Įsivaizduoju Jūsų kūrybinę studiją: stalas, kompiuteris, knygos. Tai ir viskas, ko reikia dvasios darbininkui?
Ne, ten yra visko, ko žmogui reikia.
Pasisėdėti su draugais neliko vietos. Kokia yra menininko vienatvė?
Šiaip visai smagi. Turiu savo mėgstamą užsiėmimą, jame visada yra žmonių – gal ne visai realių, personažų, su kuriais galiu praleisti laiką, bet tai nereiškia, kad gyvenu visiškos askezės sąlygomis. Yra ir apčiuopiamos būties, ir draugų, ir vakarėlių, pasibuvimo po premjerų.
Pastaruoju metu daug keliaujate, gastroliuojate su Maskvos V. Majakovskio teatru po tolimąją Rusiją. Neseniai šio teatro spektaklis „Rusiškas romanas“, kurį pastatė lietuvių režisierius Mindaugas Karbauskis, jums, kaip geriausiam dramaturgui, pelnė „Auksinę kaukę“. M. Karbauskio vadovaujamo teatro trupė Jus priima kaip savą, laukia lietuviškų „Trejų devynerių“...
„Žalių devynerių“. Taip, kadangi ten dabar statomos naujausios mano pjesės, spektakliai rodomi gastrolėse, tai pastaruoju metu dažniausiai važinėju su V. Majakovskio teatru. Anksčiau, kai buvo dar jaunas „Madagaskaras“ (spektaklis pagal M. Ivaškevičiaus to paties pavadinimo pjesę, – aut. past.), daug keliavau su Vilniaus mažuoju teatru.
Kokie tie rusų aktoriai? Draugiški, bohemiški, atlapaširdžiai, užrietę nosis?
Man sakė, kad labai skirtingi, nelygu, koks teatras. Šio teatro kolektyvas itin draugiškas. Nors jame daug garsių aktorių, pavyzdžiui, Igoris Kostolevskis, Svetlana Nemoliajeva, Michailas Filipovas, nė vienas neserga žvaigždžių liga. Net kai jiems gastrolėse atsiunčiamas atskiras automobilis, o visi kiti važiuoja autobusu arba kai jiems tenka skristi pirma klase, o kiti skrenda ekonomine, jie jaučiasi nepatogiai, kai kurie net bando protestuoti, nori būti su visais, bodisi sąlygų išskirtinumo. Rusai man sakė, kad yra teatrų, kur hierarchija stipriai išpuoselėta. Tokie dalykai man nepatiktų.
2016 metais nuveikėte daug reikšmingų darbų, aktyviai reiškėte savo vertybinę ir pilietinę pozicijas, pelnėte specialų „Delfi“ apdovanojimą „Titanas“ už iškiliausius tekstus, Lietuvos radijo „Metų žmogaus“ titulą, „Sugiharos fondas – Diplomatai už gyvybę“ Jus nominavo 2016-ųjų Tolerancijos žmogumi, apdovanojo diplomu. Jūsų publikacijos „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ ir „Aš – ne žydas“ sukrėtė Lietuvą, inicijavo Atminties maršą Molėtuose. Augote, mokėtės šiame mieste, apie žydų žudynes tada turbūt nebuvo kalbama.
Nebuvo kalbama. Tai ne koks nors išsisukinėjimas, iš tikrųjų nebuvo kalbama. Ir ne tik lietuvių, bet ir žydų šeimose. Vilniuje augo žydai, kurių tėvai išsigelbėjo nuo holokausto, bet daugelis tėvų savo vaikams to niekad nepasakojo. Kaip ir iš tremties grįžusiose šeimose nebuvo kalbama apie Sibirą. Man jau močiutė pasakojo, bet aš augau švelnesniais laikais. O iki tol... Viena jos sesuo buvo emigravusi į Ameriką, siųsdavo laiškus, įdėdavo dolerių, bet močiutė neatsakinėjo į jos laiškus – bijojo, kad dar kartą išveš į Sibirą. Net mamos sesuo savo vyrui apie tremtį papasakojo tik gilioje senatvėje, jau laisvės laikais. O grįžtant prie žydų, tai, kas įvyko, savo gėdai, iš esmės suvokiau tik prieš porą metų.
Turiu savo mėgstamą užsiėmimą, jame visada yra žmonių – gal ne visai realių, personažų, su kuriais galiu praleisti laiką.
Abejingumas, atjautos, empatijos neturėjimas – tai tarsi savitas žmogaus neįgalumas. Rašėte: „Miesto abejingume pamačiau ir savo abejingumą. Mane tai labiausiai išgąsdino“, bet mūsų abejingumas šiuo atveju buvo nesąmoningas.
Skirčiau du abejingumo tipus: viena, kai nežinai ir dėl to esi abejingas, kita – kai žinai, suvoki, bet vis tiek esi abejingas. Gimti be empatijos – žmogaus tragedija.
Ar nemanote, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, panašūs dalykai gali pasikartoti? Mūsų visuomenė serga, regime netolerancijos, nesuvokiamo smurto protrūkių, kai užmušami net vaikai.
Esu įsitikinęs, kad, pasikeitus aplinkybėms, panašūs dalykai pasikartotų. Gal ne žydų atžvilgiu, nes jų jau nebėra, bet kad kažkas baisaus įvyktų, tuo neabejoju. Todėl reikia daryti viską, kad aplinkybės nepasikeistų. Nesakyčiau, kad yra kažkoks Lietuvos ypatingumas, manau, bet kur, bet kuriame Žemės rutulio kampe, pasikeitus taikos sąlygoms ir susiklosčius karo aplinkybėms, visas mėšlas, blogis išlįstų į paviršių.
Molėtuose nuveikta nemažai, sutvarkyta masinė žydų kapavietė, žadama sodinti parką. Rašydamas kalbėjote ir iš ateities, lyg jau ten vaikščiotų mūsų anūkai.
Manau, ateityje, apie kurią kalbate, nebebus šios situacijos dviprasmiškumo, kaip dabar yra tyliai svarstančiųjų: „O gal čia nieko tokio, kad tie žydai išnyko?“ Tokios mintys žmonių galvose taps šventvagiškos, nebus dėl ko ginčytis, mūsų vaikai ir anūkai žinos tokį faktą ir suvoks, kad reikia daryti viską, jog tai nepasikartotų. Nemanau, kad tarp jų bus antisemitų.
Jūsų pjesėje „Didis blogis“ skaudžiai kalbama apie tai, kad absoliutus blogis gali ateiti ne iš išorės, o išsiveržti iš mūsų pačių. Stefan‘as Zweig‘as knygoje „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“ rašo: „Bet tas palaimingas ir patiklus tikėjimas protu – kas jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybei – buvo vienintelė mūsų kaltė.“ Nenoras pažvelgti tiesai į akis bręstančio karo akivaizdoje kyla iš to paties didelio noro gyventi, apgauti save patį. Rašytojas, prieš suvesdamas sąskaitą su savo gyvenimu, palieka mums knygą kaip perspėjimą, kad pasaulis nesikeičia, istorija kartojasi...
Kad didieji rašytojai turėtų įtakos žmonijai, reikia, jog žmonės skaitytų gerą literatūrą, kad kažkas jų skonį lavintų, kreiptų geros literatūros link. Reikia šviesti žmones, tai – raktas į ateitį, į taiką. Regis, per pastaruosius metus švietimas ir kultūra Lietuvoje nugarmėjo į visišką nebūtį. Popieriniuose laikraščiuose dar matydavome šmėsčiojant kultūros temas, tačiau portalai suformuoti taip, kad jos tiesiog nematomos. Kažkas ten rašo, bet reikia ieškoti, ir ras tik tie, kurie žino, kur ieškoti. Tokia padėtis aštriai kerta per mūsų išsilavinimą, per tautos mentalitetą. Labai stipriai provincialėjame ir kvailėjame. Visur lenda paviršius. Neseniai su Oskaru Koršunovu kalbėjome, kad stiprusis mūsų teatras dar iš inercijos laikosi, bet jis neišsilaikys, nes iš esmės nebeliko teatro kritikos arba ši – nepasiekiama, tarpsta teatrologų leidiniuose, kuriuos skaito tik nedidelė grupė žmonių. Teatras ir apskritai bet koks menas be vadinamojo feedback‘o – grįžtamojo ryšio – neišgyvena, jam reikia to kaip maisto, kaip dopingo. Reikia žmogaus, kuris pamatytą spektaklį įvertintų, apmąstytų ir savo mintis apie jį perduotų kitiems.
Regis, svarbiausias 2016-ųjų įvykis – kad tapote politiškai aktyvus žmogus. Blaivus, mąstantis, toli nuo politikos krebždenantis rašytojas savo gyvenimo metus nepaliaujamai stengiasi paversti darbo vaisiais. O kažkur nežinomybėje tyliai triūsia tie, kurių rankose – mūsų likimas. Jie milijonams gali primesti karą arba taiką. O mes sėdime savo kambariuose negalėdami apsiginti kaip musės. Žmogus bejėgis prieš pasaulio įvykius... Sakėte, kad kultūra skelbti karą turėtų paskutinė. Koks menininko vaidmuo šiandieniame pasaulyje?
Manau, tokia rašytojo funkcija: kol jis mato, kad gyvenimas aplink jį tvarkomas gana išmintingai ir talentingai, gali ramiai savo kiaute sėdėti, nekreipti dėmesio į pašalinius judesius, garsus, bet kai pajuntama tam tikra agresija ar iš ten sklindantis idiotizmas, tada visi mąstantys proto elito žmonės privalo įsikišti diskusijomis ar kita forma. Gal ne pernai man tai atsitiko, gal šiek tiek anksčiau – prieš dvejus ar trejus metus, kai supratau, kad nebegaliu būti nuošalyje to, kas vyksta, ir tik stebėti. Turiu įsikišti. Taip, sakiau, kad kultūra paskutinė įsitraukia į karą, bet galbūt kultūra pirmoji, na, antroji po politikų turėtų daryti viską, kad karo nebūtų. Mums tai yra dvigubas uždavinys.
Autoriaus pilietinį aktyvumą asocijuoju su Jūsų pjesėmis „Išvarymas“, „Didis blogis“, – meno kalba prabylate apie visuomenei skaudžius dalykus, kartu sujudinate ir ramiai tyvuliuojančius teatro vandenis. Kaip Jūsų „Išvarymą“ priima Rusijoje? Jiems emigracija nėra aktuali tema.
Jų yra 150 milijonų, tad keli milijonai emigravusiųjų nėra taip skausminga kaip mums. Beje, iš mūsų išvažiuoja darbininkija, o iš Rusijos bėga inteligentija ir turtingi žmonės. Emigracija kitokia, šiuo atžvilgiu Maskva panaši į Londoną – tokie patys vietinių ir jiems dirbančių atvykėlių santykiai, situacijos labai pažįstamos. Maskvoje kalbėjausi su mane vežusiais taksistais gruzinu ir tadžiku. Jie atskleidė identišką savijautą, būdingą lietuviams, dirbantiems Londone. Sakė, kad būtinai grįš: „Ten – mano tėvų kapai, čia aš laikinai“, o po akimirkos: „Bet žinai, grįžęs ten išbūsiu daugiausia mėnesį – nes Maskva įtraukia, tu negali nuo to adrenalino išsivaduoti.“ Maskvoje jie nesijaučia esantys namie, bet ir savo gimtinėse nebepatiria namų jausmo. Migracija yra universalus ir kartu individualus reiškinys. Žmonės šiame mobiliame pasaulyje juda kaip pašėlę, mums tik atrodo, kad tai – lietuviškas fenomenas.
Kartais apima toks jausmas, kad daugelis jau savo gyvenimą nesąmoningai kuria ar stato nebe ant tvarumo, o ant laikinumo pamatų. Emigracija išrauna su šaknimis, šios svetur neprigyja, žmogus pakimba tarp dangaus ir žemės, rūpinasi būtimi čia ir dabar, o ši akimirka primena nesvarumo būseną, ją sustiprina ir svaigintis tinkamos priemonės. Ar Jums taip pat priimtinas toks gyvenimo būdas – čia ir dabar?
Galbūt kai kurių išvažiuoti pasiryžusių žmonių sulaikyti neįmanoma, jie nori iššūkių, mano, kad Londone ar kur kitur juos įvertins labiau nei čia, bet yra ir tokių, kuriuos būtų galima sulaikyti, kuriuos veda ne ambicija, o išgyvenimo būtinybė, jie gimtinėje nebesuduria galo su galu. Reiktų kalbėti apie godumą mūsų darbdavių, kurie įprato išnaudoti žmones lyg vergus. Be to, kiek kartų mūsų buvo prašoma susiveržti diržus, bet nė karto tie diržai nebuvo atveržti. Atpalaiduoti diržus pamirštama, bet ir vėl iš naujo veržiama prisidengiant naujomis priežastimis. O juk krizės iš tikrųjų lyg ir nėra, ekonomika auga, bet kišenės pajėgumas nežinia kodėl mažėja. Žmonės tai matydami, jausdami neteisybę, pradeda galvoti apie geresnį gyvenimą kitur. Kitas dalykas, ar jį ten randa, bet žmogus linkęs ieškoti.
Viena, kai nežinai ir dėl to esi abejingas, kita – kai žinai, suvoki, bet vis tiek lieki abejingas. Gimti be empatijos – žmogaus tragedija.
Šaltojo karo akivaizdoje kalbate apie mūsų isteriją ir... piktinate tam tikrą visuomenės dalį. Ar Jums nebaisu būti nepatogiam? Juk kai iškiši galvą, tai ir gauni per ją. Ar ne per sunku skaityti komentarus?
Aš jų neskaitau, bet ir nebijau, nes žinau, kad ten rašo elektroninės plotmės „drąsuoliai“ rėksniai. Sutikęs pamatytum, kad tai – pilkas mažas žmogelis, bijantis pažiūrėti tau į akis.
Žmogų laimingą daro tik iliuzija, o ne žinojimas. Gyvename neramiais laikais. Tyrinėjate, stebite rusišką propagandą. Sakote, kad ji yra aukšto lygio. Ar nebaugu?
Nesu susidūręs su aukštesnio lygio propaganda, matyti, kad į šią sritį metami didžiuliai pinigai, ją kuria profesionalai. Deja, mes negalime sukurti panašaus lygio antipropagandos, nes reikia tam tikrų sugebėjimų, – pavadinčiau juos antisugebėjimais, demoniškais sugebėjimas. Kartais ir velnio talentą tenka pripažinti. Kalbėjau su dviem mūsų televizijos prodiuseriais apie tai, kad neturime politinių debatų kultūros. Atrodo, lyg mūsų nedomintų tai, kas vyksta pasaulyje, išgirstame tik elementarias žinias, bet niekas profesionaliai nediskutuoja. Man asmeniškai tokios diskusijos, analizės labai trūksta. Prodiuseriai sakė: „Pas mus nebūtų kam diskutuoti.“ Tai yra problema.
Kas atsitiko mūsų teatrui, kad naujausias savo pjeses „Kantas“ ir „Rusiškas romanas“ statėte Maskvoje, V. Majakovskio teatre? Kodėl šie puikūs kūriniai neišvydo dienos šviesos Lietuvoje?
Nieko neatsitiko mūsų teatrui, viskas jam yra gerai. „Kantą“ rašiau Eimuntui Nekrošiui, jis porą kartų bandė pradėti statyti, bet taip ir nepradėjo. Pjesė pakibo ore, palaukęs dvejus metus, pasiūliau ją režisieriui Mindaugui Karbauskiui. Mano kūrinys jam pasirodė labai įdomus ir tiko jo vadovaujamam teatrui, nes ten buvo daug stiprių pagyvenusių aktorių vyrų, šiems tokios medžiagos reikėjo. Kodėl pjesė nestatoma Lietuvoje, nežinau. O „Rusiškas romanas“ atsirado kaip gilesnio dialogo su rusų publika tęsinys. Po „Kanto“ norėjosi toliau kalbėtis su rusų teatru ir žiūrovais, mesti jiems iššūkį.
Skaičiau, kad „Kantas“ yra anšlaginis spektaklis, pasmerkiantis žiūrovus tris valandas ašaroti iš juoko. Šiame Jūsų kūrinyje gražiai sulimpa klasikinės komedijos, istorinės kostiuminės dramos ir šiuolaikinės intelektinės pjesės bruožai. Už virtuoziško žodžio ir virtuoziškos vaidybos meną spektaklis pelnė „Sezono vinies“ apdovanojimą. Prūsijos filosofas Immanuel'is Kant'as, jo „Grynojo proto kritika“ ir absurdo komedijos bruožai, – ką ten krečiate su savo mėgstamais trigubo dugno triukais?
Žiūrėti spektaklio „Kantas“ maskviečiai ėjo pasitempę, nusiteikę klausyti sudėtingiausios pasaulyje filosofijos, bet staiga... jie suvokė, kur pakliuvo. Aktorė Jevgenija Simonova (ji vaidina „Rusiškame romane“ Sofiją Tolstają ), pasakojo, kad jos dukra per generalinę „Kanto“ repeticiją stebėjo šalia sėdintį vyrą. Sako: „Visi miršta iš juoko, o šis – nė šypt. Galvoju, iš kur čia toks keistuolis atsirado. Po spektaklio visi ploja, atsistoja pjesės autorius...“ Pasirodo, tas nė karto nenusišypsojęs vyras buvau aš.
Reikia šviesti žmones, tai – raktas į ateitį, į taiką. Regis, per pastaruosius metus švietimas ir kultūra Lietuvoje nugarmėjo į visišką nebūtį.
Įdomu, kodėl šios pjesės neįveikė E. Nekrošius? Girdėjau, kad ją sunku skaityti, bet scenoje ji puikiai klausoma.
E. Nekrošius pjesę „matavosi“, bandė, bet galbūt suprato, kad ji yra per toli nuo jo vaizdinio, metaforinio teatro. „Kantas“ – žodiniam teatrui skirta pjesė. Režisierius, matyt, bandė suderinti šiuos du dalykus ir suprato, kad nesulips. Manau, tai buvo išmintingas sprendimas. Gaila, labai norėjosi kartu padirbėti, bet jis man daug davė, kai rašiau. Eidavau pas Nekrošių į namus, skaitydavau rašomas scenas, jis kai ką pasiūlydavo. Vienu metu kūrinyje apskritai nebuvo moterų, tik vyrai. Porą vakarų skaičiau, Eimuntas pasakė: „Žinai, Mariau, labai įdomi koncepcija, kad čia tik vyrai, pagyvenę aktoriai, bet įsivaizduok: susirenkame repetuoti, savaitę dirbame. Suprask, mes gi pradėsime vienas kitą pjauti. Duok mums vieną jauną gražią moterį.“ Tad sukūriau pagrindinę heroję, ši jam labai patiko. Toliau skaitau, viskas gerai, o po kiek laiko sako: „Žinai, gal dar porą vienuolių galėtum įmesti.“ Taip atsirado dar dvi moterys.
Papasakokite apie spektaklį „Rusiškas romanas“, jis ypač patiko V. Putino bendražygiui Nikitai Michalkovui, bet kūrinį ekranizuoti šiam režisieriui leistumėte tik mainais į Krymą. Beje, esate sakęs, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, jautėtės nebeturintis moralinės teisės dirbti Maskvoje, net liovėtės rašyti pjesę apie paskutinius Levo Tolstojaus metus.
Buvau užsidegęs rašyti, bet dėl karo Ukrainoje entuziazmas nuslopo, o paskui supratau, kad reikia atskirti Putiną nuo Tolstojaus. Tai nelygiaverčiai dalykai, visiškai kito svorio žmonės pasaulinėje istorijoje. Tolstojus su savo humanizmo puoselėjimu šiandienėje Rusijoje būtų disidentas. Supratau, kad apie šį genijų kaip tik šiandien ir reikia rašyti, Rusijai būtina atsigręžti į tokius žmones, atsiminti, kad yra ir tokia Rusija, kuri turėjo mąstytojų humanistų.
Rašytojo, jo šeimos dramą parodote ir kaip Rusijos dramą. Gal be nuolatinių mylimosios provokacijų, aistrų Tolstojus nebūtų parašęs savo kūrinių, gal taip žmona jį įkvėpė?
Ne, aš jos nedemonizuoju, ji man kaip tik kelia didžiulę simpatiją, juk darė visa tai iš meilės. Žmogus kartais nesuvokia, kad vedamas šio jausmo gali ir nužudyti. Tai, kas daroma iš meilės, o ne iš racionalaus postūmio, man visada kelia simpatiją, kad ir kaip blogai visa pasibaigtų.
Sakote, kad ši moteris nesuprato, kaip gyventi su genijumi. O kaip reikėtų gyventi su genijumi?
Aš jos lūpomis bandau tai pasakyti. Ją kaltina esant kaip nesėkmingiausią genijaus žmoną, bet ar tai tiesa? Ir kas yra sėkmingiausia genijaus žmona? Galbūt sėkminga žmona visiškai tą genijų nužudytų. Pasidarys taip gera, kad nebesinorės nieko kurti. Didelis klausimas, kaip būti genijaus moterimi.
Jūsų pastangos sugiedoti himną Rusijos šventenybei, literatūros klasikui įvertintos kaip žygdarbis, – nieko panašaus Levui Tolstojui atminti nebuvo sukurta. Žavu tai, kad trys lietuviai – Jūs, M. Karbauskis ir muzikos autorius kompozitorius Giedrius Puskunigis...
…vieną rusą patvarkė (juokiasi). Šiuo atveju buvo rizikos: esi mažos tautos atstovas, pasirenki didelės tautos genijų ir svarbiame tos tautos sostinės teatre darai apie jį spektaklį. Didžiulė tikimybė, kad automatiškai įvyks atmetimo reakcija, nes svetimi prisilietė prie Tolstojaus. Bet Rusijos teatro terpė pasirodė esanti pakankamai išmintinga, kad rezultatą vertintų be išankstinio nusiteikimo. Jiems tas rezultatas labai patiko. Kritikai rašė: „Norisi išmokti lietuvių kalbą, kad suprastume, kas ten yra racionalaus ar iracionalaus, dėl ko lietuviai taip gerai supranta Rusiją, geriau už mus geba prakalbinti mūsų literatūros genijus.“ Nemažas komplimentas.
Ar šis spektaklis bus kada nors parodytas Lietuvoje?
Nebus. Šiemet rudenį jis bus rodomas Taline, Rygoje, Ventspilyje, Liepojoje. O Vilniuje „Rusišką romaną“ statys Oskaras Koršunovas. Rusų dramos teatre spalio mėnesį numatyta premjera.
Kovą įvyko Jūsų pjesės „Artimas miestas“ premjera Rygoje, Latvijos nacionaliniame dramos teatre. Ar matėte, kaip ji statoma?
Nemačiau. Jie rengė man staigmeną, norėjo nustebinti. „Artimas miestas“ parašytas seniai, stačiau pats 2005 metais „Meno forte“. Tai turbūt labiausiai pasaulyje statoma mano pjesė. Ją statė Italijos, Prancūzijos, Naujosios Zelandijos, Rusijos, Suomijos teatrai. Dabar Latvijoje jos ėmėsi garsiausias Rusijos režisierius Kirilas Serebrenikovas, teatro administratoriai susiėmę už galvų vaikšto, kad bus skandalas, kad nieko panašaus pas juos nėra buvę. Su dideliu nekantrumu važiavau žiūrėti. Ten teatras labiau tradicinis nei mūsų, supurtymas jiems išeis į naudą.
Kas Jums nepatinka Lietuvos teatriniame gyvenime?
Mes gal neįvertiname, kad gyvename paskutinį labai stipraus, galingo pasaulinio lygio Lietuvos teatro laikotarpį. Šis gal nenuslinks visam laikui, bet bus pauzė. Viena vertus, atsigręžę atgal ilgėsimės šių laikų, kita vertus, ką darysi, daugelis tautų tokioje pauzėje gyvena ištisai. Tai, kad turėjome ir tebeturime tris genijus (tik jie nejaunėja), yra didžiulė dovana. Keista, rusai specialiai važiuoja į Lietuvą pažiūrėti E. Nekrošiaus spektaklio, nes Maskvoje anšlagas, neįmanoma gauti bilietų, o čia sėdi nepilnoje salėje ir negali suvokti tokios realybės. Esame išpaikinti gero teatro ir... nebevertiname.
Esate Lietuvos rašytojų sąjungos narys, nesinori drumsti literatūrinio pasaulio vandenų?
Ką ten drumsti? Yra pastatas, yra žmonės, kurie kažką ten veikia. Iš inercijos moku nario mokestį, bet nelabai turiu reikalų su jais. Man sunku kalbėti apie literatūrinį Lietuvos gyvenimą, nes jame gyvenu neaktyviai. Kadaise būdavau rašytojų grupelėse. Jaunystėje smagu bendrauti su vyresniais kolegomis. Ačiū tiems rašytojams, kurie nėra individualistai, ateidavo į „Suokalbį“, kad ir gerti, bet iš jų kai ko gaudavai, matydavai autoritetą, galėdavai jį prakalbinti, būdavo įdomu. Gal dėl ten praleisto laiko jie parašė vienu romanu mažiau, bet kitaip pasidalino savo patirtimi.
Keista, kad Jūsų vis dar nepasiekia Nacionalinė kultūros ir meno premija. Man apskritai nesuprantama, kodėl pastaruoju metu nuvertintas šios premijos statusas – ji skiriama vos už dvi su puse knygos? Gal skirstytojai prarado objektyvumą arba tarnauja kokiam nors klaneliui?
Aš irgi nelabai žinau ir nesigilinu, bet yra vienas ydingas dalykas šios premijos nuostatuose: kandidatai turi būti iškeliami, pasiūlomi. Susidaro keista situacija: tam tikros grupės iškelia savo žmogų. Gal teisingiau būtų, kad kultūros ir meno atstovai susirinktų ir pabandytų apžvelgti, kas per penkerius ar septynerius metus įvyko reikšminga, o ne gauti neaiškias pavardes ir išspausti, kuris čia geresnis. Tai, kad mano pjesės statomos, o ne keliauja į stalčių, kad mane pripažįsta profesionalai, man yra geriausia premija.
Tai, kas daroma iš meilės, o ne iš racionalaus postūmio, man visada kelia simpatiją, kad ir kaip blogai visa pasibaigtų.
Kai Jūsų dukrai Majai buvo treji metai, mums kalbantis, žadėjote, kad parašysite jai knygą. Dabar Maja paauglė, vaikiška knyga nuplaukė. Gal gims knyga paauglei?
Aš bandžiau. Nepavyko. Pasirodo, sunku rašyti vaikams. Turi būti atskira duotybė. Pradėjau rašyti, man lyg ir patiko, bet paskaičiau Majai pradžią, ji pasiraukė ir pasakė: „Geriau paskaityk man Pepę Ilgakojinę.“ Supratau, kad geriau darysiu, ką dariau, ir nelįsiu ne į savo vandenis. Gal anūkams parašysiu, gal jiems bus aiškiau (juokiasi)? Dabar Maja mano „Madagaskarą“ pradėjo vartyti. Reikėjo išmokti ištrauką, ji užsimanė iš „Madagaskaro“ ir skaitovų konkurse laimėjo trečią vietą. Paskui nuėjo į spektaklį, sakė, kad labai patiko. Kai bus aštuoniolika, galės pažiūrėti „Išvarymą“.
Nuostabus jausmas, kai duktė atranda tėčio kūrybą?
Žinoma, smagu. Ją veda smalsumas, nes girdi šnekant apie mano kūrybą, jai darosi įdomu: „O kas gi ten yra?“
Kaip save pakurstote? Juk atsikėlus nebūtinai norisi sėsti prie kompiuterio.
Jei gyvenčiau savo, o ne šeimos režimu, kai reikia dukrą vežti į mokyklą, tai rytais nieko nedaryčiau, tik skaityčiau knygas, žiūrėčiau televizorių ir gerčiau kavą. Man rytas yra nevaisinga paros fazė. Vakaro link, viskuo užsipompavęs, po truputį aktyvinuosi ir jau prieš naktį esu visiškai aktyvus. Tada galiu dirbti iki ketvirtos ryto. Kurti ką nors nauja važiuoju į Molėtus. O Vilniuje – kaip šiandien: atsikėliau pusę septynių, išvažiavome su Maja į mokyklą, prieš aštuonias buvome ten, pasukau į kūrybinę studiją, pasistačiau mašiną, nuėjau į kavinę, nusipirkau kavos, išgėriau, atsakinėjau į laiškus, per tris valandas prabudau, tada pradėjau dirbti, bet tai darbas, kuris reikalauja šešiasdešimties, o ne šimto procentų energijos.
Ar gimsta nauja pjesė?
Jau baigiu naują pjesę, ją rašiau ilgiau nei metus.
Ar visada sutinkate su tuo, kaip Jūsų pjeses interpretuoja teatro kūrėjai?
Jaunystėje interpretacijos dažniausiai netenkindavo. Tada bandžiau pats statyti.
Dabar jau turiu galimybę rinktis režisierius. Žinojimas, kuris dirbs su mano kūriniu, mane patį mobilizuoja, motyvuoja.
