„Dabar patogusis etapas – turiu savo stilių, užsakymų. Net nejauku. Reikia kažką keisti, jau noriu nemiegoti naktimis, noriu, kad kūryba drebintų žemę“, – sako visai neseniai Vaivos Rykštaitės knygą „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ ir Vaivos Eringytės „Atvirai apie Tai“ baigusi iliustruoti kūrėja. Viktorija dažniausiai renkasi būti šešėlyje, tad šis straipsnis – reta proga geriau pažinti unikaliu stiliumi pasižyminčią iliustruotoją ir komiksų autorę.
Ežiuko gimimas
„Gimiau Klaipėdoje, bet ankstyvąją vaikystę praleidau Marijampolėje. Kaip ten atsidūriau? Mano senelis Romualdas Dambrauskas buvo žymus futbolo treneris, po jo mirties gavome keturių kambarių butą Marijampolėje. Tėvų šeima, tėčio brolio šeima, našlė močiutė – visi ten nusikraustėme. Pamenu, kad mamai, klaipėdietei, toks aplinkos pakeitimas nelabai patiko.
Marijampolėje buvau labai išdykusi. Darželyje perėjau per visas grupes, kol, neapsikentusios mano linksmų idėjų (tokios jos man atrodė), auklėtojos pasiūlė anksčiau pradėti eiti į mokyklą. Pirmoje klasėje taip pat labai dažnai sėdėdavau direktoriaus kabinete.
Iš tėčio pasiėmiau gebėjimą pakliūti į kurioziškas situacijas, nuolat šaunančias keistas idėjas, o iš mamos – jautrumą, emocionalumą.
Mano pseudonimo ištakos – būtent Marijampolėje. Gyvenome pirmame aukšte, po savo langu girdėdavau keistus garsus, maniau, kad brazda žiurkės ar pabaisos, – bijodavau sumerkti akis. Vieną dieną tėtis parnešė triukšmo kaltininką – ežiuką. Rodo jį man ant delno pasidėjęs, pirštu per nosį tapšnoja: „Visai nebaisus, geras ežiukas, geras.“ Ežiukas turėjo savo nuomonę – išsižiojo ir suleido dantis tėčiui į pirštą. Kraujas čiurkšlėmis ėmė trykšti, močiutė puolė dengti man akių, o tėtis išmetė ežį per langą. Įsivaizduok, eini vakare miegoti ir žinai, kad po tavo langu gyvena žvėris, kuris vos nenukando tėčiui piršto... Taip prasidėjo pokštai apie ežiukus, apie labai gerus ežiukus. Galiausiai ir pati tapau ežiuku.
Mano tėtis yra laisvamanis, visų galų meistras. Jam nuolat šauna daugybė keistų idėjų, pavyzdžiui, šiuo metu perka ir gaivina mirštančias gėles. Pamenu, kai grįžome į Klaipėdą, ieškojo darbo, gavo pasiūlymą būti programuotoju, o jis kompiuterio nematęs, bet apsiėmė. Naktį paskaitė, kaip ką reikia daryti, ir ryte nuėjęs į naująją darbovietę kuo puikiausiai susitvarkė. Kai gyvenome Marijampolėje, tempdavosi mus į mitingus, mama nerimaudavo, jaudindavosi, bet eidavo kartu. Mano tėvai labai skirtingi: tėtis – šiek tiek pankas, o mama labai atsargi, jautri. Tik pati pradėjusi gyventi poroje supratau, kokie neįprasti jų santykiai. Nesu girdėjusi, kad vienas ant kito šauktų, kad mama verktų. Tai – aukštasis prisitaikymo vienas prie kito pilotažas.
Kai bandau atsekti, ką pati perėmiau iš tėvų, manau, kad iš tėčio pasiėmiau gebėjimą pakliūti į kurioziškas situacijas, nuolat šaunančias keistas idėjas, o iš mamos – jautrumą, emocionalumą, nerimą, kad išsipildys blogiausias scenarijus.“
Dizainerė netyčia
„Pati nežinau, kodėl, bet grįžusi iš Marijampolės į Klaipėdą labai pasikeičiau. Nenuorama tapo uždara tylene. Kelerius metus didžiausi draugai buvo knygos ir dviratis. Labai skyriausi nuo klasės draugių – jos buvo kiek vyresnės, jau „suaugusios“, joms rūpėjo šokiai, vaikinai, o aš vis dar žaidžiau vaikiškus žaidimus. Atsigavau tik vyresnėse klasėse, kai įstojau į meno pakraipos gimnaziją. Iki pakeičiau mokyklą, net į miestą neišeidavau, – to ir nereikėjo. Visas mano pasaulis buvo kiemas ir dviračiu lengvai pasiekiama jūra. Į centrą traukdavau tik per Jūros šventę.
Klaipėdos senamiestis mano žemėlapyje atsidūrė, kai įstojau į Vydūno gimnaziją. Iki šiol prisimenu, kokį šoką patyriau ten nuėjusi: visi draugiški, mokytojai su mokiniais bendrauja kaip su lygiais, nepaisoma reikalavimo dėvėti uniformą. Prasidėjo gyvenimas.
Kai 12-oje klasėje reikėjo rinktis, kuo būti, tam, manau, buvau dar per jauna. Dauguma norėjo tapti dizaineriais. „Ką tie dizaineriai daro?“ – „Na, kuria pakuotes...“ – „O, kaip įdomu! Aš taip pat noriu kurti pakuotes! Kaip bus linksma.“ Įstojau į Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetą studijuoti dizaino ir labai greitai sudvejojau savo pasirinkimo blaivumu.
Studijuodama pajutau norą piešti animacinius filmus, pati mėginau išrasti metodą, kaip tai daryti, svarsčiau stoti į animacijos grupę, bet ji nesusidarė. Baigusi bakalaurą susilažinau su draugu ir įstojau į magistro studijas. Buvau pirma sąraše, o kad jau įstojau, teko mokytis toliau.“
Klaipėdoje – geriausia
„Baigusi studijas kartu su tuomečiu vaikinu išvykau į Londoną. Atrodė, ką čia ta Klaipėda... Reikia į didelį miestą, kur visko daug, kuris verda. Iškart supratau, kad Londonas – ne man. Apsistojome skvote, ir jau pirmą dieną į jį įsiveržė policija. Pamenu tą siurrealistinį jausmą: stoviu su pižama kieme, virš galvos ūžia sraigtasparnis, policininkas neištvėręs lietuviško vardo ilgumo užsirašo tik pusę jo.
Išvažiuodama maniau, kad išvažiuoju ilgam. Grįžau po trijų mėnesių. Londone prasidėjo depresija, visko buvo daug, bet niekas netraukė. Apeini per dieną aštuonias parodas, grįžusi namo išmeti parsineštus lankstinukus. Jaučiausi atbukusi. Vienintelė vieta, kuri tikrai patiko, – Britų muziejus (The British Museum). Kasdien apeidavau po vieną salę.
Visą buvimo Londone laiką piešiau, bet tada mano kūryba buvo labai tamsi, niūri. Prieš grįždama į Lietuvą jau turėjau pasiūlymų rengti parodą, bet norėjau namo, atrodė, kad niekas nesulaikys. Grįžusi suvokiau, kad Klaipėda yra mano vieta. Čia galiu būti kuo noriu, miesto tempas atitinka maniškį, bendravimas nuoširdesnis, mažesnė konkurencija, ką ir kalbėti apie nuostabios gamtos apsuptį – jūra, Smiltynė, miškas.
Klaipėdoje atradau „Fanierkę“ – nepriklausomą menininkų erdvę. Deja, jos nebėra. Rengdavau įvairias parodėles, užmezgiau pažinčių tinklą, įvairiuose festivaliuose dalydavau ar už simbolinę kainą pardavinėdavau spausdintuvu atspausdintus savo komiksus. Po truputį dariausi žinoma, gaudavau laiškų, žmonės rašė net iš užsienio. Tiesa, buvau žinoma vien kaip Ežiukas. Dabartinis draugas sako, kad pamatęs mano parodas spėliodavo, kas tas Ežiukas, manė, kad tai vaikinas.“
Piešimas – kaip terapija
„Turbūt skambės banaliai, bet mane labai įkvepia sapnai, perskaitytos knygos, kino filmai, grafinės novelės, animacija. O juk niekada, net kai stojau į meno gimnaziją, nemaniau, kad piešimas bus mano gyvenimo centras. Pamenu, kaip jis mane veikdavo. Pavyzdžiui, svajoju apie atskirą kambarį (vaikystėje dalijomės vienu su broliu), atsisėdu ir piešiu, koks jis turėtų būti. Išsipiešiu, ir geriau. Tarsi kokia terapija. Nors ir dabar būna panašiai – piešiu komiksą, gėles, piešiu, piešiu, kol galiausiai pajuntu, kad mano gyvenime būtinai reikia daugiau gėlių.
Kalbėdama apie kūrybą turiu pripažinti, kad mano gyvenime viskas vyksta sklandžiais etapais, bent jau, iki pradedu mėtytis. Susimanau kurti animaciją – mokausi, kuriu, pavyksta. Tada sumanau piešti komiksus – vėl mokausi, bandau perprasti, kaip tai daroma, ir pavyksta. Galiausiai nutariu, kad gal būtų visai smagu iliustruoti vaikiškas knygas, ir lyg savaime ateina pasiūlymas. Taip mano gyvenime buvo veltinių gaminių stadija, buvau sumaniusi siūti netradicinius drabužius, net įstojusi pasimokyti siuvėjos amato, kūriau spektaklių scenografiją, o dabar kirba mintis išmokti kirpti plaukus.
Pamenu tą siurrealistinį jausmą – stoviu su pižama kieme, virš galvos ūžia sraigtasparnis, policininkas neištvėręs lietuviško vardo ilgumo užsirašo tik pusę jo.
Per visą vis naujos veiklos srautą pastebėjau: jei esi atvira, geri dalykai nutiks. Net baisu tai pripažinti garsiai, bet kai ko nors noriu, tai pas mane ir ateina.“
Atklystantys iš sapnų
„Prieš penkerius metus buvo užplaukusi keista krizė – atrodė, kad nebežinau, ko noriu iš gyvenimo, kad artėja pasaulio pabaiga, bet leidausi į kelias ekstremalias keliones – viena, beveik tuščiomis kišenėmis. Keliaujant ir nušvitimas atėjo, supratau, jog viskas man bus gerai, kad ką susikursiu, tą ir turėsiu. Aplankė tokia ramybė, grįžau nusiteikusi su niekuo nesipykti. Kaip tik tada sutikau savo dabartinį draugą Aleksandrą. Buvo rudens lygiadienis, važiavome su kolegomis vienu automobiliu į Nidos meno koloniją, Juodkrantėje, prie Gintaro įlankos, stabtelėjome pažiūrėti deginamų šiaudinių skulptūrų. Priėjo kažkoks vaikinas, pasakė: „Labas“, ir, nelaukdamas mano atsakymo, nuėjo. Pasirodo, pamatęs mane, nutarė, kad ir jam reikia į Nidą. Susiradęs vairuotoją įsiprašė pas mus į ekipažą. Ateinu važiuoti, žiūriu, sėdi. Paklausė: „Ką tu čia veiki?“ Net supykau – juk pirma čia buvau. Visą naktį prašnekėjome. Iš pradžių toks keistas, net erzinantis atrodė, o paskui kažkaip viskas apsivertė. Buvo visko, iš pradžių priėmiau jį kaip kantrybės išbandymą, bet dabar labai gera būti kartu.
Aleksandras paveikė ir mano kūrybą. Jis mėgsta pašnekėti filosofinėmis temomis, užkabina, susimąstai. Būnant su Aleksandru, pradėjo plačiau vertis magiškas mano piešinių pasaulis. Sapnavau įspūdingus sapnus, tyrinėjau juos, gilinausi. Jei leidi vykti keistiems dalykams – jie ir vyksta. Tai labai įkvėpė. Prieš pažintį su Aleksandru mano kūryba buvo su tam tikru liūdesio prieskoniu, vėliau atsirado daugiau šviesos, džiaugsmo, taip pat gylio.“
Nauja meno erdvė
„Kalbant apie komiksus, man labiausiai patinka grafinės novelės, – visus pinigus išleidžiu joms. Nors tokią gali perskaityti per dieną, supranti, kad į ją įdėta labai daug darbo ir laiko. Kaskart apima pagarbi nuostaba – juk vien tekstu nebūtų galima perteikti to, kas perteikiama teksto ir vaizdo sinteze. Tie, kurie nors kartą rankose laikė gerą grafinę novelę, supras, apie ką kalbu.
Į savo biblioteką komiksus renkuosi pagal piešimo stilių – patinka arba ne. Beje, ne kartą yra buvę, kad man nepatikusiu stiliumi pasakojama nepaprasta istorija, tada supranti, kad joks kitas jai nebūtų tikęs. Komiksų pasaulis labai įvairus. Galima rasti lėkštų kūrinių, o galima – ir labai sudėtingų, pasižyminčių sava simbolių kalba, sudėtinga vizualine raiška. Net skaitydama knygas, žiūrėdama filmus, tuos pasakojimus bandau mintyse rekonstruoti kaip komiksus, pastebėti, kaip auga įtampa, kokie akcentai...
Užsienyje galima mokytis komiksų piešimo meno – yra specialios studijų programos. Lietuvoje to nėra, išskyrus pavienes dirbtuves. Komiksų kultūra pas mus dar nėra suprantama, pasiseka, jei žmonės žino „Persepolį“, „Mausą“. Yra ir tokių, kurie komiksus sieja tik su „Paršiuku Čiuku“ ar „Antuliu Donaldu“.
Klaipėdoje galiu būti kuo noriu, miesto tempas atitinka maniškį, ką ir kalbėti apie nuostabios gamtos apsuptį – jūra, Smiltynė, miškas.
Kaune įsikūrusi leidykla „Kitokia grafika“ yra komiksų kultūros sklaidos flagmanas. Ji leidžia periodinį komiksų žurnalą, užsiima švietėjiška veikla. Viskas po truputį juda į priekį. Pavyzdžiui, konservatyvi religinė bendruomenė neseniai užsakė sukurti komiksą apie narkotikų žalą. Man net patinka tokia situacija, nes galime formuoti komiksų kultūrą savo šalyje. Įdomus faktas, kad Lietuvoje ryškiausios komiksų autorės yra merginos.“
Pajūrio istorijos
„Apžvelgdama visus savo nuveiktus darbus, turiu pripažinti, kad įdomiausias projektas kol kas – „Memel blues“. Kartu su dar trimis komiksų autorėmis sumanėme sukurti bendrą darbą apie didžiausius Lietuvos miestus, jis turėjo susidėti iš skirtingų knygučių. Man labai patiko, kad darėme kažką bendra, bet kiekviena – savo stiliumi. O gal buvo įdomu dar ir dėl to, kad piešiau Klaipėdą.
Kai grįžau iš Londono, uostamiestyje buvo labai gera, patiko net ir žiema, pilkuma. Iš naujo atradau ir visą pajūrio regioną, jo istoriją, išskirtinę gamtą. Norėjau ir tebenoriu apie šią vietą pasakoti kitiems.
Pastaruoju metu tam tikra prasme tęsiu „Memel blues“ – apsiėmiau sukurti alternatyvų miesto gidą, įpinti kiek fantastinės mitologijos. Vis dar esu ieškojimų etape, bet žinau, kad noriu jausmo, ne per sunkaus miesto istorijos svorio, ko nors, kas būtų patrauklu jaunam žmogui...
Man, turbūt kaip ir daugeliui, didelį įspūdį yra padarę Italo Calvino „Nematomi miestai“, – fiktyviomis priemonėmis jis perteikė tikrus miestų bruožus. Ir aš noriu taip giliai perprasti savo miestą. Turbūt dabar lankomi gidų kursai yra žingsnis link to.“
Iliustruotojas – lygiavertis autoriui
„Minėjau, kad kūryba mano gyvenime vyksta etapais. Visai neseniai baigiau du didelius darbus – iliustravau V. Rykštaitės ir V. Eringytės knygas. Buvau labai įsigilinusi į juos.
Kai kūriau „Ugnikalnio deivės ir Džono iš Havajų“ iliustracijas, knygos autorė labai norėjo bendrauti su manimi, o iliustruodama „Atvirai apie Tai“ bendravau su leidykla. Į Havajų tematiką buvau taip rimtai įkritusi, kad jau atrodė – nebėra kitos išeities, tik pirkti bilietą ir skristi ten. Užkabino vietos mitologija, gamta, tradicijos. Ruošdamasi peržiūrėjau kalnus dokumentikos, perskaičiau daugybę tekstų, galiausiai prikaupiau tiek medžiagos, kad buvo sunku atsirinkti.
Įdomu tai, kad pirmuosius eskizus V. Rykštaitė sukritikavo. Sunerimau, kas bus, – dirbant tokį darbą negali būti didelės kovos. Manau, kad iliustruotojas yra lygiavertis knygos autoriui. Aš kuriu atskirą, paralelinį knygos teksto klodą. Atverskite bet kokią vaikišką knygą ir uždenkite iliustracijas – pamatysite, kad dažnu atveju plikas pasakojimas praras dalį žavesio.
„Atvirai apie Tai“ – visai kitokia knyga, reikėjo šmaikščiai iliustruoti tam tikras istorijas, bet būk šmaikšti, kai skaitai apie keturiolikmetę, pasidariusią tris abortus ir klausiančią, ar dar galės turėti vaikų. Teko nemažai pasukti galvą, kaip išlaviruoti ir išlaikyti ryšį su tekstu. Perleidau viską per save ir galiausiai reagavau į keistas, juokingas situacijas, į kurias patenka merginos.“
Nestereotipinė moteris
„Iliustruodama knygą „Atvirai apie Tai“ iš leidyklos buvau sulaukusi prašymo paaugles vaizduoti šiuolaikiškesnes, t. y. brandesnes. Pabandžiau, bet nelabai pavyko. Gal dėl to, kad pati niekada tokia nebuvau.
Mano vaikystė ir paauglystė truko ilgai. Žaidžiau ir nesukau galvos, kad bendraklasės jau rūpinasi mada, meile, vaikšto į šokius. Manau, kad tas ilgas laikotarpis yra vienas mano kūrybos šaltinių. Žaidimo stengiuosi nepaleisti ir dabar. Dieną per savaitę dirbu lauko darželyje Smiltynėje – įkvepia buvimas su vaikais, jų mąstysena, pasakojamos istorijos, logika, absoliučiai neįtikėtinos teorijos, užkrečia jų pozityvumas. Man tai – geri vaistai nuo visuomenės negatyvumo.
Turbūt tiesa, kad ne visai atitinku moters stereotipą. Mums kalbant, supratau, kad iš tiesų niekada nesusimąsčiau, kuo pasireiškia moteriškumas. Nejau yra koks nors savybių sąrašas? Visada maniau, kad pakanka būti savimi, patogiai jaustis savo kailyje, daryti tai, kas patinka. Aišku, vilties neprarandanti mano mama kartais sudiktuoja, ko man reikėtų iki tobulumo: namo, vestuvių, vaikų, automobilio, gal normalaus palto ir rankinės. Ji turbūt vienintelė mane įsivaizduoja kitaip atrodančią ir gyvenančią.
Vaikų gal ir norėčiau. Tai jau būtų naujo gyvenimo etapas. Kol kas gera taip, kaip yra. Esu laisva, man įdomu klajoti. Guliu namie ir svajoju, kaip puiku būtų miegoti prie jūros; išsitiesiu prie jūros, o tada atrodo, kad dar geriau būtų sėdėti miške, prie laužo. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti naktis, kurias šią vasarą praleidau namie. Žiemą esu sėslesnė, bet vos ateina pavasaris – papučia nuotykių vėjas, visai kaip Trolių Mumių knygoje.
Matyt, esu romantikė – traukia buvimas gamtoje, nuotykiai. Persikeli vakare su drauge į Smiltynę, tiek užsiplepi, kad praleidi paskutinį keltą atgal į miestą. Lieka eiti į Juodkrantę. Vasarą su draugu gyvenome jachtoje. Klaipėdietė gyvena jachtoje, kaip dar arčiau vandens galima būti?“
Nuotraukos – Pauliaus Sadausko
