Gegužės 12 dieną „Siemens Arenoje“ pirmą kartą Lietuvoje vyks motyvacinis forumas jaunimui „Tavo ateities vizija“, kuriame savo patirtimi dalysis ir kunigas, dvasinis mokytojas Algirdas Toliatas, kuris šiuo metu yra vienas populiariausių ir mėgstamiausių žurnalistų pašnekovų.
Ir tai natūralu, nes jis – charizmatiškas, atviras, nuoširdus, puikiai valdantis kalbą ir tikrai turintis ką pasakyti ne tik apie tikėjimą, bet ir kūrybą, gyvenimą, jo prasmę. A. Toliatas, įsitikinęs, kad kiekviename iš mūsų slypi kūrėjas, tik reikia laiku jį pastebėti ir pažadinti.
Gerb. Algirdai, kas Jums yra kūryba?
Kūryba – tai ribų praplėtimas, naujų erdvių ieškojimas. Kūryba – tai gebėjimas džiaugtis tuo, kas jau nuveikta, toliau judėti į priekį ir ieškoti naujų galimybių. Juk stovintis vanduo anksčiau ar vėliau pradeda gesti. Kūryba – tai tarsi amžinos jaunystės eliksyras.
Kas Jus patį įkvepia kurti?
Žmogus toks yra: jis arba kuria, arba griauna. Griovimas, be to, irgi yra viena iš kūrybos formų. Kai aš pamatau neatskleistą galimybę, man visada norisi ją realizuoti, įgyvendinti, sukurti.
Patarkite, kaip jaunam žmogui rasti įkvėpimo šaltinį?
Iš kur ateina geri sprendimai? Jie ateina iš patirties. O iš kur ateina patirtis? Ji ateina iš blogų sprendimų. Pirma sąlyga norint pradėti kurti, reikia neskaičiuoti, reikia dalytis. Aišku, negali vienas pats visko padaryti, bet turi būti besąlygiškai atviras ir dosnus. Atvirumas ir dosnumas – kūrybos šaltinis. Jeigu jaunas žmogus laukia, kol viskas nukris sukramtyta, padaryta ir reikės tik nuryti, tai jis galiausiai net pasitenkinimo nejus. Bet kai pats pradedi judėti į priekį, net ir tiksliai nežinodamas kur, tai jau ir prasideda tam tikras kelias. Tada pradedi ieškoti, daryti, kabintis už siūlo galo. Yra toks posakis: „kelias kuriasi bekeliaujant“. Jaunam kūrėjui geriausias būdas surasti įkvėpimą – žengti žingsnį į priekį.
Kaip manote, ar lietuviai yra kūrybinga tauta?
Mes esam maži – kaip koks geras Kinijos kaimas. Bet kiek mes turime pasiekimų – sporto, muzikos, IT specialistų ir, žinoma, kitų. Ir tie pasiekimai pasauliniai! Atsižvelgiant į tai, kiek mūsų yra nedaug – mes tikrai turime gerą kūrybos užtaisą. Bet turime ir kiek padidintą bambėjimą. Kiek yra nepatenkintų, amžinai nelaimingų, viską kritikuojančių, viską pilkai matančių žmonių? Mes turime talentų, bet ir pilkumos mums netrūksta.
Užsiminėte apie IT, kaip manote, ar išmanusis pasaulis neužgožia jaunų žmonių kūrybiškumo?
Visur turi būti aukso vidurys. Visos komunikacijos priemonės, socialiniai tinklai – viskas, kas yra proto ribose, gali pasitarnauti, skleisti žinią greitai ir efektyviai. Ir tai super! Bet jeigu žmogus gyvena vien tik virtualiame pasaulyje ir nebemato nieko kito, tuomet – liūdna.
Kas dar mums dažniausiai trukdo kurti?
Baimė. Baimė suklysti, tingumas, noras viską gauti čia ir dabar. Kita vertus, varžo ir alkio stoka – visko prisisotinusi Europa. O kam stengtis? Kam vargintis? Kūryba gimsta iš vidinio alkio, o jeigu jo nėra, nėra ir kūrybos...
Kaip manote, iš kur atsiranda baimė suklysti?
Yra labai daug priežasčių, dėl kurių gimsta baimė. Ir apie tai būtų galima ilgai kalbėti. Žmonėms reikia kitų patvirtinimo, pripažinimo. Žmogus priklausomas nuo kitų nuomonės, todėl ir bijo suklysti, bijo, kad nebus priimtas. Viskas prasideda nuo nepasitikėjimo savimi.
Dabar dauguma studentų rašo baigiamuosius darbus. Jūs neseniai rašėte knygą. Patarkite, kaip susikoncentruoti ir motyvuoti save, kai atrodo, kad jau nebėra jėgų.
Kinai turi gražų posakį: „Kai jau atrodo, kad nebegali žengti nė žingsnio į priekį, vadinasi, jau pusę kelio nuėjai“. Net ir sportuojant pats didžiausias savo ribų peržengimas yra tada, kai jau atrodo, kad nebegali. Bet žengi žingsnį, paskui dar vieną... Paskutiniai žingsniai yra patys brangiausi. Aišku, jie daugiausiai mums ir kainuoja. Kol drugelis išsivaduoja iš kokono, vyksta be galo skausmingas ir sudėtingas procesas. Bet būtent besivaduojant iš kokono ir formuojasi jo sparnai. Kiek atkaklus būsi siekdamas savo tikslų, tiek ir sugebėsi pakilti. Dėl to ir verta pakovoti. Svarbiausia – neatidėti visko paskutinei minutei. Planavimas, prioritetų sudėliojimas – visa tai gali padėti, bet jeigu pats žmogus nenorės, tai ir Dievas bejėgis jam padėti. Kaip bebūtų, svarbiausia – įtikinti save, kad man tikrai to reikia, nes tik begalinis noras ir tikėjimas gali pažadinti vidinę motyvaciją. Pats svarbiausias dalykas juk ir yra vidinė motyvacija!
Daugiau apie iniciatyvą: http://kurejukarta.lt
http://www.tiketa.lt/LT/jaunimo_forumas_tavo_ateities_vizija_16210
