Agne, kaip Tau, fotografei, šovė į galvą mintis rašyti romaną?
Natūraliau būtų atsakyti į klausimą: „Kaip tau šovė mintis fotografuoti?“ Visada buvau rašanti, pagal išsilavinimą esu dailės kritikė, Vilniaus Dailės akademijoje baigiau meno istoriją. Dar mokykloje darydavau iš sąsiuvinių knygas, o pradėtų romanų ir apsakymų pilni visi mano kompiuteriai. Man sunkiau ne pradėti, o baigti, bet kai tau sueina 40 metų, supranti, kad laiko atidėlioti nebėra. Šitą knygą pradėjau labai seniai, perrašinėjau kelis kartus. Pagrindinė herojė per tą laiką irgi subrendo, keitėsi lyg gyvas žmogus. Man patinka lakoniška, ritmiška, minimalistinė kalba be visokių įmantrių žodelių, gausybės būdvardžių ir populiarių klišių. Mėgstu sakinius apversti aukštyn kojomis, suteikti jiems savitą skambesį, bet tokį tekstą gavusios žurnalų kalbos redaktorės viską atverčia atgal ir tvarkingai sudėlioja. Gal iš dalies dėl to ir tapau fotografe? Nors šiaip nemėgstu tų pavadinimų – rašytoja, fotografė, menininkė, fotomenininkė... Dabar oficialiai turiu meno kūrėjos statusą, tad gal užtektų prisistatyti tiesiog kūrėja.
Į žanro rėmus nelabai telpa ir Tavo kūrinys. Sunku suprasti, koks tai romanas – autobiografinis, fantastinis, detektyvinis, meilės? Knyga knygoje ir dar viena knyga knygoje – viską sąmoningai taip supainiojai ar tiesiog norėjai sudėti į vieną visas pradėtas istorijas?
Manau, žanrai – tai jau meno istorijos dalis, praeitis. Dabar ribos tarp žanrų ar net meno rūšių trinasi, mane labiau domina ateitis, tai, kaip pasaulį pakeis technologijos, dirbtinis intelektas. Kalbėdamasi su redaktore apie savo būsimą knygą, tikinau, kad tai – tikrai ne meilės romanas, nes aš šio žanro tiesiog nekenčiu. Kai perskaičiau galutinį variantą, pamačiau, kad meilės vis dėlto daug. Iš pradžių net susinervinau, bet paskui pagalvojau, kad santykiai – irgi svarbi gyvenimo dalis, negali jos išmesti. Dar viena mane labai dominanti tema – kaip vaikystės patirtys veikia žmones.
Romanas vadinasi taip pat, kaip ir tavo tinklaraštis. Ar tikrai manai, kad pavadinimas „Bloga veganė“ tinkamiausias? O gal tiesiog bandai populiarinti savo tinklaraštį?
Pirminis knygos pavadinimas buvo „Košmaras miesto parke“, bet paskui pagalvojau, kad jis susiaurina kūrinį iki detektyvo žanro, o knyga yra ne apie tai. Jai daug labiau tinka blogos veganės koncepcija. Žmonės veganus įsivaizduoja kaip teisuolius, kurie mano esantys geresni už kitus. Norėjau apmąstyti tą stereotipą. Mano herojė yra tikroviška, gyva, ji elgiasi įvairiai, krečia nesąmones, sprendžia įvairias problemas, veganizmas nėra pagrindinė jos gyvenimo ašis.
Vis dėlto knygoje veganizmo propaganda labai stipri. Ar tiki, kad kada nors gyvensime tokioje visuomenėje, kokia pranašaujama Tavo knygos knygoje „Karvių valgytojas“?
Norėjau, kad žmonės daugiau sužinotų apie veganizmą. Tikiu, kad žmonija neturi kitos išeities – tik pereiti prie augalinės mitybos. Istorikas Yuval'is N. Harari, bestselerio „Sapiens: trumpa žmonijos istorija“ autorius, pristatydamas kitą savo knygą pasakė manantis, kad ateityje žmonės, vertindami šiuos laikus, labiausiai stebėsis, kad valgėme gyvūnus ir gimdėme vaikus be išankstinių genetinių tyrimų. „Blogoje veganėje“ nemažai socialinės kritikos, man įdomu, kiek daug visko darome nesusimąstydami, vadovaudamiesi stereotipais. „Karvių valgytojas“ rodo, kaip jaustųsi ir elgtųsi tokie žmonės kaip mes, tačiau gyvenantys pasaulyje, kuriame nužudyti gyvūną yra nusikaltimas. Psichologijos mokslų daktarės profesorės Melanie Joy nuomone, žmonės, kad galėtų valgyti mėsą, išmoksta emociškai nesusieti to, kas yra jų lėkštėje, su tuo, kas laksto pievoje. Dauguma žmonių yra geri, mylintys gyvūnus, tačiau kai gyvūno dalis atsiduria lėkštėje, tai jiems tampa kažkuo kitu – mėsa. Šis plyšys – skiriamasis mūsų kultūros bruožas. Knygos herojė yra bloga veganė dar ir dėl to, kad jai tas plyšys dingsta ne dėl sąmoningo pasirinkimo, kaip kad daugeliui šiuolaikinių, sąmoningų veganų. Tai – šalutinis vaikystės traumos poveikis.
Tavo knygoje realybė susipynusi su sapnais, tikri įvykiai – su fantazijomis. Pagrindinė knygos herojė Jurga nuolat pabrėžia, kad jaučiasi nenormali. Ar pati kartais irgi tokia jautiesi?
Vaikystę praleidau suaugusiųjų pasaulyje, jis buvo gana nuobodus, todėl nuolat kurdavau visokias istorijas, kad būtų įdomiau. Nėjau į darželį, neturėjau bendraamžių draugų, sunkiai bendraudavau, nedrįsdavau paklausti žmonių, kas jie yra, ką veikia, todėl trūkstamas jų gyvenimo detales tiesiog sugalvodavau. Užtat be vargo skaičiau knygas net ir užsienio kalba – jei ko nesuprasdavau, vaizduotė greitai užpildydavo visus tarpus.
Dedikacijoje rašai: „Šioje knygoje išgalvotos istorijos reikalingos tam, kad tikrus įvykius galėčiau papasakoti tiksliai, kaip viskas ir nutiko.“ Jurga išties daug kuo primena Tave. Gal išduosi, kas iš jos gyvenimo istorijos tikra, o kas išgalvota?
Išoriškai Jurga į mane nepanaši, labiau artima savo mąstysena, pasaulėžiūra. Ją kūriau vadovaudamasi savo estetikos principais, ji yra tokia, kokią galėčiau įsimylėti. Kas buvo tikra ir kas išgalvota, nesakysiu – tegul kiekvienas spėja pagal savo sugedimo laipsnį. Mane, kaip skaitytoją, labai traukia istorijų, patirčių, jausmų tikrumas, autentiškumas. Turi turėti drąsos ištraukti iš savo gyvenimo tai, kas stipriausia, nors gal ir ne visada gražiausia, jei nori, kad papasakota istorija užkabintų. Bet koks bandymas gražinti situaciją dvelkia nenuoširdumu, labai nemėgstu tokių nuglaistytų tekstų. Kai kurie žmonės net dienoraščius rašydami slapstosi nuo savęs. Aišku, kai tai pasiekia skaitytoją, gali būti šiek tiek nejauku, bet tai kaina, kurią turi sumokėti, jei nori būti kūrėjas. Aš visada rašau tik tikras istorijas, tik jos nebūtinai yra įvykusios. Na, bent jau šioje realybėje.
Romaną iliustruoji perpiešta savo ir senelio nuotrauka, o vaikystės prisiminimai dvelkia stipriu autentiškumu. Prisipažink, ar tikrai buvai auginama kaip berniukas?
Buvau auginama kaip žmogus. Seneliai, pas kuriuos praleidau daug laiko, niekada neakcentavo mano lyties, nesakė, kad man negalima laipioti po medžius, kad geriau padėti močiutei virtuvėje. Yra tyrimų, liudijančių, kad mergaitės, augintos kaip berniukai, kūrybiškesnės, nes jų niekas nespraudė į sijono rėmus. Pasirodo, bene vienintelis tikrai patvirtintas lyčių skirtumas yra tas, kad vyrai geriau orientuojasi erdvėje ir yra šiek tiek stipresni fiziškai, o moterys turi geresnius kalbinius gebėjimus. Visa kita, ypač mūsų atliekami vaidmenys, primesta. Aplinka ir auklėjimas lemia išties daug, – žmogus, užaugęs tarp vilkų, taip ir neišmoksta atsistoti ant dviejų kojų. Beje, mano herojė yra labai moteriška. Tai, kad nori kvestionuoti lytinius stereotipus, nereiškia, kad neigi lyčių egzistavimą.
Esi studijavusi psichologiją. Ar tos žinios Tau padėjo sukurti įtaigesnius psichologės Kristės ir šizofrenija sergančios Natašos portretus?
Psichologija man apskritai padeda geriau suprasti žmones ir būti laimingesnei. Padėjo suprasti ir tai, kad perfekcionistiškas noras viską padaryti tobulai neleidžia baigti pradėtų kūrinių. O svarbiausia buvo suvokti, kad vaikystėje susiformavusios vertybės beveik nesikeičia visą gyvenimą. Šių žinių labiau prisireikė, kai kūriau „Karvių valgytojo“ scenarijų ir pagrindinių herojų asmenybes. Kristės ir Natašos personažai atsirado iš gyvenimo, o jame, be psichologijos, yra paradoksų, klaidų ir žaidimų.
Ar nebuvo gaila taip ilgai nešiotą heroję pagaliau paleisti gyventi savo gyvenimo?
Atvirai sakant, ji mane kaip reikiant užkniso. Visą laiką persekiojo, vis galvodavau, ką pasakytų, kaip pasielgtų atsidūrusi vienoje ar kitoje situacijoje. Matydavau ją sėdinčią pravažiuojančiose mašinose ar einančią gatve. Knygą vis pildžiau, tobulinau, perrašinėjau, vis tikėjausi geriau Jurgą pažinti, bet galiausiai ryžausi tai nutraukti. Kai atidaviau knygą į leidyklą, man iš karto palengvėjo, bet kartais, būna, imu gailėtis, kad kilusių naujų minčių ar istorijų nebeturiu kur įterpti. Jei ne terminuota sutartis su leidykla, tikriausiai niekada nebūčiau nustojusi jos rašyti, nors galvoje jau kalbasi naujos knygos personažai.
