Jis norėjo pakeisti visą pasaulį ir padaryti įtakos žmonių civilizacijos istorijai. 1962 m. J. Y. Cousteau pradėjo stulbinamą projektą: jo komanda tris mėnesius gyveno namuose vandenyno dugne. Tai prilygo skrydžiui į kosmosą – toks įdomus ir keistas buvo šis nuotykis.
J. Y. Cousteau svajoja perkelti žmoniją po vandeniu
J. Y. Cousteau – išradėjas, vandenyno tyrinėtojas ir daugelio dokumentinių filmų kūrėjas. Antrojo pasaulinio karo metais jis dalyvavo Pasipriešinimo judėjime Prancūzijoje, už tai gavo aukščiausią Prancūzijoje apdovanojimą – Garbės legiono ordiną.
Reikšmingiausias jo išradimas – akvalangas, kurį sukūrė su Emile Gagnanu 1943 m. diversijoms po vandeniu. Kai baigėsi karas, išradimas atnešė jam nemenkus pinigus, taigi atsirado galimybė juos investuoti.
1950 m. J. Y. Cousteau nusipirko seną laivą „Calipso“ ir įrengė jame jūrų laboratoriją. Nuo tada iki pat mirties 1997 m. J. Y. Cousteau gyvenimas virto klajone po vandenynus. Jo laukė šlovė, garbė ir trys „Oskarai“ už įspūdingus dokumentinius filmus. Tačiau ne apie tai pasakosime. J. Y. Cousteau ir jo komandos gyvenime buvo epizodas, kai jie ėmėsi įgyvendinti tiems laikams praktiškai nesuvokiamą idėją.
Projektas „ConShelf I“ – pirmas povandeninis projektas istorijoje
Pirmą kartą įsikurti ir išgyventi jūros dugne pavyko 1962 m., gana greitai po Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą. Nesunku nuspėti, kad po skrydžio į kosmosą sumanymas nesulaukė nė pusės dėmesio, kurio buvo vertas. Ir vis tik visiems tai buvo neįtikėtina sėkmė.
Netoli nuo Marselio, Viduržemio jūroje įsikūrė pirmas istorijoje tikras povandeninis namas. Jo gabaritai buvo ne itin dideli: faktiškai tai buvo metalinė statinė, kurios ilgis – 5 m., skersmuo – 2,5 m. konstrukciją pavadino „Diogenu“, joje apsigyveno J. Y. Cousteau draugai – Albertas Falco ir Wesly Claude.
Okeanautai savaitę gyveno 10 m gylyje. Jei manote, kad jie kentė povandeniniame pragare, stipriai apsirinkate. Jie turėjo radiją, televizorių, patogius gultus, reguliariai valgė pusryčius, pietus ir vakarienę, turėjo biblioteką, bendravo racija su draugais iš „Calipso“. Jie taip pat kasdien po 5 val. plaukiodavo arti naujų namų, tyrinėjo jūros dugną, gyventojus, paskui atlikdavo tyrimus „Diogene“.
Po savaitės buvo aišku – gyventi po vandeniu įmanoma, tai nėra taip sunku, kaip atrodė iš pradžių. Eksperimentui nedelsiant reikėjo pratęsimo.
„ConShelf II“ — pirma povandeninė gyvenvietė
Jau 1963 m. buvo pradėtas vykdyti naujas projektas, kuris gerokai pranoko ankstesnį – „ConShelf II“ jau buvo tikra povandeninė gyvenvietė. Čia gyveno šeši žmonės ir papūga, į svečius atplaukdavo „Calipso“ ekipažo nariai. Čia vyravo linksma bendrabučio atmosfera, tik už lango plaukiojo rykliai, medūzos, o pasivaikščiojimui „gryname ore“ tekdavo apsivilkti naro kostiumą.
Naujam eksperimentui parinko Raudonosios jūros dugną, netoli nuo Sudano pakrantės. „ConShelf II“ buvo visas kompleksas iš keturių konstrukcijų. Įdomu tai, kad norint viską surinkti ir pastatyti, prireikė ne tiek daug jėgų ir priemonių – dviejų laivų, 20 jūreivių ir penkių narų.
Iš pradžių manyta, kad tai iš tiesų bus visavertė gyvenvietė vandenyno dugne su neįtikėtinais (tiems laikams) šliuzais, koridoriais, povandeniniais kateriais ir observatorijomis. Galiausiai teko viską įrengti kukliau, tačiau rezultatai vis tiek stulbino.
Pagrindinis pastatas buvo jūros žvaigždės formos su keturiais spinduliais ir dideliu kambariu centre. Jį pastatė 10 m gylyje, ten buvo galima džiaugtis saulės šviesa ir ramiai plaukioti po kelias valandas per dieną, nevargstant dėl dekompresijos.
Vienas iš pagrindinių eksperimento tikslų buvo išsiaiškinti, ar galės narai nusileisti į didesnį gylį ir grįžti į būstą. Kaip ir tikėtasi, tai buvo visiškai realu. Paviršiuje narams būtų grėsusi kesoninė liga dėl staigaus iškilimo, o povandeniniai namai šią problemą išsprendė.
Angaras povandeniniam laivui ir sunkus eksperimentas
Buvo ir dar vienas reikšmingas statinys. Nepaisant asketiškumo, „Raketa“ buvo savaip įdomi, išsiskirianti iš projekto. Šis bokštas buvo 30 m gylyje, jis buvo skirtas išsiaiškinti, kaip narai pakels sunkias povandeninio darbo ir gyvenimo sąlygas.
Priešingai nei „Jūros žvaigždė“, tai buvo ne namas, o veikiau vienutė – labai nedaug vietos, tvanku, aukštas spaudimas, eksperimentinis helio, azoto ir deguonies mišinys vietoje oro, tamsa ir barakudos aplink. Trumpai tariant, viskas, ko reikia norint save išbandyti stresinėje situacijoje. Savaitę čia gyvenusius du savanorius džiugino tik tai, kad nuo helio mišinyje jų balsai pasidarė spigūs, juokingi, taigi komandos nariai dažnai skambino į „Raketą“ paplepėti ir pasijuokti.
Paprastas eilinių vaikinų gyvenimas vandenyno dugne
Priešingai nei pirmi kosmonautai, pirmi akvanautai nepatyrė didesnių sunkumų savo darbe. Tiesa, mėnesį gyventi po vandeniu ir po kelias valandas per dieną dirbti su akvalangu – ne pats lengviausias darbas, bet net komandos sudėtis rodo, kad šią misiją vykdyti paprasčiau nei buvo astronautams. Po vandeniu gyveno biologas, mokytojas, virėjas, sporto treneris, muitininkas ir inžinierius.
J. Y. Cousteau ir jo komanda pasistengė sukurti savanoriams gana komfortiškas sąlygas. Kasdien jie valgė šviežių jūros gėrybių ir daržovių, konservų, kepinių, o meniu išsirinkdavo, paskambinę vaizdo telefonu į „Calipso“.
Ventiliacija palaikė tokį komfortišką mikroklimatą, kad „Jūros žvaigždės“ gyventojai gausiai rūkė pypkes ir cigaretes, nepamiršdami kartais išgerti vyno. Okeanautus reguliariai aplankydavo kirpėjas, jie kasdien naudojosi dirbtinėmis saulės voniomis, kad neprarastų įdegio ir nepatirtų ultravioletinių spindulių deficito.
Akvanautų pramogos buvo pokalbiai, šachmatai, jūros stebėjimas. Įspėti apie problemas su kvėpavimo mišiniu, „Jūros žvaigždėje“ apgyvendino papūgą, kuri gana neblogai prisitaikė, tik kartais stipriai kosėdavo. O kalti galbūt buvo tabako dūmai. Per mėnesį povandeniniai gyventojai jau turėjo savo numylėtines žuvis. Vieni su džiaugsmu maitindavo jaukią barakudą, kuri nuolat sukiojosi prie jų namo. Žuvį pavadinio Žiuliu ir ėmė pažinti ją iš „veido“.
Gyvenant tokiomis sąlygomis paaiškėjo ir netikėtų smulkmenų – pasirodo, dėl stipraus spaudimo (o gal ir dėl dirbtinio mišinio kvėpavimui) žaizdos užgydavo praktiškai per naktį, o ūsai ir barzdos beveik nustojo augti. Tabakas degdavo žymiai greičiau, tad rūkoriams tekdavo užsiprašyti daugiau cigarečių, nei planuota.
„Pasaulis be saulės – J. Y. Cousteau užsitarnautas triumfas“
Didelę dalį informacijos apie „ConShelf II“ ir gyvenimą Raudonosios jūros dugne galima gauti būtent iš šito filmo, taigi patartina jį pažiūrėti net tiems, kas nemėgsta dokumentikos. Juo labiau, kad jis labai gražiai sukurtas – povandeninis gyvenimas tiesiog užburia, kiekvienas kadras nuostabus, tarsi paveikslėlis, o daugumą akimirkų norisi peržiūrėti, nes jos estetiškai labai patrauklios.
Kulminacinė filmo akimirka – J. Y. Cousteau ir A. Falco kelionė nedideliu povandeniniu laivu, panašiu į povandeninę lėkštę. Jie nusileidžia į 300 m gylį Raudonojoje jūroje ir, dideliam žiūrovų nustebimui, randa jūros dugne peizažų, gyvybės formų, kurios atrodo tarsi iš kitų planetų. Akvanautai čia susiduria su 6 m ilgio žuvimi, su būriais vėžiukų, bėgiojančių tarsi antilopės, ir kelių tūkstančių krabų orgija.
Filmas baigiasi J. Y. Cousteau ir A. Falco išplaukimu į paviršių, tai suteikia nepamirštamą įspūdį – tarsi pats būtum iškilęs iš jūros dugno po mėnesio gyvenimo povandeniniame name.
„ConShelf III“ – vilčių žlugimas
Tarp Nicos ir Monako 100 m gylyje pastatė didelį kupolą. Šeši žmonės (tarp jų ir J. Y. Cousteau sūnus Philippe) tris savaites gyveno povandeniniame name, kuris buvo autonomiškesnis už ankstesnius. Trečio projekto okeanautai atliko daug praktinių eksperimentų, kurie turėjo suteikti informacijos naftos gavybos įmonėms.
Pats J. Y. Cousteau ir jo komanda galutinai sugadino santykius su rėmėjais iš pramonės srities. Užuot nurodę, kaip geriausia būtų išgauti naftą iš jūros dugno, tyrėjai ėmė skatinti visuomenę atkreipti dėmesį į ekologijos problemas ir trapų gyvybės balansą jūros dugne. Tada beliko tik pasvajoti apie paramą povandeninėms gyvenvietėms.
Povandeniniai namai po J. Y. Cousteau
Jūros dugne gyveno ne tik J. Y. Cousteau, bet ir kiti tyrėjai. Pasaulyje buvo apie tuzinas tokių projektų, tik ne visi išgarsėjo, nors daugeliui nestigo finansinės paramos.
Pavyzdžiui, buvusioje SSRS vyko mėgėjiškas projektas „Ichtiandras-66“, kurio metu narams pavyko pastatyti povandeninį būstą ir pagyventi jame tris dienas. Vėlesnis projektas „Ichtiandras-67“ buvo rimtesnis – gyvenimas truko dvi savaites, o pati konstrukcija labai priminė „ConShelf II“, vyko eksperimentai su įvairiais gyvūnais.
Be tiriamųjų projektų, siekiančių „apgyvendinti“ jūros dugną, buvo ir kitoks. Jules Undersea Lodge, sukonstruotas iš senos povandeninės bazės, - vienintelis šiuo metu egzistuojantis povandeninis viešbutis. Per 30 veiklos metų jame apsilankė 10 tūkstančių žmonių, dauguma jų - jaunavedžiai, nutarę tokiu būdu paįvairinti medaus mėnesį.
Taigi, galima sakyti, kad povandeninių hidropolių statyba žlugo nė neprasidėjusi, o J. Y. Cousteau tėra iš proto išėjęs seniokas. Regis, svajones apie gyvenimą po vandeniu geriausia palikti fantastiniams filmams. Kita vertus, žvelgiant iš optimistiškesnės pozicijos, projektai „ConShelf“ – tėra pirmieji žingsniai. Juk ir į Mėnulį žmonės nekėlė kojos nuo 1969 m., bet mes tikime, kad po poros dešimtmečių apgyvendinsime Marsą. J. Y. Cousteau utopija skiriasi tik tuo, kad mažiau ja tikime, nors ji atrodo netgi realistiškesnė.
O čia narai – prie Cousteau „objektų“ praėjusio amžiaus pabaigoje:
