Atpažinti Užupyje Aušros Haglund kūrybos namus galima ne tik iš užrašo „Aušra Haglund Style & Attitude“, bet ir iš vitrinoje išdėliotų rankinių – beveik 30 metų šiuos aksesuarus kuriančios dizainerės braižo nesupainiosi su niekuo. Akį traukia ir išskirtiniai vitrinoje kabantys drabužiai. Įsižiūrėjusi atidžiau, šastelėju į šalį – pro lango stiklą į mane spokso... arklys. Netrukus gatvele atkaukši ir pati dizainerė. Laikytis ant lango surašytų darbo valandų A. Haglund pernelyg nuobodu. O gal net ir neįmanoma, nes ji dirba viena – ir kuria, ir parduoda, ir pirkti audinių į Italiją važiuoja, o kartais ir prie siuvimo mašinos prisėda. Vis dėlto neatrodo labai įsitempusi – mat tiki, kad tai, kas jai skirta, niekur nedings. Kaip tas natūralaus dydžio iš juodo plastiko pagamintas arklys. Jį Aušra su dukra Melani prieš 7-erius metus nusižiūrėjo viename interjero salone per kolekcijos pristatymą. Ir štai, vos atidarė nuosavą butiką, draugas žirgą įstūmė pro duris kaip dovaną.
Kūrybos namų „Aušra Haglund Style & Attitude“ duris atidarėte daugiau nei prieš metus. Ką Jums atnešė tie metai?
Kai žmonės manęs paklausia, ar apsimokėjo atsidaryti savo kūrybos namus, visada paklausiu, ką konkrečiai jie turi omenyje? Nes „apsimokėjo“ dažniausiai reiškia pinigus. Aš tai matau truputį kitaip – dabar mano kūryba tapo matoma ir prieinama ne tik mano ištikimiems klientams. Kasdien susipažįstu su naujais žmonėmis iš įvairių pasaulio kampelių, atradau naujų verslo kontaktų. Tie, kurių ieškojau važinėdama gal penkerius metus į tarptautines mados muges, įžengė patys. Štai kartą užėjo keli labai žavūs, stilingi italai, atidžiai viską apžiūrėjo, iščiupinėjo, pagyrė audinių kokybę, paklausė, kur visa tai perku. Tada padavė savo vizitinę ir pasiūlė kreiptis. Pasirodo, tai buvo tie patys audinių tiekėjai, į kurių duris taip ir nepavyko prisibelsti, mat buvau jiems per smulki, nežinoma. Dabar esame draugai, bendraujame šeimomis. Jų dėka ne tik galiu įsigyti vardinių audinių, odos bei furnitūros, bet ir diskutuojame dėl „made in Italy“ galimybių.
Galiu papasakoti apie kiekvieną siūlę, kiekvieną sagutę, nes prie kiekvieno daikto esudaugiau ar mažiau prisilietusi, kai kuriuos pati sukerpu ir pasiuvu.
Kūrybos namai profesijos požiūriu – aukščiausia iki šiol mano pasiekta viršūnė, bet tai nereiškia, kad toliau nėra kur kopti. Pasitikrinau save kaip dizainerę, gavau patvirtinimą ir dabar esu pasiruošusi žengti tolyn. Visada norėjau pavadinti juos „Aušros namai“. Taip ir įvyko. Nuo mažens svajoju aprengti vyrą, šiuo metu jau žengiu pirmuosius žingsnius šmaikštaus ir žavaus džentelmeno kolekcijos link.
Kas dažniausiai užsuka į šį žavų butiką? Kokia yra Jūsų klientė?
Stebina, bet daugumos mano kūrinių pirkėjai yra užsieniečiai. Jie itin vertina vienetinius, išskirtinius rankų darbo kūrinius, perka papasakotą daikto gimimo istoriją. Viena Lietuvoje dirbanti užsienietė pasakė, kad čia užėjo dėl vitrinoje užrašyto angliško žodžio „attitude“ („požiūris“). Susidraugavome, ji išėjo su mano kurta suknele. Turiu nuostabią draugę japonę, ji man pasakė: „Aušra, noriu, kad suprastum vieną dalyką – žmonės čia ateis ne tavo kūrybos, o tavęs.“ Taip ir yra. Pastebėjau, kad, kai parduotuvėje esu aš, o ne samdyti žmonės, perkama kur kas daugiau. Aš galiu papasakoti apie kiekvieną siūlę, kiekvieną sagutę, nes prie kiekvieno daikto esu daugiau ar mažiau prisilietusi, kai kuriuos pati sukerpu ir pasiuvu, tai tikrai yra mano rankų darbo kūriniai. Vieną brangiausių mano kurtų suknelių nupirkusi jauna suomių pora prisipažino pavargusi nuo masinių dalykų. Sakė, kad perka mažai, bet tik tai, kas autentiška. Čia atėję žmonės sako: „O, kiek spalvų!“ Kai kurie užsuka tik dėl jų, nes yra pavargę nuo pilkumos.
Ko gero, tiksliausia būtų pasakyti, kad pas mane ateina išskirtinumo ieškantys žmonės. Nemėgstu kartoti to paties modelio, čia nerasite dviejų visai vienodų rankinių. Gal iš masinės produkcijos uždirbčiau daugiau, bet nematau prasmės to daryti – juk tokių gaminių pasaulyje ir taip daug. Esu Kūrėja, ir jei bandau daryti ne tai, ką liepia širdis, o ko reikalauja rinka, būna blogai.
Ar tai reiškia, kad sąvoka „madingos tendencijos“ Jums neaktuali?
Tie, kurie kuria ir parduoda sezonines kolekcijas, privalo paisyti tam tikrų taisyklių – tarkim, turėti kiekvieno modelio po keletą skirtingų dydžių, drabužiai turi atitikti tendencijas. Mano darbai – kaip meno kūriniai. O dailininkas, atsistojęs prie drobės, negalvoja, kokios dabar meno tendencijos. Aš galiu sukurti vieną vienintelę tam tikro modelio suknelę, ir ji gali kaboti butike laukdama savo pirkėjo kad ir dvejus metus. Kai nekuri madingų daiktų, jie iš mados ir neišeina. Vienetiniai kūriniai yra ilgalaikė investicija. Aišku, negaliu sakyti, kad nejaučiu, kuo alsuoja mados pasaulis. Aplinka neišvengiamai daro įtaką. Filmai, kelionės, gatvė – viską susiurbi į save kaip kempinė. Ir ne visada žinai, iš kur atsirado viena ar kita detalė. Neretai intuityviai pagaunu, kas bus madinga po kelerių metų. Štai šią tiulio suknelę (mosteli ranka į nuo lubų svyrančią įspūdingą juodą suknelę) pirmąsyk Lietuvoje pristačiau 2012 metais, vėliau rodžiau Niujorke, bet ypatingo dėmesio ji sulaukė tik šiemet, kai apsivilkau į vieną renginį. Dabar tiulio gausu ne tik dizainerių kolekcijose, bet ir kasdienėje aprangoje, o tada, kai ją kūriau, tai buvo absoliuti naujovė.
Spėju, kad tokių vienetinių meno kūrinių dauguma lietuvių tiesiog neįperka. Gal todėl Jūsų duris dažniau varsto užsieniečiai?
Ką reiškia „neįperka“? Viskas yra tik prioritetų klausimas. Iš šaldytuvo sugedusių produktų per metus išmetame už 400 eurų. Man tai atrodo labai daug. Už tiek gali nusipirkti išskirtinę suknelę. Estetiką labai vertinu. Neestetiškoje aplinkoje negaliu nei kurti, nei mąstyti, nei bendrauti. Suprantu, kad prioritetai gali būti kiti, bet nesutinku, kad žmonės neturi pinigų. Atvirai kalbant, lietuviai dėl patinkančio daikto su savo pinigais atsisveikina netgi lengviau nei, pavyzdžiui, norvegai, nors ir uždirba už juos gerokai mažiau.
Lietuvoje iki šiol garsėjote kaip rankinių dizainerė, bet Jūsų kūrybos namuose matau nemažai drabužių – suknelių, paltų, palaidinių. Keičiate kryptį?
Aš visą gyvenimą kūriau ir drabužius, bet žmonės iki šiol mane žino labiau kaip rankinių kūrėją. Pirmoji mano drabužių kolekcija pristatyta 2008 m. Esu dariusi net po 2 kolekcijas per metus. Kadangi tada Lietuvoje nebuvo rankinių dizainerių, sąmoningai pasirinkau taip save pristatyti. Esu perpratusi šią sritį nuo…iki. Buvo laikas, kai pati net odą sukirpdavau. Dabar rankines jau siuva kiti žmonės, bet prie drabužių vis dar prisėdu – tiesiog savo malonumui.
Man estetika labai svarbi. Neestetiškoje aplinkoje negaliu nei kurti, nei mąstyti, nei bendrauti.
Turbūt sunku vienai visur – ir butike, ir dirbtuvėse, ir su užsakovais bendrauti, ir įmonės dokumentus tvarkyti. O kur dar asmeninis gyvenimas... Kaip viską spėjate?
Sunku, bet įmanoma. Man labai patinka būti vienai. Tik dabar, kai dukra Melani išėjo gyventi atskirai, supratau, kad mėgstu viena kurti, viena priimti sprendimus, galiu eiti viena ir į vakarėlius ar renginius. Esu girdėjusi, kad atrodau arogantiška, nepasiekiama, bet tokį įspūdį galbūt sudarau, nes esu stipri, daug ką galiu pati. Manau, kiekvienas kūrėjas stipriausias jaučiasi tada, kai yra vienas, gal todėl vaikus pagimdžiusios dizainerės kuriam laikui tarsi prigęsta. Negali vienodai paskirstyti savo energijos kūrybai ir vaikams, ir motinystės instinktas šioje kovoje nugali. Aš savo vaikus auginau viena. Turėjau pati uždirbti jiems duoną, tad teko imtis įvairių, neretai su mada nesusijusių darbų. Turiu keturių skirtingų sričių diplomus. Kai vaikai pradėjo kapstytis, tapo savarankiškesni, pasinėriau į kūrybą. Viskam savo laikas. Tėvas mane auklėjo pagal principą: „Tai, kas tavo, pas tave ateis.“ Ir jis yra šimtu procentų teisus.
Papasakokite daugiau apie savo tėvus, vaikystę. Kur užaugote, koks vaikas buvote?
Užaugau Druskininkuose, labai darnioje šeimoje. Mano tėtis ja labai rūpinosi, niekada nežemino kitų ir neaukštino savęs, neturėjo žalingų įpročių. Jis išskirtinai vyriškas, intelektualus, išmintingas, labai žmogiškas ir žemiškas. Mamos nebeturiu jau šešeri metai. Prisimenu ją kaip labai elegantišką, gražią. Turėjo kelis, bet išskirtinius drabužius. Kartą išsimokėtinai nusipirko paltą, – tada žmonės taip pirkdavo nebent televizorius ir šaldytuvus. Tą jos paltą – tamsiai mėlyną su audinės apykakle – prisimena visi Druskininkai. Mama nebuvo iš tų moterų, kurios paduoda vyrui lėkštę ir surenka nešvarius indus, kai jis pavalgo. Nelygino tėčiui nei kelnių, nei marškinių, todėl jam ir šiandien nesunku pačiam tvarkytis. Nors yra jau 84-erių metų,vis dar rūpinasi savo išvaizda. Prisimenu, kaip mane, mažą mergytę, tėtis vesdavosi į parduotuvę, kad kartu su mama padėčiau išrinkti jam kostiumą. Eidavau tokia išdidi, įsikibusi į parankę. Dabar, kurdama vyrišką kolekciją, prisimenu savo tėtį.
Ko gero, dabar tėtis didžiuojasi Jumis. Vis dėlto nemažai pasiblaškėte, kol atradote savo tikrąjį pašaukimą...
Siuvimu domiuosi nuo vaikystės, bet ilgą laiką man tai buvo labiau hobis nei pagrindinė veikla. Maža ištisas valandas praleisdavau pas kaimynę Smetonos laikų siuvėją. Ji mane visko išmokė. Būdama 12-os metų, pati pasisiuvau kelnes, o 18-os, jos padedama, – ir visą paltą. Tada kaimynė pasakė, kad nieko nauja nebegali manęs išmokyti, ir pasiūlė tėvams nupirkti man siuvimo mašiną. Vis dėlto susieti savo studijų su šiuo pomėgiu minčių nekilo. Mokykloje man labai patiko fizika ir matematika, baigusi mokyklą sidabro medaliu, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti ekonominės kibernetikos. Po poros metų supratau, kad manęs tai netenkina, tad perėjau į Šaulių pedagoginį universitetą studijuoti muzikos. Pagal išsilavinimą esu muzikos mokytoja, porą metų netgi dirbau pagal specialybę. Studijuodama ištekėjau, pagimdžiau sūnų Gabrielį. Po poros metų su jo tėvu Vaidotu Žvirbliu išsiskyrėme, išvažiavau į Niujorką. Tai buvo geriausia savęs atradimo mokykla. Ten praleidau 1,5 metų – gyvenau šeimoje ir auginau du jų berniukus. 1993 m. grįžau į Lietuvą tobulai kalbėdama angliškai, sulaukiau daug vertingų darbo pasiūlymų, tarkim, dirbti banke. Nors atlyginimą žadėjo puikų, negalėjau įsivaizduoti savęs dirbančios nuo 8 iki 17 val. Įsidarbinau televizijoje „Kaunas Plius“ diktore, paskui perėjau į M1 laidą „Pabudome ir kelkimės“. O tada išvažiavau į Švediją – paskui mylimą žmogų.
Esu girdėjusi, kad atrodau arogantiška, nepasiekiama, bet tokį įspūdį galbūt sudarau, nes esu stipri, daug ką galiu pati.
Nesusiklostė ir šie santykiai, antroji Jūsų santuoka taip pat iširo. Gražus tėvų šeimos pavyzdys nepadėjo?
Gali būti, kad siekiu nepasiekiama. Esu susikūrusi šeimos idealą. Broliui pavyko sukurti tokią šeimą kaip tėvų. Visi mano sutikti vyrai buvo kažkuo panašūs į tėvą, bet nė vienas neprilygo jam viskuo. Aš noriu lygiaverčio partnerio. Jei pajuntu, kad vyras per silpnas, kad ima naudotis manimi kaip atrama, savintis, atsitraukiu. Darbe ir šeimoje man svarbiausia, kad nesurištų rankų, neatimtų manęs iš manęs. Kai tai nutinka, išeinu. Už Melani tėvo Petterssono ištekėjusi nebuvau. Išėjau su 8 mėnesių kūdikiu ant rankų, nes negalėjau pakęsti psichologinio smurto. Tai buvo košmariškiausi metai mano gyvenime. Taip, Švedija vienišų mamų gatvėje nepalieka – man skyrė socialinį būstą, pašalpą, bet gyventi valstybės išlaikomai buvo baisus pažeminimas. Iš Petterssono dukrai išlaikyti, iki jai sukaks 18 metų, buvo priteisti vos 125 eurai. O dar tie nesibaigiantys teismai dėl Melani globos... Jie truko net 6-erius metus! Buvau nei pakarta, nei paleista – negalėjau išvykti iš šalies, kol tęsėsi teismo procesai, bet ir išgyventi vienai su kūdikiu buvo nelengva. Iš pradžių miegojau ant grindų, nes įstengiau nupirkti lovytę tik dukrai. Vienu metu mano kūno temperatūra buvo 34,8 laipsniai. Jaučiausi visiškai išsekusi, bet nepasidaviau – pradėjau mokytis švedų kalbos, išsilaikiau teises, baigiau tarptautinio eksporto kursus, įgijau vertėjos kvalifikaciją. Mano universalumas atvėrė man duris – netrukus sulaukiau pasiūlymo dirbti interjero ir dizaino įmonėje „SIA“. Darbo aplinka nepalyginama su lietuviška. Mūsų direktorius buvo be galo kūrybiškas, meniškas. Prisimenu, įsijungia muziką ir šoka arba pasiėmęs plaktuką tobulina biuro interjerą. Jo vizitinėje kortelėje buvo vienas žodis „artist“ („menininkas“). Ėmė tvarkytis ir asmeninis gyvenimas – ištekėjau už Franko Haglundo.
Kodėl grįžote į Lietuvą?
Pajutau, kad toje šalyje padariau viską ir kad man nebėra dėl ko likti. Apsispręsti padėjo pats likimas. Pastebėjau, kad, kai negaliu priimti sprendimo, lemtis man atsiunčia kokią nors ligą. Tąsyk dėl negimdinio nėštumo teko atlaikyti nelengvą operaciją. Kai išėjau iš ligoninės, man pasiūlė psichologo pagalbą. Iš pradžių numojau į tai ranka – juk galiu susitvarkyti pati, o paskui pajutau – ne, man būtinai reikia su kuo nors apie tai pasikalbėti. Jaučiausi labai vieniša. Tik kalbėdamasi su psichologe supratau, kaip ilgiuosi namų. Nedvejodama susikroviau lagaminus ir išvykau. Frankas atvyko su manimi, bandėme kurtis, kartu pirkome butą, deja, mano vyras čia vietos nerado. Frankas – ekonomistas, kompozitorius. Labai talentingas žmogus. Švedijoje jis buvo kažkas, o Lietuvoje jautėsi esąs niekas. Išsiskyrėme. Mūsų santykiai iki šiol puikūs. Frankas domisi, kaip man ir vaikams sekasi, bet gyventi aukojantis – ne išeitis. Man irgi ne viskas lengvai ėjosi. Buvau pakviesta į M1 vesti naujos radijo laidos, bet vienas iš programos rengėjų pasakė, kad esu pernelyg atitrūkusi nuo Lietuvos realybės, todėl netinku. Prisimenu, kaip, įsėdusi į automobilį, per ašaras nemačiau kelio. Iki šiol nesuprantu, kodėl turime taikytis prie tos kasdienybės, užuot bandę pakylėti ją į aukštesnį lygį? Griebiausi visko: ėjau mokytojauti, dėsčiau anglų kalbą, kūriau drabužius, odines rankines, interjerus.
Darbe ir šeimoje man svarbiausia, kad nesurištų rankų, neatimtų manęs iš manęs. Kai tai nutinka, išeinu.
Stebėtina, kad per tuos visus darbus ir pokyčius sugebėjote atrasti laiko ir jėgų motiniškoms pareigoms. Ar vaikai šiandien nepriekaištauja, kad Jūsų nebuvo šalia?
Aišku, vis primena tai, bet aš neimu į galvą. Kad ir kiek vaikams duotum, jie atras, dėl ko papriekaištauti. Būdavo dienų, kai pamatydavo mane tik dešimtą valandą vakaro, bet tas akimirkas stengdavomės praleisti prasmingai – gamindavau šiltą vakarienę, uždegdavau žvakių, ir mes neskubėdami vakarieniaudavome. Prieš kiekvieną kolekciją pasakydavau: „Vaikai, dabar manęs nėra“, ir jie elgdavosi taip, tarsi manęs nebūtų. Gabrielis ir Melani labai savarankiški. Sūnus nuo 12-os metų prižiūrėdavo sesę, gamindavo valgyti. Visada palaikome vieni kitus, skatiname drąsiai siekti svajonių. Melani dabar 19-a metų, ji studijuoja muziką, dainuoja, šiemet pasirodė „Eurovizijos“ atrankoje, tikiu, kad daug pasieks. 29-erių Gabrielis turėjo galimybių įsitvirtinti užsienyje – jo tėtis turi galeriją Australijoje, bet pasakė: „Mama, aš padarysiu užsienį čia.“ Lietuvoje Gabrielis garsėjo kaip maištininkas, yra profesionalus riedlentininkas, sukūrė keletą prekių ženklų, turėjo savo įmonę. Deja, praėjus 6-eriems metams, pasijuto pavargęs, dabar išvyko užsidirbti svetur. Manau, svarbiausia, ką gauname iš tėvų, – teisingos vertybės. Mano tėvai niekada neskambino man paverkšlenti, aš irgi iš vaikų nieko nereikalauju, nesikišu į jų gyvenimą ir nesijaučiu privalanti aprūpinti juos iki gyvos galvos. Manau, kiekvienas gausime tiek, kiek mums skirta. O jei kažko negavome, vadinasi, tai – ne mūsų, nesipelnėme to. Mėgstu pradėti nuo nulio. Kai pavyksta, supranti, kad neprapulsi. Leidžiuosi vedama intuicijos. Esu spontaniška, man sunku gyventi pagal planus.
Neįsivaizduoju, kaip neplanuojant įmanoma sukurti verslą. Juk šie kūrybos namai neišdygo kaip grybas po lietaus?..
Beveik taip ir buvo. (Juokiasi.) Tereikia paleisti mintį, ir ji realizuojasi. Buvau nusižiūrėjusi šitą vietą, palikau savininkams raštelį, kad jeigu patalpos atsilaisvintų, man paskambintų. Kai paskambino, savo sumanymą jau buvau pamiršusi, apsispręsti turėjau per vieną dieną. Pagalvojau – jei ne dabar, tai kada? Buvau ką tik pardavusi butą Užupyje, mąsčiau, ką veikti toliau. Gyvenimas įdomus, kol žiūri į jį kaip į žaidimą. Tai yra tik smėlio dėžė. Iš to, kiek smėlio tau duota, imk ir statyk gražiausią pilį, kokią tik pavyks. Kažkas ją sugriovė? Statyk naują! Tikiu, kad mūsų gyvenimą lemia mūsų mintys. Jei mintis yra griovėja, ji gyvenimą sugriaus, jei kūrėja, – net ir patyręs išbandymų, sugebėsi rasti išeitį. Minčiai kūrėjai nėra nei amžiaus apribojimų, nei prastos situacijos, ji visada vers tave stotis ir eiti. Kai žmonės mato mane besišypsančią, galvoja, kad man viskas lengvai einasi. Šypsausi, nes manau, kad visada gauni tai, ką pats išspinduliuoji. Purvą neši, purvo ir sulauksi. Reikia išmokti ne tik nenešti savo emocinių šiukšlių į viešumą, bet ir turėti drąsos jų nepriimti. Dabar jau išdrįstu pasakyti, kad neturiu laiko svetimoms problemoms spręsti, nes noriu apsaugoti save. Kai kurie dėl to supyksta, bet aš tiesiog noriu skleisti šviesą.
Trumpai apie...
...pinigus. „Noriu, kad jų būtų – gausiai, tačiau nenoriu jų apčiuopti, – tegul laisvai cirkuliuoja. Man patinka liesti medžiagą, odą, mylimo žmogaus kūną, bet pinigus suprantu kaip energiją, nenoriu jų spausti.“
...meilę. „Man būtina mylėti. Nesvarbu, kas tai būtų – žmogus, idėja, spalva, vaizdas ar garsas. Šiuo metu jaučiuosi užaugusi ir pasiruošusi santykiams, nes tikrai esu laisva. Moteris negali jaustis laisva, kol nesuauga vaikai. Noriu lygiaverčio partnerio. Vertinu vyro išmintį, protą ir mokėjimą pakovoti už savo vertybes.“
...lietuvius vyrus. „Lietuviai labai sulindę į save, nemoka jausti ir suprasti moterų. Drąsiai galiu teigti, kad tai – mūsų, moterų, kaltė, nes nemokame auginti savo sūnų. Juk mama yra pirmoji moteris jų gyvenime, turi padėti suprasti, kaip moterys mąsto, ką jaučia, kas joms svarbu. Todėl turime išsaugoti pusiausvyrą – neperlepinti ir negniuždyti.“
...stilių. „Mėgstu išsiskirti, nebijau eksperimentuoti ir provokuoti.
…perfekcionizmą. „Nemoku nieko daryti šiaip sau, nes už viską atsakau savo – Aušros Haglund – vardu. Ne veltui pasirinkau tokį prekių ženklą, o ne kokį nors „Tapu tapu“. Kai dėsčiau kolegijoje, paskaitoms ruošdavausi iki paryčių. Man patinka kaupti žinias ir jomis dalintis, bet pajutau, kad tai suvalgo per daug mano laiko ir energijos, todėl dabar vedu tik vakarinius „Vilnius Fashion Hub“ kursus.“
