Skaudžių patyrimų metai
Po kelių metų, praėjusios vasaros pabaigoje, jauna moteris vėl apsilankė pas gydytoją – slapčia vylėsi, kad situacija bus pasikeitusi. Deja, gydytoja nepaguodė – diagnozė nepasikeitė, vaiko susilaukti negalima. „Tada pirmąkart gyvenime aš tiek ilgai verkiau ir niekaip negalėjau liautis. Man buvo be galo skaudu ir, atrodė, labai neteisinga,“ – mena 27 metų Medeina.
Lyg būtų maža šios žinios, tie metai Medeinai „atseikėjo“ dar ne vieną stiprų sukrėtimą. Neilgai trukus iš gyvenimo pasitraukė artimas šeimos draugas. „Tai mus labai paveikė. Tokie dalykai priverčia susimąstyti, kas yra gyvenimas, koks jis trapus, apie tai, ką palieki po savęs,“ – pasakojo moteris.
Nespėjusi atsigauti po netekties Medeina buvo užpulta, patyrė stiprų psichologinį sukrėtimą: „Tai buvo toks baisus laikotarpis, kad turėjau sukaupti visas savo jėgas tam, kad išgyvenčiau kiekvieną dieną.“
Tuo sunkiu laikotarpiu moterį palaikė jos mylimas žmogus, kuris, metęs visus savo darbus, atskubėjo iš Vokietijos ir nesitraukė nuo Medeinos nė per žingsnį. Dėmesiu ir rūpesčiu mylimąją apgaubęs vyras prisipažino jai norįs kurti šeimą, susilaukti vaikų. Atsigavusi ir sustiprėjusi jauna moteris oro uoste išlydėdama mylimą vyrą apkabino paskutinįkart – norėdama, kad jo svajonės išsipildytų, ji ryžosi nutraukti artimus santykius. Nors vyras nenorėjo sutikti su tokiu Medeinos sprendimu, ji viduje jautė, kad elgiasi teisingai. Jie liko draugais.
Savanoriškos veiklos projektas
Nors skirtis buvo Medeinos sprendimas, jai labai skaudėjo. „Visi aplinkui kartojo, kokia aš stipri, kaip puikiai laikausi, bet niekas nežinojo, kiek jėgų man tai kainavo. Norėdama atsilaikyti, pamiršti savo skausmą, visus blogus išgyvenimus, ėmiausi įvairiausios veiklos. Stengiausi, kad neliktų nė vienos laisvos akimirkos, kai būčiau neužimta. Ir iš viso to gimė labai daug puikių dalykų,“ – mena tarptautinėje prekybos kompanijoje dirbanti moteris.
Viena iš veiklos sričių, kurią atrado Medeina, – savanoriškos veiklos projektas „Ne imti, bet duoti“. Projekto esmė – kuruoti vaikų globos namų auklėtinį, lankyti jį, bendrauti su juo. Pirmiausia pretendentas lanko mokymus, vyksta atranka ir galiausiai jam paskiriamas vaikas. Medeina norėjo bendrauti su mergaite, tad susipažino su „Sos vaikų kaime“ gyvenančia pradinuke. Moteris paaiškino negalinti atskleisti nei vaiko amžiaus, nei vardo – visa tai dėl vaiko saugumo.
Mergaitė – našlaitė, vaikų globos namuose gyvena ir jos keleriais metais vyresnis brolis. Anksčiau vaikai gyveno gražioje tvarkingoje šeimoje su mama, tik tėčio nebuvo. Netekę mamos, kuri staiga mirė sulaukusi vos 31-erių, vaikai liko gyventi su dėde, kuris maždaug prieš metus taip pat mirė. Iš artimiausių giminaičių liko močiutė, kuri, deja, dėl sveikatos negalėjo imtis anūkų globos. Taip mažieji atsidūrė globos įstaigoje.
Pirmieji kartai
„Labai jaudinausi prieš pirmą susitikimą, ir mano mergaitė jaudinosi. Ji buvo tik ką patekusi į vaikų globos namus. Bet mums labai greitai pavyko užmegzti ryšį. Jau antro susitikimo metu ji atsinešė savo dienoraštį ir pasakė norinti, kad mes skaitytume jį kartu, – jau kone 9 mėnesius trunkantis bendravimas su mažamete Medeinai padovanojo labai daug „pirmų kartų“. – Tarp mūsų užsimezgė itin stiprus ryšys.“
Paklausta, ką veikia su mergaite, kartą per savaitę ją lankanti Medeina vardina: kartu ruošia pamokas, žaidžia lauke, tiesiog kalbasi, kartais – apie itin asmeniškus dalykus.
„Tiesa, vienu metu man buvo labai sunku, nes mergaitės draugės „protino“ ją būti su manimi itin miela, ragino vis apkabinti, nes galbūt tada aš ją įsivaikinsianti. Aš tai net nugirsdavau. Tai buvo labai skaudu, tai daužė man širdį. Paskui tai liovėsi,“ – pasakojo 27 m. moteris.
Ne imti, bet duoti
Medeinos teigimu, pasiryžus prisijungti prie projekto „Ne imti, bet duoti“, svarbu suprasti visą atsakomybę: „Vaikų globos namuose esantys vaikai buvo ne kartą palikti ir jiems itin sunku prisileisti kitą žmogų. Ne kartą iš vaikų girdėjau: „Jis atėjo, bet paskui dingo.“ Labai svarbu nedingti po mėnesio, po dviejų, neskaudinti vaikų. Nebūnant tikram dėl savo sprendimo verčiau nė nepradėti. Na o kalbant apie savanorius, jie į vaikų gyvenimą įneša tarsi naujo vėjo, įkvepia vaikus, parodo kitokį gyvenimą. Ir tie reguliarūs vizitai vaikams yra labai svarbūs.“
Dalyvaujantieji projekte vaikus lanko 9 mėnesius – tiek, kiek trunka mokslo metai. Vasaros metu vaikai turi labai daug veiklos, tad savanorystės veikla sustoja. Tačiau atėjus mokslo metams dauguma savanorių ją tęsia. Yra savanorių, kurie ilgainiui ėmėsi vaikų globos, yra tapusių krikšto tėvais.
Pati Medeina neabejoja tęsianti savanorystę ir nenustosianti lankyti vaikų globos namuose esančių vaikų: „Būdama ten išmokau to atvirumo, kurio mums suaugusiesiems stinga, vėl išmokau žaisti, džiaugtis trumpomis akimirkomis, mėgautis gyvenimu.“
Skausmingi ir žiaurūs vaikų likimai
Tačiau išgyvenamos ne vien džiaugsmingos akimirkos.
„Mes suaugusieji pergyvename dėl savo kasdienių problemų, kurios tiesiog nublanksta prieš aštuonmečio teiginį apie jo laukiamą stuburo operaciją. Ir tada pagalvoji, kad tau pas dantistą nueiti baisu, o čia – tokia sudėtinga procedūra. Ir vaikelis neturi nei mamos, nei tėčio, kurie būtų šalia, drąsintų, laikytų už rankos ir padėtų ištverti. Tai priverčia žvilgterti į save iš šalies ir suprasti, kokios vis tik menkos mano bėdos,“ – atvira Medeina.
Kita mergaitė Medeinai rodė piešinius, kuriuose įamžintas vyras su peiliu rankose, greta gulintys žmonės. Tai piešiniai, kuriuose atsispindi baisios patirtys. Paklausta, kas čia, mergytė pažiūrėjo į moterį ir atsakė: „Tu nesuprasi“...
Nepaisant šiurpą keliančių patyrimų Medeiną stebina šių vaikų išsaugotas gerumas, šiluma. Ir nė trupučio pykčio.
Skausmingų akimirkų Medeina išgyveno ir su savo globojama mergaite. Aplankiusi ją prieš Velykas moteris rado vaiką nuliūdusį. Paklausus, kas nutiko, mergaitė papasakojo, kad globėja nenuvežė jos ir brolio prie mamos kapo, kaip buvo žadėjusi. Mergaitė nebuvo lankiusis prie kapo jau dvejus metus. Susisiekus su globėja, paaiškėjo, kad planai žlugo dėl sugedusio automobilio. Akimirksniu Medeina pati pasisiūlė nuvežti vaikus aplankyti mamos kapo.
„Tai buvo labai baisi akimirka, nes radome ne jaukų kapelį, o žemės gabalais apverstą kapą, kuriame neseniai buvo palaidotas ir vaikų dėdė. Stoviu su vaikais prie to kapo ir matau jų akyse siaubą ir skausmą...“ – nesenus įvykius atsiminė Medeina. Atsitokėjusi moteris pasiūlė vaikams kiek įmanoma patvarkyti kapą. Susiradę kastuvą aplygino jį, nurinko šiukšles.
„Kai aptvarkėme kapą, vaikai atsistojo prie jo, brolis apkabino sesę ir jie taip stovėjo tylėdami. Tas vaikų vaizdas prie to apleisto kapo buvo toks jautrus...“ – prisimindama skausmingas akimirkas Medeina negalėjo sulaikyti ašarų.
Tačiau kapas neliko apleistas. Po savaitės, kaip tik prieš motinos dieną, moteris suorganizavo draugų būrį ir jie visi dailiai sutvarkė kapą. Nufotografavo ir nusiuntė mirusios moters mamai, norėdama parodyti, kad jos vaikų kapas yra prižiūrėtas. „Norėjome pasakyti, kad yra pasaulyje žmonių, kuriems tai rūpi,“ – pasakojo Medeina.
Apie savanorystę
Grįždama prie projekto „Ne imti, bet duoti“ Medeina sako: „Manau, nemažai žmonių yra bent pasvarstę apie įvaikinimą, globą, tačiau ši sritis yra apipinta mitais, nugirstomis neigiamomis istorijomis, kas stabdo norą imtis tokios atsakingos iniciatyvos. O šis projektas yra puikus tarpinis variantas, kai 9 mėnesius kartą per savaitę lankai vaiką globos namuose, bendrauji ir tuo pačiu nesi įsipareigojęs didesnei atsakomybei. Na o jausmas, kad vaikui suteiki saugumo, kad esi jam reikalingas, kad padedi jam, - nepakartojamas ir nenupasakojamas.
Norintieji daugiau sužinoti apie projektą, kviečiami užsukti į puslapį www.neimtibetduoti.com, norimus klausimus galima užduoti ir facebooko puslapyje https://www.facebook.com/neimti/?fref=ts.
