rimtus dalykus, į tai reaguojama su atlaidžia šypsena, retas vyras tave vertina kaip lygiavertį intelektualinį partnerį, – sako ji. – Manau, tai visuomenės nebrandumo ženklas. Tokie stereotipai žemina moteris ir pasireiškia ne tik bendraujant. Tarkim, vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis Prancūzijoje vis dar yra labai nemažas. Kinas – taip pat dar vyrų profesija, aukštas pareigas čia dažniausiai užima vyrai. Laimė, dokumentikos srityje sėkmingai kelią skinasi ir moterys. Mane labai įkvepia, pavyzdžiui, režisierių Chantal Akerman arba Penelope's Bortoluzzi filmai.“
Laimė, Elžbietos vaikinas Rarešas yra kitoks. „Tai ir mano draugas, ir kolega, ir mūza, – sako ir plačiai nusišypso. – Jis yra kilęs iš Rumunijos, į Prancūziją atvyko būdamas 4-erių metų. Mus sieja tai, kad abu esame kilę iš Rytų Europos ir brendome veikiami prancūzų kultūros. Mus supažindino kolega. Rarešas jau yra sukūręs tris filmus. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir išsivystė ji į labai tvirtą ryšį. Jis montavo mano filmą „Dialogas su Josefu“, filmavo kai kurias scenas. Nelabai galiu save įsivaizduoti su žmogumi, kuris kultūriniu požiūriu nebūtų jautrus tiems patiems dalykams kaip aš..“ Jei ryšys toks tvirtas, gal ir vestuvių jau galime laukti? „Kol kas nebūtina“, – nusijuokia Elžbieta, išgirdusi tokį tipinį lietuvišką klausimą. Vis dėlto neslepia – jei sumanys grįžti į Lietuvą, Rarešas vyks kartu su ja.
Jei galėčiau...
… pasirinkti gimimo laiką ir vietą, tai būtų vadinamasis les années folles, auksinis dešimtmetis Paryžiuje po Pirmojo pasaulinio karo, kai žmonės norėjo užmiršti siaubą ir laiką leido linksmindamiesi. Mane žavi ir tuomečiai artdeco, taip pat taikomosios dailės stilius, to meto muzika, tapyba.
… nufilmuoti bet kurį pasaulio žmogų, būčiau norėjusi nufilmuoti ir daugiau pabendrauti su savo seneliais, išgirsti jų gyvenimo istorijas.
… išmokti bet ką, norėčiau profesionaliai skambinti pianinu. Grojau 7 metus, bet norėčiau tapti virtuoze.
… pakeisti vieną praeities dieną, tai būtų ta diena, kai važiuodama dviračiu susilaužiau koją. Tris mėnesius gulėjau sugipsuota, tai buvo labai didelis išbandymas šeimai, buvau jiems našta.
… užduoti orakului vieną klausimą, paklausčiau ko nors paprasta. Tarkim, kokia bus mano plaukų spalva po 5 metų. Gyvenimas toks trapus, kad geriau nežinoti, kas tavęs laukia.
… nusipirkti bet ką, įsigyčiau deimantų karolius. Prireikus vieną parduočiau ir gyvenčiau toliau. Manau, jei jau pirkti bet ką, tai geriausiai įsigyti nekintamos vertės daiktą, o deimantai tokie ir yra.
… pasirinkti, kuo atgimsiu kitame gyvenime, norėčiau būti paukščiu, tik ne Paryžiuje gyvenančiu balandžiu. Jei balandžiu – geriau jau Venecijoje.
… pakeisti vieną savo savybę, šiek tiek sumažinčiau impulsyvumą. Visai atsisakyti šio bruožo nenorėčiau, nes be jo aš būčiau ne aš.
Nuotrauka, stilius – Redos Mickevičiūtės. Šukuosena, makiažas – Jurgos Kartu. Palaidinė – iš parduotuvės „H&M“, švarkas – prekių ženklo „Topshop“
