Šiais labilių santykių laikais esate gražus subuvimo, partnerystės pavyzdys. Kas Judu labiausiai riša, traukia vienas prie kito? Kas yra stipriausia Jūsų santykių grandis?
Jolanta: Tiek teatre, tiek už jo sienų kartu praleistas laikas susivijo į vieną neatpainiojamą siūlų kamuolį, kai nebematyti nei siūlų pradžios, nei pabaigos. Nebent imtum žirkles ir staigiai nukirptum, jei atsirastų noras pradėti vynioti kitos spalvos siūlų kamuolį. Gal mūsų kartoje yra užsilikusių patriarchalinės visuomenės rudimentų, santykių taisymas mums yra nesiliaujantis procesas, vedantis į neišvengiamą nušvitimą. Laikas – stipriausia mūsų grandis. Jei ne grandinė.
Arūnas: Esame priklausomi vienas nuo kito. Per tiek metų atsirado priklausomybė – viena nepavojingiausių.
Kaip viskas prasidėjo? Arūnas yra pasakojęs: „Mūsų teatro koridoriuose pamačiau merginą. Ji stovėjo nugara į mane, ir tas rakursas man pasirodė labai patrauklus – figūra tarsi ištekinta iš dramblio kaulo.“
Arūnas: Jos nugara buvo nuoga. Ciklameno spalvos suknelės iškirptė – iki užpakalio. Priėjau, pasakiau jai kažkokį banalų komplimentą. Ir taip pamažu prasidėjo. Juk būna – banguoja, banguoja jūra ir įsišėlsta.
O Jums, Jolanta, koks pasirodė Arūnas? Atkaklus, velniškai žavingas, mokantis užburti žodžiais...?
Jolanta: Humoro jausmas buvo pagrindinis jo koziris. Ir dar toks ne mačo personažas.
Lengva įsimylėti žmogų, kuris laukia meilės?
Arūnas: Visi trokšta santykių, meilės, tik kad daugelis žmonių vienas kito neatitinka. Esame sudėtingos asmenybės, nemažai lemia ne tik vidiniai, bet ir išorės veiksniai...
Jos nugara buvo nuoga. Ciklameno spalvos suknelės iškirptė – iki užpakalio. Priėjau, pasakiau jai kažkokį banalų komplimentą.Arūnas
Sutapo, kad netrukus pradėjote kartu vaidinti spektaklyje „Helverio naktis“. Protiškai atsilikęs vyras ir jį priglaudusi mergina. Simboliška, kad devynerius metus rodytas spektaklis galėjo savaip atspindėti ir Judviejų gyvenimo kartu situaciją – priešybių kovas ir vienybę. Sakoma, kad Avino ir Vandenio santykiai – tai visada įdomus nepaskelbtas karas.
Arūnas: Devynerius metus? Jėzau! Tai vienas baisiausių spektaklių mano gyvenime. Tada reikėdavo ant pirštų galų vaikščioti, nes jei ką nors šiame spektaklyje padarydavau ne taip, tai ji, aišku, gulėdama šalia, būtinai tai pasakydavo. Nors pats žinau savo klaidas. Aš jai niekada nepriekaištaudavau, tik ji man. Nėra taip, kad kartu gyvenantys žmonės nesipyktų. Abu turime savo griežtas nuomones, bet vis tiek Jolanta – švelni būtybė. Kitos moterys – negailestingi padarai, su jomis man sunku.
Iki „Helverio nakties“ buvo praėję nemažai laiko. Pusę metų gyvenau vienas. Po pirmų skyrybų man reikėjo save sustyguoti. Pasisekė, kad sutikau Jolantą. Nuolat dirbdavau, niekaip nesugebėjau susitvarkyti buities. Jolantos dėka nusipirkome butą, Jolanta jį įrengė, sutvarkė. Aš vis ariau kaip traktorius, o ji lygino vagas. Namai labai svarbu, jie yra jausmas. Pas mus jauku, gražu. Jei reikėtų gyventi vienam, turbūt įsikurčiau kokiame pigiame viešbutyje, kur nereikia tvarkytis. Viešbučiai man patinka, – vos apsistojęs iš karto lipu su batais į lovą.
Jolanta: Šio spektaklio seniai nebevaidiname. Prieš kelerius metus ieškodama informacijos apie Paryžiaus teatrą užtikau recenzijų, kad čia sėkmingai rodoma Sophy Guiter pjesė „Šuo mano gyvenime“. Veikiantieji asmenys – veterinarė, šeimininko paliktas šuo, paukštis. Daug gražaus liūdno humoro, mūsų teatre retų absurdo tekstų. Tai galėjo būti „Helverio nakties“ tęsinys, tik su kitais personažais. Ten dialogai neturi itin gilių prasmių, pačios įdomiausios yra pauzės. Per jas galima visą gyvenimą suvaidinti. Finale abu sėdi po mirties debesyse, paukštis, vis uždainuodavęs dainą, irgi miręs. Visa, kaip ir gyvenime, lieka neišsakyta. Arūnas porą metų dirbo teatre be perstojo, laiko įsiterpti į jo grafiką nebuvo, o kito aktoriaus, kuris galėtų vaidinti šunį, neįsivaizdavau. Beje, Paryžiuje žiūrovai į spektaklį galėjo atsivesti šunis, jiems kieme buvo įrengtas aptvaras, laukė prižiūrėtojai. Na, mes nusilenkti nebent savo šunį Prustą būtume galėję atsivesti – kaip svarbų savo gyvenimo dalyvį.
Yra nemažai spektaklių, kuriuose vaidmenis kuriate kartu („Mano žmonos vyras“, „Keltininkas“, „Katedra“ ir kt.). Ar Jums gera drauge būti ir namie, ir scenoje?
Jolanta: Dar buvo „Čipolino nuotykiai“, „Medžioklės scenos“, iki šiol yra „Meistras ir Margarita“, „Išvarymas“, „Atžalynas“. Ar teatras, ar gyvenimas – susipynusi realybė.
Arūnas: Būna, kad Jolanta nenori manęs matyti. Nesu saldainis, šiaip aš – šlykštaus charakterio tipas, bet man labai įdomu stebėti, kaip Jolanta vaidina. Kai mačiau ją O. Koršunovo režisuotame spektaklyje „Kankinys“ įkūnijančią Ingę Ziūdel, šiurpai per nugarą bėgo. Tobulai vaidino pervargusią, susirūpinusią moterį. Ji pasirodė tokia sena, veide – tokia neviltis, kad tiesiog išsigandau. Sunkus vaidmuo. Kritikai to nepastebi. Kaip aktorė, Jolanta žengė didelį žingsnį į priekį. Ji puiki, tik reikia savo režisieriaus. Teatre lemia atsitiktinumai. Turi sueiti kritinė masė žmonių, kurie norėtų padaryti bendrą tobulą darbą.
Humoro jausmas buvo pagrindinis jo koziris. Ir dar toks ne mačo personažas.Jolanta
Ar dažnai pjesės žodžiai atrodo tarsi tavo paties?
Jolanta: Šiuo metu įdomiausi dialogai vyksta namuose. Vidury nakties persimeti keliais žodžiais ir stebiesi – kodėl dramaturgai taip nerašo? Keliuose dialogo sakiniuose – santykių išklotinė, minties aštrumas. Arūnas ėmė užsirašinėti. Aš dar nepradėjau fiksuoti. Ateityje būtų galima ir pjesę sukonstruoti.
Arūnas: Būna, bet ne visada. Pavyzdžiui, spektaklis „Dėdė Vania“ visiškai atitiko tuometę mano būseną, kiaurai perpratau personažą Vanią, jis pasidarė atskiras, man nebereikėjo vaidinti, nes vaidino jis. Aš tiesiog ilsėjausi, o kalbėjo kitas žmogus. Kalbėjo tai, ką aš pats galvoju. Turiu kelis vaidmenis, kurie vaidina už mane. Jie man nėra sunkūs, nes pasidarė tokie stiprūs, kad... Susikuria atskiras žmogus, fantomas, jis vaikštinėja už scenos, laukia, kada išeisi į sceną. Ir kai pasirodai scenoje, jis ateina, įlenda į tave ir viską padaro. Po spektaklio pasikabina į spintą ir laukia, kada bus kitas vaidinimas. O yra spektaklių, kur esi tu, stengiesi kažką padaryti, bet kažkas yra ne taip. Kas, sunku suprasti. Reikia nuimti tą spektaklį, kad suvoktum, kaip reikėjo vaidinti.
Ar būna, kad namo grįžta „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ kunigaikštis Eskalas ar Vaistininkas, „Demonų. Nelabųjų. Apsėstųjų. Kipšų“ Karmazinovas, Vania?..
Jolanta: Nebūna. Grįžta Arūnas – ne prastesnis personažas.
O „Markizės de Sad“ Renė, „Barboros Radvilaitės“ kunigaikštienė Elžbieta, Nastia, Eliza, Žozefina?..
Jolanta: Nebūna. Grįžta Jolanta – ne prastesnė.
Pasak režisieriaus R. Atkočiūno, esate iš tų aktorių, kurie galėtų perrašyti Lietuvos teatro istoriją. Jūsų plačiam amplua atskleisti nesuteikiama pakankamai galimybių. Ar tokia situacija nesukelia vidinio konflikto, nusivylimo profesija?
Jolanta: Manau, per pastaruosius kelerius metus Arūnas negalėjo turėti vidinio konflikto dėl savęs nerealizavimo, bet vidinį konfliktą sukelia nebūtinai aktorystė. Bendras vyraujantis negatyvus Lietuvos fonas, intelektinis besikeičiančių valdžių bejėgiškumas, finansinis nestabilumas, pasaulio chaosas.
Arūnas: Pirmiau reikėtų teatro istoriją sugalvoti. Gerų pjesių ir spektaklių niekada neužteks, jų yra nedaug. Reikia ieškoti ir režisierių, auginti juos. Talentas gali išlįsti iš bet kur. Atvažiuos iš Pagėgių bachūriukas ir padarys. Ar žiūrovai skiria gerą aktorių nuo blogo? Manau, ne. Kovo 24 dieną organizuoju susitikimą su žiūrovais, noriu pasikalbėti apie teatrą, sužinoti, kas ir koks esu, kiek man liko, nes atgalinio ryšio nėra. Iš kur aš žinau, ar mane pažįsta iš „Dviračio žynių“, ar iš vaidmenų teatre? Reikia suprasti, apie ką kalbi scenoje. Man vertybė kol kas yra ne nustebinti žiūrovus, ne iškelti pabėgėlių ar valstiečių problemą, o pasikalbėti žmogaus būties temomis. Tarkim, spektaklis „Gyvūnas. (Ku Kū)“. Jis palieka paslaptį. Teatre gali sumanyti pačių įdomiausių dalykų, bet gyvenimas sugalvos geriau, jis vis tiek tave nustebins. Sakysi: „Taip negali būti“, o iš tikrųjų gyvenimas padaro tokių rokiruočių, kad kūrėjo fantazija nublanksta. Gyvenimas stipresnis už teatrą. Kad ir ką darytum, gyvenimas eina, eina, ir aktorius, režisierius jiems skirtą laiką teatre baigia su savo žiūrovais. Kiti neatpasakos to, ką patyrė. Sako: „Oi, kokie spektakliai buvo. „Senė 2“, „Labas, Sonia, Nauji metai“ – Koršunovo pradžia. „Meistras ir Margarita“ rodomas 16 metų. Tiek pat laiko vaidinu katiną Begemotą. Negirdėta! Man 55-eri, o aš vis dar vaidinu katiną...
Esate itin reiklūs sau aktoriai. O vienas kitam?
Jolanta: Su metais nežinia, kuris kurį pralenkia reiklumu.
Arūnas: Aš nesu reiklus. Iš prigimties esu tinginys, bet bėda dirbant šį darbą yra ta, kad smegenys veikia visą laiką. Geriant kavą staiga topteli, kaip ką reikia daryti. Idėjos laksto įvairiai, iš kur jos ateina, nežinau. Iš skaitytų knygų, praeities, potyrių, filmų... Iš bet ko. Jolanta verčia mane daryti tam tikrus dalykus. Labiausiai nervina, kai ragina mokytis tekstus. Sako: „Gėdą darai, visi tekstus moka, o tu ne. Kolegoms trukdai.“ Jei spektaklio sprendimas neteisingas, tekstas nesisako. Tada aktorius jaučiasi kaip paliktas ant keptuvės. Yra tuščias deklaravimas, nėra gyvenimo, alsavimo, erdvės, oro.
Kodėl buvote pasmerkti aktorių likimui?
Jolanta: Nebuvau pasirinkta. Išsirinkau.
Arūnas: Vaikystėje, žiūrėdamas, kaip vaikai vaidina kine, nutariau: būsiu aktorius. Nes žinojau, kad galiu vaidinti geriau. Gimiau Varniuose. Neseniai sapnavau namą, kuriame gimiau. Mama parodė medinį, šviesiai žaliai nudažytą, apsilaupiusį. Sakė, kad jau nugriovė jį. Einu nepažįstama kaimo gatvele, namai, namai, ir niekaip negaliu suprasti, kur esu. Staiga pamatau tą namą. Supratau, kad jame gimiau. Pagal Jungą, pasąmonė saugo tūkstantmetę mūsų protėvių patirtį. Nuolat sapnuoju neįrengtą savo butą kažkokiame mieste. Secesinis mūrinis namas, didelis lenktas balkonas, teka upė, už jos – miškas. Sapne matytas neįrengtas butas man kalba apie kažkokią tuštumą, įspėja, kad kai ko nepadariau.
Niekada nežinai, kaip pasielgs, kaip kas bus, bet kada gali trinktelėti durimis, gali likti vienas...Arūnas
Gal ta tuštuma byloja, kad laikas pagalvoti apie vaikus, pavyzdžiui, paimti globoti.
Arūnas: Jei būčiau turėjęs vaikų, būčiau nusišovęs. Neįmanoma. Pažiūrėkit, kiek jų (esame Ledo arenoje, – aut. past.), kaip visi dūksta! Ima, neša, deda, lipa, stalčius atidarinėja... Siaubas! Jums gal ir smagu, o man – ne. Praskaidrina gyvenimą, kai turi lakstyti iš paskos?!
Vėliau jie lakstytų Jums iš paskos.
Arūnas: Kas? Vaikai? Baikit juokus.
Koks svarbiausias gero aktoriaus bruožas?
Jolanta: Žaviuosi be galo skirtingų prigimčių aktoriais. Įdomiausia – individualybė. Pastaruoju metu turėjau progą tuo įsitikinti ne teatre, o muzikos festivalyje „Gaida“, kai Philip'o Glass'o etiudus fortepijonui grojo keturi skirtingi atlikėjai iš skirtingų šalių – Japonijos, Rusijos, Lietuvos ir Amerikos. Petras Geniušas buvo pats žaviausias, romantiškas, jis švelniai interpretavo Glass'ą. Atlikėjas iš Rusijos – santūrus, monolitiškas, japonė – preciziška, o pats Glass'as paprastai, lyg be jausmo mėtė pirštus ant klavišų, ir tas skambinimas turėjo tiek daug oro! Ir visa tai – vieno kompozitoriaus muzika!
Teatre man žavu, kai aktorius ar aktorė yra gyvi, lyg iki galo neišmokę pamokos, kai lauki, ką dar iškrės scenoje. Patinka „nemokėjimas vaidinti“. Arba tokia meistrystė, kai matai subtiliausius niuansus, kai nieko nepalikta savieigai, kai aktorius svarbus ne pats sau, kai jam svarbi tema, spektaklis.
Arūnas: Aktorius turi būti empatiškas, pažeidžiamas, ne visai savimi pasitikintis, ne visai pasiruošęs. Jis turi būti toks pat kaip salėje esantys žiūrovai, taip pat laukti, kas bus toliau, kas atsitiks.
Ką aktorystei paaukoja žmogus?
Jolanta: Priklauso nuo žmogaus. Viską, pusę savęs, nieko.
Arūnas: Viską. Visą savo gyvenimėlį. Teatras tave išaukština arba sutrypia, arba sutrypia, o paskui išaukština. Ką nori, tą daro, o tu esi lyg žaislas jo rankose. Su teatru susiję mistiniai dalykai. Kiek žmonių vaidino toje scenoje, kiek jų buvo laidojama, kiek energijos atiduota, kiek personažų sukurta. Jie kažkur laksto, rupūžės. Ir kodėl tiek teatro žmonių važiuoja į psichuškę? Dėl pervargimo.
Šiuo metu įdomiausi dialogai vyksta namuose. Vidury nakties persimeti keliais žodžiais ir stebiesi – kodėl dramaturgai taip nerašo?Jolanta
Arūnai, vienu metu dirbote penkiuose teatruose.
Arūnas: Ir dar trijose televizijose vienu metu, kas yra neįmanoma. Va tada, kai buvau ant arklio, man reikėjo prašyti Nacionalinės kultūros ir meno premijos. O dabar aš veduosi arklį. Gausiu tą premiją, kur jie dings. Gausiu „Nekaltų mergelių“ premiją iš „Moters“ žurnalo (juokiasi).
Ar metai, branda, patirtis aktoriui suteikia daugiau pranašumų nei lengva, žavi jaunystė?
Jolanta: Čia amžinos žirklės. Jaunystei trūkta biografijos, brandai – energijos ir hormonų.
Arūnas: Branda, patirtis pradeda trukdyti, nes viską žinai ir nieko nauja nebeišradinėji. Patirtis trukdo elgtis taip, kaip elgiasi jaunas žmogus, nežinoti, mestis į nuotykį... Į jaunus aktorius smagu žiūrėti. Kokia energija, koks polėkis!.. Jie viską daro „pro šalį“, nepasako viso teksto, nesupranta, ką sako, bet į juos įdomu žiūrėti.
Arūnas neseniai teigė, kad „teatras pradėjo socializuotis, narplioti socialinius reiškinius. Tai neturėtų būti teatro uždavinys.“ O koks šiandien yra teatro, aktoriaus, menininko uždavinys?
Jolanta: Nesuprasčiau aktoriaus, menininko, teatro, gvildenančių mistinių, su realybe nesusijusių problemų. O laikraštis, portalas, televizija, radijas, nušviečiantys išprotėjusio pasaulio realijas, negali pamaitinti prasmės ieškančio žmogaus dangaus mana. Ją šiais laikais dažniausiai suteikia kūryba, menas. Paaiškinsiu savo mintį pavyzdžiu apie spektaklį „Didvyrių aikštė“. Čia aštri pasauliu nusivylusio dramaturgo Thomas'o Bernhard'o visuomenės ir politinių realijų kritika susilieja su neįtikėtinu režisieriaus Krystian'o Lupa'os teatriniu mąstymu, aktorių meistryste. Toks teatras atlieka misiją ir lieka aukštos prabos menu.
Arūnas: Menas skirtas menui. Jis egzistuoja pats sau. Arba priimate jį, arba ne. Į kišenę neįsikišite, namo neparsinešite. Tikro meno aiškinti nereikia. Bam, ir eini nustėręs. Perskaičiau suomių rašytojo Tim'o K. Mukka‘os knygutę „Balandis ir aguona“ ir pašiurpau. Jis rašo apie Laplandiją. Niūri gamta, niūrūs santykiai, niūrūs suomiai. Labai baisu. Su kiekvienu puslapiu apima vis didesnis siaubas. Parašyta taip siaubingai gerai, kad apsikakoti galima. O autorių atkapstė neseniai, jo ilgai nepripažino.
Jaunystei trūkta biografijos, brandai – energijos ir hormonų.Jolanta
Cituoju Arūno žodžius: „Jolanta – savarankiška, pasitikinti savimi ir sykiu subtili, paslaptinga.“ Ar jaučiatės įminęs savo moters mįslę?
Arūnas: Baikit, niekada neįminsi. Ta paslaptis gal ir laiko vieną prie kito. Niekada nežinai, kaip pasielgs, kaip kas bus, bet kada gali trinktelėti durimis, gali likti vienas...
Kas ji yra, buvo Jums visus tuos nelengvus metus, kai teko patirti akistatą su savo demonais?
Arūnas: Ramstis, bet kartu ir lazda, į kurią gali pasiremti, bet kuria gali ir per galvą gauti. Vyrui reikia priežiūros? Psichiatras gali pasakyti: „Kodėl leidžiatės?“
Kaip vyksta dviejų aktorių barniai?
Jolanta: Garsiai.
Arūnas: Ko mums bartis, mes ir taip neišlendame iš teatro rato, jis ir taip siaubingai daug jėgų iščiulpia. Repeticijos – nuo ryto iki vakaro. Man regis, kuo mažiau repetuoji, tuo geriau. Teko dirbti su E. Nekrošiumi. Susirinkome, pusvalandį parepetavome ir užstrigome. Jis sako: „Tada einame namo.“ Visi nuščiuvo – kaip? „Einame namo, ką čia išsėdėsime, jei nesugalvojau, ką jums pasakyti.“
Jolanta, minėjote, kad „norisi minkštesnių partnerystės pustonių“. Kuris labiau provokuojate vieno aktoriaus teatrą arba improvizacijų šou „pagauk kampą“? Kuris pirmas skubate atsiprašyti, taikytis?
Jolanta: Yra toks rusiškas posakis: „Žaidimas, nevertas žvakių“. O pustonius skaitau romanuose.
Teigiama, kad aktoriui nebijojimas išprotėti ilgainiui gali tapti asmenybės problema. Ar paklusimas vaidmens kokybei gali vesti prie gyvenimo kriterijų devalvacijos, besikeičiančios savasties?
Jolanta: Pažįstu nedaug aktorių, kurių asmenybes keitė aktorystė. Veikiau gyvenimo aplinkybės, genetika, bėdos. Kaip ir visi žmonės, menininkai gali turėti psichikos sutrikimų, nes yra jautresni, bet tai – statistikos klausimas. Be to, apie menininkus daugiau rašoma.
Arūnas: Teatras keičia žmones. Keičia ir aplinkiniai, kurie nevertina aktorių darbo, galvoja, kad jie yra mediumai. Tai žiūrovų sumanytas žaidimas. Ateinate, jums būtinai užgesink šviesą, paskui kažkur užsidega lemputė, išlenda koks nors snukis... Kam šis žaidimas suaugusiems žmonėms, kai mes galime išeiti tiesiai į sceną ir pradėti kalbėti. Reikia paslapties? Namie užsidėk dėžę, išsidurk dvi skylutes ir vaikščiok tyliai ramiai užsidėjęs ausinuką. Ir visai kitaip atrodys kambarys.
Jolanta, buvote šalia visokio Arūno – genialaus aktoriaus, įdomaus vyro, žmogaus, kovojančio su savo silpnybėmis, kamuojamo savigraužos... Nepalikote jo, kai buvo ypač sunku. Esate labiau kantri ar labiau gailestinga?
Jolanta: Veikiau – neprotinga.
Patirtis trukdo elgtis taip, kaip elgiasi jaunas žmogus, nežinoti, mestis į nuotykį... Į jaunus aktorius smagu žiūrėti.Arūnas
Arūnai, ar suvokiate, kokia moteris yra šalia?
Arūnas: Suvokiu. Puikiai.
Už ką norėtumėte padėkoti vienas kitam?
Arūnas: Už milžinišką kantrybę, bet juk... nepadėkosi. Kaip galiu jai dėkoti paėmęs visą jos gyvenimą? Paėmęs geriausius jos metus ir savo rankose palaikęs. Ir paskui sakyti: „Atsiprašau. Gaila, aš tave paleidžiu. Atsiprašau, nepyk, kad toks buvau.“
Jolanta: Už pasaulių susidūrimą.
O atsiprašyti?
Jolanta: Už tą patį.
Arūnas: Nepadarau valgyti, kai ji grįžta alkana, – nemoku. Tingiu. Niekada neprašau, kad man pagamintų, bet ji gamina gurmaniškai, taip skaniai, kad pirštus norisi nusikramtyti.
Grojimas, fotografija, knygos, augintinio Marselio Prusto priežiūra – tai vis užsiėmimai širdžiai.
Arūnas: Kaip gražiai skamba: „Augintinio priežiūra.“ Važiuosiu dabar pas tą suskį – reikia pašert, pavedžiot. Gatvėje pažįstami sveikinasi dėl mūsų šuns Prusto. Jis, banditas, būtinai turi visus pulti. Tiesa, sendamas būrį priešų prarado, liko tik du. Nemaniau, kad šunys yra tokio pat charakterio kaip žmonės: tas patinka, tas nepatinka, ir nieko tu jam nepadarysi. Supanašėja su šeimininku? Na, jau aš į gatvę išėjęs tikrai ant visų neloju. Jis išbėga ir loja tuščioj gatvėj. Paskui pamato, kad nieko nėra, ir truputėlį susikrimtęs pabruka uodegą. Gal jis – kaip aktoriai – susireikšminęs, nori dėmesio? Tik aktoriai sendami arba nusivilia savimi, arba taip save išaukština, kad nemato realybės. Užgyventa meilė? Kaip ją pajausti? Sakot, vėl esu nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Ir kas? Aštuntą kartą jau.
Be visa ko, Arūnai, tapote socialiai aktyvus. 2015 m. surengta akcija (ant Katedros aikštės grindinio sugulė minia žmonių) siekėte atkreipti dėmesį į savižudybių problemą; tapote „Jaunimo linijos“ Draugų klubo nariu; palaikėte homoseksualių asmenų siekius; aktyviai įsitraukėte į judėjimą, kad būtų sustabdytas smurtas prieš vaikus. Ar visa ši veikla padeda jaustis visuomeniškai naudingam?
Arūnas: Su broliu susipykau dėl vaikų. Jis sakė: „Tu nežinai, broleli, vaikų neturėjai. Ko čia aiškini?!“ – „Todėl, kad neturėjau, tai ir aiškinu.“ Vienu metu man pasirodė – viskas, nieko nebenoriu, nieko nebegaliu. Tada sugalvojau akciją – atsigulti Katedros aikštėje, nes daug draugų nusižudė, nors galėjo puikiausiai gyventi. Supratau, kad kažkas mūsų visuomenėje nesveika. Kažkas pagedę, kažką ne taip darome. Taip pat norėjau pasitikrinti, ar sugebu padaryti tokią akciją, sušaukti žmones. Pasirodo, įmanoma. Tik be Jolantos pagalbos visa tai nebūtų įvykę. Ji atliko organizacinį darbą, sėdėjo prie kompiuterio, ruošė schemas, kvietė žmones.
Turiu ir kitą idėją – suburti gatvės, kvartalo bendruomenę.
Kokioms vienas kito klaidoms esate atlaidžiausi?
Jolanta: Kiek klišių prikurta, pavyzdžiui, „kas nemoka atleisti, tas nemoka mylėti“, „duodantysis laimingesnis už gaunantįjį“ ir t. t.
Arūnas: Juokingoms. Na, pasakė ne tą. Jolanta niekada nemeluoja. Tai aš meluoju. Nepamelavęs negaliu pabūti nė minutės. Žmonės trokšta būti apgauti, nori, kad juos mulkintų, – siaubingai nuostabu! Kuo didesnė netiesa, tuo labiau ja tiki. Tiesa, aš anksčiau galėjau apgaudinėti, o dabar, kai staiga viską nupūtė, negaliu nė vieno netiesos žodžio pasakyti. Su amžiumi taip atsitinka, nors vidumi vis dar jaučiuosi paauglys, dvylikos metų. Gal dar paaugsiu iki penkiolikos, ir viskas prasidės iš naujo?
Vienas filosofas sakė, kad meilė yra sugebėjimas sustabdyti savo valią. Atsiduoti kitam. Kad tiktai nereikėtų ko nors daryti pačiam. Kas Jums yra meilė?
Jolanta: Jaunystėje mėgau Rainer'io Maria'os Rilke'ės knygą „Maltės Lauridso Brigės užrašai“. Įsirėžę į atmintį žodžiai: „Tu, kuriai nesakau, – kad rauda naktimis / man drasko krūtinę, – / tavo artumas supa mane vilnimis / tarsi lopšinė. / Tu, kuri nesakai, kada dėl manęs / budi per naktį: / o, jeigu mums per visas dienas / širdies užtektų / taip ir ištverti? / Žvelk, mylimieji antai: / kaip jie meluoja, kai spėja tiktai / žodį pratarti.“
Arūnas: Meilė nevaldoma. Ji paverčia tave kvailiu. Nekontroliuoji savęs. Kiekvienas tau pasakytas žodis hiperbolizuojamas. Ji sako: „Atidaryk langą“, o tau atrodo, kad smirdi tavo kojinės. Visas pasaulis iškreiptas. Meilė yra didelė kančia ir didelis malonumas, bet ji ne kiekvienam duota. Milijonai sutuoktinių gyvena kartu, bet nemyli vienas kito. O kai kas pjaustosi rankas, daužo langus, išvažiuoja į pasaulio kraštą kaip stovi, nes įsimylėjo. Svarbiausia, kad nežinai, kada meilė gali ateiti. Arba neateiti visai. Žengsi žingsnį už kampo, kažkas paklaus: „Kiek dabar valandų? Gal galit mane palydėti iki...“, o tau tarsi... kūju į galvą, ir viskas bus baigta. Tavo kojos sulinks, pakinkliai ims virpėti...
