Trumpa dosjė
Gimė 1991 m. sausio 30 d. Vilniuje.
Zodiako ženklas – Vandenis. „Sakoma, kad Vandeniai yra kūrybiški, nepaisantys kitų nuomonės, savarankiški, galbūt turintys polinkį atstumti kai kuriuos žmones, net ir labai svarbius, brangius, bet taip kažkodėl nutinka. Nuolatinis siekis atsiriboti, izoliuotis, spraustis susijęs su laisvės troškimu, savo erdvės saugojimu, negalėjimu kam nors priklausyti. Visa tai būdinga ir man.“
Mokėsi Fabijoniškių vidurinėje mokykloje; Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro, taip pat teatrologijos magistro studijas.
Šeima. „Esu vienturtė.“
Credo. „Memento mori (lot.) – atmink, kad mirsi.“
Nemėgsta. „Kartais nemėgstu pačių žmonių. Ir jie, ko gero, manęs nemėgsta. Taip įsivyrauja pusiausvyra.“
Draugai. „Keista, bet turiu labai daug draugų. Jie priima mano polinkį savaitėms ar mėnesiams dingti, smerkia retai. Už tai esu jiems dėkinga ir tai labai vertinu. Draugai man yra gyvenimo dovana.“
„Laimingiausia dažniausiai jaučiuosi būdama viena. Galbūt tai yra labai daug, jeigu gali susitaikyti su savimi ir būti su savimi. Virginija bus vienintelis asmuo, kuris žengs su manimi į kapo duobę, tad džiaugiuosi, kad sutariame visai neblogai, pykstamės retai.“
Vaikinas. „Kiek man žinoma, neturiu.“
Esate vilnietė, pokalbio grįžote iš uostamiesčio. Ką dabar veikiate?
Šiuo metu grįžau prie bandymo rašyti prozą. Taip pat pamažu rašau scenarijų, galvoju apie naują pjesę ir tapau paveikslą. Malonioji dalis – daug skaitau ir žiūriu daug filmų.
Kūryba yra sunkus darbas ir labai intymus aktas. Prisiversti iškęsti, iškentėti, būti nuogam prieš savo vidinius demonus sunku.
Kodėl Klaipėdoje, o ne Vilniuje?
Laisvės paieškos – vienas iš aspektų, nulėmusių mano pasirinkimą studijuoti Klaipėdoje. Priežasčių, kodėl negalėčiau studijuoti Vilniuje, nebuvo, bet norėjau iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą. Mokykloje linkau į tiksliuosius mokslus. Studijuoti branduolinę fiziką man atrodė lengvas ir paprastas kelias (žinoma, jis toks nėra, bet leidau sau taip įsivaizduoti), todėl nusprendžiau važiuoti į Klaipėdą mokytis to, kas man buvo nepažįstama, nelengva, nepaprasta. Kartu norėjau pradėti tokį gyvenimą, kai niekas iš manęs nieko nesitiki ir nereikalauja, – dar vaikystėje mokykloje buvau padėta ant kažkokio nematomo tariamo negalinčiųjų klysti pjedestalo. Norėjau išbandymų, norėjau padaryti kažką, kas nebūtų sistemiška. Vilnietis Vilniuje studijuoja, ir viskas gražiai susidėlioja.
Na, taip, gyveni sau tėvų pašonėje, butas yra, valgyti yra, o ten...
O ten nėra nieko. Visiškai nepažįstami laukai. Pirmas išėjimas į sceną. Pirmi bandymai režisuoti ir kažkuo apsimesti. Pirmi daug drąsos reikalaujantys judesiai ir krustelėjimai, nežinomybė, nuolatinis savęs išmėginimas, baimė suklysti, nepateisinti savo lūkesčių buvo didelis iššūkis. Kitaip tariant, mano bandymas tapti klystančiu ir dėl to nesijaudinančiu žmogumi patyrė fiasko (juokiasi).
Sakoma, nesi tikras studentas, jei nepatiri gyvenimo studentų bendrabutyje skonio.
Per šešerius gyvenimo bendrabutyje metus krausčiausi septynis kartus. Užtat gyvenau viena, už tai esu dėkinga bendrabučio administratorei – nuostabiam žmogui, nes ji suprato mane ir suteikė tokią galimybę. Virginia Woolf yra pasakiusi, jog kurti norinčiai moteriai reikia nuolatinių pajamų ir savo kambario. Pridurčiau, kad dar reikia stalo ir kėdės. Turėjau viską, kad galėčiau žengti pirmuosius žingsnius kūrybos link.
Ar seniai rašote pjeses?
Poreikis kurti yra nuo seno. Vis dėlto kūrinys pasirenka žanrą, o ne kūrėjas. Pirmą pjesę parašiau 2013 metais. Pirmasis jos vertintojas – mano dėstytojas rašytojas Rolandas Rastauskas. Esu labai dėkinga šiam žmogui ne tik už pagalbą, patarimus, pastebėjimus, kritiką, bet ir už suteiktas žinias, už visą pasaulį, kurį parodė studijų metais. Tiesa, ta pjesė galbūt jau amžiams paslėpta po kilimu, o gal kada nors prie jos grįšiu. Antra – ją turėjau parašyti dramaturgijos festivaliui „Versmė“ – atsirado daug sunkiau ir, tiesą sakant, man yra svarbesnė.
Vienas iš Jūsų mokytojų – rašytojas Rolandas Rastauskas. O kiti?
Iki šventosios trejybės pridėčiau dar du universiteto dėstytojus – Giedrę Strakšienę ir Marijų Šidlauską. Lenkiuosi visiems savo mėgstamiems rašytojams, kurie, patys to nežinodami, tapo mano Mokytojais iš didžiosios M.
Dramaturgų kalvės Lietuvoje nėra. Ko sėmėtės iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) inicijuotų kūrybinių dirbtuvių pradedantiesiems dramaturgams?
Kūrybinėje vasaros stovykloje turėjome galimybę dirbti su garbingais kūrėjais Sigitu Parulskiu ir Piotru Gruszczynskiu. Jie padėjo mums tobulinti dramaturgijos įgūdžius, kurti pjeses, organizuoti skaitymus. Susipažinau su įdomiais, kūrybiškais žmonėmis, daug išmokau. S. Parulskis kantriai su manimi dirbo, kartais nusivylęs sakydavo: „Jūs visai nesuprantate elementarių dalykų.“ Pripažindavau: „Yra, kaip yra“, jis toliau kantriai aiškindavo... O Gruszczynskiui labai patiko visa, kas yra keista, nauja, netikėta. Vis ieškodavo kažkokio kičo, unikalumo. Irgi labai įdomu, atveria kitą kelią. Parulskis mums parodė griežtą struktūrą, logiką, Piotras – laisvę. Ir sujunkite tai. Sujunkite vandenį su aliejumi ir turėsite pjesę.
Festivalis „Versmė“ atsirado iš poreikio atgaivinti lietuvių dramaturgiją.
Mano manymu, lietuvių dramaturgijos yra tiek, kad iš tekstų nutiestume dar du Baltijos kelius. Tik kas ją įprasmins? Reikia ieškoti būdų, kaip taisyti spragas dėl lietuvių pjesių statymo.
Jei klaustumėte, kaip man sekėsi rašyti kūrybinėje vasaros stovykloje, pasakyčiau, kad visai nesisekė. Procesas vyko vangiai: šeši mėnesiai, per kuriuos galėjome rašyti pjeses, man susitraukė į dvi savaites. Vis dėlto esu labai dėkinga, kad šios dirbtuvės buvo. Jos prasidėjo liepą, baigėsi rugsėjo viduryje, dirbome ir savarankiškai. Rengėjai mums pasiūlė konkrečiais mitologiniais personažais ar žinomų mitų naratyvais atspindėti šiandienę tikrovę.
Gyvenimas yra įdomesnis, kai nėra patogus. Kai gyventi pasidaro per daug patogu, verta susimąstyti, gal netyčia nepastebėjai, kad mirei.
Kodėl savo pjesę pavadinote „Virimo temperatūra 5425“?
Pasirinkau mitą apie Tantalą. Tantalas yra ir cheminis elementas, metalas, kurio virimo temperatūra – 5425 °C. Na, o, pagal graikų mitologiją, Tantalas buvo išrinktasis, Dzeuso ir nimfos Plutos sūnus, turėjo teisę pietauti kartu su dievais Olimpo kalne. Galėjo jaustis lygus dievams, bet Tantalui to neužteko. Jis pavogė nuo dievų stalo nektaro ir ambrozijos, atnešė žmonėms ir atskleidė dievų paslaptis. Taip pat, siekdamas patikrinti, ar dievai tikrai yra visažiniai, užmušė savo sūnų Pelopą ir patiekė jo mėsą puotaujantiems dievams. Dzeusas už tai ištrėmė Tantalą į Tartarą – giliausią požemio karalystės vietą, skirtą nusidėjėliams, ir pasmerkė amžiams kęsti alkį bei troškulį.
Kaip perkėlėte šį mitą į savo pjesę?
Dzeusas, įkalinęs Tantalą pragare, atėmė iš jo galimybę vartoti, tai buvo jo amžinasis pragaras. Situaciją apverčiau – galbūt būtent vartotojiškumas yra tikrasis nūdienos pragaras. Perteklius, o ne stygius yra šių dienų grėsmė. Vartotojiškumas – pagrindinė abejingumo, nejautrumo kitam žmogui priežastis, kai jį galime iškeisti į daiktą, kai žmogaus individualybė vertinama tik daiktais. Pjesėje kalbama apie šeimą – motiną, tėvą, neįgalų sūnų. Tėvai – tipiški vartotojai – nusprendžia, kad jiems reikia nuomininko, kad tėvas galėtų nebedirbti ir laimingai gyventi. Galiausiai paaiškėja, kad sūnus, neatitinkantis susikurto tobulo ir teisingo gyvenimo modelio, jiems trukdo. Pabaigoje tėvai savo sūnų tiesiog suvalgo.
Kafkos stiliui būdinga nūdienos žmogaus problemų analizė. Šiandieniai toksiški tėvai sužlugdo vaikus psichologiškai per daug iš jų tikėdamiesi, reikalaudami, žemindami... Pjesėje „Virimo temperatūra 5425“, kai pasirodo nuomininkas, tėvai prašo neįgalaus sūnaus nesirodyti, nes gėdijasi jo?
Man buvo svarbu kalbėti apie tai, kad vartotojų kontekste nevartojantieji yra išstumiami į paribį, tokie žmonės yra neįgalūs, tai yra ne(į)galintys būti vartotojais. Paprastai kalbant, jeigu tu nevartoji, tai suvartos tave. Deja, gyvename epochoje, kai žmonės vienu metu yra ir pirkėjai, ir prekės.
Ar įsivaizduojate, kaip galėtų būti įprasminta Jūsų pjesė?
Būtų puiku, jei pjesė įgautų kūną ir kraują.
Ką norėtumėte daryti šiame pasaulyje?
Garbingai numirti (juokiasi). Yra daug dalykų, kuriuos noriu padaryti, ir tikiuosi, kad spėsiu. Nežinau, kiek man skirta. Dabar grįžau prie prozos tikėdamasi, kad tai bus labai paprasta, tačiau vėl patekau į kankinamai svaiginantį galimybių ir pasirinkimo lauką, kai tam, kad būtų sukurta sistema, reikia pergalvoti ir permanyti šimtus įmanomų ir neįmanomų siužetų, situacijų, aplinkybių. Ko gero, tais laikais, kai žmonės dar gyveno olose, kol kiti gentainiai medžiodavo mamutą, mano protėviai mėnesį planuodavo ir strategiškai apgalvodavo, kaip geriau: a) žvėrį užpulti, b) kaip trenkti, kad kuo mažiau susiteptų kailis, c) kaip iš jo kaulų padaryti sietyną ir pasikabinti savo oloje... Iš pradžių planas, o paskui jau veikiame.
Manau, grįšiu į Vilnių, bet dabar yra tokių darbų, kuriems tereikia kambario, stalo ir kėdės, nesvarbu, kokiame pasaulio mieste ar kaime. Mano darbas telpa į du kvadratinius metrus, yra labai vienišas, uždaras, ir kartais net geriau, kai už lango – mažiau judėjimo. Šiuo metu viena iš mano naivių svajonių – kur nors sėsliai pagyventi bent du mėnesius. Per 2016 metus krausčiausi vienuolika kartų.
Vis dėlto jei dėl tų dviejų kvadratinių metrų reikės kraustytis dar vienuolika kartų, aš tai padarysiu (juokiasi).Jeigu tu nevartoji, suvartos tave. Deja, gyvename epochoje, kai žmonės vienu metu yra ir pirkėjai, ir prekės.
Kas telpa į Jūsų kelioninį krepšį?
Turiu kuprinę ir lagaminą. Lagaminas – prabanga. Daiktų yra tiek, kiek telpa į kuprinę. Kurį laiką gyvenau Škotijoje. Ką turėjau kuprinėje, to pakako. Supratau, kad žmogui iš tikrųjų tiek ir tereikia. Kažko trūkumas skatina stengtis, galvoti, judėti, krutėti, kūrybiškai pažvelgti į situaciją ir tą trūkumą kaip nors kompensuoti. Tai suteikia būčiai skonio, aistros, polėkio. Manau, kad gyvenimas įdomesnis, kai nėra patogus. Kai gyventi pasidaro per daug patogu, verta susimąstyti, gal netyčia nepastebėjai, kad mirei.
Ką mėgstate veikti, kai nerašote?
Labai patinka vaikščioti, skaityti ir tapyti. Patinka žiūrėti dailininkų paveikslus. Mėgstu siurrealizmą, man įdomus šio meno stiliaus atstovų gebėjimas perkurti tikrovę, išeiti už realybės ribų. Mano manymu, tai Prokrusto lovos, jei ją įsivaizduojame kaip pasaulį, skaldymas į gabalus ir deginimas. Ir tų pelenų dėjimas į mozaikas bei vitražus. Per destrukciją gimstanti konstrukcija. Man tai dieviškas, didelio pasigėrėjimo vertas kūrybos aktas.
Kas Jus įkvepia?
Jei tik yra mūzos, aš eisiu paskui jas. Deja, dažniausiai mūzų nebūna. Kūryba yra sunkus darbas ir labai intymus aktas. Prisiversti iškęsti, iškentėti, būti nuogam prieš savo vidinius demonus sunku. Kai rašiau pjesę (tai truko pusę metų), įkvėpimas buvo apėmęs pusvalandį. Puikiai tai prisimenu. Žinau, kurios tai pjesės eilutės. Vienintelis pusvalandis. O visa kita – sukandus dantis pro ašaras. Ir vis tiek traukia rašyti. Didysis paradoksas. Absurdo apraiška. Visi turime ydų. Kažkas žudo, kažkas geria, o kažkas rašo.
Kas Jums gyvenime labiausiai kiša koją?
Man įdiegta, įskiepyta perdėta atsakomybė. Esu atsakomybės įkaitė.
Kokios savybės padeda?
Kantrybė ir – paradoksas – atsakomybė. Ją vertinu ir jos nekenčiu.
Ar Klaipėdą prisijaukinote?
Taip, tiksliau – Klaipėda mane prisijaukino. Šeštais gyvenimo čia metais pajutau nuoširdžiai mylinti uostamiestį. Tai labai didelis, gražus, erdvus ir tuščias miestas. Kiekvienas sakinys čia išvaikščiotas. Tušti plotai Klaipėdoje, kai nereikia brautis alkūnėmis, labai naudingi. Galėtum kalbėtis su savimi eidama, ir niekas nepastebėtų.
