31-us metus prabangaus grožio verslą kuriantis Vytautas Jonutis sako, kad juvelyrika jį pasirinko tada, kai, būdamas septynerių, pirmą kartą išvydo juvelyrą, – ilgai taupiusi žiedui, mama su sūnumi nuvažiavo šio išsirinkti. „Juvelyras sėdėjo tarp aukso dirbinių už stiklo. Tas vaizdas mane pakerėjo. Po daugelio metų tapau juvelyru ir nusipirkau šią parduotuvę.“

Kodėl pirkėjas turėtų rinktis juvelyrikos namų „Première“ gaminius?

Kartą dvylikametės draugų dukrytės paklausiau: „Kaip apibūdinti šventą žmogų?“ Ji atsakė: „Kitoks.“ Taigi žmonės mūsų gaminius renkasi todėl, kad esame kitokie. Ne šventieji, bet kitokie. Didžioji meno skraistė pasaulyje jau sukurta, džiaugiamės galėdami prie jos prisiliesti, – atkartoti neįmanoma.

Man svarbu, kad kūryba gimtų ne šiaip sau, kad jos pamatas būtų žmogiškosios vertybės. Mokydamas juvelyrikos meno akcentuoju asmenybės savitumą ir vertybes, visa tai atsispindi unikaliuose kūriniuose. Galiu drąsiai teigti, kad 20 mūsų juvelyrų – saviti, kūrybiški, kitokie. Kolektyve nėra kaitos. Kai kurie meistrai dirba po 20 ir daugiau metų. Stengiamės išlikti. Buvo ir lengvesnių, ir sunkesnių laikotarpių. Su juvelyru Vytautu Tijūnaičiu esame kartu bene nuo pirmos dienos. Šis draugas ir kolega yra mano kūrybos ramstis. Džiaugiuosi jaunimu. Mano pareiga, kad į kolektyvą ateitų kūrybiškos asmenybės, atstovaujančios tikrajai juvelyro profesijai. Senais laikais, jei kaime ar miestelyje būdavo kunigas ir visažinis juvelyras, bendruomenė laikyta aukštos kultūros bendruomene. Juvelyrika nėra vien sugebėjimas lankstyti metalą. Tai – reiškinys. Juvelyras kaip alchemikas turi perprasti ir suprasti daugelį dalykų, gebėti stebėti, pažinti, perteikti tai, ką sugeba įžvelgti.

Kaip atsirenkate juvelyrus?

Pajuokausiu: viską žmonės renkasi pagal kvapą, bet šiuo atveju tai netinkamas būdas rinktis. Paprašau pasirašyti. Iš parašo galiu daug pasakyti apie kūrėją. Neįsivaizduoju stambaus juvelyro. Jis turi būti kuklus, smulkus, greitas. Vertinu ramų elgesį, paklusnumą, gebėjimą priimti informaciją, kito nuomonę. Konfliktiškas žmogus nėra paslankus, nesugeba pritaikyti suteiktos informacijos, negali tobulėti.

Juvelyras kaip alchemikas turi perprasti ir suprasti daugelį dalykų, gebėti stebėti, pažinti, perteikti tai, ką sugeba įžvelgti.

Jūsų juvelyrikos dirbtuvės yra Šiauliuose?

Didžioji dirbtuvė yra Šiauliuose, turime cechą ir Vilniuje. Renkamės juvelyrus iš visos Lietuvos. Mano duktė Viktorija Vilniuje dirba septintus metus, čia ji sutelkė nemažai juvelyrikos profesionalų. Dabar jau ir aš esu Viktorijos mokinys.

Organizuojate ir juvelyrikos studijas. Kas gali mokytis Jūsų kūrybinėse dirbtuvėse?

Tiems, kurie nori pas mus dirbti, mokymas nekainuoja, – ieškome talentų, auginame juvelyrikos dirbinių kūrėjus, ugdome aukštąjį juvelyrikos meistriškumą. Tiems, kurie ateina tik mokytis, mokslas brangus. Siekiančiuosius tobulėti siunčiame į Rygą, į Baltijos juvelyrikos asociacijos mokyklą.

Ar renkatės ir aukštąsias juvelyrikos studijas baigusius menininkus, o gal manote, kad akademijos juos suniveliuoja?

Šiauliuose, mūsų juvelyrikos namuose, dirba ne vienas Dailės akademijos absolventas. Kartais mokslas padeda atrasti save, studentai įsitraukia į bohemišką gyvenimą, bendraminčių rate jiems galbūt labiau sekasi išreikšti save. Svarbu, kad studijos nesuniveliuotų, nesužlugdytų asmenybių, nepaskatintų vidinio konflikto su savimi ir pasauliu, padėtų tobulėti, atrasti save. Lietuva – nuostabus juvelyrų kraštas. Mūsų meistrai komunikabilūs, sugeba prisitaikyti prie žmonių norų, jausti, pasiūlyti aukščiausio lygio gaminių.

Kur mokėtės juvelyrikos?

Juvelyrikos meno mokiausi privačiai, vienas mano mokytojas dabar dirba Londone, yra palikęs gilų pėdsaką šioje meno srityje. Kitas dirba Ispanijoje. O didžiausias mokytojas – V. Tijūnaitis. Kiekvienas mano, kaip juvelyro, laikotarpis buvo dosnus mokytojų. Su latviu Oleg'u Auzers'u esame įkūrę Baltijos juvelyrikos asociaciją, kartu (prisijungė ir estas Jevgenij'us Kampus'as) rengėme juvelyrikos parodą „Meilė ir neapykanta“. Oleg'ą Auzers'ą vadinu juvelyrikos pranašu, jis man yra kitaip kuriančio, kitokio juvelyro pavyzdys. Mūsų kūrybinis bendradarbiavimas vaisingas, vienodai suprantame, kaip ugdyti aukštosios juvelyrikos meistriškumą mūsų asociacijoje.

Džiaugiuosi, kad išugdžiau dukrą Viktoriją, dabar ji – juvelyrikos profesionalė, gražiai atstovauja mūsų namams. Baigė Vilniaus universitetą, vadybos ir reklamos komunikacijos mokslus, studijavo dailę. Dabar ruošiasi motinystei. Duktė Leoneta pasuko muzikos keliu – baigė Muzikos ir teatro akademiją, violončelės klasę. Dukros – mano didžiausias džiaugsmas ir pasiekimas.

Ar juvelyriką pasirinkote iš gražaus vyriško noro dovanoti moteriai išskirtinius papuošalus, pavergti širdį?

Mums tik atrodo, kad patys pasirenkame, iš tikrųjų tai mus pasirenka. Savo gyvenimą ketinau susieti su krepšiniu. Keista: visa tai, apie ką svajojau nuo vaikystės, turiu, bet esu kitame kelyje. Likimas ar Dievas mane nuvedė ten, kur tikriausiai ir privalau būti. Darau tai, ką geriausiai sugebu. Nuo vaikystės norėjau būti krepšininku, treniruoti Lietuvos rinktinę, būtent – Kauno krepšinio klubo „Žalgiris“ komandą. Nepatikėsite – visada buvome artimi draugai su Antanu Sireika. Jis treniravo „Žalgirį“ ir rinktinę, tad aš visą laiką jaučiau krepšinio pulsą.

Ar pasukęs kitu, nei svajojote, keliu jaučiatės laimingas?

Žmonės gimsta vargti. Džiaukimės, kai galime nevargti. Laimingas jaučiuosi tada, kai nėra bėdos, sunkumų. Šių nebijau. Tam ir esame, kad dirbtume, kurtume, užsidirbtume duoną. Visą gyvenimą mokomės, patiriame išbandymų. Mėginu žvelgti į gyvenimą krikščioniškai. Prašau Dievą jėgų patempti visa tai, kas man skirta. Ir jei įveikiu sunkius savo gyvenimo uždavinius, jaučiuosi laimingas.

Ką stengiatės perteikti savo kūryba?

Esame pavaldūs laikui. Kiekvienas periodas diktavo savo sąlygas. Buvo laikas, kai galvojome, kad reikia uždirbti pinigų. Didžiulė klaida! Dirbti nemėgstamą darbą ir tikėtis uždirbti daug pinigų yra tas pats, kas gyventi su nemylima moterimi ir viltis laimės. Supratome, kad pirmiausia reikia gaminti tai, ką norime, kas gražu, kas padeda mums save išreikšti, tada savaime atsiras galimybių išgyventi ir augti kaip bazei, kaip kompanijai. Nereikia per daug sukti galvos dėl pinigų. Mano močiutė sakydavo: „Neprisigalvok visokio velnio iš dykynės. Dirbk, ir turėsi viską.“ Ignoruodami gyvenimo išmintį susikuriame problemų. Kol stengiausi dėl pinigų, nejutau džiaugsmo. Užsiėmę kūryba, visi atradome save, ir kompanija gražiai suklestėjo. Dabar kiekvieną dieną patiriu euforiją, nes gimsta nauji kūriniai. Tai mane įkvepia. Nesakome, kad esame stebukladariai, džiaugiamės, kai pavyksta šimtu procentų atliepti užsakovo troškimus.

Aiškiai matai, kada žmogus perka taupydamas, iš pareigos, o kada – mylėdamas.

Ar Jūsų estetika sutampa su Jūsų juvelyrikos meistrų estetika?

Kolektyvas mane kontroliuoja. Mūsų juvelyrai yra užaugę iki aukščiausio meistriškumo lygio, tad kartais man sako: „Na, na, direktoriau, nepraleisime šios kokybės.“ Ir aš paklūstu.
Vertinu harmoningus santykius. Neseniai žiūrėjau režisieriaus Martin‘o Scorsese‘s filmą „Tyla“ – apie krikščioniškąją Japoniją. Žmonės, kurie liko ištikimi savo idėjoms, sugebėjo kalbėtis tylėdami. Supratau, kad geriausia jausmus išreikšti tyliai. Džiaugiuosi tyliai, liūdžiu tyliai, bet guostis mėgstu – toks mano minusas. Savo bendrystę su tuo, kas mane supa: menu, žmonėmis, jų išgyvenimais, norėčiau išreikšti tyliai. Žmonėms, kurie mano, kad gali išmokti sukurti daiktą lankstydami metalą, galėčiau pasakyti, kad sukurti galima tik širdimi. Norint būti kitokiu juvelyru, nepakanka išmanyti savo amatą. Reikia išmokti gyventi ir dirbti širdimi. Tyliai.

Reikia mokytis iš žmonių – kultūros, elgesio... Žaviuosi senoliais. Mano devyniasdešimties metų močiutė, uošvis dažnai tylėdavo ir tuo mane kerėdavo. Kai nepripažįstame asmenybių, negalime tobulėti. Reikia mokytis iš lyderių, savo gyvenimo herojų. Aš mokiausi ramybės ir vidinės kultūros, tai – sudedamoji mano gyvenimo dalis. Neįsivaizduojate, kaip sunku išlaikyti juvelyrą! Menininkai jautrūs, turi šeimas, gražias žmonas, vaikų. Privalau juos jausti, kurti harmoningus santykius. Du jauni juvelyrai turi po tris vaikus. Ateinu į darbą, viską matau, klausiu: „Kaip šiąnakt miegojai?“ Suvokimas, kaip reikia dirbti, kaip atskirti meną, ugdyti savo širdies gerumą,teisingai pasirinkti mokytojus, kuo tikėti, gimsta iš žinių. Žinios formuoja mūsų protą, protas suteikia pasitikėjimo, pasitikėjimas skatina kurti, kūryba teikia džiaugsmą. Teisingas požiūris į gyvenimą atneša mums laimę.

Ar galėtumėte įvardyti juvelyrikos namų „Première“ koncepciją?

Turiu draugą, jis labai turtingas žmogus, gyvena užsienyje. Klausiu: „Kas yra tavo gyvenimo stimulas?“ Jis sako: „Aš norėjau pamaitinti kuo daugiau žmonių.“ Mūsų koncepcija yra suteikti žmonėms galimybę atpažinti tikrą juvelyrą ir tikrą juvelyriką Lietuvoje, nes pasiūla kartais užbado akis, nebeatskiriame, kas yra kas. Siūlome: „Truputį paieškokim.“ Mano mama daug metų taupė, kad nusipirktų vestuvinį 585 prabos aukso žiedą. Dabar žmogus iš vienos algos gali tokį įsigyti. Kičas vertės neturi. Reikia jausti gero daikto vertę ir skirtumą. Man buvo 7-eri metai, mama važiavo to žiedo pirkti (senąjį buvo pametusi). Aš, mažas vaikas, mačiau, kaip juvelyras padeda mamai išrinkti.

Koks Jūsų mėgstamiausias brangusis akmuo?

Pas mane atvažiavo draugas. Buvau nematęs jo pusę metų, pastebėjau, kad jam kažkas negerai, sutrikusi koncentracija. Pasirodo, įsisiurbė erkė, susirgo Laimo liga. Atnešiau du gintarinius rutuliukus ir pasakiau: „Nuolat suk juos delnuose.“ Po kiek laiko draugas atvažiuoja, suka rutuliukus ir sako: „Pradėjau valdyti rankas.“

Brangusis akmuo pakelia žmogaus vertę, savijautą, arba asmuo jaučia pagarbą bei meilę to, iš kurio gavo tokį akmenį. Akmuo įprasmina bendrystę. Jo vertinimo skalė plati, nelygu, kokia to akmens piniginė vertė, koks svarbus jį padovanojęs žmogus, ar akmuo suteikia man pasitikėjimo, ar galiu sukelti pavydo savo draugėms, kiek klausimų jos gali man užduoti: iš kur, už ką, kaip? Tikiu, kad deimantai – jie susiformuoja per milijonus metų – suteikia žmogui visatos energijos. Pažįstu vyrą, kuris padovanojo žmonai karato deimantą, ir ji išlipo iš negalių, bėdų, sunkumų. Deimantas moteriai suteikė tiek daug džiaugsmo!

Mane žavi safyrai, deimantai. Gražu ir pigus akmuo, bet labiau patinka brangus, kuris turi vidinės gyvybės.

O kokiais akmenukais inkrustuotas Jūsų žiedas?

Safyru ir deimantais. Labai jį mėgstu, mūviu daug metų, jaučiu, kad yra suaugęs su manimi, tarsi būtų mano kūno dalis.

Sėkmę lemiantis?

Niekada nepasakysiu, kad neša sėkmę. Moteriai žiedas neša sėkmę. Ji pritraukia vyrų dėmesį, jos vertė pakyla. Man sėkmę neša protas. Ačiū tėvams. Viskam reikia proto, žinių. Žinios formuoja protą, protas atneša laimę, gebėjimą teisingai pasirinkti moterį, profesiją. Jei žmogus proto neturi, joks akmuo nepadės.

Ar dovanojate papuošalus savo dukroms, žmonai?

Joms tai nėra svarbu. Aš rūpinuosi savo šeima, kad visi nariai gražiai gyventų, teisingai elgtųsi, mylėtų savo artimą. Deimantus dukroms dovanoja jų mylimieji, jų vyrai. Žmona turi savo skonį, puošiasi taip, kaip nori.

Jūsų juvelyrikos namuose matau gausią vestuvinių žiedų pasiūlą. Ar poroms, besirenkančioms vestuvinius žiedus, pravartu žinoti, koks meistras juos pagamino?

Matydamas, kaip pora renkasi vestuvinius žiedus, galiu nuspėti jos perspektyvą. Jei renkasi abu, gali gyventi ilgai ir laimingai. Jei moteris įsiklausys į vyro nuomonę, jie gyvens ir amžinybėje. Jeigu moteris bandys primesti savo kaprizingą valią, sakysiu: „Gal santuokoje svarbiau Santuokos sakramentas, o ne žiedas?“ Galbūt nėra taip svarbu, koks meistras pagamino, svarbiau – įsigijimo procesas, kaip rinkomės žiedus, kokia dvasia mus tada lydėjo, nes žiedas yra atsidavimo ir ištikimybės ženklas. Per 30 darbo praktikos metų daugeliui esu pasiūlęs žiedus išgraviruoti. Pavyzdžiui: „Tu esi man siųstas Dangaus.“ Maniau, kad esu labai išprusęs (juokiasi). Vieną dieną atėjo pora, užsisakė žiedus ir paprašė išgraviruoti: „Ištikimybė – mano gyvenimo vertybė.“ Supratau, koks buvau silpnas, kad suprasčiau svarbiausia. Dabar siūlau išgraviruoti tai, ką žmonės vienas kitam pasižada. Žiedo pasirinkimas yra šeimos pradžių pradžia.

Kas dažniau perka papuošalus – vyrai ar moterys?

Moterys nori puoštis, vyrų pareiga suteikti joms šią galimybę. Vyras turi pirkti moteriai papuošalus, kad nedarytų jos atžvilgiu nuodėmės.

Skaičiau, kad smaragdas ne tik atperka kaltę, priverčia moterį atleisti vyro nuodėmes, bet ir atleidžia nuo bausmės. Reikia už savo nuodėmes padovanoti žmonai smaragdą.

Ar šiuolaikiniai vyrai turi žinių apie juvelyriką, ar juos reikia konsultuoti, jei nori padovanoti papuošalą savo draugei ar mylimajai?

Gyvenimo praktika parodė, kad reikia atsiduoti į rankas specialistui. Kaip gydytojui. Atėjęs į juvelyrikos namus turi pasitikėti specialistais. Pas mus dirba profesionalai. Pavyzdžiui, Viktorija užaugo su mano juvelyrika, su šiais namais, ji yra progresyvi ir produktyvi, greitai perima informaciją, puikiai sugeba patarti, mato, koks papuošalas tinka asmeniui.

Ar lengvai atskiriate, kada vyras perka papuošalą žmonai, o kada – meilužei?

Aiškiai matai, kada žmogus perka taupydamas, iš pareigos, o kada – mylėdamas. Jaunimas taupo, nes galimybės ribotos, bet jaunas žmogus perka iš meilės, mylimajam. Matai jo jaudulį. Jeigu vyras turi meilužę, jis visada taupys savo žmonos arba artimųjų sąskaita. Užtat aš stengiuosi būti dosnus visiems savo artimiesiems, kad niekas neįtartų mano paklydimų (juokiasi). Negalima smerkti žmonių. Man labai patinka romansai. Aleksandras Malininas dainuoja: „I nakazal Bog liubovju vsiech, čtob v Boga vieritj naučilis“ („Ir nubaudė Dievas visus meile, kad Dievą tikėti išmoktų.“) Kartais meilė siunčiama kaip bausmė. Didžiulė kančia, išbandymas, kad žmogus taptų žmogumi, bet kiekviena išgyventa kančia sutaurina. Papuošalo pirkimo procesas kai kuo paslaptingas, mįslingas. Juk koks nors įvykis priverčia taupyti. Darai tai iš meilės, kančios ar nuodėmės, paskui eini pirkti žmonai ar meilužei juvelyrikos gaminio.

Ką patartumėte moteriai, norinčiai mylimam vyrui įteikti dovanų juvelyrikos dirbinį?

Moteris, jei nori būti apdovanota kuo daugiau papuošalų, turėtų mokėti prašyti ar išprovokuoti vyrą nusidėti. Kad deimantais jis išpirktų savo kaltę.

Jeigu reikėtų iš naujo rinktis žmoną, rinkčiausi tokią, kuri rytais išlydėdama mane iš namų užsegtų mano marškinių sagą. Moteris turėtų dovanoti savo vyrui tai, kas jam vis dar yra paslaptis. Tarkim, kokį nors niekutį. Vyras susimąstytų: „Kas tai, kodėl ji man tai padovanojo?“ Juk viskas šiame pasaulyje yra paslaptis. Ir kaip įdomu, kai moteris yra paslaptis. Ir tai, kas manęs laukia rytoj, yra paslaptis. Tada įdomu gyventi. Nesu gavęs iš moters jokio papuošalo. Gal todėl, kad pats dirbu tokį darbą. Jei man padovanotų kokį mažą niekutį ir pasakytų: „Niekada jo niekur nepalik“, būčiau labai dėkingas.

Ar yra dalykų, kurių bijote?

Esu gimęs po Svarstyklių ženklu, nedarau skubotų sprendimų. Labiausiai bijau prarasti gyvenimo laikotarpį, kai patiriu džiaugsmą dėl to, ką suprantu, kas jau aišku, ką išmokau. Kai matau žmones, paveiktus sunkumų ar patiriančius negandas, prašau: „Duok Dieve, kad neatimtų proto tada, kai jau galiu mėgautis savo žinojimo vaisiais.“ Kiek kartų per dieną pagalvojate, ką turite, kokia yra regos, klausos vertė? Visi einame į pabaigą, ne į pradžią. Žmogui reikėtų tai suvokti ir pasinaudoti savo galimybėmis. Kiek mes čia gyvenam – tik kelis dešimtmečius. Šiaulių apskrities televizija jau devintą kartą organizuoja metų moters rinkimus „Moteris Saulė“. Juvelyrikos namai „Première“ kasmet sukuria pagrindinį prizą – perlų vėrinį su saule simbolizuojančiu pakabučiu. (Juvelyrikos namai „Première“ taip pat devintus metus gamina Lietuvos krepšinio lygos čempionų žiedus, – aut. past.). Žinių laidoje sakiau: „Koks didžiulis yra Dievo veikimas per moters rankas, jos protą ir širdį.“ Mane sutikęs draugas klausia: „Ar eini į bažnyčią?“ – „Taip, kiekvieną sekmadienį“. Jis, keleriais metais už mane vyresnis, sako: „Manau, kad man dar anksti.“ – „Ar žinai, kiek tau liko?“ Aš nežinau, kiek man liko, tad einu ir budžiu kiekvieną dieną, kad manęs nežinomybė neužkluptų nepasiruošusio.

Kokia yra Jūsų svajonė, susijusi su juvelyrikos namais „Première“?

Išlikti.

Ką labiausiai gyvenime vertinate?

Viską, kas gimsta iš meilės.