Su Gerta susitinkame Paryžiuje po ką tik praūžusios mados savaitės. Išskirtiniai veido bruožai, daili figūra ir savitas merginos stilius traukia aplinkinių žvilgsnius, bet pati Gerta to, regis, visai nesureikšmina. Sako, jog dirbant modeliu tenka susidurti tiek su teigiamu, tiek su neigiamu mados vilkų vertinimu, tad kelių smalsuolių dėmesys gatvėje neverčia jos jaustis nepatogiai. Priešingai, praeivių komplimentai dažnai praskaidrina jai dieną.
Susitikusios nuolatos šurmuliuojančiame Montaigne prospekte, pasukame į kur kas ramesnę gatvelę, kurioje randame nedidelį italų restoraną ir jaukiai jame įsitaisiusios pradedame pokalbį.
Kokia buvo tavo vaikystė?
Dar gyvendama Jonavoje lankiau muzikos mokyklą, grojau kanklėmis. Kai buvau 13-os, su šeima persikėlėme į Ignaliną, tada susidomėjau plaukimu. Labai rimtai žiūrėjau į šį sportą – norėjau su tuo sieti ateitį. Deja, laikui bėgant ši aistra išblėso, tačiau sportas išmokė mane disciplinos ir supažindino su sveikos gyvensenos principais, kuriais vadovaujuosi iki šiol. Be to, sportas man suteikė drąsos ir pasitikėjimo savimi, todėl pasidariau atviresnė gyvenimo iššūkiams.
Daugelis vaikų lygiuojasi į savo tėvus ar vysesnius brolius, seseris. Kas buvo ar tebėra tavo autoritetas?
Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau labai maža. Aš ir brolis Andriejus likome gyventi su mama, sesė Justina pasirinko likti su tėčiu. Andriejus yra 17 metų vyresnis už mane, todėl vaikystėje jis man atstojo tėtį. Anksčiau brolis mokėsi policijos akademijoje, galite įsivaizduoti kaip aš, jaunesnioji sesutė, juo didžiavausi. Andriejus buvo, yra ir bus nuostabus brolis, artimas draugas ir didžiausias mano autoritetas.
Kaip sekasi palaikyti ryšį su artimaisiais dabar, kai esi toli nuo Lietuvos?
Neslėpsiu, palaikyti glaudžius santykius nėra lengva. Mus skiria daugybė kilometrų ir skirtingos laiko juostos. Be to, visų mūsų dienotvarkė labai skirtinga. Į Lietuvą stengiuosi grįžti bent tris kartus per metus, susitikusi su artimaisiais nesijaučiu nuo jų nutolusi. Manau, kiekvieną šeimą sieja specialus, sunkiai paaiškinamas ryšys, kurio nutraukti negali joks atstumas.
Kaip patekai į mados pasaulį?
Atsitiktinai, kaip ir dauguma merginų. Vieną gražią popietę gatvėje mane užkalbino vienos modelių agentūros atstovai – pakvietė į atranką, kuri, vyko visai greta. Pasiūlymas buvo netikėtas, bet pamaniau, kad nieko neprarasiu. Ir neklydau – jau tą pačią vasarą išvažiavau į Milaną. Ten sužinojau, ką reiškia tikrasis modelio darbas – ilgos laukimo valandos atrankose, dar ilgesnės valandos darbe, kai, tarkime, įmantria šukuosena, kurią vos nulaikai, tenka elegantiškai žingsniuoti podiumu. Istorijos apie per mažus batus nėra iš piršto laužtos – dažnai tenka žingsniuoti avint ne savo dydžio batus. Arba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro stovėti pasitempus, nes ant tavęs siuva rūbus. Jeigu vakare iš agentūros gauni laišką, jog kitą dieną turėsi ne vieną, o kelis darbus, nusiteik pragariškai dienai. O jei laiško negavai, vis tiek nusiteik, nes pakviesti dirbti gali bet kada, net ir likus kelioms valadoms iki šou. Visur suspėti ir pasirodyti gerai buvo sunku, tačiau esu be galo dėkinga savo tuometinei motininei „Image Group“ ir vietinei Milano agentūrai, ten dirbantys žmonės man labai padėjo. Jie pamažu tapo mano antroji šeima. Atvažiavau nieko neišmanydama apie šį darbą, bet gal ir gerai – neturėjau susidariusi jokių steriotipų ir nieko nesitikėjau, tiesiog dariau viską, ką liepė profesionalai. Galiausiai, supratusi šio darbo principus, jį pamilau. Tada į stovėjimą pasitempus pradėjau žiūrėti ne kaip į likimo man siųstą kančią, o į galimybę iš arti pamatyti, kaip kuriamas šedevras: taikomos įvairios siuvimo technikos, kruopščiai derinamos net ir pačios smulkiausios detalės, atsakingai matuojamas kiekvienas milimetras, o kartais drabužį tenka persiūti net kelis kartus. Tada supranti, kad madą kuriantiems žmonėms rūbai nėra tik daiktai – tai menas, atliekantis svarbų vaidmenį kiekvieno iš mūsų gyvenime.
Teko daug kur pabuvoti – kuri pasaulio vieta paliko didžiausią įspūdį?
Po pirmojo apsilankymo Milane į jį teko sugrįžti dar ne kartą. Vėliau laimės ieškoti vykau į Paryžių, Londoną, Barseloną, dirbau ir Berlyne. Apkeliavau ir didžiąją Azijos dalį, žinoma, jos kitoniška kultūra negali nepalikti įspūdžio. Manau, jog Honkongas mane sužavėjo labiausiai – tai Azijos miestas, turintis europinį prieskonį. Be to, tai pirmasis mano aplankytas miestas Tolimuosiuose Rytuose. Pirmi kartai visada palieka įspūdį (šypsosi).
Kokiuose žymiuose mados namuose teko dirbti? Kokius garsius prekės ženklus esi reklamavusi? Ar turi savo mėgstamiausią?
Daug metų dirbau „Gucci“ mados namuose, kur turėjau galimybę dalyvauti visuose kolekcijos kūrimo etapuose: nuo drabužio gamybos iki pristatymo klientams. Ten praleisdavau tiek daug laiko, jog kartais atrodydavo, kad ten gyvenu, tai leido pasijusti svarbia mados namų dalimi. Ne vieną kartą teko dirbti su Giorgio Armani, kuris yra be galo malonus žmogus. Vienas iš labiausiai man patinkančių jo darbo principų – nepriimti arogantiškų manekenių.
Taip pat esu dirbusi labai seniai įkurtuose, prieš dešimtmetį atnaujintuose „Vionnet“ mados namuose. Pastaruosius 6 metus priklausau „Givenchy“ kolektyvui. Tai, be abejonės, mėgstamiausias mano prekės ženklas – dievinu viską: drabužius, rankines, batus, kvepalus, net ir žmones, kurie vardan jo dirba.
Žinau, jog praktikuoji jogą. Kiek metų ir kaip dažnai tuo užsiimi?
Jogą praktikuoju jau 5 metus. Pirmą kartą į jogos užsiėmimus nuėjau Londone. Mano gatvėje buvo jogos studija, apie kurią labai gerai atsiliepė viena mano draugė. Ryžausi ten nueiti, nes norėjau būti geros fizinės formos, bet greitai supratau, kad joga gali duoti daug daugiau. Pradėjusi nuo vienos paprasčiausių jogos rūšių – karštosios jogos (angl. bikram yoga) – pamažu perėjau prie vis sudėtingesnių. Iš pradžių tai buvo mano pomėgis, o dabar – gyvenimo būdas. Kartu su vyru jogą praktikuojame šešias dienas per savaitę. Ji moko ne tik, kaip atlikti fizinius pratimus, bet kartu ir atrasti gyvenimo harmoniją. Padedant jogai tapau ramesnė, nuolankesnė, išmokau atsipalaiduoti, kitaip tariant – pasirinkau gyventi lengvesnį gyvenimą, bet kad jis iš tiesų toks būtų, jogą turiu praktikuoti ne tik ant kilimėlio, bet ir gyvenime.
Ar su vyru Alessandro turite dar kokių nors bendrų užsiėmimų?
Iš tiesų joga mus ir suvedė (šypsosi). Kai atrandi taiką savyje, pradedi spinduliuoti gerą energiją, kuri traukia gerus dalykus – manoji pritraukė nuostabų vyrą. Su Alessandro jogą praktikuojame ne tik ankstyvais rytais namuose, bet kartą per metus važiuojame tobulintis į jogos mokyklą Indijoje. Vietoj daugumos porų mėgstamų prabangių kurortų mes savo atostogas leidžiame Trečiojo pasaulio šalyje, kur patogumus iškeičiame į Himalajų kalnus, šaltą dušą ir miegą ant grindų. Mokykla yra įkurta toli nuo civilizacijos, todėl nėra jokių pašalinių veiksnių, galinčių trukdyti dvasiškai tobulėti. Diena ten prasideda anksti, 5 val. ryto. Pažadinti garsaus gongo medituojame, klausydamiesi Gangos upės skleidžiamų garsų. Vėliau mėgaujamės ramiomis arbatos pertraukėlėmis ir tyliais pasivaikšiojimais – jų metu negalima kalbėtis, nes pirmoji dienos pusė yra skirta pasinerti į save. Pietaudami taip pat nesikalbame, nes maisto paskirtis yra ne teikti malonumą, o pastiprinti kūną. Taipogi į mūsų dienotvarkę yra įtrauktos indų filosofijos, sanskrito ir žmogaus anatomijos studijos. Valandą per dieną turime skirti savanoriškai veiklai, pavyzdžiui, sutvarkyti bendro naudojimo patalpas ar pasirūpinti augalais. Žinoma, kasdien po kelis kartus vyksta ir fiziniai jogos užsiėmimai. Vakaras – smagiausia dienos dalis, nes tada visi kartu giedame giesmes, tiesa labai neutralias, nes į mokyklą atvyksta žmonės, išpažįstantys skirtingas religijas. Be viso to, išvykos pabaigoje turime egzaminus, kurių, deja, daugelis neišlaiko. Mėnuo, praleistas tokioje jogos mokykloje, yra ne tik geras savęs patikrinimas, bet ir didelis santykių išbandymas, nes ten negalima demonstruoti šiltų jausmų kitam žmogui, net jei jis yra tavo sužadėtinis ar sutuoktinis. Ištisas dienas leidžiame kartu, tačiau nesibučiuojame, nesiglaustome ir net rankomis nesusikimbame. Susilaikyti nėra lengva, bet mums kažkaip pavyksta.
Kitas, tiesa dar visai naujas, mūsų šeimos pomėgis – nardymas. Prieš pusmetį aš ir Alessandro baigėme nardymo kursus, dabar su specialia įranga galime pasinerti į 30-ties metrų gylį. Kvėpuoti po vandeniu ir plaukioti su kitais vandenyno gyventojais – žuvimis, vėžliais ir ryklių jaunikliais – neapsakomas jausmas. Vanduo mane traukė nuo mažų dienų.
Kartais su Alessandro išsitraukiame ir banglentes, tiesa, man, šio sporto pradedančiąjai, dar yra kur tobulėti (juokiasi).
Apskritai, manau, jog sudarius partnerystę yra labai svarbu turėti bendrų pomėgių. Žiūrėkime realistiškai: mūsų aistra viens kitam kažkada išblės, bet aistra pomėgiams, kurie mus suartina, išliks visada.
Akivaizdu, kad sportas yra viena iš tavo tobulo kūno paslapčių. Galbūt pasidalintum ir kitomis?
Paslaptys, kurios visiems puikiai žinomos, tik kažkodėl ne visų išbandytos: sportas, subalansuota mityba ir poilsis. Žinoma, tai, kaip mes atrodome, lemia ir genetika, tačiau savo kūno neprižiūrintis ir nestiprinantis, net ir gerais genais apdovanotas žmogus, neatrodys gerai. Jei maitindamasis nekokybišku maistu ir neužsiimdamas fizine veikla jis ir sugebės išsaugoti gražias kūno linijas, tai, greičiausiai, jam stigs energijos ir pozityvumo, o tai, mano nuomone, vieni iš pagrindinių gražaus žmogaus bruožų.
Tai kaipgi lietuvaitė atsidūrė Jungtinių Arabų Emyratuose?
Alessandro yra advokatas, dirbantis atsinaujinančios energetikos kompanijoje, kuri bando išpopuliarinti saulės, vėjo ir dar mažai žinomą – bangų mūšos energiją. Prieš dvejus metus Alessandro sulaukė puikaus darbo pasiūlymo Dubajuje, gavęs mano palaiminimą, nedvejodamas jį priėmė. Kartu skridau ir aš, bet nebuvau tikra, jog liksiu ten ilgam. Anksčiau nebuvome kartu gyvenę, tad bendro gyvenimo pradžia svetimoje šalyje buvo tarsi dar vienas gyvenimo mestas iššūkis, bet su juo puikiai susitvarkėme.
Šiandieninis Dubajaus vaizdas gniaužia kvapą: dangoraižiai, prabangūs viešbučiai ir restoranai, naujausi automobiliai ir nuosavos jachtos. Nepamirškime paplūdymio ir gero oro visus metus. Dubajus išties yra tobula vieta gyventi?
Tai naujai susikūręs, modernus miestas. Be to, labai švarus – jei sumuštinis nukristų ant žemės, tikriausiai galėtumėte jį pakelti ir valgyti toliau. Atvykus čia trumpam paviešėti, prabanga, jūra ir geras oras tikrai svaigina, tačiau praleidus daugiau laiko prie viso to pripranti. Galiausiai toks gyvenimas pradeda atrodyti per daug dirbtinis ir imi ilgėtis tikrosios miesto kultūros ir dvasios. Esu laiminga, turėdama galimybę dažnai lankytis Europos sostinėse, nes jų gatvėse verda tikras, nesuvaidintas gyvenimas. Taigi, atsakydama į klausimą, ar tai tobula vieta gyventi, galiu pasakyti: neilgam laikotarpiui – taip, bet praleisti ten viso gyvenimo nenorėčiau.
Ar nebuvo sunku pritapti, regis, visiškai skirtinga kultūra pasižyminčioje šalyje?
Pritapti sunku nebuvo, nes Dubajus yra atvykėlių miestas – net 80 proc. gyventojų yra kitataučiai. Taigi, hidžabo (arab. hidžāb) manęs tikrai niekas neverčia dėvėti. Žinoma, reikėjo priprasti prie tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, viešoje vietoje nerodyti intymaus dėmesio savo partneriui. Bet, kaip žinia, mes susilaikyti išmokome dar Indijoje, tad nenusižengti šiai taisyklei nesunku.
Išvažiavai paskui mylimą vyrą. Ar niekada neteko pasijusti taip, lyg dėl jo paaukojai savo gyvenimą? Jis ten – klestintis advokatas, o kaip save realizuoji tu?
Tikrai nesijaučiu paaukojusi savo gyvenimo – jaučiuosi jį kurianti kartu su mylimu žmogumi. Dubajaus mados industrijoje, vis dėlto, paklausesnės yra vietinės, tamsias akis, plaukus ir odą turinčios merginos, tačiau ir ten gaunu pakankamai darbų. Beveik kas mėnesį vykstu pas savo nuolatinius klientus Europoje. Be to, ne tik intensyviai praktikuoju jogą, bet neseniai jos pradėjau mokyti ir kitus. Viena artima draugė paprašė ją išmokyti atlikti kelis tempimo pratimus, po kelių pamokų ji atsivedė savo draugę, o ta draugė – dar vieną. Taip susibūrė grupelė žmonių, kuriuos jau galiu vadinti savo mokiniais. Bet iš tiesų aš iš jų išmokstu kur kas daugiau (šypsosi). Dar viena mano mėgstama veikla – tai sveikuoliškų patiekalų gaminimas. Man patinka pirkti šviežius, organiškus produktus ir išbandyti naujus receptus. Be to, taip palepinu ir vyrą. Taigi, Dubajuje abu esame vienodai užimti.
Su Alessandro susižadėjote prieš dvejus metus. Mes, moterys, dažnai nujaučiame gyvenimo permainas. Ar nujautei artėjančias sužadėtuves, ar, vis dėlto, tai buvo labai netikėta?
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nenujaučiau. Manau, visi mes jaučiame, kada sutinkame tą žmogų. Aš nesu išimtis. Galbūt tik nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai. Visgi italai garsėja tuo, kad mėgsta moterų dėmesį, sunkiai prisiriša prie vieno žmogaus, todėl dažnai keičia partneres. Bet mano vyras nėra tipinis italas, jis – šeimos žmogus. Taigi, ilgai nelaukęs, pasipiršo man atostogų metu Šri Lankoje. Puikiai prisimenu tą rytą, kai jis manęs paklausė, ar noriu su juo sukurti šeimą. Vienu metu mane apėmė daugybė emocijų: laimė, nuostaba, jaudulys. Kai ištariau lemtingąjį taip, sėdome valgyti pusryčių ir grožėjomės vandenyno panorama. Aš mintyse bandžiau suvokti, kas ką tik įvyko, o Alessandro, dar nebaigęs pusryčiauti, ėmė skambinti draugams ir pranešė apie rudenį įvyksiančias mūsų vestuves.
Kaip Alessandro sakė, taip ir padarėte – rugsėjo 3-ąją Romoje iškėlėte vestuves. Kaip atrodė ta didžioji diena? Laikėtės lietuvių ar italų tradicijų?
Vestuvių iškilmių vietą išrinkome ilgai nesvarstę – italai, priešingai nei lietuviai, gyvena didelėmis šeimomis, todėl į vyro gimtinę atvykti mano artimiesiams buvo kur kas paprasčiau. Be to, mes, lietuviai, esame įpratę į vestuves kviesti tik pačius artimiausius žmones, todėl iš 200 šventėje dalyvavusių svečių, maniškiai nesudarė nė pusės. Aukso žiedus sumainėme nuostabioje baroko stiliaus bažnyčioje. Kartu su Alessandro nutarėme, kad mus sutuokti turėtų dvasininkas, galintis vesti mišias dvejomis kalbomis, todėl šią misiją patikėjome lietuvių kilmės kunigui, gyvenančiam Romoje. Prie altoriaus mane vedė brolis Andriejus, kuris, tikriausiai, jaudinosi labiau už mane. Aš nerimavau besiruošdama vestuvėms, bet prie altoriaus žengiau visiškai rami.
Po ceremonijos šventė tęsėsi viloje, įsikūrusioje ant vienos iš 9-ių Romos kalvų. Nuo jos atsiveria pasakiškas Italijos sostinės senamiesčio vaizdas, kuriuo grožėjomės ragaudami italų mėgstamą aperityvą. Vėliau itališka tradicija pradėjome griausmingą vakarienę – einančius prie stalo jaunuosius svečiai pasitinka plojimais, kurie netyla labai ilgai. Toks momentas suglumina ir sugraudina, nes tada supranti, jog visi šie žmonės susirinko švęsti tavo meilę. Dar viena maloni akimirka – mano vaikystės draugų staigmena – jie pasitiko mus su duona ir druska, liepė valgyti medų vienam iš kito rankų, o tai yra lietuvių pagoniški vestuvių ritualai. Tai ypač nustebino mūsų kitataučius draugus, kurių vestuvėse buvo tikrai nemažai.
Tikriausiai anksčiau teko ne kartą demonstruoti vestuvinę suknelę. Ar buvo sunku išsirinkti savąją?
Nuotaka buvau kokį tūkstantį kartų (juokiasi). Tikriausiai todėl ir buvo sunku išsirinkti. Tiksliai žinojau, ko noriu, tačiau mano viziją atitinkančios suknelės neradau, todėl teko siūtis. Rafinuota, klasikinio kirpimo suknelė buvo pasiūta viename iš istorinių atelje, Romoje.
Visai neseniai grįžote iš medaus mėnesio. Kur lankėtės? Tai buvo poilsinė ar pažintinė kelionė?
Sakyčiau, nuotykinė. Medaus mėnesį pasirinkome praleisti Australijoje. Išnaršę didelę jos dalį vykome į Prancūzijos Polineziją. Tris savaites trukusioje kelionėje patyrėme daug nuotykių: keliavome per dykumą, gaudėme žuvis, ilsėjomės po palmėmis, stebėjome kengūras ir koalas. Teko net sutikti vietinių aborigenų, vienas iš jų buvo ir mūsų ekskursijos vadovas. Vykdami į Polineziją turėjome keistą, bet kartu ir smagų nutikimą. Naujojoje Zelandijoje, kuri yra pirmoje laiko juostoje, turėjome persėsti į lėktuvą, skrendantį į paskutinėje laiko juostoje esantį Taitį. Taigi, laikas ten skiriasi tik viena valanda... ir viena diena. Polinezijoje prasidėjo tikrasis medaus kopinėjimas – lepinomės saule, jūra, masažu, skaniu maistu ir meile.
Su sutuoktiniu bendraujate angliškai, tiesa? Savo ausimis teko girdėti, jog šiek tiek kalbi itališkai. Ar gali būti, jog ateityje namuose kalbėsite itališkai?
Taip, toks mūsų planas. Kol gyvename mieste, kuriame įsigalėjusi anglų kalba, vartojame ją. Bet, atsiradus vaikams, manau, reikia kalbėti kažkurio iš tėvų gimtąja kalba. Kadangi planuojame savo ateitį kurti Italijoje, noriu išmokti vietinę kalbą. Vaikai italų ir anglų išmoks net nemokyti, o aš stengsiuosi juos išmokyti ir lietuvių kalbos.
Modelio darbas neamžinas. Esi paklausi tol, kol jauna. Kokie tolimesni siekiai ar planai? Tavo vyras vyresnis už tave, tikriausiai jau nori susilaukti vaikų? Galbūt kitas gyvenimo etapas – motinystė?
Toks gyvenimo etapas kažkada tikrai bus, bet kol kas vaikų susilaukti neplanuojame – abu esame susikoncentravę į darbą. Baigusi modelio karjerą norėčiau savo ateitį sieti su joga. Ji atnešė daug gėrio į mano gyvenimą – noriu juo dalintis ir su kitais.
Dabartinis tavo gyvenimas panašus į pasakišką kino filmą, tačiau, tikriausiai, kaip ir visiems, tau yra tekę išgyventi kokį nors sunkų gyvenimo laikotarpį? Kaip su tuo susidorojai?
Žinoma. Nesu šventoji ar palaimintoji, kurią visos blogybės apeina aplink. Sunkiu gyvenimo periodu pavadinčiau viduriniuosius modeliavimo metus. Nesisekė meilėje, todėl jaučiausi vieniša, dėl kelių nenusisekusių darbo atrankų pradėjau kompleksuoti dėl savo išvaizdos. Tuo metu mano draugai vienas po kito atsiiminėjo aukštuosius diplomus, o aš, atrodė, švaistau savo gyvenimą. Dažnai buvau kviečiame į uždarus vakarėlius Ibizoje, Monake, San Tropeze, Sen Barte ir kitur. Laikui bėgant, supratusi jų tuštybę, apskritai nebežinojau, ką galiu vadinti savo draugais. Po tokių vakarėlių bloga nuotaika buvo tapusi nuolatine mano būsena, todėl atsirado ir mitybos sutrikimų. Viską įveikti man padėjo joga.
Jeigu galėtum atsukti laiką, ar ką nors keistum savo gyvenime?
Ne, nes jei pakeisčiau, kad ir iš pažiūros mažą, nereikšmingą dalyką, mano gyvenimas nebebūtų toks, koks yra. Aš kartais pati negaliu patikėti, kad viskas gali būti taip gerai. Niekada nesvajojau apie tai, ką turiu, ką pasiekiau. Myliu ir vertinu savo gyvenimą. Be to, jei ką nors pakeisčiau, gali būti, jog dabar čia nesėdėtume ir nesišnekučiuotume, nes paprasčiausiai neturėčiau ko papasakoti.
Nuotraukų autorė: Silvija Markevičiūtė, www.bysilvia.com
