Trumpa dosjė
Gimė 1985 m. liepos 25 d. Kaune.
Studijos. Vytauto Didžiojo ir Birbeko universitetuose (Londonas) studijavo filosofiją.
Darbinė veikla. Būdama aštuoniolikos, dirbo modeliu Milane; Londone – pardavėja vakarinių suknelių parduotuvėje, padavėja, valytoja, slauge; sukūrė vintažinių daiktų prekybos verslą; Indijoje dirbo jogos trenere, Havajuose – kavinėje, jogos trenere sporto klube.
Kūryba. Parašė knygas „Plaštakių sindromas“ (2010 m.), „Kostiumų drama“ (2013 m.), „Viena Indijoje“ (2014 m.), „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ (2016 m.), „Trisdešimt“ (2017 m.).
Šeima. Justė yra ištekėjusi už amerikiečio Michael'as Winder'io, augina dvejų metų dukrą Žemyną.
Credo. „Geriau gailėtis dėl to, ką padarei, negu to, ko nepadarei.“
„Esu sunkaus, sudėtingo charakterio. Galiu būti irzli, priekabi dėl smulkmenų. Esu intravertė, mėgstu būti namie, viena. Kai pasipuošiu ir išeinu į žmones, puikiai bendrauju.“
„Norėčiau būti kantresnė, mažiau teisti žmones. Teoriškai esu už pasaulio gelbėjimą, o praktiškai... Kai gimė vaikas, nebenoriu gelbėti pasaulio. Kad save apraminčiau, kiekvieną savaitę paaukoju po penkis eurus sergančių vaikų mamoms, kurioms lėšas renka feisbuko grupė „Vilties spindulėlis“.“
Vaiva, kas Jums yra rašymas?
Pabėgimas į save. Man svarbi laisvė ir saviraiška. Aš nuolat turiu kur nors išeiti, pabėgti, iškeliauti. Ar tai supranta mano vyras? Ne visada. Dabar labiau supranta, bet iš pradžių buvo sunkoka. Jis negali perskaityti mano knygų. Kai susipažinome, smalsavo, apie ką rašau. Dabar jam rūpi mano sėkmė. Su juo aptariu siužetus, zyziu, pasakoju, ką rašysiu, jis įsijaučia, kritikuoja. Kartais pabūnu lapė: nors jo neklausau nuomonės, vis klausiu, ką mano, kad įtraukčiau į rašymo procesą. Vyras dirba, o aš esu atsakinga už buitį. Grįžta, sako: „Tai vėl sėdi ant sofos.“ Kartą supykau ant jo. Netvarkiau namų savaitę. Michael'as nustebo: „Kas čia buvo – žemės drebėjimas?“ – „Ne, tik nieko nepakėliau, kas nukrito per dieną.“
Turiu kompleksą. Tėvai mano rašymo rimtai nevertina. Tai mane nuleidžia ant žemės, tad pati sau keliu kartelę aukštai. Noriu įrodyti, ypač tėčiui, kad esu rašytoja, o ne šiaip rašinėtoja. Turiu nenugalimą pašaukimą pasakoti istoriją. Kad ir ką patiriu, noriu užrašyti ir perduoti kitiems. Kita vertus, man pačiai tai yra būdas sudoroti realybę. Įdomu, kaip kiti žmonės jaučiasi, noriu lyg veidrodis atspindėti jų potyrius. Rašydama būnu labai atvira, tikiuosi supratimo, tarsi patvirtinti sau, kad ne viena taip jaučiuosi. Ieškau bendrystės.
Turiu kompleksą. Tėvai mano rašymo rimtai nevertina. Noriu įrodyti, ypač tėčiui, kad esu rašytoja, o ne šiaip rašinėtoja.
Kodėl pasirinkote slapyvardį?
Man atrodė natūralu atskirti save, Justę, ir save, rašytoją. Vis tiek kuriu mitą apie save. Nemeluoju, bet noriu, kad mano šeimos gyvenimas būtų viena, o prekių ženklas „Vaiva Rykštaitė“ – kita. Man graži lietuvių tradicija nuo spaudos draudimo laikų susigalvoti kitą vardą.
Ar romane „Trisdešimt“ atsispindi Jūsų pačios Londone praleisti šešeri metai?
Tai labiau atsispindi romane „Kostiumų drama“, jame rašiau apie žmonių slaugą ir bohemą. „Trisdešimt“ nėra autobiografinis kūrinys, šeimos modelis – ne mano. Šis kūrinys galbūt yra mano emocinė biografija. Pati patyriau nerimą, baimę, meilę, jausmą, kai esi palikta ir nereikalinga.
Kuo vertėtės Londone?
Baigusi filosofijos studijas, nutariau traukti į Afriką savanoriauti. Močiutė kirto: „Tu nori egzotiškų atostogų, o ne padėti žmonėms. Kitaip važiuotum į Lietuvos senelių namus, o ne į Afriką.“ Tada užsispyriau, visą vasarą dirbau senelių namuose Kaune. Įrodžiau, kad galiu senoliams keisti sauskelnes. Tuo metu dar ir teisę studijavau. Išėjau akademinių atostogų, išskridau į Londoną – užsidirbti pinigų, kad galėčiau vykti į Afriką. Iš vintažinių daiktų prekybos man pavyko išgyventi, bet ne sutaupyti. Kelionei taupiau iš slaugės uždarbio. Prieš tai mokiausi slaugymo įgūdžių, gavau sertifikatą, įveikiau atranką. Anglijoje neįgaliu vienišu žmogumi rūpinasi slaugė, ji su juo nuolat gyvena. Aš pavaduodavau atostogaujančias slauges. Važiuodavau vis į kitą Anglijos kaimą. Man šis darbas prilygo pramogai. Esu smalsi stebėtoja. O į Afriką neišvykau. Prieš 8-erius metus buvo paleista antis, kad ten prievartaujamos moterys. Neturėdama jokio plano patraukiau į Indiją, ši šalis tuo metu buvo saugi. Keliauti reikia vienai – kitaip atsiveria pasaulis, geriau pažįsti save. Patiri baimių, nejaukumo, kartais būni priversta pasitikėti kitais, prašyti pagalbos arba vengti žmonių. Į Indiją norisi vėl ir vėl grįžti, važiavau šešis kartus. Studijavau jogą, dirbau jogos mokykloje.
Kaip atsidūrėte Havajuose?
Grįžusi atostogų į Kauną, atvažiavau į Vilnių ir pargriuvau, nuo senamiesčio akmenų alkūnė išsivertė į kitą pusę. Nuplaukė jogos mokytojos vieta Londone, negalėjau ir vintažiniais daiktais prekiauti, nuomotis buto, pašlijo santykiai su ilgamečiu draugu. Likau pas mamą ant sofos keturiems mėnesiams, jaučiausi visiška nevykėlė. Giminės sakė: „Va matai, iš tavo lakstymo nieko gera – ranka lūžo. Reikėjo dirbti ką nors kita.“ Iš savigraužos ėmiau manyti, kad gal tikrai visi mano sprendimai buvo blogi. Kita vertus, gydytojai pasitaikė labai geri, į fizioterapiją eidavau kaip į šventę, lietuviškas maistas atrodė pats skaniausias. Man pradėjo patikti Kaunas ir Lietuva. Dievo prašiau: „Atsiųsk ženklą, ką man toliau daryti.“ Ir gavau elektroninį laišką iš vieno pažįstamo havajiečio, jis kvietė atvažiuoti į svečius ir sporto klube mokyti jogos. Iš desperacijos pamaniau, kad tai – ženklas.
Ranka lūžo rugpjūtį, per Kalėdas vis dar nelanksčiau, bet išvykau į Angliją prižiūrėti neįgalios moters – reikėjo pinigų skrydžiui į Havajus. Sausio 1-ąją atskridau į Lietuvą, nakvojau pas sesę, prisaikdinau nieko nesakyti tėvams. Sausio 2-ąją man padarė antrą operaciją, išėmė metalą, o sausio 4-ąją grįžau į darbą, viena ranka keičiau sauskelnes. Mėnesį atidirbau ir išskridau į Havajus. Nakvojau pas pažįstamą, kurio nelabai pažįstu. Antrą dieną susipykome. Sutikau lietuvaitę, ji pasiūlė patraukti į kitą miestą, sakė, kad ten bus smagiau. Leidomės ieškoti nuotykių. Dešimtą viešnagės dieną sutikau savo būsimą vyrą. Ėjome su drauge gatve, nepažįstamo vaikino paklausėme kelio. Ir tvykstelėjo žaibas iš giedro dangaus. Mama buvo sakiusi: „Nevažiuok į Havajus, nes ten liksi.“ Žadėjau grįžti po mėnesio, bet... Michael'as penkeriais metais už mane vyresnis. Studijavęs meno istoriją, dirbęs restorano šefu, importo kompanijoje, mokėsi grafikos dizaino. Vieną dieną nusprendė važiuoti į Havajus ir pažiūrėti, kas nutiks. Atskridęs dirbo viešbutyje, metus gyveno palapinėje. Paskui pasiskolino iš tėčio pinigų ir atidarė kavinę. Dabar atidarysime antrą.
Kartą Lietuvoje daviau interviu, paskui perskaičiau komentarus. Buvo prirašyta, kad ištekėjau už pinigų, o ne už vyro. Pikta. Michael'ui sakiau: „Kai praturtėsi, nepalik manęs.“ Kai susitikome, jis važinėjo kledaru už du šimtus dolerių. Miegojome ant pripučiamo čiužinio tarakonų ir driežų knibždančiame name.
Ar daug meilės potyrių esate išgyvenusi?
Ilgai meilė man buvo ambicija gauti tai, kas sunkiai pasiekiama. Įsimylėdavau vyrus, kuriems manęs nereikėjo. Niekada nebuvau pasyvi moteris. Išsirinkdavau vyrą, kuriam mažiausiai manęs reikia, ir jau tada braudavausi. Kuo šiurkštesnis, atžagaresnis su manimi, tuo stipriau norėdavau išjodyti eržilą, pakeisti, išauklėti, prijaukinti, padaryti naminį ir turėti. Arba palikti ir ieškoti kito. Paskui, pasitelkusi psichoanalizę, supratau: kadangi mano tėvai išsiskyrę, tėtis sukūręs kitą šeimą (mudviejų santykiai puikūs), man jo trūko, tad bandydavau susigrąžinti jį per vyrą, kuriam manęs nereikia. Kai tai suvokiau, palengvėjo ne iškart. Dirbdama su savimi, medituodama pagaliau pasveikau nuo blogo vyro sindromo. Pradėjau nebemylėti blogiukų. Kai pasikeitė mano įsitikinimai, sutikau Michael'ą – gerą, mylintį, dėmesingą vyrą iš gražios šeimos, gerbiantį savo tėvus.
Dirbdama su savimi, medituodama pagaliau pasveikau nuo blogo vyro sindromo. Pradėjau nebemylėti blogiukų.
Romane „Trisdešimt“ stiprus tetos Rožytės personažas. Ar Jūsų giminėje buvo tokia moteris, kuri sustabdydavo eismą gatvėje, keitė vyrus it pirštines, sovietiniais metais šeimą aprūpindavo deficitinėmis prekėmis?
Rožytė yra fikcija, tačiau panaši moteris giminėje buvo. Tikri yra faktai apie pagrindinės herojės Jurgos prosenelius Salviną ir lakūną, karo didvyrį Stasį. Mano prosenelis buvo sušaudytas Červenėje. Daug šeimos istorijų išgirdau iš prosenelės ir senelių, o faktus tikrinau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvuose, taip pat rėmiausi pulkininko Jono Petruičio atsiminimais.
Motė, Jurgos promočiutė, prisimena, „kaip jaunystėje bent kartą per mėnesį siūdindavosi naują išeiginę suknelę, sekė prancūziškas madas ir išsipurškusi savo lapės apykaklę kvepalais eidavo į pobūvius Karininkų ramovėje ir Muzikiniame teatre, į kurį kartą iš Rusijos atvyko...“
… karininkų su žmonomis. Šis įvykis tapo anekdotu – mat prieš operą rusės nusprendė apsipirkti ir kaip reikiant pasipuošti. Į Muzikinį teatrą jos atėjo pasidabinusios prabangiais papuošalais ir... šilkiniais nėriniuotais naktiniais marškiniais. Prosenelė tokius vadindavo kombinukais. Prisimenu ją su gražiu, nėriniuotu, įimtu per liemenį. Tarpukario laikais tie kombinukai buvo netgi iš tikro šilko, pastelinių spalvų. Visai nesistebiu tomis rusėmis, pati tokį turbūt būčiau apsivilkusi (juokiasi).
„Aš esu aristokratė – bylojo kiekvienas motės judesys, net jai skutant bulves.“
Tokia buvo mano promočiutė. Kai gimiau, mama grįžo į darbą, – šis buvo Garliavoje, o mes gyvenome Kaune. Mama palikdavo mane penkioms dienoms pas promočiutę, pasiimdavo tik savaitgaliais. Iki septynerių metų augau su mote.
„Ir į ką tie mano vaikai tokie bliadski?“ – dūsaudavo motė. Jos per Kauno bombardavimą gimęs sūnus, mano tėvo tėvas, užsimušė kopdamas pas meilužę studentę per bendrabučio balkoną.“
Taip, ji taip sakydavo. O to vyro istorija tikra, tik – kaimyno. Mano senelis gyvas ir sveikas, jie su močiute – 50 metų laimingai vedę. Abu man pasakojo studijų laikų istorijas, šių užtektų keturioms knygoms.
Jurga sako: „ Iš vintažo aš susikūriau save ir kartu pabėgau nuo dabarties (...). Svetimuose drabužiuose randanti savus prisiminimus, nusirengusi nebežinojau, kokia aš esu.“ Ar Jums pačiai reikėjo „nugalėti Rytų europietės aprangos geną“?
Tik neseniai susitaikiau su tuo genu. Londone pamačiau save iš šalies. Protestavau, neigiau išvaizdą, nutariau nesipuošti, nesidažyti. Derinau botus su šilkinėmis suknelėmis, atradusi vintažą išsilaisvinau. Vėliau supratau, kad neturiu rengtis kaip amerikietės ar skandinavės, turiu rengtis kaip kaunietė. Tuo esu unikali, ir tai yra mano tapatybės dalis. Nustojau gėdytis ir nusiraminau.
O dabar kokį stilių mėgstate?
Apranga man – žaidimas. Spektaklis. Kiekvienoje šalyje man įdomu sąmoningai kopijuoti vietos moteris, suprasti, kaip jos jaučiasi. Londone į vintažą pasinėriau kaip į teatrą. Dėvėjau turbanus, didžiausias dirbtinio kailio apykakles, pūstus 7-ojo dešimtmečio paltus. Nebijau rengtis ekstravagantiškai. Ir galiu išeiti į miestą su sportine apranga, be makiažo. Nesu prisirišusi prie jokio stiliaus, drabužio, silueto ar įvaizdžio. Havajuose įlendu į šortus, užsimetu marškinėlius, įsispiriu į gumines tapkutes, ir gerai. Tiesa, turiu kelias gėlėtas havajietiškas sukneles.
Kai pagimdžiau dukrą, nepaprastai palengvėjo – visas pasaulis nuo manęs atstojo. Tarsi būčiau išpildžiusi didįjį lūkestį.
Kodėl nesiėmėte plėtoti mergaitės, globojamos promočiutės, augančios be mamos (ši gyvena Amerikoje, siunčia drabužėlius), jausmų gamos?
Nesiryžau, nes nesu to patyrusi. Žinau, kad ši tema aktuali, Lietuvoje daug paliktų vaikų, bet aš augau su mama, mūsų santykiai labai geri. Mergaitei taip skaudu, kad ji apie mamą nekalba, tik užuominomis. Bijojau šnekėti herojės lūpomis, nes iš tikrųjų nežinau, kaip jaučiasi mamos palikta mergaitė.
Kas merginoms įvaro trisdešimtmečio baimę? Rašote apie užduotis, būtinas atlikti iki šios sukakties: „Pagimdyti vaiką, padaryti karjerą, pakeliauti po pasaulį ar bent jau patirti bent vieną begėdišką vienos nakties nuotykį...“
Aplinka mane spaudė. Giminės kartodavo: „Na, tai ką tu parvesi? Jau tu, vaikeli, paskubėk, jau laikas.“ Jeigu būčiau tvirtai tikėjusi, kad viskas gerai, jokia aplinka nebūtų turėjusi įtakos. Vis dėlto esi kupina baimės ir nesaugumo, nepasitiki savimi, pati save spaudi ir lygini su kitais... Stipriausia moters baimė – dėl vaisingumo. Laukiausi Žemynos būdama 29-erių, gydytojai Amerikoje man sakė: „Vėlyvas nėštumas.“ Buvo keista.
Pati iki trisdešimties įvykdėte visas moteriai primetamas užduotis.
Vaikas buvo neplanuotas, bet labai laukiamas. Kai pagimdžiau dukrą, nepaprastai palengvėjo – visas pasaulis nuo manęs atstojo. Tarsi būčiau išpildžiusi didįjį lūkestį. Gal mano šeima konservatyvi, už visas negaliu kalbėti, bet aš spaudimą patyriau. Man buvo lemta šią patirtį išpasakoti, kad kitos geriau jaustųsi.
Kokia mama esate?
Natūralistė. Esu vegetarė, linkusi į veganizmą, beveik nenaudoju dekoratyvinės kosmetikos, cheminių muilų, dušo želės. Renkuosi ekologiškus. Dukrą iki šiol žindau. Valgome organišką maistą, miegame kartu visi trys apsikabinę. Laukdamasi susižavėjau prieraišiosios tėvystės principu. Žindau pagal poreikį, reaguoju į vaiko verkimą, niekada nenaudoju galios. Kartais netenku kantrybės, suirztu, abi pravirkstame. Su dukrele šnekamės tik lietuviškai, su tėčiu ji čiauška angliškai. Visi trys mokomės havajietiškai. Žemyna sukūrė mūsų šeimą. Iki jos buvome pora. Laukdamasi supratau, kad visada būsime jos tėvai. Mano tėvai išsiskyrę, nebendrauja, bet jų gyvenimai susikerta per mane. Liūdna, kad Havajuose neturime močiučių. Kaune yra didžiulė palaikymo komanda. Tėtis, mama, pamotė, sesė, močiutė, giminės – visi padėtų dukrą auginti. Mano vyras kelis kartus viešėjo Lietuvoje, jis norėtų pagyventi Europoje. Vis dėlto Havajuose atidarė antrą kavinę, pradėjo sektis, viską mesti būtų neprotinga.
Gyvenate šalia dažnai išsiveržiančio ugnikalnio. Ar nebaisu dėl galimos katastrofos?
Kaskart, kai lava išsiveržia, bėga į vandenį, sala plečiasi. Kai pirmą kartą lankiausi Havajuose, buvo baisu. Kai iš ten išskridau, atrodė, tarsi iš karo zonos būčiau pabėgusi, bet jau buvau įsimylėjusi Michael'ą, ilgesys skatino grįžti. Salyno ugnikalnių energija labai stipri. Tik tada, kai išvyksti iš Havajų, pajunti visišką tylą.
Mano anyta gyvena Oregono valstijoje, Portlande. Ten ruošiamasi žemės drebėjimui. Valstijoje jie itin stiprūs, vyksta kas tris šimtus metų. Pastarasis vėluoja 50 metų, katastrofa gali ištikti bet kada. Planuojama, kad grius tiltai, namai. Valstybė skiria pinigų, tvirtina vaikų darželių, mokyklų sienas. Anytos klausiu: „Kodėl nebėgate?“ – „O kodėl tu nebėgi iš Havajų?“ Būdama toli nuo Lietuvos baiminuosi, kad Putinas užims Lietuvą. Galvoju, kaip išgelbėti visus artimuosius, gal į gimtinę nebevažiuoti, nes okupacija gali prasidėti bet kurią akimirką. O kai atskrendu į Kauną, man čia ramu ir saugu. Ir dėl lavos panašiai: nuvažiuojame pažiūrėti, kaip ji teka, ir nebe taip baisu. Saulė šviečia, palmės siūbuoja...
Kas Jums gyvenime maloniausia?
Man labai pasisekė, gyvenu patogiai, turiu laisvės saviraiškai. Vakar traukinyje sėdėjau įsisupusi į kašmyro šaliką. Taip šilta, gera, važiuoju į Knygų mugę, Julija (Julija Janus, – red. past.) davė gražią suknelę, žiūriu į žmones stotelėse... Jaučiuosi laiminga. Man visą laiką sekasi. Net jei kas nors bloga nutinka, žvelgiu į tai antropologiškai, tarsi į mokslinį tyrimą, ir man įdomu, kaip jis baigsis. Nepatogumai manęs nesukrečia. O šiaip mėgstu kasdienybės patogumą.
Kaip atsipalaiduojate?
Jei būčiau turtinga, daug aukočiau, bet gyvenčiau viešbutyje, kur yra SPA. Labai mėgstu masažą, kaifuoju, kai kosmetologė veidą čiupinėja. Gali nebūti drabužių, perku tik dėvėtus, daiktų namams visai neperku, nors Havajų keramika puiki. Man patinka teatras, kinas. Domiuosi kino kritika, „Kauno žinioms“ rašau filmų recenzijas. Už tai gaunu bilietų, jais lepinu senelius.
Ko pasiilgstate iš laisvos moters gyvenimo?
Žaidimo, nerimo, išgyvenimų. Vyro neprovokuoju, stengiuosi negadinti gražių santykių. Dėl to pasineriu į filmus arba mėgstu klausinėti žmones. Taksi vairuotojų klausiu, ar turi vaikų, kaip gyvena. Ieškau įkvėpimo, esu istorijų vampyrė. Tai, ką pasakysite, gali būti panaudota. Be jūsų žinios ir dar šaržuotai. Labai juokinga – vyrai mano, kad rašau apie juos. Moterys kuklesnės, nesijaučia vertos tapti knygų personažėmis. O štai mūsų kaimynas vieną rytą klausia: „Vaiva, apie ką rašai?“ – „Negaliu sakyti.“ Tada Michael'ui sako: „Turbūt apie mane.“ Vyrų ego: mano, kad esame vien dėl jų ir rašome tik apie juos.
Ar dažnai tenka meluoti?
Paauglystėje buvau melagių melagė, tik tėvai nežinojo. Jie buvo griežti, reikėdavo grįžti namo devintą valandą. Būdavo, apsirengiu vienaip, o kuprinėje – kiti drabužiai, dažai. Mamai pasakydavau, kad važiuoju pas draugę žiūrėti filmo, o atsidurdavau su bernais soduose, prie ežero, paskui tranzuodavau atgal, kad laiku parsirasčiau. Moku manipuliuoti žmonėmis. Jogos filosofija padėjo atrasti ramybę, nustojau ir meluoti, nes pagrindinis jos principas yra tiesa. Mėgstu klausytis kitų, o apie save nepasakoju. Londone man būdavo įdomu žaisti tapatybe. Stebėdavau žmonių reakcijas. Kai paklausdavo, ką veikiu, jei norėdavau patikti, atsakydavau: „Po Indiją keliavau viena metus.“ Arba: „Esu rašytoja.“ O kai norėdavau atrodyti kukli, tardavau: „Esu slaugė“, ir tylėdavau. Tada atsiverdavo pašnekovas.
Dabar leidžiu sau nebent keliones. Kadaise buvo destrukcijos laikas, ir rūkiau, ir išgerdavau. Bėgau nuo skausmo, liūdesio. Nebėra poreikio.
Ar bendraujate su vietos havajiečiais?
Vietinių Havajuose mažai – tik 20 procentų. Kitą bendruomenės dalį sudaro amerikiečiai (20 proc.) ir azijiečiai (60 proc.). Tarp havajiečių draugų neturiu, bet skaitau jų mitologiją, jaučiu, kaip prietarai pinasi su gyvenimu, tabu, šeimos, pareigos suvokimu, šventų vietų garbinimu.
Ar pasiilgstate Lietuvos?
Esu nostalgiška asmenybė. Ilgiuosi net tų laikų, kai nebuvau gimusi. Pavyzdžiui, tetralogija „Silva rerum“ pakeitė mano Vilniaus matymą, ilgiuosi to laiko. Žvelgdama į gatves, pastatus, įsivaizduoju, kaip buvo anksčiau. Man būdingi liūdesys, melancholija Havajuose sustiprėja, nors gyvenimo kokybė ten geresnė, ten esu laimingesnė. Vis dėlto kartais ilgiuosi šeimos, žmonių, mielų situacijų, tarkim, pokalbių su taksistu, pardavėja, nugirstų pajuokavimų kavinėje. Lietuvių kalba labai graži.
