Ar galima Jūsų romaną „Kraujas mėlynas“ laikyti istoriniu? Kūrinyje labiau laikotės istorinių faktų ar leidžiate sau juos laisvai interpretuoti, supinti su savo vešlia fantazija?
Tai 90 procentų tikra istorija. Tiksliau – 90 procentų faktų yra tikri: kas kur plaukė, kas ką vedė, kas kur mirė, kas ką atėmė, kas ką kankino ir nužudė, kas ką nunuodijo, kas su kuo dėl visko susitarė... Tik tų faktų interpretacija yra mano. Tikri vardai, tikros biografijos, tikri istoriniai įvykiai, tikras riterių elgesys, tikri to elgesio apribojimai. Kad surinktų visą tai iš nuotrupų, iš įvairių šaltinių, autoriui reikia atlikti beveik detektyvo darbą. Beje, „Rašytojų sąjungos“ leidyklos vyr. redaktorius Saulius Repečka irgi turėjo tokių klausimų, tik klausė atsargiau: „Ar tos princesės... tikrai plaukė laivu?“ „Tikrai“, – atsakiau aš. Ir vyr. redaktorius nusiramino. Greičiausiai jis norėjo paklausti, ar tos princesės tikrai buvo? Tos princesės tikrai buvo.
Pasakojate apie kelionę į Taliną, į viduramžių Revelį, į rašytojų festivalį. Ten esą varna atsitrenkė Jums į galvą, ir tada prasidėjo protėvių paieškos.
Na, tos protėvių paieškos prasidėjo šiek tiek anksčiau. Aš ieškojau savo proprosenelės šeimos ir peržiūrėjau Baltijos baronų sąrašus. Mano močiutė iš mamos pusės gimė Kurliandijoje, Mitau mieste (dabar Jelgava, Latvija, – aut. past.), ir šeimoje visada buvo kalbama, kad jos senelė pavarde Burg ar Borg buvo iš baronų.
Yra toks Baltijos baronų sąrašas?
Na, Baltijos baronų tyrinėtojai bando baronus surašyti. Ar tas sąrašas visas, nežinau. Baltijos baronų sąraše aš radau tuos, kurie galėjo būti susiję su mano proprosenelės šeima. Jų giminės herbe vaizduojamos trys juodos varnos. Bent jau iš pirmo žvilgsnio tie paukščiai atrodė kaip varnos.
Kuo daugiau nuolaužų surinksi, tuo autentiškesnis bus pasaulis, kurį sukursi.
Knygos herojų Borchų sidabriniame herbo skyde – trys juodos varnos. Ar tikrai toks yra?
Tikrai toks yra. Jei tiksliau, ten vaizduojamos ne varnos, o kuosos, nors ir iš varninių šeimos. Bet tuo metu man kai kas kėlė abejonių ir trūko jėgų leistis į tikras archyvines paieškas.
Kaip tik tada turėjau važiuoti į rašytojų festivalį Taline. Ten man nutiko keistas, beveik viduramžiškas nutikimas. Aš labai mėgstu parkus, todėl prieš susitikimą su skaitytojais nusprendžiau pasivaikščioti. Ten, prie senosios miesto sienos, yra trys parkai: miniatiūrinis, didesnis ir didelis. Iš pradžių apėjau didesnį, o po to perėjau į mažiausią. Jis buvo tamsus ir tankiai apaugęs senais medžiais. Toks, kokio ir reikia geriems pasivaikščiojimams. Staiga ant takelio pamačiau varną, stengiausi apeiti lanku, nes supratau, kad ji dar nepaskrenda, dar ne visai apsiplunksnavusi. Ir staiga viršuje išgirdau riksmą. Virš manęs ant šakų sėdėjo varnos ir siaubingai rėkė. Parkas buvo nedidelis, išėjimas netoli, ir staiga prie pat vartų aš pajutau smūgį ir galingą sparnų plasnojimą. Viena varna mane pasivijo ir su trenksmu atsisėdo man ant galvos.
Kai grįžau į Vilnių, supratau, kad tas atsitiktinumas buvo kaip simbolis. Tame herbe kuosos irgi vaizduojamos dvi viršuje, viena apačioje, o virš paties skydo yra šalmas, ir ant jo, tarp išskleistų didžiulių sparnų, tupi dar viena kuosa. Tas faktas toks tikras, kad net galima rasti 2014 metų literatūros festivalio „HeadRead“ Taline videoįrašą, kur mes su gerbiamu profesoriumi Reinu Raudu kalbamės apie mano knygas... Ir staiga aš pradedu pasakoti apie varną, kuri prieš pat susitikimą atsisėdo man ant galvos, ir rodau, kaip ji atsisėdo. Ir pasakoju, kaip žiūrėjau, ar iš galvos nebėga kraujas.
Sukurti 50 nesikartojančio charakterio herojų orkestruotę – labai sudėtingas darbas.
Regis, dialogai istoriniuose romanuose yra visiška išmonė. Kuo remdamasi konstruojate laisvųjų Vestfalijos ar Livonijos ordino riterių, biurgerių, pagaliau murzių pokalbius?
Pokalbiai yra susiję su tam tikromis realiomis situacijomis. Kad jie būtų labiau viduramžiški, nenaudojau viduramžiško žodžių iškraipymo, nes toks tekstas taptų sunkiai perskaitomas, bet naudojau tikras viduramžių detales, vartojau tikrus viduramžių posakius. Dauguma jų – nepadorūs, nors šiuolaikiniam žmogui kartais atrodantys tarsi visai nekalti. Pavyzdžiui: „Tegu juos apmyža katės.“
Jūsų juodojo humoro romanuose „Strekaza“ ir „Frankburgas“ nemažai biografinių elementų. Leidėjai, pristatydami romaną „Kraujas mėlynas“, teigia, kad ir ši istorija siekia autorės giminės šaknis. Perskaičiusi pagalvojau apie rinkodaros triukus. Kadangi esate bene labiausiai savo privatumą sauganti rašytoja, skaitytojai puls ieškoti pikantiškų Undinės Radzevičiūtės gyvenimo detalių ir galbūt nusivils... Ar klystu?
Knygoje „Strekaza“ biografinių detalių mažai, „Frankburge“ – daugiau, knygos „Kraujas mėlynas“ visa įžanga yra biografinė, visa viduramžiška knygos dalis, kaip jau minėjau, 90 procentų paremta tikrais faktais. Galiausiai ką vadinate pikantiškomis detalėmis? Meilę?
Kodėl gi ne? Regis, meilė yra pati didžiausia intriga žmogaus gyvenime. Ar manote kitaip?
Visiškai su jumis sutinku. Meilė – labai didelė intriga, bet rašytojui meilė tik trukdo rašyti, kaip, beje, ir pats gyvenimas.
„Įstojęs į Ordiną jis miegojo po avies kailiu, o kai atgailaudavo – po ožkos. Dabar Bernhardas jau metus miega po juodos meškos kailiu.“ Iš kur šios puikios detalės?
Yra išlikęs toks tekstas, jis vadinamas Teutonų ordino įstatais. Aš tiesiog interpretavau Teutonų ordino 11 įstatą, apibrėžiantį, kuo ordino broliai turi rengtis ir kaip miegoti. O Livonijos ordinas, apie kurį rašau, buvo Teutonų ordino filialas. Iš ten yra tie avies ir ožkos kailiai. O meškos kailis – iš viduramžių valdovų miegojimo įpročių.
„Borchų šeima kilo iš nedidelio Borchos miestelio Aragone, Ispanijoje. Dabar šis miestas garsus Kristaus veidu ant bažnyčios sienos. Tą veidą viena entuziastinga savamokslė taip talentingai pertapė, kad Kristus su erškėčių vainiku ant galvos virto kiaulyte sergančia beždžionėle, pūkuota skara aprišta galva.“ Lankotės protėvių gyvenimo vietose?
Ta giminė, kaip paaiškėjo, sena ir didelė. Jie gyveno beveik visoje Europoje – nuo Ispanijos pietuose iki Rusijos rytuose, nuo Pietų Italijos iki Airijos ir Švedijos šiaurėje. Rusijoje juos vadino Borg arba Borch, Vakarų Europoje – Burg, Ispanijoje – Borja (Borcha), Italijoje... O siaube, tą akimirką, kai perskaičiau, kaip juos vadina Italijoje, pasijutau taip, tarsi man į krūtinę būtų kas šovęs iš vandens patrankos.
Kaip ta šeima atsirado Livonijoje, o vėliau Kurliandijoje? Kol kas man žinomos trys atvykimo bangos. XV a. iš Vestfalijos – dabartinės Vakarų Vokietijos, besiribojančios su Belgija ir Olandija, atvyko riteriai į Kryžiuočių ordiną, XVI a. kita tos šeimos šaka atvyko iš Ispanijos Nyderlandų bėgdami nuo Hercogo Albos, nes jis persekiojo protestantus, XVIII a. – iš Lenkijos kaip diplomatai.
Ta šeima labai sena ir, kaip tvirtina istorikai, kilusi iš Aragono. Kol kas Aragone, Borchos miestelyje, nebuvau, bet esate teisi – jis mane labai traukia, kaip ir buvusi Kurliandijos sostinė Mitau ar Vokietijoje esantis Vestfalijos regionas.
Man knygoje per mažai meilės.
Meilės ten yra, bet kadangi tai – ne meilės romanas, o istorinė drama, tai meilė nėra pagrindinė siužeto linija. Knygoje „Kraujas mėlynas“ galima rasti ir klasikinės riteriškos meilės, ir to, ką greičiausiai vadinate pikantiškais epizodais.
Apskritai galvoju, kaip tie Borchai galėjo pratęsti giminę, jei ordino riteriai priimdavo skaistybės įžadus?
Jus domina, kaip Borchai pratęsė savo giminę? Dvidešimt metų, iki įstojo į ordiną, jie buvo laisvieji riteriai, todėl teoriškai galėjo vesti, tik jokių dokumentų apie tokias vedybas neradau. Be to, jau XV a. į Livoniją jie atvyko ne vieni, o lydimi dar mažiausiai penkių vyriškos lyties giminaičių, tik tie giminaičiai neturėjo jokios įtakos Livonijos istorijai, todėl knygoje pasirodo epizodiškai ar net visai neminimi. Be to, kaip jau minėjau, jie atvyko į tas žemes trimis bangomis iš skirtingų Europos vietų, ir visi turėjo šeimas.
Meilė – labai didelė intriga, bet rašytojui meilė tik trukdo rašyti, kaip, beje, ir pats gyvenimas.
Tik štai rašydama apie Šv. Rolando turnyrą mestelite: „Livonijoje seniai sklinda kalbos, kad Rygos varpas skamba tada, kai pro jį praeina savo vyrui neištikima žmona. Į aikštę plūdo kilmingos damos ir pirklių žmonos, išsipuošusios ir purpuriniais, ir žaliais drabužiais, o varpas vis skambėjo ir skambėjo.“ Net viduramžiais gamta buvo stipresnė už moralės normas?
Viduramžių visuomenė turėjo labai daug taisyklių, įstatų, normų, idealų, bet net tų laikų žmogui buvo labai sunku jų laikytis. Viduramžių žmogus čia tas normas sulaužydavo, čia apsipildavo karštomis ašaromis ir puldavo melstis bei atgailauti. Čia duodavo priesaiką, čia rasdavo išeitį, kaip tos priesaikos nesilaikyti.
Kai riteriai kaunasi, praranda savo arba užima svetimas pilis, rezga intrigas dėl įtakos sferų, turtų, daug nepajuokausi, bet ir šiame kūrinyje nuo savo prigimtinio humoro nepabėgate, yra kur „pagaudyti kampą“. „Juokas – tai velnio išmislas, ir geriau jau apsipilti ašaromis, nes jos iš Dievo.“ Knygoje staiga atsiranda kažkoks Landsbergis: „Tegul Landsbergis žaidžia savo šachmatais Vestfalijoje dar šimtą metų! – suriko Fridrichas. – Geriau jau į Livoniją neplaukia.“ Kas tai per asmenybė?
Viduramžiais į juoką buvo žiūrima kaip į tai, kas ateina iš velnio, o į liūdesį, ašaras – kaip į Dievo dovaną. O dėl Landsbergio, žaidžiančio šachmatais, paaiškinsiu plačiau.
Visi pagrindiniai knygos herojai yra gimę Vestfalijoje ir iš ten atvykę į Livoniją. Landsbergių šeima, pagal istorinius dokumentus, taip pat kilusi iš Vestfalijos, tik į Livoniją atvyko bene po šimto metų, po to, kai joje pasirodė Borchai. O dėl šachmatų... Tai buvo vienas pagrindinių riterių žaidimų. Žaisdami šachmatais, riteriai dažnai ir susimušdavo. Apskritai viduramžiais suaugę žmonės, ir ne tik kilmingieji, labai daug žaisdavo, lošdavo kortomis, kauliukais, „trik traką“.
Viduramžiais į juoką buvo žiūrima kaip į tai, kas ateina iš velnio, o į liūdesį, ašaras – kaip į Dievo dovaną.
Kodėl imatės istorinės dramos ir pradedate iš taip toli – nuo viduramžių? Pasak Jūsų, toks Piotras Fadejevas iš Sankt Peterburgo ieško savo protėvių buvusioje Estliandijoje, jau pasiekė dvyliktą praeities protėvių kartą... Jei rimtai, ar įmanoma atkasti tokią gilią šaknį?
Kodėl pradedu nuo viduramžių, o ne nuo XIX amžiaus? Todėl, kad XV a. Borchų istorija daug labiau sukrečianti ir įdomesnė nei protėvių giminės medžio braižymas.
Ieškodama savo protėvių Kurliandijoje užsiregistravau viename protėvių paieškų portale. Pirmą laišką gavau, kai jau buvau parašiusi pirmą knygos draftą – juodąjį juodraštį. Man staiga parašė Piotras Fadejevas iš Sankt Peterburgo. Jis ieškojo Borgų Estliandijoje ir norėjo sau patvirtinti arba paneigti, kad vienas jo protėvis kilęs iš tų XV a. Livonijos Borchų. Dauguma Piotro Fadejevo protėvių, kilusių iš Estliandijos, buvo pastoriai, todėl jo akys labiausiai krypo į von der Borchą, Revelio vyskupą. Mano knygoje jis – vienas iš trijų pagrindinių veikėjų, apie jį ir jo darbus daug žinojau. Mes keitėmės informacija. Abu labai daug atradome. Šiais laikais nėra taip sunku ieškoti protėvių buvusioje Livonijos teritorijoje, nes Talinas ir Ryga turi elektroninius archyvus. Piotras Fadejevas, naudodamasis elektroniniais archyvais, per trejus metus buvo pasiekęs dvyliktą savo protėvių kartą. Kol susirašinėjome, pasiekė XVI a., keturioliktą tos protėvių šakos kartą, ir paaiškėjo, kad jo protėviai tuo metu atvyko iš Ispanijos Nyderlandų bėgdami nuo Hercogo Albos, nes jis persekiojo protestantus. O Į Livoniją atbėgo todėl, kad turėjo ten giminaičių.
„Kas kartą rašydama naują knygą aš esu vis kitas žmogus.“ Kaip jautėtės šį kartą? Gal tapatinotės su sodriai vaizduojamomis Graikijos princesėmis?
Su jokiomis princesėmis aš tikrai nesitapatinau. Knygoje yra apie 50 herojų, jei herojais laikytume ir miestus, ir šalis. Bent aš juos herojais laikiau. Kurdama kiekvieno charakterį, suteikiau jam savo pačios savybių arba tų savybių, kurių neturiu, bet labiausiai nekenčiu, tik ir vienas, ir kitas labai stipriai hiperbolizavau. Sukurti 50 herojų su nepasikartojančiais charakteriais orkestruotę – labai sudėtingas darbas. Be to, visi herojai turi kokių nors tikslų, norų, vidinių konfliktų, todėl knygos eigoje jie pasikeičia.
Jai būčiau vyras aktorius, o knyga „Kraujas mėlynas“ būtų filmo scenarijus, labiausiai norėčiau vaidinti Mėlynakį Gerdą von Malinkrodą. Nors mano akys ir ne mėlynos. Tikriausiai tas personažas pagal savo psichologinį portretą artimiausias mano psichologiniam portretui. Nors ir visi knygos Borchai turi visokių bjaurių mano savybių.
Kai rašau vis kitą knygą, tikrai jaučiuosi kaip kitas žmogus. Jau kažkam pasakojau, kad kai rašiau „Frankburgą“, žygiavau gatve kaip per vokiečių karinį paradą, kai rašiau „Žuvis ir drakonus“, tipenau kaip kinas. Šį kartą viskas buvo visai kitaip. Yra toks medicininis terminas „fantominė galūnė“, kai žmogus, netekęs vienos galūnės, ją jaučia, tarsi ji būtų. Šį kartą eidama gatve savo rankoje jausdavau „fantominį kardą“.
Prasitariate, kad ankstesnė „knyga niekaip pati nesirašė“, kad kūrybos procesas sudėtingesnis nei rezultatas. Ar ilgai ir kur rinkote medžiagą?
Ši knyga rašėsi visai kitaip nei „180“. Tarsi savaime. Nors nuo to lengviau nebuvo. Dvejus metus gyventi viduramžiuose yra siaubingas dalykas. Apskritai gyventi dviejuose pasauliuose – psichologiškai labai alinanti situacija, nors įsiveli į ją tarsi ir savo noru. O kūrybos procesas tikrai sudėtingesnis nei rezultatas, nes knygos rašymas yra ne tik rašymas, ne tik medžiagos rinkimas, ne tik mąstymas ir teksto architektūros kūrimas, ne tik herojų orkestruotė ir jų konfliktai, bet ir pasaulio kūrimas iš tūkstančio nuolaužų, tarp kurių kartais trūksta pačių svarbiausių, ir jas reikia sukurti.
O medžiagą rinkau metus. Naudojausi visais įmanomais šaltiniais: Livonijos kronika, Ordino įstatais, artefaktais, archyvine medžiaga. Istorikų, rašiusių apie Livonijos ordiną, ir istorikų, tyrinėjusių Burgų, Borgų, Borchų šeimos kilmę, darbais. Važinėjau po pilis. Nes kuo daugiau nuolaužų surinksi, tuo autentiškesnis bus pasaulis, kurį sukursi.
