Tai jau ketvirta jūsų paroda. Eksponuojamus daugiau nei 20 portretų tapėte šešerius metus. Kodėl pasirinkote šį dailės žanrą? Jums įdomus žmogaus veidas?
Man įdomu imtis ne lengviausių, o sunkiausių dalykų. Tapyti portretus labai sudėtinga. Kiekvienas žmogus unikalus. Ilgai stebėdama galiu suprasti asmens charakterį, portretas turi jį atspindėti. Darau tai, kas man įdomu. Jei tik įsiveli į rutiną, save į rėmus spraudi, kūrybiškumas nuplaukia. Kurti reikia be prievartos, su polėkiu.
Jūsų tapyti portretai jau yra asmeninių kolekcijų nuosavybė. Ar lengvai surinkote?
Savininkai iš Šveicarijos, kitų šalių, įvairių Lietuvos miestų juos geranoriškai paskolina. Netapau paveikslų pagal užsakymus, tik portretus. Žmonės žino mano braižą, skambina, susitinkame, išgeriame kavos, pasikalbame. Telefonu nufotografuoju juos įvairiais rakursais. Ilgai studijuoju nuotraukas, šios atspindi charakteringas veido ypatybes, atskleidžia būdo bruožus. Seniau tapydavau iš natūros. Parodoje yra portretas „Mama su katinu“, – pozavo mano mama. Išmaniųjų technologijų laikais užsakovui nebereikia kankintis, valandų valandas sėdėti prieš molbertą.
Esu kilusi iš Klaipėdos, man šis kraštas labai svarbus, kiekvieną vasarą leidžiu uostamiestyje. Džiaugiuosi, kad gimtajame mieste paroda vyks ir perVelykas, grįžusieji pas artimuosius galės ją aplankyti. Man pačiai bus įdomu pamatyti portretų kaitą per kelerius metus. Turiu mėgstamą formatą (50 X 60 cm), tapau tik vieną žmogų, grupinių portretų nemėgstu, nors tikrai galiu kurti ir tokius.
Manyti, kad viskas sukurta, – tai tarsi savo smegenis supakuoti į dėžutę.
Mėgstate laužytas formas, ryškias spalvas. Menotyrininkai nesutaria, kokio stiliaus – poparto ar abstrakčiojo ekspresionizmo – atstovė esate. Kaip pati manote?
Taip sakoma apie mano meno objektus. Aš savęs į rėmus nespraudžiu ir nenoriu priskirti prie kokios nors krypties. Apskritai norėčiau kurti naują kryptį. Popartas – labai plokščias, betūris, grafiškas menas. O mano tapybos darbai yra aiškaus tūrio, ryškių spalvų.
Jūsų paveiksluose atsispindi moters gyvenimas...
Vienu metu savo paveikslų fragmentus perkeldavau ant suknelių, palaidinių. Viena įmonė išaudė modernius ekologiškus lininius kilimus pagal mano tapytus paveikslus, šie sulaukė išskirtinio dėmesio grindų dangos parodose Stokholme, Hanoveryje, Kelne ir Paryžiuje. 2015 m. už kilimų su paukšteliais kolekciją pelniau Lietuvos nacionalinio konkurso „Geras dizainas“ apdovanojimą. Sėdite ant fotelio, kurio atkaltės išorinė pusė dekoruota audiniu pagal mano paveikslus.
Dabar mano aistra yra savito ryškaus braižo realistiški, nenusaldinti portretai, mažai menininkų šiais laikais imasi šio sudėtingo tapybos žanro.
Jus pažįstame ir kaip drąsią skulptorę, meno objektų autorę. Iš naudotų lūpų dažų ir nagų lako buteliukų sukūrėte skulptūrą „Lūpdažis milžinas“, vitražą „Stiklo pūtimas“. Kaip gimsta tokios originalios idėjos?
Buvau sumaniusi fiksuoti, kaip jos gimsta. Telefonu fotografuodavau tai, kas jas inspiruoja: tai, ką tuo metu pamatau ar perskaitau. Idėjos ateina natūraliai. Nemėginu dirbtinai nustebinti pasaulio. Kas šauna į galvą, tą ir darau. „Lūpdažį milžiną“ sugalvojau pamačiusi, kokie kalnai jų yra. Lietuvė moteris per metus sunaudoja dvejus lūpų dažus, o nagų lako kiekviena turi po dešimt buteliukų. Per pusmetį šie sudžiūsta, moterys juos išmeta. Auga lūpų dažų ir sunkaus neperdirbamo stiklo buteliukų kalnai. Man svarbi ekologija, mano medikė mama skiepijo švarios gyvensenos pagrindus. Mudu su vyru domimės natūralia gyvensena, liaudies medicina, puoselėjame darnios plėtros idėjas.
Jūsų skulptūra „Lūpdažių bokštas“ pateko į Guinness'o pasaulio rekordų knygą. Kaip tai nutiko?
Skulptūrą „Lūpdažis milžinas“ kažkaip pamatė kinai ir paprašė atvežti į Honkongą. Ilgai susirašinėjome ir nutarėme, kad kursiu naują. Su skulptūra „Lūpdažis milžinas“ buvo sudėtinga. Kai prisirinkau naudotų lūpų dažų, pamačiau, kokie jie baisūs, nešvarūs, aplaužyti. Valiau, rūšiavau, ir išėjo estetiškas meno kūrinys. Su meno objektu „Lūpdažių bokštas“ buvo paprasčiau – viena kosmetikos įmonė davė netinkamų naudoti dažų tūbelių, kitus pirkau Lenkijoje. 300 m aukščio skulptūrą suklijavau iš 18399 lūpų dažų. Projektą finansavo kinai. Gavau honorarą, buvau pakviesta su asistentu atvykti į Kiniją. Oro uoste laukė vairuotojas, rankose laikė kortelę su užrašu: „Kisontaite“. Krovinys svėrė 560 kg. Šešios dėžės skraidintos oro paštu. Jaudinausi, kad lūpų dažai nenulūžinėtų, kad dėžių nesuvartytų. Kitaip projektas būtų žlugęs. Išgyvenau, nes į didžiulį skulptūros atidarymo renginį buvo pakviesta šimtai fotografų, pasaulio įžymybių. Viskas pavyko puikiai.
Šiandien sukurti ką nors nauja sudėtinga. Regis, jau viskas sugalvota, bet štai Jūs vėl ketinate nustebinti – sumanėte skulptūrą „Diabetas“. Kodėl?
Manyti, kad viskas sukurta, – tai tarsi savo smegenis supakuoti į dėžutę. Yra menininkų, kuriančių visokias šlykštybes, baisybes, siekiančių šokiruoti. Aš nesistengiu pritrenkti. Savo meno objektais siunčiu žinią apie atsakingą vartojimą. Vartojame ir vartosime, tačiau svarbu pagalvoti, ar tikrai mums reikia visko tiek daug.
Kuriu iš savo patirties, pastebėjimų. Prieš penkerius metus sužinojau, kad sergu pirmo tipo cukriniu diabetu. Ši liga – labai sunkus išgyvenimas. Dėl to ir gimė mintis sukurti meno objektą „Diabetas“. Renku naudotus insulino švirkštus, juos dezinfekuojame. Tai bus 3 m aukščio skulptūra, vaizduojanti kasdienę procedūrą atliekančią moterį. Ji sėdės ant kėdės ir į pilvą leisis insuliną. Reikės per 5 tūkstančių švirkštų. Nusprendžiau, kad skulptūra stovės Katedros aikštėje.
Skulptūrą planavote atidengti praėjusių metų lapkritį – Pasaulinės cukrinio diabeto dienos proga. Kodėl kūrybos procesas užtruko?
Pasaulyje gyvena 382 milijonai cukriniu diabetu sergančių žmonių. Lietuvoje – 101 tūkstantis. Pasirodo, sudėtinga surinkti 5 tūkstančius švirkštų. Žmonės juos išmeta. Sukūriau specialias dėžes, į šias ligoninėse, poliklinikose galima mesti švirkštus be adatų. Važiavau į Kauno klinikas, į Santariškes, apie savo sumanymą pasakojau diabetikų klubuose. Visi geranoriškai priima šią žinutę ir labai mane palaiko, rinkti padeda ir gydytojai endokrinologai. Manau, surinksime. Jei ko nors imuosi, rankų nenuleidžiu, būtinai baigiu.
Noriu atkreipti dėmesį, kad ši liga sparčiai plinta, taip pat išreikšti susitaikymą ir viltį, kad vieną dieną ji bus pagydoma. Ir dar savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad teisingai gydantis bei maitinantis galima gyventi normalų, aktyvų gyvenimą.
Laukiuosi kūdikio. Mano tikslas – leistis kuo mažiau insulino, todėl griežtai reguliuoju mitybą, daug judu, vengiu streso. Visiškai suvaldyti šios klastingos ligos negali, bet pagerinti savo būklę įmanoma. Veiksmingiausias būdas – žaliavalgystė. Mudu su vyru išmėginome žaliavalgystę, ir tą savaitę pastojau.
Ar vyras Mantas – informacinių technologijų specialistas – noriai įsitraukia į Jūsų meninę veiklą?
Jis nuo pat mūsų pažinties pradžios skatina mane kurti, tiki mano idėjomis, esu jam už tai labai dėkinga. Mantas yra klaipėdietis, jo tėtis – dailininkas. Mano vyras augo meninėje aplinkoje, visas kūrybines uostamiesčio dirbtuves yra aplankęs. Man ypač svarbus jo palaikymas, o jis, manau, niekada ir nesusimąstė, kad gali būti kitaip. Mantas mąsto kaip inžinierius, išsprendžia techninius dalykus. Pavyzdžiui, rado būdą, kaip ant sienos pritvirtinti 100 kg sveriantį vitražą iš nagų lako buteliukų.
Ar dėl to, kad laukiatės pirmagimio, pasikeitė Jūsų dienotvarkė?
Nors esu disciplinuota, stengiuosi vengti rutinos. Atsikėlusi ryte galiu rinktis – tapyti, projektuoti ar veikti ką nors kita. Ši laisvė padeda kurti, nestovėti vietoje. Jei vakare vesiu tapybos kursus, dieną energiją taupysiu, prie kūrybinio darbo nesėsiu. Dabar, kai laukiuosi vaikučio, savo tempus pristabdžiau.
Nuotraukos iš parodos atidarymo (autorius - Vytautas Petrikas)
