Vienas vienutėlis, niekieno nepadedamas, yrėtės per gyvenimą ir daug pasiekėte. Reikia tvirto stuburo, kad nepalūžtum, kai atsiremti gali tik pats į save.
Nuo vienų metų iki mokyklos gyvenau Kauno vaikų namuose, paskui patekau į Saugų (Šilutės raj.) vaikų namus. Į gyvenimą mus išleisdavo po aštuonių klasių. Taigi keturiolikos turėjau pasirinkti savo kelią.
Išeinantiesiems duodavo porą patalynės komplektų, kelnaičių, kojinių, dar keletą daiktų ir, regis, 70 rublių. Jei įstoji mokytis, gauni bendrabutį.
Reikėjo mokėti suktis. Dauguma vaikų namų auklėtinių nemokėjo elgtis su pinigais. Per dieną viską išleisdavo limonadui, tada eidavo vogti, greitai suklupdavo. Man pavyko.
Nuo mažens norėjau būti daug kuo – statybininku, milicininku, veterinaru, jūrininku. Į šalia vaikų namų esančius kultūros namus sekmadieniais mus vesdavo žiūrėti filmų. Prieš kiekvieną buvo rodomas žurnalas „Tarybų Lietuva“. Atsimenu pasakojimą apie mūsų vaikų namų auklėtinį milicijos įgaliotinį – esą nerealų pavyzdį, kiek daug galima pasiekti gyvenime. Kartą pas mus atvyko jūreivis, irgi augęs vaikų namuose, atrodė labai „kietas“, buvo ilgais plaukais, mūvėjo džinsus, pasakojo apie tolimas šalis. Ir aš sugalvojau tapti jūreiviu.
Mane gelbėjo tai, kad sugebėjau nesusitapatinti su vaikų namų aplinka, susikūriau savo pasaulį.
Žinojau, kad dėl prastėjančio regėjimo man neleis pasirinkti šios profesijos, maniau – dirbsiu žuvų technologu, kad tik laivuose. Galiausiai nutariau tapti radistu, nes radistas gali nešioti akinius. Baigiau Šiaulių politechnikumą, radiotechnikos specialybę. Išėjau į kariuomenę. Parašiau laišką Lietuvos jūrų laivininkystės administracijai, kad grįžęs norėčiau plaukti į jūrą. Gavau atsakymą: „Informuojame, kad laisvų vietų nėra.“ Tarnaudamas kariuomenėje turėjau bėdų su saugumiečiais, taigi buvau nepatikimas.
Tada parašiau kelis laiškus į „Komjaunimo tiesą“ ir „Vakarines naujienas“. Man, kareiviui, tada kažkodėl atrodė svarbu pareikšti nuomonę apie R. Reagan'o ir M. Gorbačiovo susitikimą Reikjavike. Abu laiškus publikavo ir atsiuntė po keletą rublių honoraro.
Supratau, kad rašyti visai smagu. Grįžęs po kariuomenės į Šiaulius, kitą dieną nuėjau į miesto ir rajono laikraščių redakcijas. Abu leidiniai man davė neetatinio korespondento pažymėjimus. Vieni išsiuntė daryti reportažo į blaivyklą, kiti – į reidą su milicija gaudyti kelių „narsuolių“.
Pavasarį atvažiavau į Vilnių su rekomendaciniais laiškais ir įstojau į žurnalistiką. Pradėjęs mokytis iš karto įsidarbinau „Respublikoje“. Po 10 metų išėjau vadovauti „Vakarinėms naujienoms“, o netrukus – „Vakaro žinioms“. Paskui pasukau į komunikacijos verslą, 2001 m. įkūriau ryšių su visuomene agentūrą „Publicum“, ši virto į devynias kompanijas visose Baltijos šalyse.
Kaip atsitiko, kad būdamas metukų atsidūrėte vaikų namuose?
Kai gimiau, mano motinai buvo gal 18 ar 19 metų. Mano gimimo liudijime, grafoje „Tėvas“, parašyta „Jonas“. Anais laikais taip rašydavo, kai būdavo neaiški tėvystė. Savo tėčio nepažįstu. Gal buvo jūreivis? O gal – žurnalistas? Fotografas? Taigi jauna mergina Marytė susilaukė manęs, bet pradėjo gerti. Gimiau Vilniuje, atsimenu kai kuriuos vaizdinius, pavyzdžiui, kad guliu vežimėlyje rūsyje – kažkur ant kalno prie Profsąjungų rūmų. Didžiulė sujaukta lova, langelis palubėje. Ir visiškai tuščia, nė vieno žmogaus.
Po daugelio metų skaičiau bylos medžiagą, pasirodo, mane palikdavo vieną po kelias dienas bliaunantį. Ji turbūt gerdavo. Paskui atidavė į savaitinį lopšelį. Pasiimdavo paskutinį. Atsimenu kitą vaizdinį – sutemo, auklėtoja liko viena su manimi, ateina motina, ir jos labai rėkia viena ant kitos.
Ačiū Dievui, kad ji negėrė, iki gimiau. Mane iš jos atėmė, atidavė į vaikų namus, ir aš sėkmingai išgyvenau. Netrukus gimė sesuo ir brolis. Sesers iki šiol nesu regėjęs, o brolį porą kartų mačiau. Jiems pasisekė mažiau.
Skaudu, kad apskritai yra vaikų globos namai, ir šie vis pasipildo naujais gyventojais. Ne mažiau svarbu, kas laukia jau esančiųjų globos namuose. Jie iš ten išeina neparengti gyvenimui, tik vienetai susitvarko savo būtį.
Kaip stojotės ant kojų? Kas padėjo?
Beveik niekas. Tik sunkiausiais gyvenimo momentais netoliese atsirasdavo gerų žmonių. Sekėsi. O gal tiesiog esu genetiškai stiprus? Gal gelbėjo savisaugos instinktas?
Man mano vaikystė neatrodo bloga. Mane turbūt gelbėjo tai, kad buvau labai užsisklendęs vaikas, gyvenau įsivaizduojamą gyvenimą, nesitapatinau su aplinka. Buvau paniręs į knygas. Savo gimtadienį švęsdavau su geriausiu draugu slapta įlipęs pro langą į miegamąjį korpusą, palindęs po lova, su batonu rankose ir buteliu limonado „Diušės“. Žinoma, atsivėrus gyvenimui, tokio paauglio laukia iššūkiai. Suvoki, kad tikrovė ne visai tokia, kaip knygose rašoma.
Manau, esu atradęs savo gyvenimo moterį, tačiau giliai viduje žinau – privalau būti pasiruošęs, kad bet kada, bet kuris žmogus gali išeiti.
Buvau iš tų vaikų, kuriuos nuolat kas nors norėdavo įsivaikinti, bet aš nenorėdavau. Atsimenu, atvažiavo pora iš Klaipėdos. Pabrėždami, kad turi trijų kambarių kooperatinį butą ir žiguliuką, vyras ir moteris mane įtikinėjo važiuoti pas juos. Atsisakiau. Paskui toks dičkis mane sumušė, nes pats troško važiuoti ir manė, kad esu jo konkurentas.
Prisimenu sutuoktinius iš Jurbarko. Per abiturientų išleistuves žuvo jų dukra... Jaukinosi mane, prašė per vasarą pabūti jų šeimoje. Įlipome į autobusą, atsisėdome. Ir tada moteris padarė esminę klaidą – apsikabino mane per pečius. Nemoku apsakyti, kaip pasidarė baisu! Pats didžiausias košmaras. Juk nieko artyn neprisileisdavau, man per atstumą būdavo baisu su žmogumi sėdėti, o ji apsikabino! Viskas. Atbuvau tą vasarą, bet toliau bendrauti su jais nebenorėjau.
Kaip toks žmogus gali kurti asmeninius santykius su kitais žmonėmis? Kaip apskritai pradėti santykius, jei tau didžiausias košmaras, kai tave apsikabina? Per visa tai pereini – klupdamas, atrasdamas, pradėdamas suvokti žmones iš naujo. Visai kitaip, nei rašoma knygose.
Įdomios patirties įgijau ir kariuomenėje. Tarnavau Šiaurėje, saugojau kalinius. Ten daug ko išmokau.
Įdomu, kad pasirinkote komunikacijos sritį, kur ypač daug tenka bendrauti.
Kai augau vaikų namuose, mokytojams, regis, patikdavo su manimi šnekėtis. Nors buvau užsisklendęs, mane labiausiai pastebėdavo. Nors nebuvau aktyvus ar matomas lyderis. Koks esu dabar – ar tas, kuris gali kalbėti prieš didžiulę auditoriją arba tiesioginiame eteryje, ar tas, kuris mieliau pasislėptų po lova ir su draugu ragautų limonadą, kartais pats nežinau. Du skirtingi žmonės manyje taip ir gyvena. Tik laikui bėgant išmokau lengviau pereiti iš vienos būsenos į kitą.
Ar ieškojote savo šeimos?
Kai buvau keliolikos metų, auklėtoja sugalvojo paieškoti mano sesers. Nusiuntė laišką į „Lietuvos pionierių“. Redakcija archyvuose aptiko, kad mano sesė yra kituose vaikų namuose, atsiuntė adresą. Parašiau, ji atsakė. Planavome susitikti, bet praleidau momentą, kai ji išėjo iš Marijampolės vaikų globos namų. Taip niekada ir nesusitikome. Gailiuosi, kad neperdaviau jai mamos adreso, nors prašė. Mama kartą aplankė mane Saugų vaikų namuose. Pamačiau mažiuką brolį. Man kažkodėl buvo siaubingai gėda su jais vaikštinėti, norėjosi, kad kuo greičiau išvažiuotų. Mama siūlė susirašinėti. Negaliu sakyti, kad pykau ant jos. Mobilizavausi, man buvo gerai, nenorėjau iš tos būsenos išeiti. Išmečiau jos adresą, kai išvažiavo. Po daugelio metų, kai jau dirbau „Respublikoje“, paskambino brolis. Gyveno su mama Jonavoje, siūlė su ja pasikalbėti, bet aš nenorėjau. Kitą kartą paskambinęs pasakė, kad mama mirė, pakvietė į laidotuves, bet aš nevažiavau. Tik tada suvokiau, kad ji pagimdė mane labai jauna, ir aš negaliu jos smerkti.
Kaip klostėsi Jūsų asmeninis gyvenimas?
Sudėtingai. Ilgą laiką mylėjau taip, kaip myli knygose. Ten aprašomos žiauriai rimtos meilės, bet ne viską knygose parašo. Manau, esu atradęs savo gyvenimo moterį, tačiau giliai viduje žinau – privalau būti pasiruošęs, kad bet kada, bet kuris žmogus gali išeiti. Turiu galvoje ne tik asmeninius santykius, bet ir verslą. Dvi santuokos, iš kiekvienos jų – po vaiką. Vyresnėlis Justas gyvena Ispanijoje, studijuoja Barselonoje rinkodarą. Jaunėlis Jokūbas gyvena Prancūzijoje, ką tik baigė mokyklą, ieško savęs.
Su sūnų mamomis puikiai sutariame. Antra buvusi žmona Erika Umbrasaitė kaip tik dabar yra atvažiavusi į Vilnių, vakare susitiksime, eisime vakarieniauti. Gal galėtume būti pavyzdys, kaip, nesusiklosčius santykiams, išlikti geriausiais draugais?
Kai pasižiūriu atgal, suvokiu, kad mano likimas galėjo būti panašus į mano geriausio vaikystės draugo, – nuo dvejų metų kartu keliavome per vaikų namus. Iš jų išėjęs iškart sėdo į kalėjimą už išprievartavimą. Negaliu jo pateisinti, bet bandau suprasti. Penkiolikmečiam patinka mergina. Jis jos nori. Ir pasiima. Jis nežino, ką jai sakyti, kaip apsikabinti. Nemoka. Pasiima tarsi daiktą. Suluošina jos gyvenimą. Pats dar kelis kartus pakliūva į kalėjimą ir galiausiai jį ten nužudo. Per plauką nenuėjau tokiu keliu. Mane gelbėjo tai, kad sugebėjau nesusitapatinti su vaikų namų aplinka, susikūriau savo pasaulį. Paskui – didžiausias iššūkis, kaip iš knygų pasaulio pereiti į tikrą gyvenimą. Žmonės susitikę spaudžia vieni kitiems rankas, apsikabina per pečius ir kartais net… bučiuojasi. Kaip baisu! Iškart po kariuomenės bandžiau kurti šeimą. Studentiška meilė. Dar nebuvau pasiruošęs visaverčiams santykiams. Pirma santuoka truko trejus metus.
Pirmą kartą įsimylite merginą ir... vedate?
Kad ištiko pirma meilė, aiškiai suvokiau po pirmos klasės – pionierių stovykloje. Įsimylėjau auklėtoją. Baigėsi pamaina, reikia išvažiuoti, visi linksmi, o aš verkiu. Niekas nesuprato, kodėl. Nepamenu, kaip ji atrodė, tik pamenu tą skausmą išvažiuojant.
Mūsų klasėje buvo mergaitė – gražiausia vaikų namuose, visi lydėsi į ją žiūrėdami. Slapta ją įsimylėjau. Iki šiol prisimenu jausmą, apėmusį, kai kartą, mums stovint prie lango, ji atsirėmė man į petį. Po daugelio metų susitikome. Pamačiau suvargusią, gailestį keliančią moterį. Vyras, kuriam išranki gražuolė, išėjusi iš vaikų namų, pakliuvo į rankas, „užtaisė“ jai krūvą vaikų ir sėdo į kalėjimą. Reikėjo pasistengti, kad žiūrėdamas į ją prisiminčiau tą, kuri buvo įsirėmusi man į petį prie lango.
Kas Jums yra fotografija?
Žiauriai intymus užsiėmimas.
Praėjusiais metais pasauliniame fotografijos konkurse „Hotshoe Black & White Photography“ pelnėte Metų fotografo titulą (kelionių kategorija). Fotografuojate keliaudamas, tačiau Jūsų darbų negalima priskirti prie kelionių fotografijos.
Tikrai ne, nėra tikslo kolekcionuoti garsius objektus. Mieliau nusiperku tobulai padarytą atviruką, tačiau greta vykstantis gyvenimas mane pagauna. Mėgstu eiti prieš srovę. Jei matau, kad būrys fotografų įamžina sėdintį senuką, aš fotografuosiu ropojančius kolegas, o ne senolį. Man nepatinka daryti kaip visi. Ir nesvarbu, kas tai būtų – fotografija, verslas ar žurnalistika. Mėgstu sau kelti iššūkius, jaučiu malonumą, kai padarau ką nors neįprasta. Geriausios idėjos, atradimai gimsta tiems, kurie kitaip mąsto.
Aš nesijaučiu esantis Lietuvos fotografas, esu pasaulio fotografas. Lietuvoje beveik nefotografuoju, tik labai retais atvejais. Daug keliauju. Kone kas mėnesį skrendu aplankyti savo sūnų į Barseloną ar į Prancūziją.
Lietuvoje gyvenu tokį gyvenimą, kokį pats esu susikūręs, bet čia negaliu atsiverti tiek, kad žiūrėčiau atviromis akimis. Vilniuje gyvenu budinčio režimo sąlygomis, negaliu sau leisti būti pažeidžiamas. O išvažiavęs atsiveriu. Norint fotografuoti, kaip aš įsivaizduoju, reikia būti tarsi nuogam. Nuotraukos, kurias rodau, yra asmeninės.
Didžiausias malonumas, kai matau, kad žmonės jas žiūrėdami išgyvena panašius jausmus, tarsi perskaito tavo emocijas, bet dar įdomiau, kai patys prikuria nuo savęs, pamato dalykų, kurių pats galbūt nepamačiau.
Manau, nuotraukos yra ne atvaizdas, o veidrodis. Gera nuotrauka sujaudina, pažadina jūsų asmenines fantazijas, patirtis, baimes, lūkesčius.
Man nepatinka daryti kaip visi. Ir nesvarbu, kas tai būtų – fotografija, verslas ar žurnalistika.
Ar Jums nėra nepatogu nukreipti fotoobjektyvą į nepažįstamus žmones?
Ne visada dėl to jaučiuosi gerai. Fotografuoju nepastebimai, jie nemato. Nefotografuoju pozuojančių žmonių. Štai Eifelio bokšto perspektyvoje – apsikabinusių vyro ir moters figūros. Tai – mano buvusi žmona Erika ir jos gyvenimo draugas Jurgis. Jiedu, mano sūnus Jokūbas ir aš dažnai kartu keliaujame. Paryžiuje Eriką ir Jurgį iš tolo patykojau. Jei nuotrauką pavadinčiau „Mano buvusi žmona su savo biču“, turbūt sulaukčiau daug patiktukų. Kažkam ji panaši į atviruką, o man – itin asmeniška.
O štai nuotrauka iš Portugalijos, – mažame miestelyje su drauge buvome sustoję atsigerti kavos. Tuo metu iš jūros grįžo laivai, žvejai išsikrovė žuvis, tinklus, ir kai visi pasitraukė, neįgaliojo vežimėliu atriedėjo žmogus. Ilgai sėdėjo ir žiūrėjo į jūrą. Man jis pasirodė panašus į buvusį žveją. Kelias valandas tykojau. Man regis, kai ką jautraus pagavau.
Kasmet lapkričio mėnesį, per savo gimtadienį, turiu vienas pabėgti. Paskutinį kartą buvau pabėgęs į Tenerifę. Vėlai vakare, eidamas į savo viešbučio kambarį, pamačiau po vakarienės grįžtančią senukų porą. Jie manęs nematė, sekiojau paskui juos ilgais koridoriais. Taip meiliai abu bendravo! Ji sėdėjo vežimėlyje, jis vis apkamšydavo ją, klausdavo: „Ar tau patogu?“ Šią nuotrauką pavadinau „Laikas miegoti, brangioji.“
Papasakokite, kaip gimė Metų fotografo titulą pelniusi nuotrauka „Paskutinis apkabinimas. Germanwings skrydis Nr. 4u9525“
Turbūt visi žino apie tragišką 2015 m. kovo 24 d. įvykį, kai Barselonoje pakilęs „Germanwings“ lėktuvas turėjo nusileisti Diuseldorfe, bet pilotui „pavažiavo stogas“ – jis nukreipė lėktuvą į kalnus, ir visi keleiviai žuvo. Esu vienas iš tų, kurie paskutiniai matėme tuos žmones gyvus, – mūsų įlaipinimo vartai Barselonos oro uoste buvo greta. Pakilome po dešimties minučių, iki Alpių skridome anam lėktuvui iš paskos. Nusileidęs Vilniuje sužinojau apie tragediją. Buvau sukrėstas. Į socialinius tinklus žmonės kėlė žuvusiųjų nuotraukas, atpažinau kai kuriuos veidus, juos mačiau eidamas pro patikros postą.
Prisimenu simpatišką jauną moterį, – vienas kitam nusišypsojome; piktas vokietis įsivėlė į konfliktą su apsauginiais, reikalavo, kad šie su juo kalbėtų vokiškai. Mane supykdė, kad jis neskubėjo nusiimti nuo patikros juostos savo lagamino. Tarsi netyčia stumtelėjau, kad eitų greičiau. Skubėjom, klegėjo vaikų būrelis. Pagalvojau, kaip būčiau elgęsis, jei būčiau žinojęs, kas nutiks šiems keleiviams. Skubame, išeiname iš namų nežinodami, ar ne paskutinį kartą atsisveikiname su savo vaiku, žmona, vyru. Tokioje situacijoje suvoki, koks trapus yra gyvenimas.
Sumaniau pagaudyti atsisveikinimo oro uoste nuotaikas. Po mėnesio atskridęs į Barseloną pagavau minėtą kadrą.
Ar po šios tragedijos nepasidarė baisu skraidyti?
Ne. Jei bus lemta, tai bus. Tik kartais pagalvoju, kaip elgčiausi, jeigu lėktuvas kristų. Noriu tikėti, kad panašiai, kaip rodo filmuose, – gelbėčiau šalia sėdinčią močiutę, vaiką. Iš tikrųjų nežinau, kaip būtų. Žinau, kaip elgčiausi kalėjime, nes esu buvęs tokioje erdvėje. Žinau, kaip elgčiausi, jei mane paliktų arba pats palikčiau. Žinau, kaip atsitinka, kai prarandi artimą žmogų. O kai krenta lėktuvas? Mane kutena ta įsivaizduojama situacija. Gal dar spėčiau paskutinę cigaretę surūkyti? O gal pulčiau į paniką? Noriu tikėti, kad ne.
Jūsų nuotraukos eksponuotos parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Lenkijoje. Kada dar planuojate sukviesti savo kūrybos gerbėjus?
Esu užsibrėžęs gal net šiemet surengti dar vieną išsamesnę savo parodą, bet negaliu apsispręsti, kur – Paryžiuje ar Vilniuje. Per porą metų planuoju subręsti ir parodai kuriame nors pasaulinio lygio muziejuje ar galerijoje. Tam kol kas trūksta kelių štrichų. Pasaulis atviras, reikia dalyvauti. Svarbiausia pačiam žinoti, ko nori. Lietuvoje yra itin stiprių fotografų, bet jų darbai neranda kelio į pasaulį.
Kodėl rodote tik nespalvotas nuotraukas?
Nespalvotos labiau išryškina, ką noriu pasakyti, tarsi atmeta antraeilius dalykus. Spalvos šiek tiek blaško dėmesį. Jos tinkamos išreikšti ką nors gražaus, bet gilesnė mintis išsigrynina švaraus vaizdo plotmėje.
Baisiausia parodyti nuotrauką kitiems. Tai – lyg nuogam atsistoti prieš minią.
Ar tiesa, kad per vieną kelionę pavogė Jūsų kompiuterį su fotoarchyvu?
Dabar jaučiuosi kiek atsigavęs, bet labai skausmingai išgyvenau šį praradimą. Praėjusių metų vasarą Barselonoje vagys, išdaužę automobilio langą, paėmė mano bagažą su kompiuteriu ir visais fotoarchyvais. Kurį laiką jaučiausi taip, tarsi kas būtų pusę manęs išpjovęs ir pasikėsinęs išpjauti atmintį. Po truputį ir labai skausmingai save iš gabalėlių surinkinėjau. Nepaprastai gaila asmeninių nuotraukų, jos nesvarbios eksponuoti, jose – reikšmingiausi gyvenimo momentai.
Nuotraukos paprastai atspindi fotografo būseną. Įamžindamas kitus, jis pagauna vidinį savo galvos selfį, tai, kas tuo metu gaubia kūrėjo smegenis.
Mano fotografijos atspindi mano gyvenimo patirtį. Vienoje nuotraukoje galbūt galima atpažinti kai ką iš vaikystės, kitoje – tam tikrą paauglystės, jaunystės potyrį, jausmą, prisiminimą, baimę, lūkestį, fantaziją. Ta patirtis labai įvairi – vaikystė vaikų namuose, tarnyba saugant kalinius, sudėtingas asmeninis gyvenimas. Ilgainiui išmokau gyventi tarp žmonių, suvokiau, kas yra taisyklės, bet fotografijose leidžiu sau būti atviresnis, pažeidžiamesnis. Čia nesu tas, kurį žmonės mato kasdien – su švarku, marškiniais, pasitempusį, mokantį kalbėti, rašyti. Nuotraukose esu toks, kokio savęs paprastai nerodau.
Kokia yra pagrindinė Jūsų kūrybos tema?
Žmogus. Bet kokiame vaizde privalo būti koks nors žmogaus pėdsakas. Net jei įamžintas paplūdimys, turi būti pamestas senas batas. Arba – apleistame name turiu matyti buvusį žmogaus gyvenimą.
Ar kasdienybė verta meditacijos, žvilgsnio iš aukščiau į save ir kitus, praeinančius?
Kai fotografuoji, esi žiauriai vienas. Tai paradoksalu. Viena vertus, turi būti atviras aplinkai, žmonėms, kartu esi visiškai vienas, bet – tarp žmonių. Man patinka didžiulė minia – Niujorkas, Barselona, Paryžius, Londonas... Aš ten puikiai jaučiuosi, pabūnu vienas, pabendrauju su savimi. Kai kurie žmonės, kad pabūtų vieni, važiuoja į mišką ar prie ežero. Man reikia įsimaišyti į žmonių minią, žinoti, kad manęs niekas nepažįsta. Tada jaučiuosi visiškai laisvas.
Paparacizmas – išskirtinė fotografijos sritis. Gamtos fotografus taip pat vadinčiau paparacais, juk jie valandų valandas medžioja gerą kadrą, slėptuvėse laukia žvėries ar paukščio. Kokią įtaką Jūsų kūrybos braižui daro paparaco patirtis?
Stebėti žmones man jau yra nenugalimas pomėgis, todėl mano darbo stilius kažkiek panašus į paparacų. Atsisėdu lauko kavinėje Paryžiuje ar Barselonoje, pusę dienos geriu kavą, rūkau cigaretę po cigaretės ir stebiu žmones. Kartą kelias dienas iš eilės ėjau į vieną vietą palei Senos krantinę, kur renkasi bukinistai. Nieko nedariau, tik stebėjau senuką kitoje gatvės pusėje. Fotografavau jį. Arba sėdžiu Londono kavinėje, ateina vyras ir moteris – susierzinę, aiškindamiesi santykius. Tris valandas jis atsiprašinėjo, beveik atsiklaupė. O ji sėdėjo ir klausėsi. Aš kaifavau svaigiai gaudydamas jų emocijas.
Kartą Paryžiuje sėdžiu kavinėje, matau Eliziejaus laukų alėja ateinančią jauną porą. Priėjo prie perėjos susikabinę už rankų, bučiuodamiesi. Eidami susipyko, pradėjo stumdytis, ji trenkė jam per veidą. Kol įveikė perėją, vėl apsikabino, susitaikė ir nužingsniavo bučiuodamiesi. Tik jau nebe tokie, kokie buvo prieš žengdami į gatvę.
Kokia turi būti fotografija, kad Jus patį patrauktų?
Tarp lietuvių ir pasaulio fotografų randu tokių, kurie matė arba mato pasaulį panašiai kaip aš. Pavyzdžiui, vienas garsiausių lietuvių kilmės fotografų prancūzas Izraelis (Izis) Bidermanas. Ar iš jo mokausi? Turbūt ne, nes pažinau Izio kūrybą jau ir pats gerokai įsibėgėjęs, tačiau jaučiu panašų jo žvilgsnį į supantį pasaulį.
Menininkai kuria naudodamiesi visais sąmonės lygmenimis: intelektu, jausmais, pasąmone. Ar fotografas turi būti intelektualus?
Intelektas niekam netrukdo, tačiau kad mus supančiame sudėtingame pasaulyje pamatytum paprastus dalykus, pirmiausia reikia jautrumo. Kas nors gali nufotografuoti kėdę taip, kad žiūrėdamas apsiverksite. Kėdės paviršiuje atsispindės vieniša lemputė, kabanti kitame kambario gale, arba nueinančio vaiko batas, krentantis nuo kojos...
Man patinka paprasti dalykai, kuriuose gali pamatyti gilią prasmę. Svarbiausia – žmogaus jautrumas, atvirumas tam, ką mato, jaučia. Gebėjimas jausti – pirminė geros fotografijos sąlyga. Pirmenybę teikčiau išlavintiems, atviriems, pažeidžiamiems, gyvo nervo jausmams, o ne išlavintam intelektui.
