Kai pakviečiau susitikti pokalbio, pasiūlėte susirašyti. Ir taip įtikinamai, kad negalėjau neužkibti ant Jūsų kabliuko. Įdomu, kad televizijos laidų vedėjas, pramoginių renginių organizatorius, humoristas – verbalinio žanro atstovas, renkasi epistolinį žanrą. Jei ne kompiuteris, sakyčiau, pasiilgote plunksnos ir gelsvo popieriaus lapo. O gal ko nors nežinau, gal visada mėgote rašyti?

Jei rašau, tai tik trumpas pastabas ant oranžinių lapelių, kuriais apklijuotas mano kompiuterio monitorius. Visa kita barškinu klavišais, bet tai labiau iš barškučių, o ne iš romanų serijos. Esu ne rašytojas, labiau – kalbėtojas, bet kadangi jūsų skaitytojai yra ne klausytojai, tad kam čia tą burną aušinti. O ir šiaip dėl buvusių nemalonių patirčių, kai mano žodinis žvirblis žurnalisto tekste virsta žiurke, apsidraudžiu ir į žurnalistų klausimus atsakinėju tik raštu. Trimis egzemplioriais, patvirtintais notarų ir aktų signatarų.

Ar daug laiškų esate priskrebenęs merginoms, moterims, mylimiems žmonėms?

Laiškų nerašau, siuntinių nesiunčiu. Kartais gaunu, bet ir tai, kai pats
užsisakau internetu. Dabar, manau, – trumpų žinučių laikai. Viskas greitėja ir trumpėja. Ir tai nėra blogai, man patinka. Nors, kita vertus, kad Amerika suTrumpėjo, man nepatinka.

Amerika toli, nesijaudinkit. Kas Jus labiausiai guodžia, kalbant apie santykius su artimaisiais?

Per daug poetiškas klausimas, nelabai supratau. Labiausiai mane guodžia skanus maistas, tai kai jau labai prireikia paguodos, einu pas kokį kepsnį ar troškinuką pasibėdavoti.

Jūsų veikla susijusi su scena, viešu bendravimu, „stambiu planu“ televizijos ekrane. Greita reakcija, kai reikia pastverti šmaikštų žodį iš kišenės, šypsena, žaismė siekiant užmaskuoti ekspromto netikėtumus ir įtampą, gebėjimas mikliai išsisukti iš keisčiausių padėčių... Vingraus žalčiuko amplua. Įdomu, koks būnate, kai nusimetate kūrybinę mantiją, grįžtate į savo – viengungio – namus?

Man atrodo, – toks pats. Gal prie žiūrovų daugiau žaidžiu ir išdykauju, bet taip būna tik dėl to, kad koks nors Giedrius Savickas nedaro namų darbų, tada abu vienas kitą pakišinėjam, žiūrim, ką kitas darys, kaip suksis. Apskritai scenoje reikia suktis. Tiksliau – suktis reikia scenoje, o ne gyvenime. Nes gali pavirsti sukčiumi. O apie viengungystę moterims skirtame žurnale pavadinimu „Moteris“ kalbėti turbūt labai verta, bet, kaip bebūtų, nemėgstu akimis šaudančių ir vulgariai aktyvių moterų, kokias būti mokina daugelis moteriškų žurnalų.

„Moters“ žurnalas skirtas plačiam skaitytojų ratui, jį mėgsta ir vyrai. Matyti, kad neskaitote, kitaip žinotumėte, kad tokie patarimai šiame leidinyje nedalijami. Ar apskritai mėgstate skaityti? Ar turite savo vadinamųjų stalo knygų?

Jaučiu, pataikiau į skaudamą vietą, kad taip iš karto suabejojote mano skaitymo sugebėjimais. Čia maždaug – o tada išvardinkite mėgstamiausius savo cheminius elementus iš periodinės Mendelejevo lentelės. Taip, nei žurnalai, nei knygos nėra geriausi mano draugai. Ir neturiu nei stalo, nei lovos knygos. Užtat turiu visą lentyną knygų, kurias atsiversiu, jei netyčia kada dings internetas.

Esate vienišius ar kompanijų liūtas?

Ne liūtas, ne ne, gal labiau ežys. Jūrų. Gelmių valdovas, delfinų nedraugas. Nors kartais patinka pasiturkšti ir su kompanija, bet labiau patikrinta, kur personos nesimaivo ir nedemonstruoja tikrai nuoširdžios šypsenos. Kai pradėjau kurti laidą „Stambiu planu“, nustebau, kad Lietuvoje yra tiek fainų žmonių. Va, su jais visais tūsintis eičiau.

Dėl buvusių nemalonių patirčių, kai mano žodinis žvirblis žurnalisto tekste virsta žiurke, apsidraudžiu ir į žurnalistų klausimus atsakinėju tik raštu.

Televizijos laidoje „Stambiu planu“ per daug neklausinėdamas gebate pasiekti, kad Jūsų herojai elegantiškai išsirengtų. Kaip atrandate tą vis kitokią virvutę, už kurios timptelėjus šarvota priedanga nuslysta lengvai it šilkas?

O gal tiesiog atviras pokalbis ir koncentruotas dėmesys iš visų mano pašnekovų ištraukia tai, kas geriausia? Gal pasiilgome ne multitaskinio 1/5 dėmesio, o viso, kai neskubama, netardoma, kur dirbi, kaip vaikai, sveikata, o pagaliau paklausiama apie tai, apie ką paklausti niekada nerandame laiko, tinkamos progos?

Ar ilgai rengiatės susitikimams su savo laidos herojais?

Mėgstu nustebti, leidžiu svečiui mus abu paklaidinti savo minčių pelkėje, bet kaip laidos šeimininkas visada stabteliu prie mane sudominusio vabalo. Todėl daugiau dėmesio skiriu temoms apmąstyti, o su svečiu pažindinuosi akis į akį laidoje. Tokia pažintis leidžia ryškiau pamatyti kiekvieno svečio išskirtinumus. Pagrindinius faktus apie svečią tik permetu akimis, – to pakanka, kad nepavadinčiau Nerijaus Pauliumi.

Kas Jums įdomiausia žvelgiant į žmogų „stambiu planu“?

Įdomiausia pamatyti, kaip atsiveria žmogaus sielos durys, pajusti rezonansą, išgirsti jo mintis, kurias taupo. Kai kurios vertos būti garsiai pasakytos ir įrašytos, kad amžiams liktų televizijos mediatekoje.

MOTERIS / Raimundas Adžgauskas

Ar pats norėtumėte būti televizijos laidos „Stambiu planu“ personažu?

Aš ir esu, juk mes kalbamės, pažindinamės, nėra vienakrypčio klausinėjimo.

Vienoje laidoje režisieriaus Eimunto Nekrošiaus paklausėte: „Kaip Jums atrodo, ar aš esu falšyvas?“ Kaip pats atsakytumėte į šį savo klausimą?

Kartais, kai atsiduri falšyvoje erdvėje, tokiam tenka pabūti. Žinau, kad prieš srovę ar prieš plauką neprišukuosi, tik visus suvelsi ir labai pavargsi, todėl lavinu uoslę ir stengiuosi nepakliūti į tokias situacijas.

Pastebiu, kad drąsieji kūrybos talentai neretai bijo akistatos su savimi, savo nuogumo. Kokio asmeninio klausimo dabar labiausiai nenorėtumėte?

Dabar nenorėčiau klausimo apie privačią erdvę.

Kas yra Jūsų privati erdvė?

Namai. Tiksliau – per ištiestą ranką. Nepatinka, kai liečia svetimi žmonės. Trumpi paplekšnojimai dar nieko, nors irgi gali sulaukti mano priekaištingo žvilgsnio, bet kai nuolat glaustosi ar kalbėdami čiupinėja... Negirdžiu, ką sako, tik galvoju, kaip
čia neįžeidus greičiau pasprukti.

Įdomiausia pamatyti, kaip atsiveria žmogaus sielos durys, pajusti rezonansą, išgirsti jo mintis, kurias taupo.

Kodėl, būdamas toks žavus, gyvenate vienas? Ar ir Jūsų neaplenkė įžymybių, stambių verslininkų sindromas, kai mąstoma: „Ji su manimi nori būti tik dėl mano žinomumo ar pinigų“?

Ačiū, taip, esu žavus, bet paklausėt gan stereotipiškai. Tik, aišku, dažniau merginų klausia, ko tokia graži ir viena. Atrodo, kad žmones kažkas pasiima, išsirenka. Negi pats asmuo negali pasirinkti būti vienas? Kodėl visuomenė būtinai nori suporuoti? Juk būti dviese nėra norma, tai – irgi pasirinkimas, ar ne taip?

Kuo viengungio gyvenimas pranašesnis už šeimos vyro?

Abejose barikadų pusėse yra gerų ir nelabai gerų dalykų. Tam tikrais gyvenimo etapais vieni suspindi labiau už kitus.

Skaičiau, kad galite būti visoks: piktas ir linksmas, nuoširdus ir užsisklendęs, gerutis ir blogutis. Ar toks chameleoniškas charakteris Jus patį „užveda“, aistrina?

Mane erzina toks charakteris, nes nežinau, koks būsiu kitą minutę, negali žmogus nieko ramiai planuoti. Ne, iš tikro viskas daug paprasčiau: esu sotus, už lango saulė – nuotaika gera. Per šį interviu maistą paminėjau jau antrą kartą, akivaizdu, kad jis man svarbus.

Mokate gaminti ar valgote tik viešojo maitinimo įstaigose?

Moku gaminti kelis savo firminius patiekalus, tai – pančeta (itališka vytinta šoninė – red. past.) ir pomidorų padažas, su kuriuo bet kokie makaronai ar ryžiai tampa tiesiog tobuli. Taip pat moku atlikti tobulą jautienos troškinį. O ir šiaip namie gamintas maistas visada laimi prieš bet kokio restorano meniu, tad viešąjį maitinimą renkuosi kaip antrą variantą.

Ar priklausomas esate tik nuo maisto?

Jei priklausomybe vadinsime tai, be ko neįsivaizduoju savo dienos, tada turiu labai daug priklausomybių. Ir tabakas, ir arbata, ir pokaičio snūdas, ir internetas, ir muzika.

MOTERIS / Raimundas Adžgauskas

Kas Jums yra saviprovokacija? Ar dažnai tenka spirti sau į minkštą vietą, kad prisiverstumėte veikti, ieškoti, nenurimti?

Turiu išugdytą savidiscipliną, tad stumti savęs nereikia, kartais tik noro nebūna, bet pagalbininkas deadline’as tai sutvarko geriausiai.

Kas yra Jūsų didžioji gyvenimo aistra?

Objektyviai galvojant, po beveik trisdešimties metų scenoje turbūt reikėtų sakyti, kad dėmesys, bet man subjektyviai atrodo, kad tai – nauji potyriai ir nauji įgūdžiai.

Kas Jūsų aistras pakursto?

Tobulėjančios technologijos ir pažanga.

O slopina?

Kodėl visuomenė būtinai nori suporuoti? Juk būti dviese nėra norma, tai – irgi pasirinkimas, ar ne taip?

Diletantų susireikšminimas ir idiotizmo garbinimas.

Regis, esate miesto, šaligatvio vaikas, bet buvo laikas, kai turėjote sodybą, pjovėte žolę, kirtote (ne sodinote) medžius, gal net rovėte gėles. Kodėl nusprendėte, kad ilsėtis kaimo aplinkoje nėra didelis malonumas? Gal baisu vienam naktimis likti vienkiemyje?

Daug įvairių gyvenimo būdų esu išbandęs – dėl įdomumo, ilgainiui atsibodo, dabar patinka mieste.

Ko labiausiai gyvenime bijote?

Nenoriu apie tai galvoti, nes ko bijome, tą prisišaukiame.

Dabar negalėčiau patikėti, kad kadaise sodriai purškėte plaukus laku, segėjote auskarus, gausiai tatuiravotės. Tėvai Jums suteikė daug laisvės saviraiškai?

Sakyčiau – atvirkščiai, laisvės buvo mažoka. Visiems tais laikais jos buvo mažai. O vaizduotės – dar mažiau. Todėl ir griebdavomės visko, kas po ranka pakliūdavo: auskarų, skiauterių. Nors man atrodo, kad aš maištavau labiau elgesiu nei išvaizda. Keičiamės nuolatos, o jei nesikeičiam, kažkas negerai, reik vitaminų pagert.

Ar į viską gebate žvelgti per humoristo prizmę?

Galėčiau. Esu įsitikinęs, kad nėra tabu temų, yra tik skonis ir nuovoka, o jų neturėjimas apriboja.

Iš kur ši gyslelė?

Kuri?

Humoristo.

Jums nereikėjo atsakyti į šį klausimą, tai buvo humoras. Tiksliau – jūsų humoro jausmo patikrinimas. Jums rimtai pasirodė, kad nesupratau, apie kokią gyslelę kalbate? Tada sveikinu, – arba jūs, arba aš jos neturime.

Daug juokiatės. Ar kartais verkiate?

Kartais. Kai gaila pasidaro.

Gaila ko?

Kad kartais nežinai, ko gaila. Pasidaro gaila, ir tiek. Arba, atvirkščiai, užsimanai bliauti, tada lengvai rasi, ko gaila.

Ar yra ko norėjote, kad paklausčiau, bet nepaklausiau?

Kodėl nepaklausėt, kuo norėjau būti užaugęs?

Juk ir taip aišku – kosmonautu. O kada planuojate užaugti?

Šito planuose kaip tik ir nėra. Užtenka, kad subrendau, o auga lai medžiai. Apskritai augimas ir stiebimasis visada baigiasi vienu stipresniu vėjo gūsiu.