Prisipažinsiu, Ineta, žiūrėdama apdovanojimų „M.A.M.A. 2016“ ceremoniją, bergždžiai bandžiau įspėti, kas slepiasi po Vytauto Šustausko kauke, ir nustebau sužinojusi, kad tai – Jūs. Parodijų žanrą esate įvaldžiusi puikiai, virkdėte iš juoko laidų „Pakartok“, „Muzikinė kaukė“ komisiją ir žiūrovus. Kaip Jums pavyksta sukurti tokias taiklias parodijas?
Šustauską buvo nesunku kurti, nes man aišku, kaip jis mąsto, gyvena, koks požiūris į pasaulį. Sunkiausia buvo su Roku Žilinsku. Jo erudicija tokia, kad man iki jo – kaip skruzdei iki mėnulio lapnoti. Surašydavau jo monologus ant lapo, lėtai skaitydavau po vieną sakinį ir bandžiau suprasti sakinių dėliojimo logiką, mąstymo braižą. Pasirodo, jis labai spalvina kalbą, tarp pagrindinių teiginių įterpia daug papildomos informacijos, epitetų, palyginimų ir taip kalbai suteikia žaismės.
Negali ignoruoti to, kas duota, norisi tai išnaudoti maksimaliai. Taip aš suprantu savo gyvenimo prasmę.
Rengdamasi laidai „Pakartok“ turėdavau žmogų išstudijuoti per savaitę – sužinoti, ką jis yra sukūręs, pasakęs, ko nekenčia, ką myli. Taip pat svarbu perprasti ir kūno kalbą – kaip laikomas liežuvis, kaip juda lūpos, žandikaulis, ar žmogus kalba įtemptu pilvu, ar atsipalaidavęs, kaip gestikuliuoja, kokia mimika. Žiūrėdama vaizdo medžiagą, išjungiu garsą, tada aiškiau matyti, kaip išgaunamas balsas. Vos pajuntu, kad personažas apsigyveno manyje, viskas ima eitis lengvai. Užtenka prasižioti, ir jis prabyla mano lūpomis. Kas kita – „Muzikinė kaukė“. Turi jungti daug dalykų – išvaizdą, judesį, charakterį ir svarbiausia – dainavimą. Kaskart prieš lipdama į sceną patirdavau didžiulį stresą: širdis baladodavosi, keliai linkdavo, rankos tirtėdavo... Kūnas iš visų jėgų priešindavosi, norėdavo mane palikti ir išduoti. „Jei nori, eik ir dainuok, aš pasuoju“, – sakydavo jis, o aš maldaudavau: „Varom, varom, padaryk tai.“ Atrodžiau rami, niekas neįsivaizdavo, kiek man tai kainuoja.
Įdomu, kokių reakcijų sulaukėte iš parodijuojamų žmonių? Turbūt ne visi džiaugiasi pamatę save iš šalies?
Tiesą sakant, neigiamų reakcijų nesulaukiau. Gal todėl, kad, įkūnydama kitus žmones, niekada nenoriu iš jų pasišaipyti. Priešingai – bandau nuoširdžiai suprasti, todėl net nesinori tų vaidmenų vadinti parodijomis. Kalbėdama apie tai, kas žmogui svarbu, neišvengiamai palieti ir skaudžius dalykus. Jei to neperteiksi, personažas bus dirbtinis. Jei ištrauksi į dienos šviesą ir parodijuosi, gali žmogų įskaudinti, įžeisti. Vieno vaidmens dėl šios priežasties net norėjau atsisakyti. Kartais labai sunku neperlenkti lazdos. Tarkim, Birutė Dambrauskaitė. Ji tokia emocinga, sodriu balsu, moteris vulkanas. Ir jai tai tinka. Kai tai bandau pakartoti aš, kyla rizika persistengti. Kita vertus, blogai ir tada, kai darai silpniau, lengviau – tuomet atrodo, kad pristigai drąsos, personažas tampa neįtikinamas. Aišku, niekada nežinai, kaip reaguos parodijuojamas žmogus. Kai sukūriau Dalios Ibelhauptaitės vaidmenį, pakviečiau pažiūrėti Juozą Statkevičių. Paklausiau, kaip jis mano, ar Dalia manęs neužmuš. Jis atsakė, kad jai tai turėtų patikti. Pasitikėjau jo nuomone, juk jie – draugai. Jau praėjus kiek laiko po laidos, sėdėdama kavinėje išgirdau netoliese tą iki skausmo pažįstamą tęstinį „e“ ir kitas intonacijas. Atsisuku – o ten Dalia ir Dexter'is. Priėjau, padėkojau už įkvėpimą. Supratau, kad ji parodiją matė, bendravo su manimi labai šiltai, tiesa, apie vaidybą nieko neužsiminė. Kai prekybos centre sutikau Raisą Šarkienę, išsibučiavome kaip geriausios draugės, nors iki mano sukurtos jos parodijos net nebuvome pažįstamos. Juokingiausia istorija buvo su Šustausku. Sutikau jį viename renginyje, tik tąkart buvau seksualioji estrados dainininkė Džilda Vaigauskienė. Šustauskui labai patiko Džildos iškilumai, tad jis tą personažą net bandė merginti nesuprasdamas, kad tai ta pati ir jį patį parodijavusi Stasiulytė.
Aš visa kirbu, negaliu ramiai išbūti, nemoku renginiuose gražiai apsirengusi tiesiog pastovėti ir pabūti Ineta Stasiulyte.
Garsėjate kaip komedinių vaidmenų aktorė. Ar esate patenkinta tokiu savo amplua? Nepikta, kad režisieriai nemato Jūsų kaip draminių vaidmenų atlikėjos?
Esu bandžiusi ir rimtesnius vaidmenis, buvo labai nuobodu. Aš visa kirbu, nemoku renginiuose gražiai apsirengusi tiesiog pastovėti ir pabūti Ineta Stasiulyte. Ineta mėgsta palindusi po šilta antklode valgyti saldumynus ir žiūrėti filmus, bet jei jau eina į renginį, nori pakvailioti, ką nors įdomaus nuveikti. Mano kryptis buvo nulemta seniai. Prisimenu, dar studijų laikais vienas filmo atrankos komisijos narys, žiūrinėdamas mano anketą, ištarė: „Na, ką... Nesi gražuolė, bet charakteriniams vaidmenims tiksi.“ Tai tapo mano prakeiksmu. Kalbant rimtai, komediniai vaidmenys nėra tokie paviršutiniški, kaip gali atrodyti. Imkim spektaklį „Vyras po padu“. Moteris ką tik antrąkart ištekėjusi, suka lizdelį, ir į namus iš kalėjimo grįžta jos buvęs vyras. Turi teisę, nes tai – ir jo namai. Taip jie pradeda gyventi trise. Ar tai juokinga? Tai tragedija. Aš jaučiu tos moters neviltį, skausmą ir stengiuosi tai nuoširdžiai perteikti. Kuo nuoširdžiau tai darau, tuo salė labiau juokiasi. Kartais savo personažo ausimis klausydamasi to žvengimo net pykteliu: „Kaip jie gali iš to juoktis?!“ Ir dar labiau pradedu bliauti. Jei mes, moterys, galėtume pažiūrėti į save iš šalies tuo metu, kai verkiame, pamatytume tas keistas grimasas, kurios iškraipo mūsų veidus, išgirstume tą inkščiantį, kniaukiantį savo balsą, būtų labai juokinga. Deja, tai neįmanoma, nes tuo metu, kai verki, viskas atrodo pernelyg rimta, tragiška ir liūdna. Pamatyti save iš šalies leidžia spektaklis. Kuo nuoširdžiau įsijaučiu į savo personažo jausmus, tuo lengviau žiūrovams atpažinti save. Jei to nėra, nėra ir teatro, tik – pigus bandymas prajuokinti.
Tikriausiai jau nuo mažens žinojote, kad būsite aktorė? Būdama moksleivė, lankėte Telšių teatro jaunimo studiją „Aglija“, apvažiavote nemažai šalių.
Man tikrai pasisekė, kad jau nuo 16-os metų pradėjau vaidinti teatre, įgijau nemažai patirties, tad stodama žinojau, kas tai yra. Daug gastroliavome, vaidinau daugybėje spektaklių, laimėjome ne vieną prizinę vietą. Kad atvedė į aktorystę, esu be galo dėkinga režisierei Laimai Adomaitienei. Kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kursą rinko Rimas Tuminas. Ar gali būti kas nors tobuliau? Jis įkvėpė mus ir savo pavyzdžiu mokė mylėti aktoriaus profesiją. Kad ir kur būtum, ką bedarytum, turi būti ištikimas sau. Skirstydamas savo darbus į rimtus ir chaltūrą, išduodi pirmiausia save. Nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai.
Štai šį mėnesį turėjau tik 2 laisvas dienas. Ir jau antrą dieną pajutau nerimą, kad pernelyg užsisėdėjau. Darboholizmas – rimta priklausomybė.
Jūsų visur tiek daug, kad net sunku suprasti, kaip viską spėjate. Ar esate atsisakiusi kai kurių vaidmenų arba pasiūlymų dėl laiko stokos arba todėl, kad jie neatitiko Jūsų vertybių?
Man labai patinka mano darbas. Galbūt todėl tiek daug visko darau. Atsisakyti irgi tenka daug, jau moku pasakyti „ne“, jei projektas abejotinas. Prieš priimdama sprendimą, nuoširdžiai save paklausiu: „Jei to atsisakyčiau, man palengvėtų ar pasunkėtų?“ Jei suprantu, kad nusiristų akmuo nuo krūtinės, iškart taip ir pasielgiu. Reikia suprasti ir tai, kas lemia tavo pasirinkimą – baimė ar meilė. Blogai, jei sutinki dalyvauti bijodamas, kad kitąsyk tau nieko nepasiūlys. Svarbu ir tai, kas siūlo. Jei matau, kad režisierius ar prodiuseris tiki tuo, ką daro, o aš tikiu jais, tuomet apsisprendžiu lengvai. Man artimas specifinis režisieriaus Tado Vidmanto juodo humoro jausmas, žinau, kad jis man nepakenks, nepadarys neskoningai, nes moka juokauti. „Domino“ teatro režisierius Olegas Šapošnikovas turi psichologo išsilavinimą, labai subtiliai jaučia visas situacijas, išmano žmogaus prigimtį. Jo kviečiama vaidinti, sutikčiau net neskaičiusi scenarijaus, nes žinau, kad visuomet nuves ten, kur reikia.
Esate ne tik populiari aktorė, bet ir dukros Upės mama, mylima šokėjo Deivido Meškausko moteris. Ar šeimai lieka bent kiek laiko?
Dėl to yra pralieta daugiausia ašarų. Kai turi tiek daug veiklos, visuomet kyla vertybinė dilema – į ką labiausiai turėtų būti sutelktas dėmesys. Kai daliju po lygiai, pervargstu. Akivaizdu, kad šiuo metu svarstykles yra nusvėręs darbas. Turiu vyrą, kuris visa tai dar tveria, ir vaiką, kuris mane pristabdo, bet man labai sunku atsipalaiduoti. Šį mėnesį turėjau tik 2 laisvas dienas ir jau antrąją pajutau nerimą, kad užsisėdėjau. Darboholizmas – rimta priklausomybė. Kad ir kada atsigulu, turiu keltis šeštą – vežu Upę į mokyklą. Atsiranda toks robotizmas, kad sunku sustoti. Bandžiau visai atsisakyti veiklos, bet supratau, kas tai – ne mano kelias, nes tai, ką darau, teikia daug laimės ne tik man, bet ir kitiems žmonėms. Negali ignoruoti to, kas duota, norisi tai išnaudoti maksimaliai. Taip suprantu savo gyvenimo prasmę. Kai žmonės, išklausę mano padejavimus, sako: „Tai neapsikrauk, nedaryk“, suprantu, kad jie manęs nepažįsta. Aš negaliu nedaryti, tai įvyksta akimirksniu – nespėju suvokti, kas vyksta, o jau darbo kalendoriuje ieškau, kur galėčiau įrašyti kokį nors susitikimą, ar bandau sudėlioti maršrutą taip, kad sutaupyčiau papildomas 10 minučių važiuodama iš taško A į tašką B. Reikia išmokti save pasaugoti. Štai neseniai naktį man buvo atlikta apendicito operacija, o vakare jau dalyvavau renginyje. Kitą dieną susiūtu pilvu vaidinau spektaklyje – ir ne bet ką, o pagrindinį vaidmenį, tokią uch moteriškę. Buvo labai sunku. Ir kvaila. Niekam tokių aukų nereikia.
Norėčiau viešai atsiprašyti Deivido už šį savo bruožą. Jei man pavyks atsikratyti mokytojos vaidmens, tai bus didžiulis pasiekimas.
Kai po projekto „Šok su manimi“ pradėjote draugauti su šokių partneriu Deividu Meškausku, daug kas pranašavo greitą šių santykių pabaigą, bet jie tęsiasi jau 6-erius metus. Ko reikia, kad įsimylėjimas virstų tvirtu, brandžiu ryšiu?
Manau, žurnalistai tas pranašystes sugalvoja, kad turėtų kuo pradėti nepatogų klausimą. Svarbiausias dalykas yra pagarba, vienas kito supratimas ir laisvės pripažinimas. Būna, kai ją visą noriu turėti viena. Puikiai žinau, kad pavydą sukelia nepasitikėjimas savimi ir partneriu, bet suprasti neužtenka – reikia nuolat su savimi dirbti, mokytis save priimti tokią, kokia esi. Nuostata, kad meilė pasauliui prasideda nuo meilės sau, – gal ir banali, bet teisinga. Prisimenu, kai mano koučerė pasakė, jog lėktuvo avarijos atveju pirmiausia deguonies kaukę reikia užsidėti sau, o tik paskui greta esančiajam, negalėjau patikėti: „Rimtai? Tikrai pirmiausia sau?“ Kita vertus, atrodytų logiška – jei nori dalyti gėrį ir meilę, turi būti to prikaupusi. Reikia išmokti priimti – ne tik kito meilę, bet ir žinias, patirtį, išmokti į gyvenimą žiūrėti mokinio, o ne mokytojo akimis. Visažiniams mokytojams likimas dažnai pamėtėja tokias situacijas, kad jie nori nenori išmoksta žiūrėti iš apačios į viršų. Kai gaunu per nosį, atsisėdu ir pagalvoju: „Na, ir kodėl bandžiau pasijusti gudresnė, įsivaizduoti, kad žinau daugiau nei kiti?“ Mes, moterys, gi visada žinome, kas vyrui geriausia, kaip jam reikėtų daryti tą ar aną. Norėčiau viešai atsiprašyti Deivido už šį savo bruožą. Jei pavyks atsikratyti mokytojos vaidmens, bus didžiulis pasiekimas. Kiek tenka lūpas prikandžioti, kad patylėtum, nerėžtum visko, kas į galvą šauna!.. Tas mano žemaitės charakteris – ne tik lūpą reikėtų prikąsti, bet ir liežuvį išsirauti. Kai pradedi mylimu žmogumi pasitikėti, pamatai, kiek daug jis gali, su kokiu karaliumi gyveni.
Galbūt tą norą pamokyti vyrą lemia amžiaus skirtumas? Pirmasis Jūsų gyvenimo partneris Eduardo'as Gimenez'as buvo 10 metų vyresnis, Deividas – 8 metais jaunesnis už Jus. Ar metai ką nors lemia?
Žmogaus išmintį ir brandą lemia tikrai ne metai. Net ir jaunas žmogus gali tapti tavo mokytoju. Ne kartą yra tekę nustebti sužinojus, kiek metų tam, kurį laikai savo autoritetu.
Kai išsiskyrėte, Eduardo'as per vieną interviu prasitarė, kad projektas „Šok su manimi“ Jus labai pakeitė. Tapote pasitikinti savimi, ir tai neva buvo viena iš išsiskyrimo priežasčių. Ar projektas išties buvo lūžio taškas?
Daugybė dalykų keitėsi tuo metu. Ilgai buvau įkritusi į vaiko auginimą, dukrą maitinau krūtimi, iki jai sukako 2,5 metų. Tad norėjosi veiklos, man buvo 30 metų... Neseniai su Eduardo'u susėdome ir labai nuoširdžiai pasikalbėjome. Atsiprašėme vienas kito ir pasidžiaugėme dabartine padėtimi. Jei ne tas išsiskyrimas, nebūtume tokie, kokie esame. Ir jo, ir mano gyvenime įvyko didelių perversmų. Kai skiriesi, skauda neįmanomai, negali įžvelgti nieko gera. Tik dabar matome, kokių dovanų gavome. Negali kaltinti kito, kad nepavyko. Juk iš esmės visada esi vienas. Tą supratau būdama kokių 6-erių metų. Labai gerai prisimenu tą akimirką – mama skuta bulves virtuvėje, aš prieinu ir sakau: „Mama, aš esu viena.“ Ji bando aiškinti, kad tai netiesa, kad turiu tėvus, bet aš vis verkiu ir kartoju, kad esu viena. Tą jausmą nuolat išgyvenu. Gyvenimo keliu mes visi einame po vieną. Šalia mūsų atsiranda brangių žmonių, eidami kartu gauname svarbių pamokų. Eduardo'as mane išmokė mylėti save, padėjo sustiprėti. Deividas – suteikė galimybę atrasti save kaip moterį, suprasti, kodėl vienu metu galiu ir džiaugtis, ir kentėti, ieškoti harmonijos ir abejoti, ar ji išvis egzistuoja.
Ir sirgti, ir sužlugti mes pasirenkame patys. Svarbiausia, ar turime drąsos dėl to nekaltinti kitų žmonių ar likimo.
Pastaruoju metu atrodote pasinėrusi į dvasinius, psichologinius ieškojimus. Lankėte moteriškumo ugdymo seminarus, studijuojate geštalto psichologiją. Ką nauja sužinojote apie save ir gyvenimą?
Kai pasirenki būti mokiniu, nuolat atrandi naujų įdomių dalykų. Supratau, kiek daug mūsų gyvenime lemia santykiai. Jei jie klostosi gerai, meilės energija teka netrikdoma ir atplukdo viską, ko reikia. Jei santykiai stringa, graužia nuoskaudos, kaltė, pyktis, tai materializuojasi ligomis, skolomis. Pavyzdžiui, sužinojau, kad finansines skolas lemia nemokėjimas atsiprašyti. Jei esi skolingas kitiems atsiprašymą arba atleidimą, kaupiasi ir materialios skolos. Ir sirgti, ir sužlugti mes pasirenkame patys. Svarbiausia, ar turime drąsos dėl to nekaltinti kitų žmonių ar likimo. Šimtu procentų tikiu, kad kiekviena liga turi savo paskirtį. Kad ir mano apendicitas. Pilvas perpjautas, o aš lipu į sceną. Tai tas pat, kas dėti tą deguonies kaukę kitiems. Ypač gerai gyvenimas gydo teisuoliškumą. Vos ištari: „Aš tai jau niekada!..“, iš viršaus iškart nuleidžiama dovanėlė: „Prašom, ponia, gal norėtumėte to, apie ką sakėte „niekada“?“ Mokytis niekada ne vėlu. Štai mano mama irgi neseniai baigė psichologiją.
Dabar aišku, iš ko paveldėjote begalinį veiklumą. Negana to, esate kilusi iš Telšių, tad ir žemaitiško užsispyrimo turbūt netrūksta?
Aš tik atrodau traputė, o manyje gyvena Šustauskas (juokiasi). Turiu omenyje jo energiją, kategoriškumą, užsispyrimą, tiesų, atvirą humoro jausmą. Šiuos bruožus paveldėjau iš tėčio. Su juo galime iki apsisisiojimo juoktis. Mano sesė Sonata irgi nebijo ieškoti savo kelio – turi su vyru logistikos įmonę ir neseniai nutarė tapti vizažiste. Ji man yra pavyzdys, kai moteris, pradėjusi gyventi pagal tikrąją savo prigimtį, sulaukia realių pokyčių. Jie ilgai norėjo vaikelio, o dabar sesuo laukiasi. Aišku, į viešumą turi eiti su vyriška jėga, kitaip tave suvalgys. Jos semiuosi iš tėčio. Mano mama labai moteriška, bet kartu stipri, išmintinga. Ji tyliai, ramiai pasuka srovę taip, kad mano tėtis – didžiulis, tvirtas žemaičių karžygys – plaukia iš paskos su kardu rankoje. Aš irgi mėgstu pamojuoti kardu, tik kai galvą žemyn nuleidžiu, netikėtai prisimenu: „O jetau, taigi aš, pasirodo, moteris!“
Gal įkvėpta savo sesers ir pati pagalvojate apie vaikutį?
Svajonėse ir planuose jau gyvena tie angelėliai, kurie, tikiuosi, nutūps ir mano kūne. Man labai patinka apie tai galvoti ir kalbėti, degu ta mintimi.
Nuoširdžiai Jums to linkiu. O kol kas pakalbėkime apie esamus vaikus. Kaip sutaria Jūsų dukra Upė su Deivido sūnumi Adomu? Ar dažnai leidžiate laiką kartu?
Upei – 12-a metų, ji tampa paaugle, jai jau rūpi kiek kiti dalykai nei 9-erių metų Adomui, bet jie puikiai sutaria, dūksta, kad nesustabdysi. Adomas ne pagal metus protingas, sumanus ir rimtas vaikas. Kartu slidinėjame, žaidžiame stalo žaidimus, iki laimi visi – metam kauliukus tol, kol finišą pasiekia paskutinis. Nors Deividas turi šokių studiją ir apsčiai veiklos, su Upe jis praleidžia daugiau laiko nei aš, jie kartu gamina mėgstamus patiekalus. O mudvi daugiausia pabendraujame rytais, kol vežu į mokyklą. Mes mėgstame ir panaktinėti. Kartais 10 valandą vakaro imame ruošti vakarienę – net ir tokius patiekalus, kuriuos gaminti reikia 2 valandas.
Pabaigai užduosiu nepatogų klausimą... Kodėl nesituokiate?
Labai geras klausimas. Štai – Deivido elektroninio pašto adresas ir telefono numeris. Paskambinkite jam ir būtinai to paklauskite. Aš esu tradicinių pažiūrų, – tai, ko klausiate, yra vyrų reikalas.
Portreto štrichai
Credo. „Net jei tave kažkas prarijo, turi du išėjimus.“
Zodiako ženklas. Jautis. „Esu labai jautiška, žemiška, tvirtai stoviu ant žemės, mėgstu gulėti ant jos, čiupinėti medžius ir vaikščioti samanomis.“
Lieknumo paslaptis. „Perpildyta darbo knygelė. Valgau absoliučiai viską, tik visada klausiu savęs, ko noriu. Būna, išeinu iš kavinės taip nieko ir neišsirinkusi. Šiuo metu jaučiuosi truputį išnirusi ir sudilusi, tad ieškau asmeninio trenerio, kuris padėtų susirinkti.“
Idealus poilsis. „Pasivaikščioti miške ir grįžti pilnomis kišenėmis visokių samanėlių, kankorėžių ir žievių. Prisipirkus saldumynų ir ledų, visą dieną žiūrėti filmus. Gaminti vakarienę, susitvarkyti stalčius. Atostogoms būtina jūra ir išjungtas telefonas. Geriausiai pailsiu svetur, be jokių žvilgsnių.“
Gerbėjai. „Dažniausiai prie manę prieina į mane panašūs – su susižavėjimo šūksniais, klyktelėjimais. Būna ir tokių, kurie liūdnais veidais paprašo kartu nusifotogafuoti. Tik vėliau supratau, kad tas liūdnumas – iš kuklumo, nenoro trukdyti.“
Brangiausias vaidmuo. „Kiekvienas išgimdytas kaip vaikas, tad jų, kaip ir vaikų, negali skirstyti į mylimus ir nemylimus. Išrinkčiau vieną, kiti įsižeistų. Sakytų: „Eik ir vaidink tą savo mylimiausią!”
Kelnės ar suknelė? „Audamasi kelnes, prieš užsitraukdama jas iki galo, pliaukšteliu sau per užpakalį. Sukneles dėvėti reikia kuo dažniau, tik svarbu išsirinkti tokią, kuri būtų patogi, kad nereikėtų vaikščioti pilvą įtraukus. Ir batai turi būti patogūs.“
Nuotrauka, stilius – Redos Mickevičiūtės. Makiažas, šukuosena – Sonatos Stasiulytės. Už erdvę dėkojame restoranui „Bizarre“ (Pylimo g. 38, Vilnius)
